Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo V. U. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo V. U. skundas ir paliktas galioti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro D. Valio 2013-11-13 nutarimas nutraukti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Teisėjas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga bei išnagrinėjęs nuteistojo V. U. skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. U. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. rugsėjo 17 d., apie 16 val., (duomenys neskelbtini) kaime, lauke netoli (duomenys neskelbtini) apvažiavimo kelio, ginčo metu, iš asmeninių paskatų, tyčia 5 kartus šovė iš šaunamojo ginklo - pistoleto „IZH-71H”, Nr. (duomenys neskelbtini), į P. M., gim. (duomenys neskelbtini), tuo padarydamas P. M. kaklo ir galvos kiauryminį šautinį sužalojimą su kaukolės pamato ir skliauto kaulų sužalojimu bei galvos smegenų pažeidimu, krūtinės dešinės pusės kiauryminę šautinę žaizdą su dešinio plaučio ir dešinės pusės 4,9 ir 10 šonkaulių pažeidimu, krūtinės dešinės pusės kiauryminę šautinę žaizdą su diafragmos, kepenų ir dešinės pusės 11 šonkaulio pažeidimais, juosmens kairio šono kiauryminį šautinį sužalojimą su blužnies, skrandžio, kepenų, diafragmos, dešinės pusės 9 šonkaulio sužalojimais, juosmens kairio šono ir pilvo kiauryminį šautinį sužalojimą su žarnų pasaito pažeidimais, dėl ko nuo patirtų sužalojimų P. M. įvykio vietoje mirė. Šiais savo veiksmais V. U. tyčia nužudė P. M..

2012 m. spalio 18 d. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje buvo gautas nuteistojo V. U. pareiškimas, kuriuo prašoma atnaujinti jo baudžiamąją bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Nuteistasis nurodė, jog tiek Šiaulių apygardos teismo 2008 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu, tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2009-11-06 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-11 nutartimis nepagrįstai pripažinta, kad jis tyčia šaltakraujiškai nužudė P. M.. Nuteistojo teigimu, teismai tinkamai neįvertino medicininio tyrimo duomenų, neišanalizavo šautinių sužalojimų susidarymo mechanizmo, kuris patvirtina, kad jis nukentėjusiojo buvo užpultas, taip pat iškraipė jo fizinius duomenis, nepagrįstai įvardydami jį profesionaliu sportininku, nors tokiu jis niekada nebuvo, ką patvirtina Kūno kultūros ir sporto departamento raštas, klaidingai traktavo, kad jis turi gerus šaudymo įgūdžius, net nepasidomėję, ar tikrai jis tokių įgūdžių turi, kur ir kaip juos įgijo.

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012-11-15 nutarimu pagal nuteistojo V. U. pareiškimą baudžiamojoje byloje Nr. 1-93-154/2008 buvo pradėtas procesas dėl galimai naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Ištyrus nuteistojo V. U. pareiškime nurodytas naujai paaiškėjusias aplinkybes, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013-11-13 nutarimu procesas dėl galimai naujai paaiškėjusių aplinkybių nutrauktas.

Minėtą Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro nutarimą nuteistasis apskundė Vilniaus apygardos teismui.

Atliekant tyrimą dėl galimai naujai paaiškėjusių aplinkybių buvo atlikta kompleksinė teismo medicininė, balistinė, trasologinė ekspertizė. Ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) 6 išvadoje nurodyta, jog P. M. šautiniai odos sužalojimai netirti medicinos kriminalistikos laboratorijoje, o lavono tyrimo specialisto išvadoje neaprašyti žaizdų morfologiniai požymiai, todėl negalima diferencijuoti visų šūvių įėjimo ir išėjimo angų bei šūvių krypčių, dėl šios priežasties negalima nustatyti, kokia kūno puse (priekiu, nugara ar šonu) atsisukęs į šovusį asmenį buvo P. M. dviejų jį sužalojusių šūvių metu. Trys iš nustatytų šautinių sužalojimų P. M. galėjo būti padaryti šauliui ir nukentėjusiajam esant priešpriešinėje padėtyje. Nuteistojo nuomone, ši išvada patvirtina, kad tyrimas, kurį atlikus buvo surašyta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), buvo atliktas aplaidžiai ir netinkamai. Dėl šios priežasties negalima pilnai atkurti įvykio eigos, kuri šiuo atveju labai reikšminga. Be to, paminėta ekspertizės akto išvada, kad trys iš nustatytų šautinių sužalojimų P. M. galėjo būti padaryti šauliui ir nukentėjusiajam esant priešpriešinėje padėtyje, nuteistojo nuomone, patvirtina jo parodymus, kad jis nukentėjusiojo buvo staiga fiziškai puolamas iš priekio užsimojus rankoje laikytu akmeniu bei netikėtai šaukiant „užmušiu“, o toks nukentėjusiojo elgesys kėlė pavojų jo sveikatai ir gyvybei.

