Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Janinos Vitunskienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas, vykdydamas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011-02-24 įsakymą Nr. 5-V-154 „Dėl prašymų dėl leidimų laikyti ar nešiotis dujinius pistoletus (revolverius), senovinius ginklus, šaunamuosius ginklus, kurie atitinka kitų kategorijų kriterijus, tačiau joms nepriskiriami dėl nedidelės nukaunamosios galios, ir kurių sviedinio kinetinė energija yra 2,5–7,5 J, įsigytų iki 2011 m. kovo 1 d., pateikimo, ginklų tinkamumo naudoti nustatymo, registravimo ir leidimų išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 2013-11-26 kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą su prašymu dėl leidimo išduoti neterminuotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (b.l. 10,11, 20,22). Atlikus patikrinimą paaiškėjo, kad V. P. Tauragės rajono teismo 1964-11-12 nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 111 str. 1 d. (sunkus kūno sužalojimas, sankcija iki 7 m.) ir 225 str. 2 d. (chuliganizmas, sankcija iki 5 m.) (b.l. 23-27). Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau- Kauno apskr. VPK) 2013-12-19 sprendimu Nr. 20-11-IL-04835-e „Dėl atsisakymo išduoti neterminuotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ pareiškėjui V. P. nuspręsta neišduoti neterminuoto leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus (b.l. 19). Minėtas sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau- Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003-06-23 įsakymu Nr. V-362 „Dėl fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių IX skyriaus 56 punktu.

Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, dėl to buvo nuspręsta neišduoti neterminuoto leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos 2013-12-19 sprendimo Nr. 20-11-IL-04835-e teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas V. P. pripažino, jog Tauragės rajono teismo 1964-11-12 nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 111 str. 1 d. (sunkus kūno sužalojimas, sankcija iki 7 m.) ir 225 str. 2 d. (chuliganizmas, sankcija iki 5 m.). Šalys taip pat neginčija, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2010-11-18 įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, įsigaliojusio nuo 2011-03-01) taikymo prasme ši aplinkybė laikytina pakankamu pagrindu pripažinti, jog asmuo (pareiškėjas) neturi nepriekaištingos reputacijos ir pagal šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, tarp jų dujinio pistoleto ir dujinio revolverio, nes pagal paminėto Įstatymo 5 straipsnio redakciją, įsigaliojusią nuo 2011-03-01, C kategorijai priskiriami, be kita ko, dujiniai pistoletai (revolveriai).

Pareiškėjas nurodo, jog teistumas yra išnykęs, ir be to, jam turėtų būti taikoma ankstesnė Įstatymo redakcija, kurioje nepriekaištingos reputacijos neturinčiu asmeniu buvo laikomas asmuo teistas už tyčinį nusikaltimą daugiau kaip 6 metams laisvės atėmimo bausme ir nuo jo teistumo išnykimo ar panaikinimo nėra praėję 10 metų.

Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo (2012-06-29 įstatymo Nr. XI-2156, galiojusio nuo 2012-07-12 iki 2013-12-30, redakcija) nuostatose, reglamentuojančiose Įstatymo įsigaliojimą ir įgyvendinimą, buvo numatyta, jog Įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011-02-28 turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo (Pakeitimo įstatymo 2 str. 4 d.).

