Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vaikų išlaikymo fondo prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovui Vaikų išlaikymo fondo administracijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja J. K. su skundu kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją dėl Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo administracija) 2015 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. V2-7649 „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų ir Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“ ir rašto Nr. (1.34-6789)D2-15305 panaikinimo. Minėtu skundžiamu sprendimu pareiškėjos vaikui L. G. nuo 2009 m. liepos 7 d. nuspręsta nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą bei pakeisti 2008 m. liepos 22 d. Fondo administracijos direktoriaus sprendimą Nr. 1.35-8814, kuriuo buvo nuspręsta L. G. nuo 2008 m. vasario 8 d. kiekvieną mėnesį mokėti 130 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą. Fondo administracija skundžiamą sprendimą grindė inter alia apibrėžta vaiko sąvoka bei Gyventojų registro tarnybos išrašu, t. y. aplinkybe, jog pareiškėjos vaiko, kuriam buvo paskirtos išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo, deklaruota gyvenamoji vieta nuo 2009 m. liepos 7 d. yra Airija.Skundžiamu raštu Nr. (1.34-6789)D2-15305 pareiškėja buvo prašoma grąžinti 2 629,61 Eur dydžio permoką. Pareiškėja nesutiko su skundžiamu sprendimu ir raštu, manė juos esant neteisėtais, nepagrįstais, pažeidžiančiais nepilnamečio vaiko interesus. Pareiškėjos teigimu, skundžiamoji institucija nepagrįstai plečiamai aiškino Įstatymo 6 straipsnio nuostatą, prie išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindų priskirdama deklaruotos gyvenamosios vietos pakeitimą.Tuo metu, kai pareiškėja kreipėsi į Fondo administraciją, visi Įstatymo reikalavimai buvo įvykdyti, sprendimas mokėti išmokas L. G. iš Vaikų išlaikymo fondo priimtas teisėtai ir pagrįstai. Skolininkas nėra miręs ir nepradėjo mokėti teismo sprendimu nustatyto išlaikymo; teismo sprendimas, kuriuo priteistas išlaikymas iš skolininko periodinėmis išmokomis, nėra panaikintas bei nėra kitokių duomenų, kad minėto išlaikymo vaikas neturėjo teisės gauti. L. G. nebuvo emancipuotas, nesulaukė pilnametystės, nebuvo įvaikintas, nemirė. Vaikas išvyko į užsienio valstybę, tačiau, pareiškėjos manymu, ši aplinkybė nėra teisiškai reikšminga sprendžiant dėl teisės į išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo. Nesant nė vieno Įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinto pagrindo, išmokų mokėjimas negalėjo būti nutrauktas. Be to, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse tarp nustatytų vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindų toks pagrindas taip pat nėra nurodytas.