Nuteistasis skunde taip pat pažymi, kad tiek prokuratūra, tiek teismai nagrinėjant baudžiamąją bylą akcentavo, kad jis yra fiziškai stipresnis, profesionalus savigynos sportininkas, turi gerus šaudymo įgūdžius, karinį pasirengimą, tuo motyvavo savo sprendimus, nurodė, kad prieš jį nebuvo panaudota agresija, nebuvo atsiradusi gynybinė situacija, be to, teigė, kad jis puolė nukentėjusįjį. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad gynybos situacijos atsiradimo momentas buvo atmestas vadovaujantis tik liudytojų samprotavimais apie tariamą jo sportinį, karinį pasirengimą bei gerus šaudymo įgūdžius. Teismams nereikėjo rašytinių įrodymų. Tuo tarpu apygardos teismas, nagrinėdamas jo skundą dėl Generalinio prokuroro nutarimo nutraukti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, vertindamas jo pateiktus raštus iš Kūno kultūros ir sporto departamento, Krašto apsaugos savanorių pajėgų, kurių nariu jis buvo, nurodė, kad paminėtos aplinkybės nelaikytinos tokiomis, kurios įrodytų, kad nuteistasis yra nekaltas arba, kad jis padarė lengvesnę ar sunkesnę nusikalstamą veiką negu ta, už kurią jis nuteistas.

Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad jis duodamas parodymus nurodė, jog nukentėjusysis prieš jį užpuolant, grasino susidoroti su juo bei jo šeima savo draugų pagalba. Šiuos jo parodymus patvirtina teismo posėdžio metu apklausto G. R. parodymai, kuris nurodė, kad tą vakarą nukentėjusysis prašė jo (G. R.) pagalbos. Pats G. R. patvirtino, kad jo pagalba būtų fiziškai sumušti ar pan. Nuteistasis nurodo, jog jis tai supranta kaip organizuotą susidorojimą su juo bei jo šeima.

Nors atlikus kompleksinę teismo psichiatrinę – psichologinę ekspertizę nurodoma, kad jam jokių psichikos sutrikimų inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu nenustatyta, tačiau nenurodyta kokiu būdu ekspertai nustatė ir kuo rėmėsi nustatydami, kokia jo (V. U.) psichikos būsena buvo prieš 6 metus įvykio metu. Teismo psichologijos, psichiatrijos tyrimo metu jo polinkis fantazuoti nenustatytas, kas nuteistojo nuomone, patvirtina ir įrodo, kad įvykio eigos jis neišsigalvoja ir jokių naujų įvykio versijų jis nepateikia, o siekia, kad įvykis būtų nagrinėjamas toks, koks jis buvo, o ne toks kokį jį norėtų matyti suinteresuoti asmenys. Tyrimo metu nustatytas adaptacijos sutrikimas patvirtina, kad jis nesusitaikė ir nesusitaikys su teismų sprendimu, jog jis tyčia nužudė žmogų.

Nuteistojo įsitikinimu, visos aukščiau nurodytos aplinkybės nebuvo žinomos nagrinėjant bylą ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį, o vėliau nutartis. Šios aplinkybės priskirtinos BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytoms aplinkybėms. Nustatytos aplinkybės yra svarbios ir keliančios pagrįstų abejonių dėl teismų priimtų sprendimų. Teismų sprendimai pagrįsti abejonėmis, pamąstymais, liudytojų samprotavimais ir pan. Teismai nagrinėdami bylą visiškai nevertino aplinkybės, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo girtas, tiek liudytojai, tiek ilgametė nukentėjusiojo sugyventinė G. J. patvirtino, kad nukentėjusysis girtas buvo agresyvaus būdo.

