- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-21
- Bylos Nr.
- 1A-314-557-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-43-3-00014-2010-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Dalius Jocys, Aurelija Sadauskaitė
- Nuteistasis
- E. G.
- Nukentėjusysis
- V. K.
- Kategorijos
Teisėja I. Vilkienė Teisminio proceso Nr. 1-43-3-00014-2010-9
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2011 m. balandžio 21 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Daliaus Jocio ir Aurelijos Sadauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam turtinę žalą ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Nuosprendžiu iš dalies patenkintas nukentėjusiojo V. K. civilinis ieškinys, ir iš E. G. priteista nukentėjusiajam V. K. 1000 litų nusikaltimu padarytai neturtinei žalai ir 7845 litų turtinei žalai atlyginti, likusioje dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo civilinis ieškinys atmestas. Nuosprendžiu iš E. G. priteista V. K. 1500 litų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. G. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. liepos 11 d. apie 11 val. (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė vieną kartą medine lazda, panašia į beisbolo lazdą, į veidą nukentėjusiajam V. K., padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukeldamas fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Jis, V. K. smogdamas lazda į veidą, gynėsi nuo pavojingo V. K. kėsinimosi į savo sveikatą, t. y. veikė būtinosios ginties ribose. 2010 m. liepos 11 d. apie 10 val. prie jo namų (duomenys neskelbtini), autoįvykio metu buvo apgadintas jo sūnaus draugui G. R. priklausantis automobilis. Kito automobilio vairuotojas D. N. paprašė nekviesti policijos, kadangi, kaip jis pats nurodė, išvakarėse vartojo alkoholinius gėrimus, todėl matomai bijojo, kad atvykusi policija jam gali nustatyti girtumą, ir nurodė, kad žalą dėl apgadinto automobilio atlygins geruoju. Jis (E. G.) su sūnumi sutiko. Išvažiavęs atvežti pinigų, maždaug po valandos laiko D. N. atvyko su draugais, iš viso atvyko dviem automobiliais penki vyrai, skaičiuojant kartu su D. N.. Jie visi pradėjo reikšti pretenzijas, kodėl reikia tiek daug mokėti. Tada jis pasakė, kad jeigu nesutinka mokėti geruoju, tada jis kviečia policiją. Tada vaikinai jį pradėjo kolioti necenzūriniais žodžiais. Vienas iš atvykusių vaikinų - V. K. - puolė ant jo mosikuodamas kumščiais. Tada jis gindamasis pagriebė kieme ant žemės gulėjusį šakės kotą ir vieną kartą trenkė V. K.. Tačiau V. K. ir vėl puolė, tada jam dar kartą trenkė jo sūnus. Po antro smūgio V. K. nuvirto, pašokęs vėl bandė pulti, tačiau jį sulaikė jo draugai. Šias aplinkybes jis nurodė ir teismo posėdžio metu. Teismas nepagrįstai jo veiksmų nevertino kaip būtinosios ginties. Teismas iš esmės rėmėsi V. K. pakviestų liudytojų parodymais, kad V. K. ant jo nepuolė. V. K. pakviesti liudytojai buvo tie patys asmenys, kurie atvyko aiškintis į jo namų kiemą, kodėl jis prašo tiek daug pinigų už apgadintą automobilį. Teismas iš esmės nevertino ir nesirėmė liudytojų R. B., A. M., G. R., R. G. parodymais. Liudytojas R. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad „būrelis vaikinų stovėjo ant šaligatvio. Aš mačiau, kaip vienas iš vaikinų puolė į priekį. Puolimas buvo staigus į priekį. Vaikinas, gavęs vieną smūgį, atsitraukė, antrą kartą gavęs taip pat atsitraukė“. Liudytojas A. M. parodė, kad „vienas iš nepažįstamų vaikinų, t. y. V. K. iššoko iš minios nepažįstamų vaikinų ir pradėjo K. G. grasinti, įžeidinėti, mosikuodamas rankomis. V. K. E. G. pasakė - tu buvęs mente, ar senai degė tavo namas. V. K. skėričiuodamas rankomis agresyviai nusiteikęs pradėjo eiti link E. G.. Iš šalies buvo galima suprasti, kad V. K. puls E. G....