Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas nurodė, kad ieškovės pareikšto ieškinio dalyku prašo pripažinti, kad 2016-08-17 ir 2016-09-17 patalpų nuomos sutartys 2016-12-05 buvo nutrauktos dėl atsakovės kaltės, t. y. ieškovės ieškiniu pareiškė reikalavimą dėl praeityje buvusio fakto pripažinimo. Ieškinio reikalavimas, kad šias patalpų nuomos sutartis dėl atsakovės kaltės nutrauktų teismas, CPK nustatyta tvarka byloje pareikštas nebuvo. Teismo vertinimu, nereikšdamos ieškinio reikalavimo 2016-08-17 ir 2016-09-17 patalpų nuomos sutartis nutraukti teismo, o ieškinio dalyku reikalaudamos pripažinti jau buvusį faktą, ieškovės privalėjo įrodyti, kad faktas, kurį prašoma pripažinti, praeityje buvo, t. y. ieškovės byloje privalėjo įrodyti, kad jos 2016-12-05 nurodytas 2016-08-17 ir 2016-09-17 patalpų nuomos sutartis nutraukė dėl atsakovės kaltės. Teismas sprendė, kad tokių aplinkybių ieškovės neįrodė, nors jomis ir grindė savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis).Teismas nustatė, kad ieškovės (nuomininkės) 2016-12-05 pareiškė atsakovei (nuomotojai) prašymus nutraukti 2016-08-17 ir 2016-09-17 patalpų nuomos sutartis abipusiu šalių susitarimu bei pateikė atsakovei (nuomotojai) savo siūlymus dėl 2016-08-17 ir 2016-09-17 patalpų nuomos sutarčių nutraukimo abipusiu šalių susitarimu. Atsakovė (nuomotoja) ieškovių siūlymų nepriėmė ir susitarimai dėl aukščiau nurodytų patalpų nuomos sutarčių nutraukimo abipusiu šalių susitarimu nebuvo sudaryti. Atsakovei atmetus ieškovių siūlymus nutraukti patalpų nuomos sutartis abipusių šalių susitarimu, tiek 2016-08-17 patalpų nuomos sutartis, tiek 2016-09-17 patalpų nuomos sutartis liko galiojančiomis.Teismas sprendė, jog tai, kad ieškovės nuo 2017-12-05 nesinaudojo išnuomotomis patalpomis ir nemokėjo už jas nuomos mokesčio, savaime nereiškia, kad patalpų nuomos sutartys buvo nutrauktos anksčiau jose nustatyto termino Civiliniame kodekse nustatyta tvarka, kadangi pagal sudarytas sutartis ieškovės turėjo tiek teisę naudotis išnuomotomis patalpomis, tiek teisę šiomis patalpomis nesinaudoti, o nuomos mokesčio nemokėjimas patvirtina tiktai galiojančiomis sutartimis prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo faktus, bet ne šių sutarčių nutraukimo faktus. Teismas nurodė, kad atsakovei atmetus ieškovių 2016-12-05 siūlymus nutraukti patalpų nuomos sutartis abipusių šalių susitarimu, ieškovės turėjo teisę vienašališkai nutraukti šias sutartis sumokėdamos atsakovei sutartą nuomos mokestį (2016-08-17 ir 2016-09-17 sutarčių 6.1 punktai), arba vienašališkai nutraukti nurodytas patalpų nuomos sutartis dėl atsakovės kaltės CK 6.217 straipsnio 1 dalies pagrindu, apie sutarties nutraukimą dėl atsakovės kaltės iš anksto pranešdamos atsakovei prieš trisdešimt dienų (CK 6.218 straipsnio 1 dalis). Tačiau buvus kurią nors iš tokių aplinkybių teismas nenustatė. Nurodė, jog netgi nėra nustatytos aplinkybės, kad ieškovės 2017-12-05 be išankstinio pranešimo atsakovei vienašališkai nutraukė 2016-08-17 ir 2016-09-17 patalpų nuomos sutartis dėl atsakovės kaltės ir apie tokį vienašališką sutarčių nutraukimą dėl atsakovės kaltės be išankstinio įspėjimo pranešė atsakovei. Ieškovės taip pat nenurodė ir jokių aplinkybių, kad pranešimus apie vienašališką sutarčių nutraukimą dėl atsakovės kaltės jos atsakovei siuntė kada nors iki 2016-12-05 ir nepateikė jokių tokias aplinkybes patvirtinančių rašytinių įrodymų. Todėl teismas pripažino, kad ieškovės neįrodė aplinkybių, kad