Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. S. bei N. G. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 20 d. sprendimo pagal pareiškėjų A. S. bei N. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjų pateiktus rašytinius įrodymus, konstatavo, kad šie dokumentai pagal savo pobūdį ir turinį neturi pakankamos įrodomosios galios pagrįsti realios ir individualios persekiojimo rizikos egzistavimą kilmės valstybėje. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjų pateiktos įvairių nevyriausybinių ar visuomeninių organizacijų pažymos bei patvirtinimai yra parengti, remiantis pačių pareiškėjų pateikta informacija, ir iš esmės atspindi jų subjektyviai deklaruojamą veiklą ar pažiūras, tačiau jose nėra jokių duomenų apie kilmės valstybės institucijų reakciją, vertinimą ar ketinimus šių asmenų atžvilgiu. Minėti dokumentai nepateikia faktinės informacijos apie tai, kad pareiškėjų veikla būtų fiksuota oficialiuose (duomenys neskelbtini) šaltiniuose, registruose ar operatyvinėse duomenų bazėse, taip pat nepatvirtina, jog pareiškėjai būtų laikomi asmenimis, keliančiais grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad asmuo dalyvavo savanoriškoje ar politinėje veikloje, savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą apie neišvengiamą persekiojimą, jeigu nėra nustatyta, kad tokia veikla yra žinoma kilmės valstybės institucijoms ir kad ji realiai lemia represinių priemonių taikymą konkrečiam asmeniui. Teismas nurodė, kad pareiškėjų pateikti dokumentai neturi jokių požymių, leidžiančių spręsti, jog (duomenys neskelbtini) institucijos disponuoja informacija apie pareiškėjus, jų veiklą ar pažiūras, taip pat nėra duomenų, kad tokia veikla būtų vertinama kaip pagrindas pradėti teisinį persekiojimą. Pareiškėjų pateiktos pažymos neįrodo nei priežastinio ryšio tarp nurodomos veiklos ir galimos valstybės reakcijos, nei realios asmeninės grėsmės egzistavimo. Be to, dalis pareiškėjų nurodomų aplinkybių ir jas patvirtinančių dokumentų buvo pateikti tik teismo proceso metu, t. y. jau po to, kai buvo priimtas Sprendimas. Tokie vėliau pateikti duomenys negali būti vertinami kaip paneigiantys Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą jo priėmimo momentu, kadangi administracinio akto teisėtumas yra vertinamas pagal faktines ir teisines aplinkybes, buvusias jo priėmimo metu. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad šios aplinkybės objektyviai egzistavo ir buvo žinomos, kompetentingai institucijai nagrinėjant prieglobsčio prašymą, taip pat nepaaiškino, kodėl jos nebuvo nurodytos ar pateiktos anksčiau. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjų pateikti dokumentai nesudaro pagrindo konstatuoti realios, individualios ir objektyviai pagrįstos persekiojimo rizikos kilmės valstybėje.

14. Vertindamas galimą rimtos ir asmeninės grėsmės pareiškėjų gyvybei ar saugumui buvimą dėl beatodairiško smurto tarptautinio ginkluoto konflikto metu, teismas pažymėjo, kad nors (duomenys neskelbtini) dalyvauja tarptautiniame ginkluotame konflikte, vien ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo suteikti papildomą apsaugą. Papildoma apsauga gali būti taikoma tik tuomet, kai smurto lygis konkrečioje teritorijoje yra toks intensyvus, jog vien buvimas joje sukuria realią ir neišvengiamą grėsmę bet kuriam asmeniui. Byloje surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, kad pareiškėjų kilmės regione nėra vykdomi aktyvūs kariniai veiksmai, civilinė infrastruktūra nėra sistemingai puolama, o beatodairiško smurto lygis nepasiekia tokio intensyvumo, kuris leistų konstatuoti rimtą ir asmeninę grėsmę vien dėl buvimo šioje teritorijoje. Be to, pareiškėjai nenurodė jokių papildomų individualių aplinkybių, kurios išskirtų juos iš bendros civilių gyventojų padėties ir leistų daryti išvadą apie didesnę nei įprasta riziką patirti rimtą žalą. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai priklausytų pažeidžiamai asmenų grupei, būtų taikinys ginkluotų struktūrų ar valstybės institucijų veiksmams, kad jų gyvenamoji vieta būtų teritorijoje, kurioje vykdomi intensyvūs smurto veiksmai.