Teismo posėdyje nuteistasis V. U. ir jo gynėjas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais motyvais, prokuroras prašė nuteistojo V. U. skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. U. skundas atmetamas.

BPK 443 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis ar nutartis gali būti panaikinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nurodytos šio kodekso 444 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 1 – 3 punktuose nurodyta, kad tokiomis aplinkybėmis gali būti įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytas liudytojo ar nukentėjusiojo parodymų arba ekspertizės akto melagingumas, taip pat kitų įrodymų, kuriais paremtas nuosprendis ar nutartis, netikrumas, bylą nagrinėjusių teisėjų ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų nusikalstamas piktnaudžiavimas, dėl ko buvo priimtas neteisingas ir nepagrįstas nuosprendis. Tuo tarpu, BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodomos naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima atnaujinti baudžiamąją bylą, t. y. tokios aplinkybės, kurios teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį, nors ikiteisminis tyrimas bei bylos nagrinėjimas teisme buvo atliktas išsamiai, ir kurios vienos ar kartu su anksčiau nustatytomis aplinkybėmis įrodo, kad nuteistasis yra nekaltas arba kad jis padarė lengvesnę ar sunkesnę nusikalstamą veiką negu ta, už kurią jis nuteistas, taip pat kurios įrodo, kad išteisintasis arba asmuo, kurio byla nutraukta, yra kaltas. Kitomis aplinkybėmis, numatytomis BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punkte, pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį. Tačiau aplinkybės, kurios buvo žinomos priimant nuosprendį, negali būti naujai paaiškėjusios.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundo nagrinėjimui pateikta baudžiamosios bylos Nr. 1-93-154/2008 medžiaga, konstatuoja, jog tiek Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012-11-15 nutarime, tiek Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartyje padarytos pagrįstos išvados, jog atlikus procesą dėl galimai naujai paaiškėjusių aplinkybių nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme galėtų būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis, dėl kurių galima panaikinti nuosprendį ar nutartį ir atnaujinti baudžiamąją bylą. Iš esmės visos nuteistojo skunde ir teismo posėdyje nurodytos naujai paaiškėjusios aplinkybės buvo žinomos ir baudžiamąją bylą nagrinėjusiems teismams.

Nuteistasis skunde pažymi, jog prokuratūra ir teismai nagrinėdami baudžiamąją bylą ir spręsdami jo kaltės klausimą nurodė, kad jam jokios realios ir akivaizdžios grėsmės iš nukentėjusiojo pusės nebuvo, todėl gintis, panaudojant teisėtai, savigynos tikslais turimą pistoletą, nebuvo jokio būtinumo. Nuteistojo teigimu, sprendimuose nenurodoma, kokiais įrodymais tokia išvada paremta, todėl būtina paskirti dar vieną balistinę ekspertizę, tikslu išsiaiškinti, kad šūviai buvo paleisti į puolantį iš priekio asmenį.

