Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Jonaitienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. K. atskirąjį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 19 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-730-732/2016 pagal ieškovo Vilniaus apygardos teismo ieškinį atsakovei A. K., trečiajam asmeniui D. Z. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 337 str. 1 d. 4 p.).Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Byloje keliami pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovės turto atžvilgiu, teisėtumo ir pagrįstumo klausimai. Be to, apeliantė nesutinka su teismo nustatyta leidžiama disponuoti suma – ne didesne nei Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais (CPK 144 str. 1 d., 145 str.). Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-338/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Taigi, ieškovui, prašančiam byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti anksčiau minėtų sąlygų egzistavimą, o atsakovui, prašančiam panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, – šias sąlygas paneigti.Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina ieškovo, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir atsakovės, kuriai pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, interesų pusiausvyrą. Pažymėtina, kad iš atsakovės, fizinio asmens, prašoma priteisti 192 597, 31 Eur suma, teismo nuomone pagrįstai vertinta kaip labai didelė, todėl vien tai sudarė pakankamą pagrindą manyti, jog netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu. Atsakovė, siekdama išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pirmiausia turi pareigą nurodyti aplinkybes ir pateikti įrodymus, paneigiančias teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Atsakovė kartu su atskiruoju skundu nepateikė įrodymų, galinčių išsamiai apibūdinti jos finansinę padėtį ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo metu, t. y. ji nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovo reikalavimo suma jai nėra didelė, kad areštuoto nekilnojamojo turto, kito turimo turto vertė yra pakankama, taigi, ir nėra jokios grėsmės, kad ieškovui galimai palankus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovės teiginiu, kad piniginių lėšų areštas šiuo atveju yra perteklinis ir neatitinka proporcingumo principo. Įstatyme nustatyta, kad teismas gali taikyti kelias laikinąsias apsaugos priemones, tačiau bendra jų suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą (CPK 145 str. 2 d.). Turto įkainojimą atlieka antstolis, vykdydamas teismo nutartį areštuoti turtą, CPK 675, 677, 678 straipsniuose nustatyta tvarka. Antstolis negali areštuoti (aprašyti) atsakovės turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti (CPK 677 str. 2 d.). Be to, skundžiama nutartimi areštuotas nurodytas atsakovės nekilnojamasis turtas, kilnojamieji daiktai, turtinės teisės, o tik jų nesant pakankamai – piniginės lėšos. Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad atsakovės atžvilgiu taikomos laikinosios apsaugos priemonės parinktos nepažeidžiant teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principų ir šalių interesų pusiausvyros.Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, jog pirmosios instancijos teisme bus sprendžiamas atsakovės materialinės atsakomybės ir žalos atlyginimo klausimas, dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su apeliantės kaltės nebuvimu, nepasisako ir to nevertina. Tik priimdamas galutinį sprendimą teismas įrodymus įvertina ir konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas ir ar reikalavimas tenkintinas, ar atmestinas.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmos instancijos teismas priimdamas sprendimą dėl leistinos atsakovei naudoti areštuotų piniginių lėšų sumos dydžio nesivadovavo nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusia CPK 145 straipsnio 6 dalies redakcija, todėl ši nutarties dalis keistina.Nutartyje teismas nurodė, jog atsakovei paliekama teisė disponuoti gaunamomis pajamomis, neviršijančiomis Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos dydžio. CPK 145 straipsnio 6 dalis numato, kad areštavus lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, leidžiama su jomis atlikti tik tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje. Teismas, leisdamas atlikti tam tikras operacijas, nurodo antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti. Nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. pasikeitęs įstatyminis reglamentavimas leidžia spręsti, jog leistiną disponuoti lėšų sumą turi nustatyti ne teismas, o nutartį vykdantis antstolis. Teismui sprendžiant dėl piniginių lėšų arešto, ypač kai tas atliekama tik išsprendus ieškinio priėmimo klausimą, rašytinio proceso tvarka ir nepranešus atsakovui, paprastai neturima duomenų apie atsakovo poreikius lėšoms. Dėl sutarčių su trečiaisiais asmenimis nevykdymo (kredito įmokų nemokėjimo, komunalinių mokesčių nemokėjimo) atsakovui galėtų iškilti neadekvačių teisinių padarinių grėsmė, būtų pažeisti proporcingumo ir ekonomiškumo principai.Šiuo atveju prie skundo atsakovė pridėjo dokumentus, kuriais įrodinėja jos būtiniausių poreikių dydį ir išlaidų neišvengiamumą. Pateikti duomenys leidžia spręsti, kad jai leista disponuoti lėšų būtiniausiems mokėjimams atlikti suma galimai nepakankama. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ši nutarties dalis keistina (naikintina) ir antstoliui pavestina, atsižvelgiant į atsakovės pateiktus prie skundo įrodymus apie būtinas išlaidas, kitus įrodymus, nustatyti konkrečią pinigų sumą, kuri leistina jai panaudoti per mėnesį operacijoms atlikti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 19 d. nutartį pakeisti. Nutarties dalį, kuria iš areštuotų piniginių lėšų atsakovei A. K. leidžiama disponuoti kiekvieną mėnesį gaunamomis pajamomis, neviršijančiomis Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos dydžio, panaikinti ir pavesti antstoliui nustatyti konkrečią pinigų sumą, kuri leistina atsakovei A. K. panaudoti per mėnesį operacijoms atlikti.

Likusią nutarties dalį palikti nepakeista.