jos 2016-12-05 vienašališkai nutraukė 2016-08-17 ir 2016-09-17 patalpų nuomos sutartis dėl atsakovės kaltės, apie tai tinkamai pranešdamos atsakovei.Ieškovėms neįrodžius, kad jos 2016-12-05 nutraukė ginčo sutartis dėl atsakovės kaltės, teismas sprendė, jog negali būti tenkinamas ieškinio reikalavimas pripažinti faktą, buvus kurį ieškovės byloje neįrodė (CPK 178 straipsnis). Teismas nurodė, kad šioje civilinėje byloje negali pasisakyti dėl reikalavimo, kad ginčo patalpų nuomos sutartis dėl atsakovės kaltės nutrauktų teismas, kadangi toks reikalavimas CPK nustatyta tvarka byloje pareikštas nebuvo, nors bylos nagrinėjimo metu buvo atstovaujamos joms kvalifikuotas teisines paslaugas teikiančios advokatės, o 2017-09-11, taip pat 2017-10-16 vykusio teismo posėdžio metu, ieškovės ir jas atstovaujanti advokatė patvirtino, kad pareikšto ieškinio dalykas yra galutinis, ieškovės ieškinio reikalavimų netikslins ir prašo civilinę bylą išnagrinėti pagal ieškinyje suformuluotus reikalavimus.Netenkinęs pirmojo ieškinio reikalavimo, teismas sprendė, jog netenkinami ir ieškinio reikalavimai priteisti ieškovėms depozitą, kadangi šie reikalavimai, pagal ieškinyje suformuluotą faktinį jų pagrindą, galėtų būti tenkinami tiktai pirmojo ieškinio reikalavimo tenkinimo atveju.

Apeliaciniame skunde ieškovės E. D. ir I. S. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovės ieškovių naudai bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas pažeidė LR CPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Nors teismas sprendime teisingai nustatė, kad ieškovės (nuomininkės) 2016-12-05 pareiškė atsakovei (nuomotojai) prašymus nutraukti 2016-08-17 ir 2016-09-17 patalpų nuomos sutartis abipusiu šalių susitarimu bei pateikė atsakovei (nuomotojai) savo siūlymus dėl 2016-08-17 ir 2016-09-17 patalpų nuomos sutarčių nutraukimo abipusiu šalių susitarimu, tačiau sprendime konstatuodamas, jog atsakovei siūlymų nepriėmus patalpų nuomos sutartys liko galioti, akivaizdžiai nevertino ieškovių atsakovei pateiktų 2016-12-05 prašymų turinio. Šių prašymų turinio analizė įgalina daryti išvadą, jog ieškovės atsakovei geranoriškai pasiūlė nutraukti sutartis bendru šalių sutarimu nuo 2017-01-17, tačiau tuo pačiu informavo atsakovę, kad jei ji nesutiks su tokiu sutarčių nutraukimu, t. y. nebus pasiektas šaliu susitarimas nutraukti Sutartis, ieškovės bet kokiu atveju su atsakove vienašališkai nutrauks sutartis ir dėl jų nutraukimo kreipsis teismine tvarka. Taigi, priešingai skundžiamo sprendimo motyvams, 2016-12-05 pranešimu atsakovė buvo informuota, kad, jei ji nesutiks nutraukti sutartis nuo 2017-01-17 bendru sutarimu, sutartys nutrauktinos vienašališkai, kreipiantis į teismą, t. y. atsakovė buvo informuota apie vienašalį sutarčių nutraukimą. Negana to, atsakovei nesutikus bendru sutikimu nutraukti nuomos sutartis, 2016-12-05 ieškovės pareiškė atsakovei ir žodžiu apie tai, kad nuo 2016-12-05 vienašališkai nutraukia nuomos sutartis dėl negalėjimo naudotis patalpomis pagal paskirtį ir sutarčių sąlygas bei atlaisvino patalpas, ką įrodo pačios atsakovės surašyti dokumentai. Atsakovė parengė 2016-12-05 aktus, kurių turinys neginčytinai patvirtina, jog pati atsakovė pripažino ir laikė, jog nuo 2016-12-05 sutartys buvo vienašališkai ieškovių nutrauktos. Be to, teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl byloje esančio ieškovės advokatės 2016-12-08 rašytinio pranešimo, kuris patvirtina, kad atsakovė netgi pakartotinai buvo