Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-12-06 · Civilinė byla Nr. 2-1511/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-06
Bylos Nr.
2-1511/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjai
Artūras Driukas, Alė Bukavinienė, Konstantinas Gurinas
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės ,,RM sprendimai“
Ieškovas
akcinės bendrovės ,,SEB lizingas“, AB SEB lizingas "RM Sprendimai"
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1511/2010Procesinio sprendimo kategorija 110.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTI SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gruodžio 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Konstantino Gurino,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,RM sprendimai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 28 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-6042-178/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės ,,SEB lizingas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,RM sprendimai“ dėl turto išreikalavimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas AB ,,SEB lizingas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas išreikalauti iš atsakovo UAB ,,RM sprendimai“ ir perduoti ieškovui 11-1804 modelio geležinkelio vagonus, kurių valstybiniai numeriai yra 58690272, 58690280, 58690298, 58690306, 58690314, 58690389, 58690405, 58690413, 58690769, 58690777, 58690785, 58690793, 58690801, 58691262, 58691288, 58691296, 58691304, 58691627, 58691635, 58691643, 58691650, 58693474, 58693482, 58693490, 58693516; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – išreikalauti iš atsakovo ir perduoti ieškovui saugoti minėtus vagonus. Nurodė, kad jeigu ginčo vagonai ir toliau bus pas atsakovą jie dėvėsis, gali būti paslėpti ar sugadinti, dėl to ieškovas gali patirti žalą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 28 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – perdavė ieškovui ieškovo lėšomis saugoti geležinkelio vagonus, kurių valstybiniai numeriai yra 58690272, 58690280, 58690298, 58690306, 58690314, 58690389, 58690405, 58690413, 58690769, 58690777, 58690785, 58690793, 58690801, 58691262, 58691288, 58691296, 58691304, 58691627, 58691635, 58691643, 58691650, 58693474, 58693482, 58693490, 58693516, esančius atsakovo UAB „RM sprendimai“ žinioje. Teismas nurodė, kad ieškiniu yra prašoma išreikalauti iš atsakovo ieškovui priklausančius geležinkelio vagonus. Teismo teigimu, akivaizdu, kad ieškovas ne tik siekia atgauti turtą, bet ir atgauti jį kiek įmanoma geresnės būklės, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ginčo vagonais ir toliau naudotųsi atsakovas. Naudojant vagonus toliau atsakovo komercinėje veikloje jie dėvėtųsi, be to, teismo manymu, neatmetama ir jų sunaikinimo, juolab sugadinimo galimybė. Priešingai negu atsiliepime teigia atsakovas, vagonai gali būti sunaikinti/sugadinti, ne tik dėl nenugalimos jėgos, bet ir dėl avarijų bei kitų veiksnių, todėl ieškovas ieškinio patenkinimo atveju patirtų nuostolių. Be to, kaip nurodė pats atsakovas – jo pagrindinė veikla yra tarptautiniai pervežimai, todėl traukinio vagonai, kuriuos naudodamas ir toliau atsakovas galimai gautų pajamas, galėtų būti palikti ir už Lietuvos Respublikos ribų. Dėl nurodytų priežasčių, teismas sprendė, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti atsakovą perduoti ieškovui saugoti ginčo geležinkelio vagonus (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d. 12 p.).

Šalies argumentai

Atsakovas UAB ,,RM sprendimai“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį panaikinti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nutartį priėmė remdamasis vien prielaidomis ir spėjimais, deklaratyviais ieškovo teiginiais. Jokių įrodymų ar kitų faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų teismo nurodytas grėsmes teismo sprendimo įvykdymui, teismas nenurodė. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad ginčas tarp atsakovo ir ieškovo dėl pagal lizingo sutartis naudojamų geležinkelių vagonų vyksta daugiau nei pusantrų metų, lizingo vagonus atsakovas naudoja daugiau nei tris metus, ir jokių veiksmų, kuriais atsakovas parodytų savo ketinimus paslėpti, sugadinti lizingo objektą, niekada nebuvo imtasi, lizingo objektui jokios grėsmės iškilę nebuvo ir nėra.

