Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2006-05-16 · Baudžiamoji byla Nr. 2K-335/2006

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-05-16
Bylos Nr.
2K-335/2006
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Aldona Rakauskienė (pirm.), Alvydas Pikelis, Egidijus Bieliūnas (pran.)
Nuteistasis
R. S., ir Kauno miesto apylinkės vyriausiojo
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 2K-335/2006Procesinio sprendimo kategorija 1.2.23.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. gegužės 16 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,

sekretoriaujant D. Kučinskienei,dalyvaujant prokurorui S. Bekiš,gynėjui S. Zabitai,nuteistajam R. S.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant be institucijos prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 11 d. nutartis, kuria nuteistojo ir Kauno miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, ir prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. nuteistas už tai, kad savo automobilyje „Ford Escort“ laikė ir vežiojo nenustatytomis aplinkybėmis iš nenustatyto asmens neteisėtai įgytas narkotines medžiagas, t.y. 500,436 g kanapių ir jų dalių bei psichotropines medžiagas, t.y. 181,713 g rausvos spalvos tablečių, kurių sudėtyje yra 40,481 g (22,3 proc.) psichotropinės medžiagos MDMA ir 85,437 g pilkos spalvos tablečių, kurių sudėtyje yra 19,534 g (22,8 proc.) psichotropinės medžiagos MDMA neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, o 2005 m. kovo 21 d. apie 16.10 val. su šiomis medžiagomis buvo sulaikytas policijos darbuotojų Kaune prie kavinės (duomenys neskelbtini).

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 11 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 11 d. nutartį ir jį išteisinti. Jis teigia, kad teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes bylos faktinės aplinkybės įvertintos pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas, reikalaujančias, kad teismas objektyviai ir nešališkai vertintų įrodymų visumą, dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas bei paskirta bausmės tikslų neatitinkanti bausmė. Taip pažeistos BK 2 straipsnio 3 dalies, 41 straipsnio 5 dalies bei 54, 55, 61 straipsnių nuostatos, padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

Kasatorius nurodo, kad baudžiamajame įstatyme nusikaltimo sudėtis apibūdinama kaip objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, lemianti vienos ar kitos pavojingos veikos pripažinimą nusikaltimu. Bent vieno jų nebuvimas neleidžia asmens traukti baudžiamojon atsakomybėn, nes nėra nusikaltimo sudėties ir nėra nusikaltimo. Jis pabrėžia, kad tiesioginė tyčia yra būtinas BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymis, tačiau to, kad automobilyje yra narkotinių ir psichotropinių medžiagų, iki sulaikymo momento nežinojo, suprato tik kai buvo sulaikytas ir apklausiamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 22 d. nutarimo Nr. 37 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas“ 17 punkte nurodyta, kad psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimas, šių medžiagų ar pirmos kategorijos jų pirmtakų (prekursorių) gaminimas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, pardavimas ar kitoks platinimas padaromi tik tiesiogine tyčia. Teismai išvadą, jog jis turėjo žinoti, kad tai yra narkotinės ir psichotropinės medžiagos, padarė iš prielaidų, o ne atsižvelgdami į realią situaciją. Jis nurodo, kad 2004 m. lapkričio mėnesį bendrovės (duomenys neskelbtini) aikštelėje, iš kurios pirkdavo bei gabendavo nurašytus automobilius į metalo laužą, apžiūrinėdamas automobilį „VW Golf“ rado polietileninį maišelį su tuo metu jam nežinomos kilmės ir sudėties tabletėmis ir įsidėjo į savo automobilio „Ford Escort“ smulkių daiktų dėklą. Tos tabletės galėjo priklausyti tikram nurašyto automobilio savininkui. Tai patvirtina liudytojai M. B., S. D. Teismas į tai dėmesio nekreipė. Kasatorius teigia norėjęs radinį išmesti, vėliau nusprendė pristatyti į policijos komisariatą, bet neturėjo laiko, be to, vėliau suprato, kad minėtas automobilis buvo laikomas kaip įkaltis.

Kasatorius nurodo, kad teismas teisingai nustatė, kad byloje esantis 2005 m. kovo 31 d. tarnybinis pranešimas dėl operatyvinės informacijos apie asmenį, vairuojantį automobilį „Ford Escort“ ir platinantį narkotines, psichotropines medžiagas, yra informacinio pobūdžio, pažymi ikiteisminio tyrimo pradžią. Taigi jokių duomenų apie jo nusikalstamą veiką policija neturėjo, todėl neaišku kokiu būdu atsiranda operatyvinė informacija, ar tai nėra priemonė susidorojimui prisidengus Operatyvinės veiklos įstatymu, nes ta informacija nei teismui, nei kitiems asmenims neatskleidžiama, ir todėl neaišku ar teisingumą vykdo teismai, ar prevencinės struktūros. Kasatorius neatmeta galimybės, kad operatyvinė informacija galėjo atsirasti, kai jis tą pačią dieną įsikišo tam, kad sustabdytų dviejų besikivirčijančių jaunuolių incidentą ir paėmė jų išmestą paketą su žalia substancija, kaip vėliau paaiškėjo kanapėmis. Jis nurodo, kad teismas teisingai atmetė kaltinimą platinimu, nes tabletės buvo aptrupėjusios, ne prekinės išvaizdos, ant pakete buvusių maišelių nebuvo net jo pirštų antspaudų, ant maišelių ne jo rašysena užrašyti neaiškūs skaičiai, bet rašysenos ekspertizės niekas neskyrė, nes, matyt, nekilo abejonių, kad tai ne jo produkcija. Teismas rėmėsi nuoširdžiu jo prisipažinimu kaip kaltę patvirtinančiu įrodymu, tačiau iš prisipažinimo turinio matosi, kad jis kaltės nepripažino ir jokių aplinkybių, patvirtinančių kaltę, nenurodė. Organizuotų nusikaltimų tyrimo pareigūnai negalėjo teismui paaiškinti, kodėl netaikė nusikalstamos veikos elgesio imitacijos modelio ar kitų įstatymo numatytų galimybių surinkti įrodymus ir informaciją, nesistengė nustatyti asmenų dėl operatyvinės informacijos.