Šie nuteistojo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose buvo nagrinėjama V. U. pateikta versija, jog jis į P. M. šovė gindamasis, kuris užsimojo į jį akmeniu šaukdamas „užmušiu“, be to, prieš tai nukentėjusysis grasino susidoroti su juo bei jo šeima. Visų instancijų teismai savo sprendimuose konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo V. U. veiksmus vertinti kaip būtinosios ginties situaciją ar būtinosios ginties ribų peržengimą. Šiaulių apygardos teismas 2008-11-21 nuosprendyje pažymėjo, jog V. U., šaudamas į P. M., nebuvo būtinosios ginties situacijoje, nes, vadovaujantis jo paties parodymais, jo gyvybei ar sveikatai nebuvo kilusi jokia reali ir akivaizdi grėsmė iš P. M. pusės. Vertinant visus V. U. parodymus akivaizdu, kad realiai V. U. P. M. nepuolė, priešingai, fiziškai stipresnio ir atitinkamai treniruoto P. U. pastumtas ir pargriuvęs P. M., paimdamas į ranką akmenį, pats bandė gintis nuo V. U.. 2008-01-17 duoti V. U. parodymai patvirtina, kad jis (V. U.) dėl ankstesnės savo gyvenimo patirties buvo linkęs ne gintis, o pulti pirmas. Lietuvos apeliacinis teismas 2009-11-06 nutartyje pritarė aukščiau išdėstytai pirmosios instancijos teismo išvadai. Kolegija, atsižvelgdama į šios baudžiamosios bylos nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad vien nuteistojo teiginiai, jog nukentėjusysis P. M., užsimojo prieš jį akmeniu, negali būti vertinami kaip pagrindas šiuos veiksmus pripažinti kaip pavojingu kėsinimusi, nuo kurio reikėjo taip aktyviai gintis. Apygardos teismas, įvertinęs nuteistojo V. U. parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo gyvybei ar sveikatai nebuvo kilusi jokia reali ir akivaizdi grėsmė iš P. M. pusės. Šiuo atveju sprendžiant klausimą ar įvykio metu buvo kilusi būtinosios ginties situacija, teismas iš esmės galėjo remtis tik nuteistojo parodymais apie įvykio aplinkybes. Kitų objektyvių įrodymų liudijančių, kad įvykio metu buvo atsiradusi būtinosios ginties situacija ar liudijančių priešingai, byloje nėra. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010-05-11 nutartyje nurodė, jog bylą nagrinėję teismai, remdamiesi išanalizuota ir tinkamai įvertinta bylos medžiaga, pripažino, jog P. M. nepuolė V. U., o priešingai, pagriebdamas akmenį stengėsi apsiginti nuo V. U., todėl nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad jo veika vertintina kaip būtinoji gintis. Atsižvelgus į tai, kad byloje surinktais įrodymais nenustatyta, kad V. U. veikė būtinosios ginties situacijoje, darytina išvada, kad jo veika negali būti vertinama ir kaip būtinosios ginties ribų peržengimas.

Iš esmės tiek skunde, tiek ir teismo posėdyje V. U. iš naujo klausimai, susiję su jo tyčia pavojingai kėsintis į nukentėjusiojo gyvybę, nors dėl to motyvuotai buvo pasisakyta visų instancijų teismuose ir tai nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės.