informuota apie vienašališką sutarčių nutraukimą. Atsakovė atsakydama į šį pranešimą, taip pat pripažino, kad nuomos sutartys ieškovių yra vienašališkai nutrauktos. Taigi, bylos medžiaga neginčytinai patvirtina, jog nuomos sutartys nuo 2016-12-05 buvo vienašališkai nutrauktos dėl atsakovės kaltės, tačiau teismas nepagristai sprendime konstatavo, jog neva nebuvo įrodytas pats sutarčių nutraukimo faktas, dėl ko ieškinys buvo atmestas nepagrįstai.Teismas, klaidingai sprendime konstatavęs, jog nebuvo įrodytas nuomos sutarčių nutraukimas nuo 2016-12-05 ir tik tuo pagrindu atmesdamas ieškinį, visiškai nevertino ir nepasisakė dėl įrodymų, patvirtinančių, jog nuomos sutartys buvo nutrauktos pagristai ir išimtinai dėl atsakovės kliudymo naudotis nuomojamomis patalpomis, atsakovei pažeidžiant sutarčių sąlygas. Nors patalpos, kurias ieškovėms išnuomojo atsakovė, turėjo būti suteiktos naudotis išimtinai ieškovėms, kas yra užfiksuota nuomos sutartyse, tačiau po nuomos sutarčių sudarymo, paaiškėjo, kad tos pačios patalpos yra išnuomotos ir kitiems nuomininkams, dėl ko ieškovės objektyviai negalėjo naudotis joms išnuomotomis patalpomis. Negana to, atsakovė 2016-12-03 vienašališkai ieškovėms iškėlė ir kitus reikalavimus, dėl kurių nuoma tapo neįmanoma. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl į bylą pateiktų atsakovės ieškovėms rašytų SMS žinučių, kurių turinys patvirtina, jog atsakovė pakėlė nuomos mokestį 20 %, uždraudė dirbti sekmadieniais bei salono ne darbo valandomis, nors jokie darbo laiko apribojimai sutartyse nebuvo numatyti, be to, atsakovė pareikalavo mokėti komunalinius mokesčius, nors I. S. sudarytoje nuomos sutartyje iš viso nėra numatyta tokia pareiga, taip pat atsakovė reikalavo sumokėti įvairius papildomus mokesčius, dėl kurių nesusitarta sutartyse. Taigi, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, ne tik, kad nevertino aukščiau nurodytos bylos medžiagos, bet ir iš viso neatskleidė bylos esmės ir tokiu būdu pažeidė įrodymų vertinimo taisyklės, dėl ko buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas.Teismas netinkamai aiškino LR CK 6.498 straipsnio 3 punkto nuostatą. Iš skundžiamo sprendimo turinio galima suprasti, jog teismas iš viso netaikė LR CK 6.498 straipsnio 3 punkto nuostatos, sprendžiant dėl ieškinio reikalavimo nutraukti nuomos sutartis dėl atsakovės kaltės nuo 2016-12-05, kadangi nebuvo laikytasi LR CK 6.218 straipsnyje nustatytos pranešimo apie nuomos sutarčių nutraukimą tvarkos. Tačiau LR CK 6.218 straipsnyje nustatytas pranešimo apie sutarties nutraukimą terminas yra taikytinas, kuomet siekiama nutraukti sutartį ne teismine tvarka LR CK 6.217 straipsnyje nustatytais pagrindais, o LR CK 6.498 straipsnyje yra nustatyti savarankiški nuomos sutarties nutraukimo pagrindai, kuriems esant nuomininkas turi teise kreiptis į teismą dėl vienašališko nuomos sutarties nutraukimo prieš terminą dėl nuomotojo kaltės teismine tvarka ir tokiu atveju LR CK 6.218 straipsnio nuostata nėra taikoma. Šiuo atveju ieškovės, reikšdamos ieškinį pripažinti sutartis nutrauktomis nuo 2017-12-05 dėl atsakovės kaltės LR CK 6.498 straipsnio pagrindu, siekė, kad sutarčių vienašalis nutraukimas dėl atsakovės kaltės būtų pripažintas teismine tvarka. Todėl, teismas, nagrinėjęs sutarčių nutraukimo teisėtumą, privalėjo pagal minėto straipsnio nuostatas, analizuojant bylos duomenis, nustatyti, ar yra pagrindas pripažinti sutartis nutrauktomis nuo 2016-12-05 dėl atsakovės kaltės teismine tvarka, bet