- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2010-03-05
- Bylos Nr.
- 1A-20-64-2010
- Teisminio proceso Nr.
- 1-96-1-00580-2008-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Klavdija Kruminienė (pirm.), Vidmantas Mylė, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- M.
- Advokatai
- Sofija Kručienė
- Kategorijos
Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudž. bylos Nr. 1A-20-64/2010
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
NUOSPRENDIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. kovo 5 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1d. ir 178 str. 2d. laisvės apribojimu 1 metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-09-24 nuosprendžiu paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir galutinė bausmė M. M. paskirta laisvės apribojimas 1 metams 3 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 48 str. 6 d. 3 p., 5 p., M. M. įpareigotas per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos užsiregistruoti darbo biržoje arba pradėti dirbti, neatlygintinai išdirbti 50 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. M. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2008 m. lapkričio 8 d., apie 9 val. 40 min., (duomenys neskelbtini) gatvėje, viešoje vietoje, pasikėsino atvirai pagrobti iš S. P. mobiliojo ryšio telefoną „Nokia N82“, 1500 Lt vertės, priklausantį L. P..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokurorė prašo Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009-10-19 nuosprendį pakeisti, M. M. veiksmus perkvalifikuoti iš BK 22 str. 1 d ir 178 str. 2 d. į BK 178 str. 2 d. ir teisingai paskirtą 1 metų laisvės apribojimo bausmę, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., subendrintą su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-09-24 nuosprendžiu paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės ir galutinę bausmę M. M. padidinti, t.y., paskirti laisvės apribojimą 1 metams 9 mėnesiams, o likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Nurodo, kad nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikyto įstatymo, nes teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl nusikaltimo stadijos įvertinimo. M. M., apklausiamas teismo posėdyje, nurodė, kad pagriebęs S. P. iš rankų mobilaus ryšio telefoną, jis perbėgo gatvę, girdėjo, kaip šaukiama, kad atiduotų telefoną, pastebėjo, kad atvažiuoja kažkoks vyriškis su dviračiu, todėl išmetė mobilaus ryšio telefoną į žoles, vėl perbėgo per gatvę ir bėgo toliau, kol netoli (duomenys neskelbtini) mokyklos jį pargriovė tas vyriškis, kuris jį vijosi dviračiu, po to iškviesti policijos darbuotojai jį sulaikė. Iš tokių M. M. parodymų matyti, kad, pagrobęs iš S. P. mobilaus ryšio telefoną, jis kelis kartus bėgo per gatvę - t.y., iš įvykio vietos bėgo zigzagais ir jam patogiu momentu išmetė į žoles telefoną, po ko pakeitė bėgimo kryptį, vėl perbėgdamas per gatvę, ir taip apsunkindamas galimybę surasti telefoną. Kur ir kaip jis išmetė telefoną nei nukentėjęs, nei M. M. sulaikęs asmuo nematė. Ir pats M. M. sulaikymo momentu žinojo, kad jo pagrobtas mobilaus ryšio telefonas yra nerastas. Nukentėjusysis S. P., apklausiamas teismo posėdžio metu, nurodė, kad M. M. buvo sulaikytas ne iš karto, nes nuo jo M. M. išsisuko, pabėgo, jis pats dar spėjo parbėgti namo ir mamos paprašyti iškviesti policijos pareigūnus, po to pas juos atvyko policijos pareigūnai, su kuriais buvo atvežtas asmuo, kurį jis atpažino kaip pagrobusį iš jo mobilaus ryšio telefoną. Iš šių nukentėjusiojo parodymų matyti, kad M. M. sulaikymo momento bei momento, kur ir kaip M. M. išmetė - paslėpė mobilaus ryšio telefoną, nematė. Liudytojas P. A., apklausiamas teismo posėdžio metu, paaiškino, kad jis 2008-11-08 apie 09.50 val., važiuodamas dviračiu (duomenys neskelbtini) gatvėje, matė du besistumdančius vyriškius, prie kurių gulėjo dviratis, jis pravažiavo pro tuos vyriškius ir jau pavažiavęs toliau, žolėje pastebėjo kažkokį daiktą pilkos spalvos korpusu, nulipęs nuo dviračio, jis pamatė, kad žolėje guli mobilaus ryšio telefonas, kurį pasiėmė, o vėliau perdavė policijos pareigūnams, jog telefonas vogtas - nežinojo. Iš tokių liudytojo parodymų matyti, kad jis nesusiejo dviejų besistumdančių vyriškių ir žolėje rasto telefono, paėmė jį kaip radinį, o ne kaip nusikaltimo objektą, ir perdavė policijos pareigūnams. Tokia įrodymų visuma rodo, kad po įvykio, sulaikant M. M., jis mobilaus telefono nebeturėjo, o, mėtydamas pėdas, įmetė jį į žolę ir taip paslėpė, to nematė nei nukentėjusysis, nei M. M. sulaikę asmenys. Pats M. M., jį sulaikant, nežinojo, kad telefonas surastas, t.y., kad jam nepavyko įvykdyti vagystės. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad vagystė ir plėšimas laikomi baigtais, kai kaltininkas ne tik fiziškai užvaldo svetimą turtą, bet ir turi realią galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti juo pagal savo valią. Sprendžiant klausimą ar turto pagrobėjas, fiziškai užvaldęs svetimą turtą, jau buvo įgijęs tokių galimybių, svarbu atsižvelgti į šio turto specifinius požymius ir paskirtį, laiko tarpą, kuriam kaltininkas buvo užvaldęs turtą, realias galimybes per šį laiką pasinaudoti turto naudingomis savybėmis, savo nuožiūra spręsti tolesnį jo likimą. Svarbu ir tai, ar kaltininkas buvo spėjęs pasišalinti iš įvykio vietos bei iš nukentėjusiojo ar kitų asmenų akiračio. Ir kaltininkui pasišalinus iš įvykio vietos su pagrobtu turtu ir įgavus bent trumpalaikę galimybę netrukdomai jį paslėpti arba išmesti, turto pagrobimas gali būti pripažintas baigtu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-381/2008). Šiuo atveju akivaizdu, kad M. M. turėjo trumpalaikę galimybę pagrobtą mobilaus ryšio telefoną išmesti - paslėpti ir kad to nematė nei nukentėjusysis, nei M. M. sulaikantys asmenys, o pagrobtas telefonas buvo rastas atsitiktinai ir policijai perduotas ne kaip nusikalstamos veikos objektas, o kaip radinys. Apie tai, kad jo paslėptas telefonas yra surastas, nežinojo ir pats M. M., tad jis pats suprato, kad nusikaltimą jam baigti pavyko, atitinkama buvo ir jo tyčia. Šiuo atveju tik laimingo atsitiktinumo dėka telefonas buvo grąžintas nukentėjusiajam, nes, jeigu jis būtų rastas žmogaus, kuris policijai nebūtų jo perdavęs, arba telefono aparatą būtų paėmęs nuo žolės pats M. M. ar jo bendrininkas (jei toks būtų buvęs ), kuris būtų atsiradęs toje vietoje anksčiau, nei liudytojas P. A., telefonas nebūtų buvęs rastas bei perduotas policijai ir būtų laikoma, jog nusikaltimas yra užbaigtas. Tikrai nebūtų teisinga susieti nusikaltimo stadijos kvalifikavimą vien tik nuo liudytojo P. A. valios išreiškimo - grąžinti ar negrąžinti telefono policijai. Visos šios aplinkybės rodo, kad teismas netinkamai įvertino visas bylos aplinkybes, klaidingai įvertino M. M., S. P., P. A. parodymus, kaip įrodymų šaltinį, ir padarė netinkamas išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl be pagrindo perkvalifikavo M. M. padarytą veiką iš BK 178 str. 2 d. į BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. ir sumažino galutinę bausmę.
Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti, nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 328 str. 1 p., 3 p.).
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, tačiau kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus, todėl, nepagrįstai M. M. nusikalstamą veiką kvalifikavo kaip pasikėsinimą pagrobti svetimą turtą, o ne baigtą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.
Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nurodo, kad teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu. Kolegijos nuomone, šioje byloje pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikacijos. Teismo nuosprendyje nurodyta, kad nustatytos aplinkybės, jog M. M. neturėjo realios galimybės pagrobtu turtu disponuoti ir nusikaltimo nepabaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių: M. M., bijodamas iš karto gresiančio sulaikymo, pagrobtą turtą išmetė. Taigi, teismas pripažino, kad M. M. pagrobė iš nukentėjusiojo S. P. mobilaus ryšio telefoną, tačiau neturėjo realios galimybės pagrobtu turtu disponuoti.
Pasikėsinimas pripažįstamas toks veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Pagal konstrukciją vagystės sudėtis yra materialioji, todėl jos baigtumo momentas sietinas su turtinės žalos padarymu. Realiai turtinė žala atsiranda ne nuo turto paėmimo, bet nuo jo pasisavinimo momento, kai kaltininkas turi realią galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo nuožiūrą, t.y. kada kaltininkas paima turtą iš jo saugojimo ar laikymo vietos ir atgabena į tokią vietą, kur yra jam palankios aplinkybės tą turtą paimti, parduoti, apkeisti, atiduoti kitiems asmenims arba kitaip juo disponuoti savo nuožiūra, arba pačiam jį sunaudoti, o gal net išmesti. Svarbu, ar turto pagrobėjas, fiziškai užvaldęs svetimą turtą, jau buvo įgijęs tokių galimybių, atsižvelgiant į šio turto specifinius požymius ir paskirtį, laiko tarpą, kuriam kaltininkas buvo užvaldęs turtą, realias galimybes per šį laiką pasinaudoti turto naudingomis savybėmis, savo nuožiūra spręsti tolesnį jo likimą, ar kaltininkas buvo spėjęs pasišalinti iš įvykio vietos bei iš nukentėjusiojo ar kitų asmenų akiračio.
