- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-28
- Bylos Nr.
- eI3-1532-816/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04069-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Jovita Einikienė (pirm.)
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Pareiškėjas
- UAB „Baltic Foods“
- Advokatai
- Robertas Klovas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Baltic foods“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja UAB „Baltic foods“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. AS-83 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad Departamentas neturėjo įgaliojimų atlikti pareiškėjo kontrolę ir surašyti patikrinimo akto. Fizinių ir juridinių asmenų, vykdančių ūkinę veiklą Lietuvoje, taip pat Lietuvos Respublikoje įregistruotų užsienio juridinių asmenų ir kitų organizacijų atstovybių bei filialų mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimo kontrolę reglamentuoja Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas (toliau - ir MATĮ). Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad atitinkamus veiksmus atlieka Aplinkos ministerija, ši norma nenumato galimybės Aplinkos ministerijai įgalioti kitą subjektą vykdyti jai pačiai priskirtas funkcijas. Tad nors Aplinkos ministerija yra įgaliojusi poįstatyminiu aktu Departamentą kontroliuoti, ar tinkamai vykdoma gamtos išteklių naudojimo, teršalų išmetimo į aplinką, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės, atliekų apskaita, ar pateikiami teisingi šios apskaitos duomenys, bei tikrinti, ar fiziniai ir juridiniai asmenys teisingai apskaičiuoja mokestį už aplinkos teršimą, tačiau pagal teisės aktų hierarchiją pareiškėjo manymu turi būti vadovaujamasi įstatymu, o ne poįstatyminiu teisės aktu. Aplinkos ministerijos įgaliota institucija mokestį už aplinkos teršimą galėtų administruoti tik tiek, kiek pavesta pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymą.
Nurodo, kad skundžiamas Departamento sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams. Cituodama Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 3 punktu teigia, kad pareiškėja jokių aplinkybių nenuslėpė, todėl Departamentas neturėjo teisinio pagrindo taikyti pareiškėjai padidintą tarifą.
Pažymi, kad 2014–2016 m. laikotarpio mokesčio deklaracijas pareiškėja patikslino 2019 m. birželio 28 d., o 2017 m. mokesčio deklaraciją patikslino 2019 m. birželio 29 d. Tokią teisę pareiškėja turėjo vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 68 ir 80 straipsniais. Pareiškėja teigia, kad deklaracijos tikslintos jau prasidėjus Departamento patikrinimui (2019-05-28), tačiau jokie teisės aktai nenustato draudimo tikslinti mokesčio deklaraciją tuo atveju, jei yra pradėtas patikrinimas. Be to, mokestinį patikrinimą atliekantis padalinys turi įvertinti patikslintoje deklaracijoje pateiktus duomenis, o Departamentas to nepadarė.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (elektroninės bylos lapai (toliau – e. b. l. ) 33 – 37). Nurodo, kad patikrinimo metu nustatytas pažeidimo faktas yra įrodytas ir ginčo dėl to nėra: pareiškėjos teiktos deklaracijos už 2014–2017 metus buvo netinkamos. Pareiškėja sistemingai, net ketverius metus netinkamai deklaravo išleistą į vidaus rinką pakuotės kiekį, tokie pareiškėjos veiksmai laikytini sistemingais ir ilgalaikiais.
Pažymi, kad pareiškėja šia veikla užsiima daug metų, yra didelė, specializuota įmonė, turinti tam reikiamą kvalifikaciją, žinias bei patirtį, todėl išmananti jai privalomus veikloje vykdyti teisės aktus, taip pat ir teikti laiku ir teisingas deklaracijas, mokėti mokesčius valstybei bei savo veiklą organizuoti taip, kad valstybei prievolės būtų įvykdytos laiku ir tinkamai.