ne nustačius LR CK 6.218 straipsnyje numatyto pranešimo termino neatitikimo, ieškinį atmesti. Tokiu būdu visiškai neanalizuojant byloje esančių duomenų dėl atsakovės akivaizdaus kliudymo naudotis nuomojamomis patalpomis pagal paskirtį ir sutarčių sąlygas.Teismas, atmesdamas ieškinį, nurodė, jog nebuvo laikytasi LR CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatyto 30 dienu pranešimo termino apie sutarčių nutraukimą. Tačiau iš pateikto byloje atsakovės 2016-12-05 akto turinio akivaizdu, kad atsakovė net nesiruošė vykdyti nuomos sutartis, t. y. leisti ieškovėms naudotis nuomojamomis patalpomis pagal sutarčių sąlygas, o ir toliau pažeidinės esmines sutarčių sąlygas, t. y. kels nuomos mokestį, ribos ieškovių darbo laiką, nuomos ieškovių darbo vietas kitiems asmenims, todėl, ieškovės, net ir nesant LR CK 6.218 straipsnyje nustatytam 30 dienų pranešimo laikotarpiui, turėjo teisę nutraukti sutartis ne teismine tvarka nuo 2016-12-05 dėl atsakovės kaltės vadovaujantis LR CK 6.219 straipsnio nuostata. Akivaizdu, jog nesant jokios objektyvios galimybės naudotis nuomojamomis patalpomis, papildomų 30 dienų laukimas, siekiant vienašališkai nutraukti sutartis ne teismine tvarka, nagrinėjamu atveju neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Kita vertus, jei ir laikyti, jog LR CK 6.218 straipsnyje nustatytas terminas turėjo būti taikytinas, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad vienašališkai nutraukiama sutartis laikoma nutraukta nuo įspėjime (pranešime) nurodytos datos (CK 6.218 straipsnis); jeigu šalis nesilaiko sutartyje ar teisės normose nustatyto įspėjimo termino, tai sutarties nutraukimo diena pripažįstama sutartyje ar teisės normoje nustatyto termino pabaiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2008). Šiuo atveju atsakovei 2016-12-08 pakartotinai buvo patvirtinta apie sutarčių vienašalį nutraukimą nuo 2016-12-05 dėl jos kaltės, pati atsakovė 2016-12-05 akte pripažino, kad ieškovės su atsakove vienašališkai nutraukė sutartis nuo 2016-12-05, todėl tokiu atveju teismas galėjo pripažinti sutartis nutrauktomis dėl atsakovės kaltės atitinkamai nuo 2017-01-05 arba nuo 2017-01-08, t.y. pagal LR CK 6.218 straipsnio normoje nustatytą terminą, bet ne šiuo pagrindu atmesti ieškinį, neanalizuojant jokios kitos bylos medžiagos. Tokiu būdu pirmos instancijos teismas, net tik, kad nevertino daugelio teisiniam ginčui reikšmingų duomenų, bet ir netinkamai aiškino bei taikė LR CK 6.218 straipsnio nuostatą.Teismas skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė dėl nuomos sutartyse įtvirtintos esminės šalių nelygybės, dėl ko sutartys pripažintinos nutrauktomis nuo 2016-12-05 ir šiuo pagrindu. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad tam tikrais atvejais besąlygiškas reikalavimas vykdyti šalių susitarimą gali būti nepateisinamas kaip neatitinkantis bendrųjų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-469/2016). Nagrinėjamu atveju, abiejų sutarčių sąlygos, kurias parengė atsakovė, buvo sudarytos išimtinai užtikrinant ir numatant tik nuomotojos (atsakovės) teises ir nenumatant jokiu teisių nuomininkėms. Pagal minėtas sutartis tik atsakovei, kaip nuomotojai, yra suteikta teisė nutraukti sutartis vienašališkai prieš terminą, jeigu ieškovės netinkamai vykdytų nuomos sutarties sąlygas (Sutarčių 4.2. p., 6.3 p. - 6.5 p.). Tuo tarpu ieškovėms, kaip patalpų nuomininkėms, nėra numatyta galimybė nutraukti vienašališkai patalpų nuomos sutartį, jei nuomotoja netinkamai vykdo savo pareigas ir sutarties sąlygas. Tačiau, nepaisant tokios sąlygos nebuvimo, akivaizdu, kad tolimesnis sutarčių vykdymas, kuomet atsakovė akivaizdžiai piktnaudžiauja savo, kaip nuomotojos teisėmis, kliudo naudotis nuomojamomis patalpomis pagal paskirtį, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, dėl ko pirmos instancijos teismas, netenkindamas ieškinio reikalavimų dėl nuomos sutarčių nutraukimo, pažeidė LR CK 6.228 straipsnio nuostatą.