Kasatorius pažymi, kad jeigu teismas ir pripažintų jį kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, tai žemesnių instancijų teismų paskirta jam nepagrįstai didelė, maksimali bausmė. Teismas privalėjo teisingai įvertinti bylos aplinkybes, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, o skirdamas bausmę jos dydį motyvuotai parinkti skaičiuodamas nuo bausmės vidurkio. Kasatoriui griežčiausia sankcijoje numatyta bausmė paskirta motyvuojant tik medžiagų kiekiu. Teismas neatsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, kad tariama nusikalstama veika nepriskiriama prie sunkių, sukeliančių padidintą pavojų visuomenei, kad jis neteistas, turi faktinę šeimą ir ja rūpinasi, turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Teismas neatsižvelgė ir į BK 55 straipsnio nuostatas, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, nors jo tyčia ir nemotyvuota, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o skirdamas laisvės atėmimo bausmę, privalo motyvuoti savo sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl skundo nenagrinėtinų argumentų

BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad nagrinėdamas kasacinę bylą nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teismas patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, jog kasaciniame procese nėra nustatinėjamos faktinės bylos aplinkybės, netikrinamos įvykių traktavimo versijos, įrodymai nerenkami ir iš naujo nevertinami. Dalis R. S. kasaciniame skunde išdėstytų argumentų orientuojami būtent į tokius klausimus. Kasatorius ginčija teismų sprendimus, neigdamas kaltę, savaip interpretuodamas buvusius įvykius ir keldamas teisės taikymo klausimus ne pagal tas faktines aplinkybes, kurias yra konstatavę teismai, bet derindamas juos prie savosios buvusių įvykių versijos. Jis detaliai aiškina atitinkamų medžiagų įsigijimo aplinkybes, priežastis, dėl kurių tiksliai nežinojo, kad jos yra narkotinės bei psichotropinės, neįgyvendino turėto sumanymo perduoti jas policijai ir pan. Faktų aspektu tai yra nuosekli kasatoriaus pozicija, kurią byloje jis gynė ir pirmiau, taip pat ir dėstydamas apeliacinio skundo argumentus. Šie argumentai yra išsamiai išnagrinėti tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose. Teismų sprendimuose jie motyvuotai paneigti. Šie argumentai, kartojami kasaciniame skunde, nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko ir dėl to paliekami nenagrinėti.

Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo

Skunde teigiama, kad bylos faktinės aplinkybės įvertintos teismams pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas. Tai nepagrįstas ir iš esmės deklaratyvus kasatoriaus teiginys. Bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams kaltinamojo teikiama įvykių traktuotė buvo žinoma. Jo parodymai tirti ir įvertinti platesniame įrodymų kontekste. Pažymėtina, kad įrodymų tyrimas atliktas ir apeliacinės instancijos teisme. Teismai nuodugniai gilinosi į faktines bylos aplinkybes, paneigė dalį kaltinime išdėstytų teiginių, pripažinę juos neįrodytais. R. S. padarytas nusikaltimas kvalifikuotas ne pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, kaip buvo nurodyta kaltinamajame akte, bet pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Šiuo klausimu specialiai pasisakė ir apeliacinės instancijos teismas, atmetęs prokuroro apeliacinį skundą. Nuosprendžio ir apeliacinės nutarties motyvai, reikšmingi įrodinėjimui, yra išsamūs, neprieštaringi, logiški. BPK 20 straipsnio nuostatos nepažeistos.

Dėl bausmės individualizavimo

Kasatorius jam paskirtą bausmę vertina kaip pernelyg griežtą, neatitinkančią įstatymo reikalavimų. Toks vertinimas iš esmės grindžiamas vien nuoroda į BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmės maksimalią ribą. Kasatorius nutyli, kad, paskyrus dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymas, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, atidėtas. Be to, bausmės vykdymo atidėjimo terminas nėra maksimalus. Tokiomis aplinkybėmis vertinti paskirtąją bausmę kaip maksimaliai griežtą nėra pagrindo. Spręsdamas bausmės individualizavimo klausimą, pirmosios instancijos teismas motyvus išdėstė. Apeliacinės instancijos teismas R. S. paskirtą bausmę motyvuotai įvertino kaip tokią, kuri nėra pernelyg griežta. BK nuostatos, reglamentuojančios bausmės individualizavimą, šiuo konkrečiu atveju nepažeistos.

Darytina bendra išvada, jog kasaciniame skunde nėra tokių argumentų, kurie duotų pagrindą tenkinti nuteistojo prašymą ir šioje baudžiamojoje byloje priimtus teismų sprendimus panaikinti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. S. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aldona RakauskienėAlvydas PikelisEgidijus Bieliūnas