Nepagrįsti yra ir nuteistojo V. U. teiginiai, jog bylą nagrinėję teismai neišanalizavo P. M. padarytų šautinių sužalojimų susidarymo mechanizmo. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, aplinkybės, susijusios su šautinių sužalojimų susidarymo mechanizmu buvo tiriamos tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme sužalojimų susidarymo mechanizmas buvo nustatinėjamas apklausiant V. U., ištiriant specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) bei tyrimą atlikusio eksperto J. S. duotus paaiškinimus, kur jis nurodė, kad nustatyti kokia buvo P. M. padėtis sužalojimų metu nėra galimybės. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, siekiant išsamiai ištirti aplinkybes, susijusias su sužalojimų susidarymo mechanizmu, buvo iškviestas ir dar kartą apklaustas ekspertas J. S.. Ekspertas nurodė, kad pagal byloje esančius duomenis jis negali pasakyti, kokioje tarpusavio padėtyje buvo nukentėjusysis ir nuteistasis sužalojimų padarymo metu. Galima tik pasakyti, kad tarpusavio padėtis buvo kintama, tai rodo žaizdos kanalų krypčių skirtumai. Šūvių eiliškumo iš turimų duomenų taip pat nėra galimybės nurodyti. Ekspertas nurodė, kad du šūviai buvo iš priekio, du juosmens kairiame šone ir vienas kaklo kairiame šone. Šūvių remiantis įėjimo angomis, iš nugaros nebuvo. Pažymėtina tai, jog, proceso dėl galimai paaiškėjusių naujų aplinkybių metu, atlikus kompleksinę teismo medicinos – balistinę ekspertizę, naujų aplinkybių, kurios būtų pagrindu atnaujinti šią baudžiamąją bylą, nebuvo nustatyta. Ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) padarytos išvados, jog P. M. šautiniai odos sužalojimai netirti medicinos kriminalistikos laboratorijoje, o lavono tyrimo specialisto išvadoje neaprašyti žaizdų morfologiniai požymiai, todėl negalima diferencijuoti visų šūvių įėjimo ir išėjimo angų bei šūvių krypčių. Dėl šios priežasties negalima nustatyti, kokia kūno puse (priekiu, nugara ar šonu) atsisukęs į šovusį asmenį buvo P. M. dviejų jį sužalojusių šūvių metu. Trys iš nustatytų šautinių sužalojimų P. M. galėjo būti padaryti šauliui ir nukentėjusiajam esant priešpriešinėje padėtyje. Nustatyti P. M. kūno šautinių sužalojimų padarymo eiliškumo nustatyti negalima, o V. U. nenurodo, kokia seka ir į kurias kūno vietas šaudė. Nustatyti, koks atstumas buvo tarp P. M. ir į jį šovusio asmens, nėra galimybės. P. M. kūno šautinių sužalojimų požymiai nenurodo, kokioje konkrečiai padėtyje buvo nukentėjusysis konkretaus šūvio metu ir kaip jo padėtis kito tarp šūvių. Be to, ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodyta, jog apibendrinant V. U. nurodytas įvykio aplinkybes (2012-10-16 pareiškime dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, 2012-11-12 patikslinime prie pareiškime nurodytų aplinkybių), galima teigti, kad jos yra neinformatyvios, nekonkrečios ir prieštaringos. Susieti jų su nustatytais faktiniais bylos duomenimis negalima. Todėl spręsti, ar nukentėjusiajam P. M. šautiniai kiauryminiai kūno sužalojimai su vidaus organų pažeidimais buvo padaryti nuteistojo V. U. nurodytomis aplinkybėmis negalima.