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino ieškinio reikalavimų dėl atsakovei sumokėtų depozitų grąžinimo ieškovėms. Iš sprendimo turinio yra akivaizdu, jog ieškinio reikalavimai dėl depozitų grąžinimo buvo netenkinti tik todėl, kad nebuvo tenkintas ieškinio reikalavimas nutraukti nuomos sutartis nuo 2016-12-05 dėl atsakovės kaltės. Tačiau bylos medžiaga bei teisiniai argumentai patvirtina, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai netenkino ieškinio reikalavimų dėl minėtų sutarčių nutraukimo, dėl ko pripažinus sutartis nutrauktomis nuo 2016-12-05 dėl atsakovės kaltės, iš atsakovės ieškovių naudai priteistini jai sumokėti depozitai. Apeliančių nuomone, kadangi nuomos sutarčių 3.4 punktuose nėra numatytas depozito grąžinimas nuomininkui, kuomet sutartis vienašališkai prieš terminą nutraukiama dėl nuomotojo kaltės, atsižvelgiant į tai, kad sutartis parengė atsakovė, neaiškios sutarčių sąlygos privalo būti aiškintinos ieškovių naudai, dėl ko depozitas privalo būti grąžinamas nuomininkams. Kitoks sutarčių aiškinimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė I. S. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliančių atsakovės naudai išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Nepagrįsti apeliančių argumentai dėl netinkamo įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs įrodymus ir ne vieną kartą klausęs ieškovių ar jos netikslins ieškinio reikalavimo, nustatė, kad ieškovės CPK nustatyta tvarka pareikšto ieškinio dalyku prašė pripažinti, jog jų su atsakove sudarytos dvi patalpų nuomos sutartys buvo nutrauktos 2016-12-05 dėl atsakovės kaltės. T.y. ieškovės ieškiniu pareiškė reikalavimą dėl praeityje buvusio fakto pripažinimo. Ieškinio reikalavimo, kad šias patalpų nuomos sutartis dėl atsakovės kaltės nutrauktų teismas, CPK nustatyta tvarka ieškovės nereiškė. Taigi, nereikšdamos ieškinio reikalavimo, kad 2016-08-17 ir 2016-09-17 patalpų nuomos sutartis nutrauktų teismas, o ieškinio dalyku reikalaudamos pripažinti jau buvusį faktą, ieškovės civilinėje byloje privalėjo įrodyti, kad faktas, kurį prašoma pripažinti, praeityje buvo. Ieškovės byloje privalėjo įrodyti, kad jos 2016-12-05 nurodytas 2016-08-17 ir 2016-09-17 patalpų nuomos sutartis nutraukė dėl atsakovės kaltės. Kaip teisingai nurodė sprendime pirmosios instancijos teismas, tokių aplinkybių ieškovės civilinėje byloje neįrodė, nors jomis ir grindė savo reikalavimus.Apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovei jų 2016-12-05 pateiktų prašymų nutraukti patalpų nuomos sutartis abipusiu susitarimu turinio, neatitinka tikrovės. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog ieškovės (nuomininkės) 2016-12-05 pareiškė atsakovei (nuomotojai) prašymus nutraukti 2016-08-17 ir 2016-09-17 patalpų nuomos sutartis abipusiu šalių susitarimu bei pateikė atsakovei (nuomotojai) savo siūlymus dėl 2016-08-17 ir 2016-09-17 patalpų nuomos sutarčių nutraukimo abipusiu šalių susitarimu. Atsakovė (nuomotoja) ieškovių siūlymų nepriėmė ir susitarimai dėl aukščiau nurodytų patalpų nuomos sutarčių nutraukimo abipusiu šalių susitarimu nebuvo sudaryti. Atsakovei atmetus ieškovių siūlymus nutraukti patalpų nuomos sutartis abipusių šalių susitarimu, tiek 2016-08-17 patalpų nuomos sutartis, tiek 2016-09-17 patalpų nuomos sutartis liko galiojančiomis. Atsakovė pažymi, jog ieškovių nurodomų 2016-12-05 prašymų antrosios pastraipos turinys kaip tik paneigia jų teiginius, kad jos nutraukė patalpų nuomos sutartis nuo 2016-12-05 dėl atsakovės kaltės. Nurodytų prašymų antrojoje pastraipoje rašoma „Tuo atveju jei nesutinkate pasirašyti sutarties nutraukimo abipusiu Šalių susitarimu, kreipsiuosi į teismą su prašymu dėl sutarties nutraukimo.“ Iš šios pastraipos lingvistinio teksto aiškiai matyti, kad ieškovės 2016-12-05 norėjo nutraukti sutartį abipusiu šalių susitarimu, o tik tuo atveju, jeigu tai nepavyktų, nurodė, kad kreipsis į teismą su prašymu dėl sutarties nutraukimo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovei atmetus ieškovių siūlymus nutraukti patalpų nuomos sutartis abipusių šalių susitarimu, tiek 2016-08-17 patalpų nuomos sutartis, tiek 2016-09-17 patalpų nuomos sutartis liko galiojančiomis. Apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovės 2016-12-05 parengti aktai patvirtina, jog 2016-08-17 ir 2016-09-17 patalpų nuomos sutartys buvo nutrauktos 2016-12-05 dėl atsakovės kaltės, nepagrįsti. Priešingai, šiuose aktuose tik konstatuota aplinkybė, kad ieškovės nuo 2016-12-05 paliko išnuomotas patalpas, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad patalpų nuomos sutartys buvo nutrauktos dėl atsakovės kaltės. Ieškovės 2016-12-05 prašyme pačios nurodė, kad nepavykus susitarti, jos kreipsis į teismą su prašymu dėl sutarties nutraukimo, t.y. kreipsis ne dėl buvusio praeityje fakto pripažinimo, o dėl paties sutarties nutraukimo, tačiau šioje byloje tokio reikalavimo nereiškė. Be to, atsakovė, atsakydama į ieškovių atstovės 2016-12-08 raštą, nepatvirtino, kad patalpų nuomos sutartys nutrauktos, o kaip tik nurodė, kad terminuotos nuomos sutarties nutraukimo prieš terminą nuomininko iniciatyva sąlygos yra aiškiai apibrėžtos CK 6.498 straipsnyje. Taigi, terminuota patalpų nuomos sutartis anksčiau termino gali būti nutraukta tik teismo keliu, esant CK 6.498 straipsnyje įvirtintiems pagrindams. Kol ji nėra nutraukta CK nustatyta tvarka, ji privalo būti vykdoma. Dar daugiau, apie vienašališką patalpų nuomos sutarčių nutraukimą dėl atsakovės kaltės CK 6.217 straipsnio 1 dalies pagrindu, ieškovės privalėjo iš anksto pranešti atsakovei prieš trisdešimt dienų (CK 6.218 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra jokių rašytinių ar kokių nors kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovės 2017-12-05 vienašališkai nutraukė 2016-08-17 ir 2016-09-17 patalpų nuomos sutartis dėl atsakovės kaltės, prieš tai iki 2017-11-05 apie vienašališką sutarčių nutraukimą dėl atsakovės kaltės informuodamos atsakovę. Byloje netgi nėra nustatytos aplinkybės, kad ieškovės 2017-12-05 be išankstinio pranešimo atsakovei vienašališkai nutraukė 2016-08-17 ir 2016-09-17 patalpų nuomos sutartis dėl atsakovės kaltės ir apie tokį vienašališką sutarčių nutraukimą dėl atsakovės kaltės be išankstinio įspėjimo pranešė atsakovei. Teismas, sprendime konstatavęs, kad nebuvo įrodytas sutarčių nutraukimas nuo 2016-12-05 ir tuo pagrindu atmetęs ieškinį, pagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl įrodymų, kuriais ieškovės