Byloje nustatyta, kad nuteistasis, iš nukentėjusiojo pagrobęs mobilaus ryšio telefoną, perbėgo gatvę, girdėjo kaip šaukiama grąžinti telefoną, pastebėjo, kad atvažiuoja kažkoks vyriškis su dviračiu, todėl telefoną išmetė į žolę, vėl perbėgo per gatvę ir bėgo toliau, kol netoli (duomenys neskelbtini) mokyklos jį pargriovė tas vyriškis, kuris jį vijosi dviračiu, po to iškviesti policijos darbuotojai jį sulaikė, taigi, bėgdamas zigzagais apsunkino galimybę surasti nuteistojo išmestą telefoną. Nei nukentėjusysis, nei M. M. sulaikę asmenys nematė, be to, pats nuteistasis, jau būdamas sulaikytas policijos pareigūnų, nežinojo, kad jo išmestas mobilaus ryšio telefonas yra rastas. Taigi, M. M. pasišalinus iš įvykio vietos su pagrobtu turtu, jis įgijo bent trumpalaikę galimybę netrukdomai pagrobtą telefoną paslėpti arba išmesti. Be to, nustatant veikos baigtumo momentą, atsižvelgtina ir į paties nuteistojo tyčios kryptingumą, t.y. apelianto veiksmus paimto turto atžvilgiu. Nuteistasis teismo posėdyje nurodė, jog mobilaus ryšio telefoną būtų pardavęs, kad įsigytų narkotikų. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis, jau būdamas sulaikytas policijos pareigūnų, nežinojo, kad jo išmestas mobilaus ryšio telefonas yra rastas, taigi, apeliantas suprato, kad jam pavyko pagrobti nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefoną, kas atitiko ir jo tyčią. Įvertinus šias aplinkybes ir sutinkamai su teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad turto pagrobimas pripažintas baigtu nusikaltimu, numatytu Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-381/2008). Pastebėtina, kad tai, jog telefonas buvo grąžintas nukentėjusiajam buvo tik atsitiktinumas, nes mobilaus ryšio telefonas policijai buvo perduotas ne kaip nusikaltimo objektas, o kaip radinys, todėl pagrįstai apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad neteisinga sieti nusikaltimo stadijos kvalifikavimą vien tik su liudytojo P. A. valios išreiškimu - grąžinti ar negrąžinti rastą telefoną policijai.
Remiantis tuo kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad M. M., pagrobęs iš nukentėjusiojo S. P. jo turėtą mobilaus ryšio telefoną, padarė baigtą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas M. M. nusikalstamą veiką kaip pasikėsinimą padaryti vagystę, netinkamai įvertino visas bylos aplinkybes – nuteistojo M. M., nukentėjusiojo S. P. bei liudytojo P. A. parodymus, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 str. 1 p., 3 p.).
Motyvuojamoji dalis
Dėl bausmės griežtinimo
Apeliaciniu skundu prokuroras neprašo pagriežtinti nuteistajam M. M. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskirtą bausmę, tik prašo skirti griežtesnę subendrintą bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 5 d., pasisako tik dėl prokuroro skundo griežtinti M. M. subendrintą bausmę pagrįstumo.
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, M. M. paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-09-24 nuosprendžiu jam paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmės dalimi – 3 mėnesiais, o prokuroras prašo pridėti 6 mėnesius ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, tačiau prokuroras skunde jokių argumentų dėl griežtesnės subendrintos bausmės skyrimo nenurodė.
Baudžiamasis įstatymas nenumato, kokią paskirtos bausmės dalį pridėti prie paskirtos bausmės, todėl apylinkės teismas, subendrindamas bausmes, prie griežčiausios paskirtos bausmės – 1 metų laisvės apribojimo bausmės už S. P. turto vagystę – iš dalies pridėjo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-09-24 nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d. reikalavimų. Nors BK 48 str. 2 d. numato, kad minimali laisvės apribojimo bausmė yra 3 mėnesiai, tačiau nesant įstatyminio pagrindo bendrinant bausmes pridėti bent minimalią laisvės apribojimo bausmę – 3 mėnesius, teismas nėra saistomas pridedamų bausmių dalių dydžio. Todėl prokuroro prašymas griežtinti nuteistajam galutinę subendrintą bausmę yra nepagrįstas ir netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 19 d. nuosprendį pakeisti: M. M. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. į Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.