Nepagrįstai nuteistasis nurodo, jog ekspertizės akto išvada, kad trys iš nustatytų šautinių sužalojimų P. M. galėjo būti padaryti šauliui ir nukentėjusiajam esant priešpriešinėje padėtyje, patvirtina jo parodymus, kad jis nukentėjusiojo buvo staiga fiziškai puolamas iš priekio užsimojus rankoje laikytu akmeniu bei netikėtai šaukiant „užmušiu“, o toks nukentėjusiojo elgesys kėlė pavojų jo sveikatai ir gyvybei. Vien šios ekspertizės akto išvados nepakanka tam, kad konstatuoti, jog nuteistasis buvo užpultas P. M., o nukentėjusiojo elgesys kėlė pavojų jo sveikatai ir gyvybei, būtina vertinti byloje esančių įrodymų visumą. Teismai įvertino V. U. viso proceso metu duotus jo parodymus, eksperto paaiškinimus, tame tarpe ir apie tai, kad du šūviai buvo iš priekio, du juosmens kairiame šone ir vienas kaklo kairiame šone, o šūvių, remiantis įėjimo angomis, iš nugaros nebuvo, todėl konstatavo, jog byloje surinktais įrodymais nenustatyta būtinosios ginties situacija.

Nuteistasis skunde atkreipia dėmesį į tai, jog nors atlikus kompleksinę teismo psichiatrinę – psichologinę ekspertizę nurodoma, kad jam jokių psichikos sutrikimų inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu nenustatyta, tačiau nenurodyta kokiu būdu ekspertai nustatė ir kuo rėmėsi nustatydami, kokia jo (V. U.) psichikos būsena buvo prieš 6 metus įvykio metu. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, proceso dėl galimai naujai paaiškėjusių aplinkybių metu, atlikus kompleksinę teismo psichiatrinę – psichologinę ekspertizę, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus 2013-11-07 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pateikti tik ekspertų atsakymai į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-05 nutartyje skirti V. U. kompleksinę teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizę nurodytus klausimus. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) į bylą buvo pateiktas vėliau. Minėtu ekspertizės aktu nustatyta, jog V. U. jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo metu psichikos sutrikimų nenustatyta, nebuvo patologinio afekto būsenoje, jis galėjo suvogti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. V. U. nusikalstamų veikų padarymo metu nebuvo nei fiziologinio, nei kitokioje emocinėje būsenoje, kuri būtų turėjusi esminės įtakos jo elgesiui. Šiuo metu V. U. nustatyti adaptacijos sutrikimai, jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Kaip matyti iš ekspertizės akto tiriamosios dalies, minėtos išvados padarytos, ištyrus baudžiamosios bylos medžiagą, tyrimui pateiktus medicininius dokumentus, bei įvertinus eksperimentinio psichologinio tyrimo rezultatus bei pokalbius su V. U.. Pažymėtina tai, jog atlikus kompleksinę teismo psichiatrinę – psichologinę ekspertizę, naujų aplinkybių, kurios būtų pagrindu atnaujinti šią baudžiamąją bylą, taip pat nebuvo nustatyta. Tiek Šiaulių apygardos teismas 2008-11-21 nuosprendyje, tiek Lietuvos apeliacinis teismas 2009-11-06 nutartyje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010-05-11 nutartyje kitų byloje esančių įrodymų pagrindu taip pat konstatavo, jog V. U. nusikaltimo padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto būsenoje dėl P. M. jam išsakytų priekaištų, byloje nustatytos aplinkybės, paneigia V. U. teiginius apie ypatingą jo psichinę būklę, dėl kurios jis nužudė nukentėjusįjį P. M.. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, jog byloje surinktais įrodymais yra paneigta įvykio versija, kad P. M. užsimojęs akmeniu būtų ketinęs pulti V. U.. Įvykio versiją, kad kasatorius (V. U.) buvo staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto nukentėjusiojo P. M. poelgio, paneigia ir psichiatrijos specialisto išvada, racionalus bei apgalvotas jo elgesys nusikaltimo padarymo metu bei po nusikaltimo padarymo.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria Generalinio prokuroro 2013-11-13 nutarime padarytai išvadai, jog nuteistojo V. U. prie pareiškimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių pateikti raštai iš Krašto apsaugos savanorių pajėgų apie šios struktūros karių ne nuolatinius, o periodinius mokymus bei užsiėmimus, iš Kūno kultūros ir sporto departamento apie tai, kad V. U. nėra profesionalių sportininkų sąrašuose, taip pat nepaneigia teismų nustatytų aplinkybių, kad iki įvykio pagal poreikius V. U. užsiiminėjo savigynos sportu, buvo ne tik ženkliai aukštesnis bei stambesnis už nukentėjusįjį, bet ir fiziškai stipresnis bei pasitreniravęs, o karinės žinios metodinių užsiėmimų bei periodinių trumpalaikių pratybų metu, išlaikytas egzaminas bei išduotas leidimas ginklui savigynos tikslais suteikė jam tam tikros patirties ir įgūdžių šaudymo srityje.

Nuteistasis skunde nurodo ir tai, kad teismai nagrinėdami bylą visiškai nevertino aplinkybės, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo girtas, tiek liudytojai, tiek ilgametė nukentėjusiojo sugyventinė G. J. patvirtino, kad nukentėjusysis girtas buvo agresyvaus būdo. Baudžiamojoje byloje specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog P. M. kraujyje rasta 0,68 promilės etilo alkoholio, kas gyvam asmeniui atitinka lengvą girtumo laipsnį. Liudytoja apklausta V. K. apklausos metu nurodė, jog 2007-09-17 P. M. atvažiavęs pas ją išgėrė vieną skardinę alaus. Liudytoja parodė, kad P. M. buvo ramaus būdo, išgėręs jis tapdavo dar ramesnis. Liudytojai P. S., A. P. įvykio dieną nepastebėjo, kad P. M. būtų išgėręs, jį apibūdino kaip draugišką, nekonfliktišką žmogų. Aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjant bylą buvo ištirtos ir šios aplinkybės.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, konstatuoja, jog Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013-11-13 nutarimu procesas dėl galimai naujai paaiškėjusių aplinkybių buvo nutrauktas pagrįstai, taip pat pagrįstai skundžiama nutartimi buvo atmestas nuteistojo skundas dėl minėto Generalinio prokuroro nutarimo panaikinimo. Nuteistojo skundo argumentai nepaneigia minėtuose procesiniuose sprendimuose padarytų išvadų, todėl juos naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 447 straipsnio 2 dalimi, 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. U. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.