grindė nuomos sutarčių nutraukimą dėl atsakovės kaltės. Teismas nevertino įrodymų, kuriais ieškovės įrodinėjo sutarčių nutraukimo priežastį (atsakovės kaltę), nes nustatė faktą, kad sutartys nebuvo nutrauktos. Apeliacinio skundo argumentai, kad teismas netinkamai aiškino CK 6.498 straipsnio 3 punktą, atmestini. Ieškovės reikalavimo, kad teismas nutrauktų negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis byloje nereiškė, todėl šioje byloje CK 6.498 straipsnio taikymo klausimas iš viso nekilo ir teismas jo netaikė. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, jog ieškinyje ieškovės ieškinio faktiniu pagrindu nurodė, kad jos patalpų nuomos sutartis vienašališkai nutraukė 2016-12-05 dėl atsakovės kaltės, o ieškinio dalyką suformulavo ne kaip reikalavimą nutraukti patalpų nuomos sutartis, o pripažinti patalpų nuomos sutartis jau nutrauktomis nuo 2016-12-05, teismas, konstatuodamas, jog tokių aplinkybių ieškovės byloje neįrodė, pabrėžė, kad ieškovės, norėdamos vienašališkai nutraukti patalpų nuomos sutartis CK 6.217 straipsnio 1 dalies pagrindu, apie sutarties nutraukimą dėl atsakovės kaltės iš anksto privalėjo pranešti atsakovei prieš trisdešimt dienų (CK 6.218 str. 1 d.). Teismas pripažino, kad civilinėje byloje nenustatyta buvus tokių aplinkybių. Jokių rašytinių ar kokių nors kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovės 2017-12-05 vienašališkai nutraukė 2016-08-17 ir 2016-09-17 patalpų nuomos sutartis dėl atsakovės kaltės, prieš tai iki 2017-11-05 apie vienašališką sutarčių nutraukimą dėl atsakovės kaltės informavusios atsakovę, ieškovės nenurodė, į civilinę bylą nepateikė ir teismo išreikalauti neprašė. Byloje netgi nėra nustatytos aplinkybės, kad ieškovės 2017-12-05 be išankstinio pranešimo atsakovei vienašališkai nutraukė 2016-08-17 ir 2016-09-17 patalpų nuomos sutartis dėl atsakovės kaltės ir apie tokį vienašališką sutarčių nutraukimą dėl atsakovės kaltės be išankstinio įspėjimo pranešė atsakovei. Taigi, teismas CK 6.218 straipsnyje nustatytą pranešimo apie sutarties nutraukimą terminą taikė ne kartu su CK 6.498 straipsnio nuostatomis, o spręsdamas, ar ieškovės įrodė, kad jos patalpų nuomos sutartis nutraukė 2016-12-05 dėl atsakovės kaltės bei laikėsi tokiems atvejams CK nustatytos sutarčių nutraukimo tvarkos ir terminų.Nesuprantama, kuo remiantis ieškovės apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovės surašyti 2016-12-05 aktai, ieškovėms leido daryti išvadą, kad atsakovė kels nuomos mokestį, ribos ieškovių darbo laiką, ieškovių nuomojamas patalpas nuomos kitiems asmenims, o ieškovės turi teisę nutraukti nuomos sutartis CK 6.219 straipsnio pagrindu. Visų pirma, 2016-12-05 aktuose nėra net užuominų apie nuomos mokesčio kėlimą, ieškovių darbo laiko ribojimą ar ieškovėms išnuomotų patalpų nuomojimą kitiems asmenims. Be to, šiuose aktuose tik konstatuota aplinkybė, kad ieškovės nuo 2016-12-05 nesinaudojo išnuomotomis patalpomis, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad patalpų nuomos sutartys buvo nutrauktos dėl atsakovės kaltės. Be to, atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad nutraukiant negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį CK 6.219 straipsnio pagrindu, CK 6.218 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pranešimo apie sutarties nutraukimą terminas netaikomas. Pasisakydamas dėl CK 6.218 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas konstatavo, kad, nustatant 30 dienų terminą, prieš