Paaiškina, kad tiesiogiai mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės funkcija įvardinta LR aplinkos ministro įsakymo 2009 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. D1-213 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau - Kontrolės tvarkos aprašas) preambulėje (vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio nuostatomis) ir šio Įsakymo vykdymo kontrolė pavesta Aplinkos apsaugos departamento Aplinkos ministerijos direktoriui (žr. 2018 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. D1-213 patvirtinti pakeitimai). Šio Kontrolės tvarkos aprašo 3, 4, 5, 7, 8 straipsniuose aiškiai apibrėžta kontrolės eiga, patikrinimo terminai ir yra nurodyta, jog kontrolę vykdantys pareigūnai tikrina mokėtojo pateiktų duomenų atitikimą deklaracijai, pateiktai VMI, iki patikrinimo pradžios. Be to, pagal Aplinkos apsaugos departamento nuostatų 10.6 p. Departamentas kontroliuoja, ar tinkamai vykdoma gamtos išteklių naudojimo, teršalų išmetimo į aplinką, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės, atliekų apskaita, ar pateikiami teisingi šios apskaitos duomenys, tikrina, ar fiziniai ir juridiniai asmenys teisingai apskaičiuoja ir deklaruoja mokestį už išgaunamus valstybinius gamtos išteklius, ar teisingai apskaičiuoja mokestį už aplinkos teršimą. Be to, Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento įgaliojimus, kurie yra suteikti Departamento direktoriaus įsakymu „Dėl mokesčio už aplinkso teršimą ir gamtinius išteklius 2019 m. tikrintinų įmonių sąrašo patvirtinimo“ patvirtina ir kiti teisės aktai: Mokesčių administravimo įstatymo 16 str., Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. Dl-277 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų reorganizavimo“ patvirtintų Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos nuostatų 10.6 pp., Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 str. 1 p. ir Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 8 str. 2 ir 3 p. nuostatos. Teigia, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Departamentas neturėjo įgaliojimų surašyti patikrinimo akto ir priimti skundžiamo sprendimo.
Pažymi, kad teisės aktai nenumato galimybės atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, mokesčio mokėtoją atleisti nuo įstatymais numatytų mokesčių ir nenumato galimybės neskaičiuoti mokesčio pagal šiuo atveju esamą situaciją, arba, pavyzdžiui, paskaičiuotąjį mokestį sumažinti, ar išdėstyti jo mokėjimą dalimis, atidėti mokėjimą. Be to, pareiškėja nė neprašo nei išdėstyti paskaičiuoto mokesčio mokėjimą dalimis, ar atidėti mokėjimą, jei jam vienkartiniu mokėjimu paskaičiuotą mokesčio sumą būtų sudėtinga sumokėti. Antra vertus, ir pagal viešai prieinamus duomenis - pareiškėjos įmonė skolų neturi, yra moki ir gana solidi.
Pažymi, kad atsakovas, veikdamas jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, neturėjo diskrecijos teisės netaikyti Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 3 punkto, ir privalėjo vykdyti teisės aktais jam pavestas pareigas. Departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai rėmėsi patikrinimo aktu ir jame nurodytais duomenimis, veikė teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose. Mokestinė prievolė pareiškėjai kilo kaip jos pačios pasirinkto elgesio varianto pasekmė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas skundą palaikė, prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais. Papildomai nurodė, kad skundžiamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Pažymi, kad joks teisės aktas nenumato „nuslėpimo“ sudėties. Patikrinimo aktas buvo patvirtintas skundžiamu sprendimu, kurį pasirašė Departamento direktorė. Prie skundžiamo Departamento sprendimo nebuvo pridėti jį pasirašiusios Departamento direktorės įgaliojimus patvirtinantys dokumentai. Teigė, kad deklaracijos gali būti patikslintos jau prasidėjus Departamento patikrinimui, kadangi jokie teisės aktai nenustato draudimo tikslinti mokesčio deklaraciją tuo atveju, jei yra pradėtas patikrinimas. Departamentas sprendime remdamasis Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 8 punktu viršijo kompetencijos ribas. Viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos aiškinimas negalimas. Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo preambulėje, kaip priėmimo teisinis pagrindas, tėra abstrakčiai nurodyta, kad įsakymas priimtas vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, nenurodant jokios konkrečios to straipsnio dalies ir punkto. Įstatymo 9 straipsnis nesuteikia Aplinkos ministrui įgaliojimų patvirtinti Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo, o jį patvirtindamas Aplinkos ministras veikė ultra vires. MAĮ 16 straipsnio 1 dalis numato, jog šio Įstatymo straipsnio 6, 7, 8 ir 24 punktuose išvardytus mokesčius administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija, tačiau tik tiek, kiek pavesta pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius. Mokesčio už teršimą įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nenumato galimybės Aplinkos ministerijai įgalioti kitą subjektą jai pačiai priskirtas funkcijas. Pažymėjo, kad pažeidimo neneigia, patvirtina, kad įmonė žinojo, kad pakuotės kiekiai buvo didesni nei deklaravo. Tai nutiko dėl žmogiškos klaidos, darbuotojų aplaidumo.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovės su skundu nesutinka, prašo jį atmesti, iš esmės atsiliepime nurodytais argumentais. Papildomai nurodo, kad pareiškėja 2015 m. sužinojo, kad deklaravo per mažus kiekius. Ir jeigu Departamentas nebūtų pareiškėjai išsiuntęs rašto, tai likęs kiekis nebūtų deklaruotas, o mokesčiai būtų nesumokėti, t. y. nuslėpti. Pareiškėja patikslino deklaracijas už 2014-2017 metus tik patikrinimo metu, todėl tas kiekis vadinamas nuslėptu. MAĮ pilna apimtimi negali būti taikomas, nes Departamentui nėra pavesta administruoti pinigus. Departamentas turi įgaliojimus tikrinti pateiktas deklaracijas. Deklaracijos teikiamos VMI. Departamentas ir VMI dalinasi viena duomenų baze. Dėl pareiškėjos pateiktų patikslintų deklaracijų nurodė, kad MAĮ, kurį cituoja pareiškėjos atstovas yra taikomas tiems atvejams, kuomet pats mokesčių mokėtojas per penkerius metus apsižiūri ir deklaruoja savo klaidas. Bet kai mokesčių inspekcija pradeda patikrinimą, blokuojama galimybė pateikti deklaracijas. Atsakovas blokuoti teikiamų deklaracijų patikrinimo metu negali, todėl yra priimtas poįstatyminis teisės aktas, kuris įtvirtina taisyklę, kad tikrinamos tik deklaracijos, pateiktos iki patikrinimo pradžios. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 8 straipsnio 2 ir 3 dalimis Departamentas įgaliotas surašyti patikrinimo aktą ir priimti skundžiamą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas
Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-83, kuriuo nuspręsta, kad pareiškėja pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 4 dalies reikalavimus, todėl pareiškėjai už 2014–2017 m. mokestinius laikotarpius už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiuota suma padidintu tarifu 26 046 eurų, teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, nustatė, kad pradėjęs tikrinimą Aplinkos apsaugos departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamentas 2019 m. rugpjūčio 30 d. surašė patikrinimo aktą Nr. PA75-44, kuriame konstatavo, kad pareiškėja pagal faktinius 2014–2017 metų duomenis išleido į Lietuvos rinką vidaus rinką daugiau apmokestinamųjų pakuočių per 2014–2017 metus ir pateikė neteisingai užpildytas Mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaracijas už visą šį laikotarpį. Vadovaujantis MATĮ 7 straipsnio 2 dalies reikalavimais pirminės deklaracijos pateiktos laiku, tačiau tikrinimo metu pareiškėja už 2014–2016 metus patikslino deklaracijas 2019 m. birželio 28 d., o 2017 m. deklaraciją patikslino 2019 m. birželio 29 d.