“. Liudytojas G. R. parodė, kad „...išėjęs iš parduotuvės girdėjau, kaip V. K. E. G. šaukė - tu senas, supuvęs mentas. V. K. E. G. grasino. E. G. pradėjo trauktis, jis tuo metu stovėjo ant pievutės savo kieme, V. K. ant šaligatvio. V. K. įėjus į E. G. kiemą, E. G. jam sudavė lazdos galu, laikydamas lazdą abiem rankomis už jos galų. E. G. traukdamasis nuo V. K. rankose laikė lazdą...“. Liudytoja R. G. parodė, kad ji matė, kaip V. K. įėjo į jos namų kiemą“. Tokiu būdu nurodyti liudytojai teismo posėdžio metu patvirtino, kad V. K. puolė ant jo, ir tik tada E. G. jam sudavė kieme buvusiu šakės kotu. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo Senatas 1997m. birželio 13 d. nutarime Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ (5, 6 punktai) nurodė, kad kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus, tai yra egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms. Šiuo atveju kėsinimasis į jį, jo sveikatą buvo realus ir akivaizdus. Nors D. N. išvažiavo atvežti tik pinigų už apgadintą automobilį, tačiau grįžo dviem automobiliais ir atsivežė dar keturis jaunus, agresyviai nusiteikusius vyrus, kurie pradėjo reikšti pretenzijas. Jeigu D. N. atvažiavo tik sumokėti pinigus, kam kviesti su savimi dar keturis draugus. Jis yra buvęs pasienio policijos pareigūnas (dabar VRM pensininkas), yra sulaikęs ne vieną kontrabandos gabentoją, kurie vėliau buvo nuteisti. Iš V. K. grasinimų pobūdžio („senas mente“, „ar seniai degė tavo namas“) jis suprato, kad jie atvažiavo ne tik išsiaiškinti dėl autoįvykio, bet reiškė nepasitenkinimą ir dėl jo, kaip buvusio pareigūno darbo veiklos. Nors pinigai už apgadintą automobilį jau buvo sumokėti, tačiau V. K. įėjo į jo namų kiemą ir koliojosi necenzūriniais žodžiais. Neaišku, kokiu tikslu V. K. įėjo į jo namų kiemą, jeigu jis atvyko, kaip nurodo pats V. K., tik sumokėti pinigus už apgadintą automobilį, ir pinigai jau buvo sumokėti. Liudytojas G. R. patvirtino, kad jam už sugadintą automobilį sumokėjo ne V. K., o kitas atvykęs vaikinas. Jis (E. G.) suprato, kad V. K. ieško formalios dingsties susidoroti su juo dėl jo, kaip buvusio pareigūno, veiklos. Netrukus V. K. ir puolė ant jo. Nemano, kad jis šioje situacijoje turėjo stovėti ir laukti, kol V. K. jam smogs kumščiais. Jis gindamasis lazda sukdamasis ir smogė. V. K. kėsinimosi į jį realumą ir akivaizdumą parodo ir tai, kad V. K., gavęs vieną smūgį su lazda, puolė ant jo dar kartą. Šią aplinkybę patvirtino liudytojai A. M., G. R.. V. K., pamatęs, kad jis pasiėmė lazdą, neatsitraukė, tačiau puolė dar labiau. Tokiu būdu iš faktinių bylos aplinkybių, liudytojų parodymų matosi, kad nors jis V. K. nežymiai sutrikdė sveikatą ir sukėlė fizinį skausmą, tačiau tai padarė veikdamas būtinosios ginties sąlygomis. Tokiu būdu byla jo atžvilgiu turi būti nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, t. y. kai egzistuoja BK V skyriuje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė (būtinoji gintis). Apylinkės teismas neįvertino visų aplinkybių, rėmėsi tik įrodymais, kaltinančiais jį, t. y. vertino tik nukentėjusiojo V. K. pasikviestų liudytoju parodymus. Tuo tarpu kitų liudytojų, kurie patvirtino jo nurodytas aplinkybes dėl būtinosios ginties, parodymų nevertino. Dėl nurodytų priežasčių apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį nustatytą teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalies prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taikant ir aiškinant šią nuostatą teismų praktikoje būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besiginančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė.
Nuteistojo E. G. versija, jog jis smogė lazda V. K. per galvą veikdamas būtinosios ginties situacijoje, paneigta išsamiais ir tarpusavyje sutampančiais nukentėjusiojo V. K. bei įvykio vietoje buvusių ir betarpiškai įvykį mačiusių liudytojų D. N., A. G., T. V. ir T. V. parodymais.