15. Teismas, vertindamas Sprendimo dalį, kurioje pareiškėjams nustatyta pareiga savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, taip pat numatyta galimybė išsiųsti juos ir taikyti draudimą atvykti, pažymėjo, kad šios priemonės yra tiesioginė ir neišvengiama teisinė pasekmė, nustačius, jog pareiškėjai neturi jokio teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nesuteikus pareiškėjams nei pabėgėlio statuso, nei papildomos apsaugos ir nenustačius kitų įstatyme numatytų buvimo ar gyvenimo pagrindų, atsakovas ne tik turėjo teisę, bet ir pareigą spręsti dėl pareiškėjų grąžinimo procedūrų taikymo, siekdamas užtikrinti teisėtą migracijos kontrolę ir viešojo intereso apsaugą. Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog Departamentas, priimdamas Sprendimą, laikėsi laipsniškumo ir proporcingumo principų, pirmiausia pasirinkdamas švelniausią galimą priemonę, t. y., įpareigojimą pareiškėjams per nustatytą terminą savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Tokia sprendimo struktūra atitinka ne tik nacionalinio teisinio reguliavimo nuostatas, bet ir Europos Sąjungos teisėje įtvirtintą grąžinimo procedūrų modelį, pagal kurį prioritetas teikiamas savanoriškam asmens pareigų įvykdymui, o priverstinės priemonės taikomos tik kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė), asmeniui nevykdant nustatytų įpareigojimų. Teismas pabrėžė, kad Sprendime numatyta galimybė išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos nėra savarankiška ar automatiškai taikoma sankcija. Ši priemonė gali būti įgyvendinta tik tuo atveju, jeigu pareiškėjai nepasinaudos jiems suteikta galimybe išvykti savanoriškai. Tokiu būdu Sprendimas nesukuria pareiškėjams staigių ar neproporcingų neigiamų padarinių, bet suteikia realią galimybę patiems kontroliuoti Sprendimo pasekmes ir išvengti griežtesnių poveikio priemonių taikymo.

16. Teismas analogiškai vertino ir Sprendime numatytą draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką. Šis draudimas nėra taikomas iš karto ir savaime, o būtų aktualizuojamas tik priverstinio išsiuntimo atveju, kaip tai numato Įstatymo 133 straipsnio 2 dalis. Teismas laikė nepagrįstais pareiškėjų teiginius, jog jų teisės būtų pažeidžiamos jau pačiu Sprendimo priėmimo faktu. Teismas pažymėjo, kad nustatytas vienerių metų draudimo atvykti terminas yra minimalus, numatytas įstatyme ir akivaizdžiai proporcingas, atsižvelgiant į Sprendimo tikslą bei pareiškėjų teisinį statusą. Teismas nurodė, kad pareiškėjų įtraukimas į Šengeno informacinę sistemą nėra savarankiška ar papildoma sankcija, bet techninė ir funkcinė draudimo atvykti įgyvendinimo priemonė, skirta užtikrinti sprendimų veiksmingumą visoje Šengeno erdvėje. Ši priemonė taikoma tik esant sprendimui dėl išsiuntimo ir atitinka Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytą teisinį reguliavimą, todėl savaime negali būti laikoma perteklinė ar neproporcinga. Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta jokių individualių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo bendrųjų grąžinimo procedūrų taikymo. Pareiškėjai nenurodė ir nepagrindė, kad jie turi šeiminius, socialinius ar kitokio pobūdžio ryšius Lietuvos Respublikoje, kurie galėtų lemti švelnesnių priemonių taikymą ar Sprendimo pasekmių peržiūrą. Taip pat nenustatytos objektyvios kliūtys, kurios trukdytų pareiškėjams įvykdyti pareigą savanoriškai išvykti per nustatytą terminą. Teismas darė išvadą, kad Sprendimo dalis dėl pareiškėjų savanoriško išvykimo, galimo išsiuntimo, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir susijusių pasekmių yra logiškai nuosekli, pagrįsta Įstatymu, priimta, laikantis proporcingumo, teisėtumo ir teisinio aiškumo principų, bei nepažeidžia pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų.