Pagal ankstesnę Įstatymo redakcija, galiojusią iki 2011-03-01, dujiniai ginklai (pistoletai, revolveriai) buvo priskiriami D kategorijos ginklams, kuriems leidimai įsigyti ir turėti juos nebuvo būtini (Įstatymo 6 str., 13 str.), tačiau iš Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies matyti, jog asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014-01-01 Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus. Taigi pareiškėjas, nors anksčiau jo turimam ginklui ir nereikėjo leidimo, įsigaliojus Įstatymo pataisoms turėjo imperatyvią prievolę šiuos ginklus legalizuoti, t. y. nustatyta tvarka gauti leidimą juos laikyti ar nešiotis.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą pateikė 2013-11-26, todėl atsakovas, sprendžiantis tokį prašymą, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar toks leidimas konkrečiu atveju gali būti išduodamas. Remiantis Įstatymo 17 straipsniu, vienas iš aspektų, kurie turi būti patikrinti – tai, ar asmuo yra nepriekaištingos reputacijos. Atvejai, kai asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, nustatyti Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje. Kaip jau konstatuota anksčiau bei nurodyta Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyti griežtesni reikalavimai, nei buvo prieš tai, todėl pateikus prašymą dėl leidimo po šio įstatymo įsigaliojimo, taikomi pastarieji griežtesni reikalavimai. Išimtis, t. y. dvi būtinos komuliatyvios sąlygos, kurioms esant šie griežtesni reikalavimai netaikomi, nustatyti pačioje Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, t. y., pirma, jie netaikomi asmenims, kurie 2011-02-28 turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, antra, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Šiuo atveju tenkinama tik viena iš dviejų būtinųjų išimties taikymo sąlygų – aplinkybė dėl kurių taikomi apribojimai atsirado iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (1964 m. nuosprendis), tačiau nėra tenkinama kita būtinoji sąlyga, nes bylos duomenimis pareiškėjas 2011-02-28 neturėjo leidimo laikyti ginklus ar nešiotis ginklus (prašymą išduoti neterminuotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, jis pateikė tik 2013-11-26). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui negali būti taikoma išimtis ir taikoma ne aktuali Įstatymo redakcija ir joje numatytas asmens, nelaikomo nepriekaištingos reputacijos apibrėžimas, o ankstesnėje redakcijoje apibrėžiama sąvoka. Todėl atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-05-09 nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-854/2013 pažymėjo, kad nuo 2012-07-12 įsigaliojusi nauja Pakeitimo įstatymo 2 dalies 4 straipsnio redakcija aiškiai apibrėžė, jog Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011-02-28 turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į ginklų, kaip nuosavybės objektų, kurių civilinė apyvarta yra ribojama, prigimtį, nebūtų pagrįsta situacija, kai asmeniui, remiantis tuo, jog iki pasikeitusio teisinio reguliavimo leidimo laikyti (nešiotis) jo turimus ginklus nereikėjo ir jam nebuvo keliamas nepriekaištingos reputacijos asmens reikalavimas, jam vėliau būtų leidžiama legalizuoti turimus ginklus, neatsižvelgiant į tai, kad legalizavimo metu jis nebūtų laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, kaip to reikalauja pasikeitęs teisinis reglamentavimas. Šis teisės aktų aiškinimas nepažeidžia bendrojo teisės principo – įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit), nes atitinkami teisiniai santykiai nebuvo susiformavę, nebuvo nustatytas reguliavimas, įpareigojantis turėti leidimą tam tikrų kategorijų ginklams, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Be to, Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos, nustatančios Įstatymo įsigaliojimą ir įgyvendinimą, įtvirtino konkrečias taisykles, turėjusias užtikrinti ir minėto principo lex retro non agit įgyvendinimą.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas V. P. Tauragės rajono teismo 1964-11-12 nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 111 str. 1 d. (sunkus kūno sužalojimas, sankcija iki 7 m.) ir 225 str. 2 d. (chuliganizmas, sankcija iki 5 m.). Minėtas nuosprendis yra įsiteisėjęs, todėl pareiškėjas pagrįstai pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas nelaikytas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, kadangi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse (galiojusiame iki 2003-05-01) numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Taigi net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjas ginčo ginklus buvo įsigijęs prieš įsigaliojant naujai Įstatymo redakcijai, t. y. iki 2011-03-01, vadovaujantis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-05-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-854/2013), jis nebūtų laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, kaip to reikalauja pasikeitęs teisinis reglamentavimas (Įstatymo 18 str. 2 d. 1 p.).

Konstitucinis Teismas 2011-11-17 nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra pažymėjęs, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Beje, tokią galimybę numato ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos žmogaus teisių teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997-02-13 nutarimas).

Pabrėžtina, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui (Konstitucinio Teismo 2001-04-12 nutarimas). Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2012-04-12 nutarime, įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, spręstina, jog atsakovas, sistemiškai pritaikęs teisės normas, padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas V. P. prašymo išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus teikimo metu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, taigi nebuvo nepriekaištingos reputacijos. Todėl nustačius, jog jis neišpildė būtinosios sąlygos leidimui gauti – buvimo nepriekaištingos reputacijos, vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 1punktu, jam leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) jo prašytus ginklus buvo atsisakyta išduoti pagrįstai.

Ginčijamas sprendimas motyvuotas pagal Įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nuostatą motyvuoti atsisakymą išduoti leidimą vadovaujantis Įstatymo nustatytais reikalavimais bei pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytą bendrąją viešojo administravimo subjekto pareigą pagrįsti individualius administracinius aktus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo V. P. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.