2. Teismas nutartį priėmė neišklausęs atsakovo argumentų, į juos neatsižvelgęs ir jų nenagrinėjęs, tuo pažeisdamas proceso lygiateisiškumo ir rungtyniškumo, proceso teisingumo principus. Tik išimtinais atvejais apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą gali būti nepranešama kitai šaliai.

3. Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės skirtos ne galimam teismo sprendimui užtikrinti, bet daryti ekonominį spaudimą atsakovui. Ieškovo pareikštas ieškinys ne tik kad nepagrįstas teisiškai, bet ir skirtas vien tik padaryti neteisėtą spaudimą atsakovui, priverčiant jį pasitraukti iš visų bylų, kuriose kita ginčo šalis yra ieškovas. Ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės sutampa su ieškinio dalyku, teismas nutartimi įpareigojęs atsakovą perduoti ginčo objektą ieškovui, faktiškai patenkino ieškovų ieškinį nenagrinėjęs bylos.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismas skundžiama nutartimi pritaikė neproporcingas laikinąsias apsaugos priemones. Nebūtina faktiškai tenkinti ieškovo ieškinį ir išreikalauti vagonus iš atsakovo tam, kad būtų užkirtas kelias jų naudojimui komercinėje veikloje, taip pat, kad būtų apsaugota nuo galimo jų žuvimo rizikos. Minėti tikslai gali būti pasiekti arba atsakovui draudžiant naudoti vagonus komercinėje veikloje, arba įpareigojant atsakovą imtis kitų proporcingų ir šalių lygiateisiškumo neiškreipiančių priemonių – apdrausti vagonus, pagal ieškovo paskaičiavimus užtikrinti nusidėvėjimo atlyginimą, imtis kitų protingų priemonių.

Motyvuojamoji dalis

5. Ieškovo ieškinys yra akivaizdžiai netenkintinas, todėl nėra esminės prielaidos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Ieškovas AB ,,SEB lizingas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad:

1. Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams. Atsakovas nenurodė jokių objektyvių įrodymų, kodėl ir kaip pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo teises varžo labiau, nei būtina. Atsakovas ieškovui priklausančio turto negrąžina bei juo naudojasi neatlygintinai jau metus laiko, o atsakovo finansinė padėtis neaiški.

2. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nereiškia ginčo išsprendimo iš esmės. Nors ginčo turtas bus perduotas ieškovui, tačiau šiuo turtu ieškovas negalės disponuoti ir jo perleisti bei privalės užtikrinti tinkamą šio turto apsaugą iki bylos išnagrinėjimo pabaigos, todėl teismui atmetus ieškovo ieškinį ginčo turtas galės būti grąžintas atsakovui.

3. Atsakovas 2010-06-19 su atsiliepimu į ieškinį pateikė išsamius prieštaravimus į ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas sprendimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones priėmė tik 2010-06-28, o iš nutarties teksto akivaizdu, kad teismas rėmėsi atsakovo argumentais dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo. Todėl darytina išvada, kad atsakovas savo nuomonę dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo pateikęs teismui.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 144 straipsnio normos pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesus bei jų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra, ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis proceso normų numatytų priemonių. Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą, mastą gali nulemti ir priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobūdžiu.