Nukentėjusysis V. K. parodė, kad 2010 m. liepos 11 d. jam paskambino A. G. ir paprašė atvežti 600 Lt, papasakojo apie įvykį, kurio metu buvo apgadintas automobilis. Jis tuoj pat pasiėmė pinigus ir nuvyko į (duomenys neskelbtini), sustojo prie apgadinto automobilio gatvėje ir išlipęs padavė pinigus A. G.. Pastarasis pinigus padavė E. G., nes jie tarpusavyje buvo susitarę. Kadangi jis pats remontuoja automobilius, todėl jam atrodė, kad 600 Lt suma per didelė apžiūrėjus apgadintą automobilį. Todėl jis paklausė, kodėl tiek reikia mokėti. E. G. atsakė, kad tiek reikia mokėti, nes priešingu atveju iškvies policiją. Tuomet įvyko konfliktas. E. G. buvo neblaivus, jis ir jo sūnus švaistėsi ginklais. E. G. prisistatė pareigūnu, tačiau jis atsakė, kad jam nesvarbu, kas jis toks yra ir paprašė liautis švaistytis ginklu. Jis nesiruošė mušti E. G. ir jo nepuolė, tuo metu, kai E. G. prisistatinėjo, kuo yra dirbęs ir švaistėsi ginklu, jis pavadino E. G. „asilu“. E. G. sūnus padavė tėvui lazdą ir jis trenkė jam vieną kartą per veidą. Po smūgio jis nuvirto ir toliau nieko neprisimena. Ar sudavė jam E. G. sūnus, nepamena.
Netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo. Jo parodymus, jog jis tik atvežė pinigus ir nesiruošė konfliktuoti su E. G., patvirtina ir liudytojų D. N., A. G., T. V. ir T. V. parodymai. Liudytojas D. N. parodė, kad 2010 m. liepos 11 d. jis savo automobiliu su draugais T. V., T. V. ir A. G. buvo prie (duomenys neskelbtini). Vėliau jis nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) nusipirkti šašlykų. Atvykęs automobilį pasistatė prie parduotuvės aikštelėje. Išvažiuodamas nepastebėjo kito automobilio ir į jį atsitrenkė. Supratęs, kad yra kaltas, tarėsi su vairuotoju atsiskaityti ir sutarė sumokėti 600 Lt. Grįžo pas draugus prie (duomenys neskelbtini), nes galvojo, kad jie turės paskolinti pinigų, tačiau draugai pinigų neturėjo. Visi nuvyko į (duomenys neskelbtini) apžiūrėti apgadinto automobilio. Jis stovėjo šalikelėje. Kažkas iš draugų paskambino V. K. ir paprašė atvežti 600 Lt. Pastarasis juos atvežė ir jis, paėmęs pinigus iš V. K., padavė apgadinto automobilio savininkui. Šiuos D. N. parodymus patvirtino ir liudytojai T. V., T. V. ir A. G.. Be to, liudytojas G. R., kurio automobilį apgadino D. N., patvirtino, kad jo automobilį sugadinęs vaikinas grįžo su draugais dviem automobiliais, jie pradėjo kalbėti dėl kainos, tačiau jis nenusileido, tada T. V. jam padavė pinigus, o jis paimtus pinigus nusinešė į parduotuvę patikrinti. Iš išdėstytų parodymų matyti, kad, nepaisant to, kad D. N. atsiskaityti su G. R. atvyko su keturiais draugais, kurių vienas (V. K.) atvežė pinigus, jokios grėsmingos situacijos nei G. R., nei E. G. ar kitiems ten buvusiems asmenims nekėlė.
Nukentėjusiojo parodymus, jog E. G. buvo neblaivus, patvirtino ir pats E. G.. Taip pat E. G. parodė, kad įvykio metu jis turėjo dujinį pistoletą, kurį konflikto metu padėjo, ir šį pistoletą nepažįstami asmenys matė. Liudytojai D. N., A. G., T. V. ir T. V. taip pat patvirtino, kad matė, kai E. G. iškrito pistoletas, o liudytojas T. V. parodė, kad E. G. pradėjo juo mosuoti, todėl V. K. pasakė nemosuoti ginklu, tada įsiplieskė konfliktas. Aptarti parodymai neleidžia abejoti nukentėjusiojo parodymais, kad konflikto metu E. G. švaistėsi ginklu. Iš aukščiau aptartų nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jis smarkiai apsižodžiavo su E. G. dėl neadekvataus E. G. elgesio ir jį pavadino “asilu“, tačiau jis E. G. nepuolė. Šią aplinkybę patvirtina ir liudytojai D. N., A. G., T. V. ir T. V.. Netikėti liudytojų D. N., A. G., T. V. ir T. V. parodymais kolegija nemato pamatuoto pagrindo. Vien ta aplinkybė, jog šie liudytojai yra nukentėjusiojo V. K. draugai, neduoda pagrindo šių asmenų parodymus atmesti. Nuteistasis jokių konkrečių duomenų, kad šie asmenys būtų siunteresuoti jo nuteisimu, teismui nepateikė.