kurį vienašališkai sutartį nutraukianti šalis privalo pranešti kitai šaliai apie savo ketinimus, siekiama apsaugoti kitos šalies interesus, kad ši per nustatytą terminą pasirengtų sutarties nutraukimo teisiniams ir faktiniams padariniams, siekdama išvengti papildomų nuostolių. Tuo atveju, kai sutarties šalis šį terminą pažeidžia ir kita šalis tuo grindžia savo reikalavimą pripažinti vienašališką sutarties nutraukimą negaliojančiu, teismas turi spręsti, o atitinkamai šalims atsiranda pareiga įrodyti, kad tokio termino pažeidimas realiai lėmė sutarties šalies civilinių teisių pažeidimą, šalis dėl to patyrė papildomų nuostolių ir kad šiuo pagrindu panaikinti sutarties vienašališką nutraukimą yra tikslinga šalių civilinių teisių gynimo aspektu, siekiant šalių civilinių teisinių santykių stabilumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2004). Taigi, pareigos prieš trisdešimt dienų informuoti apie sutarties nutraukimą yra teisės pažeidimas. Atsakovė nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog atsakovė siekia nesąžiningai pasinaudoti tuo, kad sutartyje nenumatyta nuomininkių teisė vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu nuomotoja netinkamai vykdo savo pareigas pagal nuomos sutartis. Pirma, įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs vienašalį sutarties nutraukimą dėl esminio sutarties pažeidimo (CK 6.217 – 6.218 str.). Todėl ieškovių teiginiai, kad tik atsakovė turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, o ieškovės ne, yra neteisingi. Antra, ieškovės neįrodė, kad atsakovė padarė esminį sutarties pažeidimą, todėl, nesant teisinio pagrindo, jos ir negali vienašališkai nutraukti nuomos sutarčių. Trečia, CK 6.218 straipsnio 1 dalis reglamentuoja pranešimo apie numatomą sutarties nutraukimą bendrą tvarką, nurodant, kad CK 6.217 straipsnio nustatytais pagrindais apie sutarties nutraukimą vienašališkai (nesikreipiant į teismą), privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų. Tokios nuostatos leidžia sutartį pažeidusiai šaliai iš anksto sužinoti nukentėjusios šalies poziciją ir išvengti papildomų nuostolių, kurių gali atsirasti dėl to, kad nėra aišku, ar bus reikalaujama įvykdyti sutartį ir ar pavėluotas įvykdymas bus priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004). Ieškovės atsakovei iš viso niekada nėra reiškusios pretenzijų dėl nuomos sutarčių netinkamo vykdymo ar informavusios (pranešusios) apie nuomos sutarčių nutraukimą nuo 2016-12-05 dėl atsakovės neva padaryto esminio sutarčių pažeidimo. Taigi, darytina išvada, kad esminės nelygybės institutas šioje byloje netaikytinas nesant tam jokio pagrindo. Todėl apeliacinio skundo argumentai, jog jos nuomos sutartis nutraukė nuo 2016-12-05 dėl esminės šalių nelygybės (CK 6.228 str.), taip pat atmestini.Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovių pirmojo reikalavimo pripažinti, jog nuomos sutartys nutrauktos nuo 2016-12-05 dėl atsakovės kaltės, pagrįstai pripažino, kad nėra pagrindo tenkinti ir antrojo ieškovių reikalavimo dėl depozitų grąžinimo, kadangi tam nėra nei įstatyminio, nei sutartinio pagrindo. Tuo labiau, kad ieškovės nuo 2016 m. gruodžio mėnesio nemoka nuomos mokesčio pagal nuomos sutartis, kurio skola jau viršija depozitus, o pagal Sutarčių 3.4 punktą pasibaigus sutarties galiojimo terminui, sumokėtas depozitas grąžinamas, iš jo išskaičiavus nuomininko įsiskolinimus, delspinigius ar dėl nuomininko kaltės nuomotojo patirtus ir neatlygintus nuostolius.