Nagrinėjamoje byloje ieškiniu prašoma išreikalauti iš atsakovo UAB ,,RM sprendimai“ ir perduoti ieškovui 11-1804 modelio 25 geležinkelio vagonus. Ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – perduoti ieškovui ieškovo lėšomis saugoti 25 geležinkelio vagonus, esančius atsakovo UAB „RM sprendimai“ žinioje. Bylos duomenimis, atsakovas minėtus geležinkelio vagonus įsigijo su ieškovu sudarytų finansinių lizingo sutarčių pagrindu, kurios šiuo metu yra nutrauktos. Teisėjų kolegija pažymi, kad finansinės nuomos (lizingo) sudarymo atveju išnuomoto daikto savininku išlieka ne jo naudotojas (lizingo gavėjas), o daikto nuomotojas (lizingo davėjas) (CK 6.567 str.). Daikto nuomininkui (lizingo gavėjui) naudojantis išsinuomotu daiktu ir nemokant už jį sutarto dydžio nuomos mokesčio, daikto savininkas ne tik patiria nuostolių dėl to, jog už jį negauna nuomos mokesčio ir palūkanų. Verslo tikslais nuomojamas daiktas yra naudojamas versle, jis dėvisi, todėl daikto vertė mažėja. Nemokant nuomos mokesčio už lizingo nuomos būdu išsinuomotą daiktą, šio daikto savininkas gali patirti didelių nuostolių. Tai itin aktualu tuomet, kai nuomojamas daiktas dėl naudojimosi juo gali būti sugadintas ar sunaikintas, o daikto savininkas vienašališkai nutraukė sutartį dėl kitos šalies kaltės ir pareiškė reikalavimą dėl daikto grąžinimo iš daikto buvusio nuomininko. Tokiais atvejais, siekiant užtikrinti, kad patenkinus šį reikalavimą, daikto savininkas galėtų iš tiesų susigrąžinti jam nuosavybės teise priklausančius daiktus iš buvusio nuomininko, yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigojimą šiuos daiktus perduoti jo savininkui.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – įpareigojimas atsakovui perduoti saugoti ieškovui pagal finansinio lizingo sutartis atsakovo valdomus geležinkelio vagonus, paliekant šį turtą saugoti ieškovui jo lėšomis, yra pagrįstos (CPK 145 str. 1 d. 12 p.). Netaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovas gali patirti nuostolių, nes atsakovui naudojant vagonus savo komercinėje veikloje jie dėvėtųsi, dėl to jų vertė mažėtų, taip pat turtas galėtų būti sugadintas ar net sunaikintas. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, pripažintina, kad teismas turėjo pagrindą išvadai, jog, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo šioje byloje neįvykdymo rizika gali padidėti.

Kaip minėta, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nėra sprendžiamas ieškinio pagrįstumo klausimas, tame tarpe ir ieškovo teisė reikšti reikalavimus atsakovams. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamos kitos aplinkybės – grėsmė, jog ateityje galimas palankus ieškovui teismo sprendimas gali likti neįvykdytas (CPK 144 str.), tuo pačiu vertinamas ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Todėl apelianto argumentai, kad ieškovo ieškinys yra akivaizdžiai netenkintinas, nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, yra teisiškai nereikšmingas.

Atmestinas apelianto argumentas, kad teismas nutartimi įpareigojęs atsakovą perduoti ginčo objektą ieškovui, faktiškai patenkino ieškovų ieškinį nenagrinėjęs bylos. Pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, kurias numato CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punktas. Šiuo atveju teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės sutampa su ieškinio reikalavimu, tačiau tai nereiškia, kad teismas skundžiama nutartimi priėmė sprendimą dėl ieškinio. Teisėjų kolegija sutinka su atiliepime į atskirąjį skundą nurodytu argumentu, kad nors ginčo turtas bus perduotas ieškovui, tačiau šiuo turtu ieškovas negalės disponuoti ir jo perleisti bei privalės užtikrinti tinkamą šio turto apsaugą iki bylos išnagrinėjimo pabaigos, todėl teismui atmetus ieškovo ieškinį ginčo turtas galės būti grąžintas atsakovui.

Skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai neinformavo atsakovo apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą taip pat atmestini. CPK 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui. Todėl pirmosios instancijos teismas galėjo nagrinėti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešęs atsakovui. Be to, atsakovas atskiruoju skundu apskundė teismo priimtą nutartį, tad galėjo pareikšti visus savo argumentus, susijusius su ieškovo pareikštu prašymu ir skundžiama nutartimi, bei pateikti įrodymus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui svarbias šios bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

n utaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėArtūras DriukasKonstantinas Gurinas