Kolegija negali sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog liudytojų A. M., R. B., G. R. ir R. G. parodymai patvirtina nuteistojo versiją apie jo veikimą būtinosios ginties sąlygomis. Niekas iš šių liudytojų neparodė nei vieno V. K. ištarto žodžio apie ketinimus prieš E. G. panaudoti fizinį smurtą, iš jų parodymų turinio matyti, kad jie kaip grasinimus įvertino neva V. K. ištartas frazes „tu buvęs mente, ar senai degė tavo namas“ (liudytojas A. M.), „tu senas, supuvęs mentas“ (liudytojas G. R.) bei V. K. išlindimą iš kompanijos į priekį link E. G.. Tokie minėtų liudytojų parodymai aptartų aplinkybių kontekste tik patvirtina aktyvų V. K. elgesį ir intensyvų žodinį konfliktą tarp jo ir E. G., tačiau nesuteikia jokios informacijos apie realią grėsmę E. G. iš V. K. pusės. Beje, liudytojai R. B. ir G. R. parodė, kad jie konfliktą matė būdami prie parduotuvės, esančios poros šimtų metrų atstumu nuo konflikto vietos, todėl jų nupasakotas įvykio vertinimas, juolab, kad jie V. K. ir E. G. konflikto užuomazgų nematė, laikytinas itin subjektyviu ir vertintinas kritiškai. Prieštaringi ir liudytojos R. G., kuri konfliktą matė pro langą, parodymai. Ji parodė, kad matė, kaip V. K. įeina į jų kiemą, tačiau nematė, kaip E. G. medine lazda sudavė V. K., nors pagal liudytojų parodymus, būtent V. K. išėjus į priekį link E. G., E. G. jam ir trenkė.
Taigi byloje nenustatyta, kad V. K. išsakyti žodžiai būtų grasinantys fiziškai susidoroti ar palydėti tolimesniais agresyviais veiksmais prieš E. G.. Kolegijai nekyla abejonių, kad nors V. K. susikivirčijo su E. G. ir savo aktyvumu išsiskyrė iš savo draugų kompanijos, tačiau E. G., ypač kaip buvęs pareigūnas, neturėjo jokio pagrindo prieš V. K. naudoti fizinį smurtą – dėl menkaverčio preteksto trenkti lazda V. K. per galvą. Iš liudytojų parodymų matyti, kad konfliktas vyko ant šaligatvio prie E. G. namų, o namo kiemas aptvertas tvora nebuvo, t. y. šaligatvio ir namo kiemo ribos aiškiai nebuvo atskirtos. Todėl galimo V. K. įžengimo apie 1 m į kiemą, įsiplieskus pakankamai rimtam žodiniam konfliktui, laikyti įsibrovimu į E. G. namų valdas, suteikiančiu pagrindą ginti savo nuosavybę visomis įmanomomis priemonėmis, priešingai nei mano nuteistasis, nėra pamatuoto pagrindu. Tuo būdu nuteistojo E. G. kaltė dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Priimdamas E. G. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės klausimu, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas.
Iš pateikto pinigų priėmimo kvitų matyti, kad nukentėjusysis atstovo pagalbai apeliaciniame procese apmokėti turėjo 500 litų išlaidų. Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas. Nukentėjusiojo atstovas rengė nukentėjusiojo atsiliepimą į apeliacinį skundą, dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Tuo būdu nukentėjusiojo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti dydis yra pagrįstas, šios išlaidos, vadovaujantis BPK 106 str. 2 d. išieškotinos iš nuteistojo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str., teisėjų kolegija
nutaria:
nuteistojo E. G. apeliacinį skundą atmesti.
Išieškoti iš nuteistojo E. G. 500 litų išlaidų apeliaciniame procese dalyvavusio atstovo pagalbai apmokėti nukentėjusiajam V. K..
Nutartis neskundžiama.