18. Nagrinėjamu atveju Departamentas nustatė faktinių aplinkybių visumą, kuri buvo pakankama tinkamai taikyti materialiosios teisės normas ir padaryti aiškias bei logiškai nuoseklias išvadas dėl pareiškėjų teisinės padėties. Teismas taip pat pabrėžė, kad viešojo administravimo subjekto pareiga motyvuoti sprendimą negali būti suprantama kaip pareiga detaliai paneigti kiekvieną subjektyvaus pobūdžio pareiškėjo teiginį, kai tokie teiginiai nėra patvirtinti objektyviais duomenimis ar patikimais įrodymais. Administracinio sprendimo motyvai laikytini pakankamais, jeigu jie leidžia suprasti, kokios faktinės aplinkybės buvo laikytos reikšmingomis, kokios teisės normos taikytos ir kodėl buvo padarytos atitinkamos išvados. Teismas nurodė, jog Sprendimo motyvacija atitinka šiuos reikalavimus ir leidžia pareiškėjams aiškiai identifikuoti Sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus bei veiksmingai pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Teismas konstatavo, kad Departamentas detaliai, visapusiškai ir kruopščiai išnagrinėjo pareiškėjų bylos medžiagą, įvertino tiek pareiškėjų pateiktus, tiek savo iniciatyva surinktus duomenis, tinkamai taikė aktualias teisės normas ir neperžengė jam suteiktų diskrecijos ribų. Teismas laikė Sprendimą teisėtu ir pagrįstu.

19. Netenkinęs pagrindinio pareiškėjų skundo reikalavimo, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo, t. y. įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

III.

22.1. Departamentas Sprendime atliko išsamią analizę dėl pareiškėjų tariamos grėsmės. Pirma, prieglobsčio prašytojai yra (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini) piliečiai, todėl prieglobsčio prašytojų persekiojimo baimės pagrįstumas turi būti vertinamas kilmės valstybės ((duomenys neskelbtini)) kontekste. Antra, tyrimo metu buvo įvertinta, ar (duomenys neskelbtini) išduoda (duomenys neskelbtini) asmenis, kuriuos (duomenys neskelbtini) gali laikyti padariusiais (duomenys neskelbtini) nusikalstamas veikas. Departamentas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) teisinį bendradarbiavimą civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose apibrėžia (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos išduoda (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijoms (duomenys neskelbtini) piliečius tik tuo atveju, jeigu (duomenys neskelbtini) piliečio padaryta nusikalstama veika laikoma nusikalstama tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini), ir pagal abiejų šalių įstatymus kaltinamajam gresia ne trumpesnė kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. (duomenys neskelbtini) teismų praktikoje (duomenys neskelbtini) protestų dalyviai dažniausiai buvo traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal (duomenys neskelbtini) už tai, kad nepaisė teisėsaugos pareigūnų reikalavimų, tyčia išeidavo į važiuojamąją dalį, blokuodavo viešojo transporto eismą ar padarė materialinę žalą miestui ir visuomenei. (duomenys neskelbtini) minėti veiksmai užtraukia administracinę atsakomybę. Remiantis Lietuvos visuomeninio transliuotojo „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ ir kitų žiniasklaidos priemonių pranešimais, (duomenys neskelbtini) neišduoda (duomenys neskelbtini) piliečių, kaltinamų pagal (duomenys neskelbtini). Remiantis (duomenys neskelbtini).

22.3. Sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir pagrįstas, nustatytos visos reikšmingos aplinkybės ir teisinis pagrindas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, todėl nėra pagrindo naikinti jį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo atsakovas nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) ir įpareigoti juos savanoriškai išvykti iš Lietuvos į kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)) per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo bei susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

24. Pirmosios instancijos teismas, pritaręs atsakovo padarytai išvadai, jog nagrinėjamu atveju nenustatytos individualios aplinkybės, pagrindžiančios tarptautinės apsaugos pareiškėjams suteikimo poreikį, atmetė pareiškėjų skundą. Teismas konstatavo, kad Departamentas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjų prieglobsčio prašymą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai taikė ginčui aktualias teisės aktų nuostatas ir padarė pagrįstas išvadas, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso bei Įstatymo 87 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Teismas taip pat pripažino pagrįstomis ir teisėtomis Sprendimo dalis, kuriose pareiškėjai įpareigoti savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; jeigu pareiškėjai savanoriškai neišvyko iš Lietuvos: išsiųsti juos iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti perspėjimą į SIS.

26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, įtvirtinti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

28. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan.; kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę, be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017 ir kt.).

29. Siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad, įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta, remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

30. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje, kurio 1 dalyje nurodyta, kad prašymas suteikti prieglobstį ir prieglobsčio prašytojo pateikta informacija šiam prašymui pagrįsti vertinama bendradarbiaujant su prieglobsčio prašytoju. Kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju (Įstatymo 83 str. 2 d.). Įstatymo 83 straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti (Įstatymo 83 str. 5 d.).

31. Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. gruodžio 13 d. direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas, išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į: a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą; c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala; d) tai, ar prašytojo veikla, išvykus iš kilmės šalies, buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala; e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (4 str. 3 d. a–e p.). Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar jam buvo padaryta didelė žala arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar padaryti didelę žalą, yra rimtas visiškai pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti didelę žalą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar didelė žala nebus padaryta dar kartą (4 str. 4 d.). Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.).

32. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

33. Pareiškėjai grindė prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje tuo, kad iki atvykimo į Lietuvą jie gyveno (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini).

34. Atsakovas, vertindamas pareiškėjų prašymus, nurodė, kad pareiškėjų pasakojimai apie priežastis, privertusias juos palikti (duomenys neskelbtini), buvo pakankamai detalūs ir nuoseklūs, prieglobsčio prašytojų pateikta informacija taip pat yra bendrai suderinama su informacija apie politinę situaciją (duomenys neskelbtini), prieglobsčio prašytojai pateikė įrodymus, iš dalies patvirtinančius jų pasakojimą. Atsakovas atsižvelgė į tai, kad prieglobsčio prašytojai yra (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini) piliečiai, todėl jų persekiojimo baimės pagrįstumas turi būti vertinamas kilmės valstybės ((duomenys neskelbtini)) kontekste. Atsakovas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) prieglobsčio prašytojams dėl (duomenys neskelbtini) negresia nei administracinė, nei baudžiamoji atsakomybė, o (duomenys neskelbtini) neišduos jų kitoms valstybėms, tame tarpe ir (duomenys neskelbtini). Vertindamas tikimybę prieglobsčio prašytojams patirti persekiojimą pačioje (duomenys neskelbtini) dėl jų nustatytos veiklos, atsakovas pažymėjo, kad, remiantis kilmės valstybės informacija, nei (duomenys neskelbtini), nei (duomenys neskelbtini) nėra pripažinti nepageidaujamomis, ekstremistinėmis arba uždraustomis organizacijomis, su kuriomis bendradarbiavimas galėtų užtraukti asmeniui teisinę atsakomybę. Taip pat tyrimo metu nebuvo nustatyta atvejų, kai (duomenys neskelbtini) piliečiai savo kilmės valstybėje būtų persekiojami dėl dalyvavimo (duomenys neskelbtini) minėjimuose užsienyje.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjų prašymų, surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjų kilmės valstybėje, įvertino šią informaciją kartu su pareiškėjų pateiktais paaiškinimais apie jų individualią situaciją. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad patys pareiškėjai nedalyvavo (duomenys neskelbtini). Vien aplinkybė, jog (duomenys neskelbtini), nesudaro pagrindo suteikti analogišką statusą ir pareiškėjams, kadangi jų faktinės aplinkybės ir rizikos laipsnis skiriasi. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog pareiškėjams būtų pareikšti kaltinimai, įtarimai, jie būtų ieškomi ar kitaip persekiojami ar būtų paskelbta pareiškėjų paieška, kad jie patyrė grasinimų, būdami Lietuvoje.

36. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai pateikė pirmosios instancijos teismui papildomus įrodymus – (duomenys neskelbtini) pažymas, kuriose nurodoma, jog (duomenys neskelbtini); taip pat (duomenys neskelbtini) atstovės išrašą, kuriuo patvirtinama, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai paaiškino, kad (duomenys neskelbtini), o pateiktos pažymos atspindi jų politines pažiūras ir įsitikinimus, kurios turi būti vertinamos dėl galimo (duomenys neskelbtini) persekiojimo ar baudimo dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini).

37. Pasisakydamas dėl šių naujai pateiktų įrodymų, pirmosios instancijos teismas abstrakčiai nurodė, kad vėliau pateikti duomenys negali būti vertinami kaip paneigiantys Departamento Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą jo priėmimo momentu, kadangi administracinio akto teisėtumas yra vertinamas pagal faktines ir teisines aplinkybes, buvusias jo priėmimo metu. Teismas nurodė, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, jog šios aplinkybės objektyviai egzistavo ir buvo žinomos, kompetentingai institucijai nagrinėjant prieglobsčio prašymą, taip pat nepaaiškino, kodėl jos nebuvo nurodytos ar pateiktos anksčiau. Teismas nevertino šių dokumentų turinio ir jo reikšmės, sprendžiant dėl pareiškėjų padėties.

38. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (Didžioji kolegija) 2024 m. spalio 4 d. sprendime Ministerstvo vnitra České republiky, Odbor azylové a migračn? politiky, C-406/22, konstatavo, kad 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos 46 straipsnio 3 dalyje žodžių junginys „užtikrina, jog taikant veiksmingą teisių gynimo priemonę būtų numatytas išsamus ir ex nunc faktinis ir teisinis tarptautinės apsaugos poreikių [faktinių ir teisinių aplinkybių] nagrinėjimas“ aiškintinas taip, kad, pagal šią nuostatą, valstybės narės turi taikyti savo nacionalinę teisę taip, kad, nagrinėdamas nurodytus skundus, teismas išnagrinėtų visas faktines ir teisines aplinkybes, kurios suteiktų jam galimybę įvertinti konkretų atvejį pagal tuo metu esamą situaciją (87 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija); terminas „ex nunc“ reiškia, kad teismas turi pareigą atlikti vertinimą, kuriame prireikus būtų atsižvelgta į naujas aplinkybes, susiklosčiusias po to, kai buvo priimtas sprendimas, dėl kurio vėliau pateiktas skundas. Iš esmės toks vertinimas suteikia galimybę išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą išsamiai, nesant poreikio grąžinti bylą sprendžiančiajai institucijai. Taigi teismo turima teisė atsižvelgti į naujas aplinkybes, dėl kurių ši institucija nepareiškė nuomonės, atitinka Direktyvos 2013/32 tikslą, kaip, be kita ko, matyti iš jos 18 konstatuojamosios dalies, kad sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami „kuo skubiau, nedarant poveikio tinkamo ir išsamaus nagrinėjimo atlikimui“ (88 punktas ir juose nurodyta jurisprudencija); šios direktyvos 46 straipsnio 3 dalyje vartojamas būdvardis „išsamus“ patvirtina, kad teismas turi išnagrinėti tiek aplinkybes, į kurias sprendžiančioji institucija atsižvelgė ar būtų galėjusi atsižvelgti, tiek į aplinkybes, kurios susiklostė šiai institucijai priėmus sprendimą (89 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

39. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjai pateikė teismui naujus įrodymus ir paaiškinimus, kuriais pareiškėjai įrodinėja jų galimą persekiojimą kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini). Nei atsakovui, nei pirmosios instancijos teismui neįvertinus šių pareiškėjų naujai nurodytų aplinkybių, nagrinėjamu atveju nėra galimybės patvirtinti, kad nagrinėjamu atveju, išsiuntus pareiškėjus į kilmės šalį, nebus pažeistos jų teisės ir pagrindinės laisvės. Teisėjų kolegijos vertinimu, šias aplinkybes turėtų įvertinti atsakovas visų jau nustatytų aplinkybių kontekste.

40. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, tenkinant pareiškėjų skundą, panaikinant Sprendimą ir įpareigojant Departamentą išnagrinėti pareiškėjų prieglobsčio prašymus iš naujo.

41. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, (duomenys neskelbtini). Kaip nurodo pareiškėjai, (duomenys neskelbtini). Todėl, atsakovui iš naujo sprendžiant klausimą dėl pareiškėjų prašymų ir, esant pagrindui spręsti klausimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką ir / ar perspėjimo į SIS įvedimo, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į šias individualias aplinkybes, taip pat į tai, jog nėra nustatyta, kad pareiškėjai keltų grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui.

42. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas – 500 Eur už apeliacinio skundo parengimą. Pareiškėjai, paduodami apeliacinį skundą teismui, taip pat sumokėjo 11,50 Eur žyminį mokestį.

43. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Sprendimas buvo panaikintas, nustačius, kad jis buvo priimtas, neįvertinus pareiškėjų pirmosios instancijos teismui pateiktų naujų įrodymų, kurių pareiškėjai nebuvo pateikę atsakovui, jam priimant ginčijamą Sprendimą, daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjams iš atsakovo jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjų A. S. bei N. G. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjų A. S. bei N. G. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 25M45302 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjų A. S. bei N. G. prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.