Pareiškėja pirminėje deklaracijoje neteisingai deklaravo/nuslėpė dalį 2014, 2015, 2016 ir 2017 metais išleistų į LR vidaus rinką plastikinių pakuočių kiekio, taip pat 2015, 2016 ir 2017 metais neteisingai deklaravo medinių pakuočių kiekius ir tuo pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 4 dalies reikalavimus, taip pat, 2017 m. pareiškėjas neteisingai deklaravo kombinuotos (kitos) pakuotės kiekį ir tuo pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 4 dalies reikalavimus bei Mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių deklaracijos FR0523 formos ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijos FR0524 formos pildymo taisyklių 22.16 punktą. Pažeidimų ir nustatytų faktų pareiškėja neginčija.
Vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, 6 straipsnio 9 dalimi ir 9 straipsnio 4 dalies 3 punktu bei LR aplinkos ministro ir finansų ministro 2008 m. liepos 9 įsakymu Nr. D1-370/1K-230 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo" Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 12 punktu bendra mokesčio per 2014–2017 m. mokestinius laikotarpius už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiuota 26 046 eurų suma. (e. b. l. 16–22). Nustatyta, kad nuslėptas į vidaus rinką išleistų plastikinių pakuočių kiekis: 1,422 t 2014 metais, 1,846 t 2015 metais, 2,205 t 2016 metais, 6,362 t 2017 metais. Taip pat nustatyta, kad klaidingai deklaruotas į Lietuvos Respubliką importuotos ir išleistos tretinės medinės pakuotės kiekis: 19,677 t 2015 metais, 20,507 t 2016 metais, 6,887 t 2017 metais (patikrinimo akte 2 lentelėje nurodyti skirtumai).
Departamentas skundžiamu sprendimu patvirtino 2019 m. rugpjūčio 30 d. patikrinimo aktą Nr. PA75-44 (e. b. l. 12–15).
Pareiškėjos atstovas teigia, kad atsakovas nebuvo įgaliotas surašyti patikrinimo akto ir priimti skundžiamo sprendimo, t. y. veikė ultra vires aplinkybėmis. Teismas su šiais pareiškėjos atstovo argumentais sutikti negali.
Žemesnės instancijos teismas
Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 8 straipsnio 2 dalis numato, kad Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius.
Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 3 straipsnyje nustatytas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės turinys; 5 straipsnyje nurodoma, kad aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę Lietuvos Respublikoje organizuoja aplinkos ministerija; 6 straipsnyje nurodoma, kad aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdo Aplinkos apsaugos departamentas; 14 straipsnio 2 dalis numato, kad patikrinimų planų sudarymo kriterijus, planinių patikrinimų tvarką ir trukmę įtvirtinančios taisyklės, neplaninių patikrinimų atlikimo pagrindus, tvarką ir trukmę, tikrinamų ūkio subjektų atrankos kriterijus įtvirtinančios taisyklės rengiamos ir tvirtinamos, taip pat patikrinimų planas rengiamas, tvirtinamas, skelbiamas ir keičiamas Viešojo administravimo įstatymo ir aplinkos ministro nustatyta tvarka.
Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis moka gaminių gamintojai ir importuotojai.
Pagal MATĮ 7 straipsnio 1 dalį mokesčio už aplinkos teršimą mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai, o pagal 7 straipsnio 2 dalį šis mokestis už aplinkos teršimą sumokamas ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracija pateikiama ne vėliau kaip pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, vasario 15 dienos teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje mokesčio mokėtojas yra įregistruotas mokesčių mokėtojų registre.
Žemesnės instancijos teismas
MATĮ 8 straipsnyje nurodyta, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie pagal šį Įstatymą privalo mokėti mokestį už aplinkos teršimą, Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka tvarko teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą (1 dalis); mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuojamas ir mokamas Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka (2 dalis); mokestis už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį (4 dalis); mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas yra atsakingas už teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitos tvarkymą ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijoje pateiktus duomenis (6 dalis).
Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnyje, reglamentuojančiame mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimo kontrolę, 1 dalyje nurodyta, jog aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą. Pagal šio straipsnio 4 dalies 3 punktą mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą apskaičiuojamas nuslėptą apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės kiekį dauginant iš tarifo, nurodyto šio Įstatymo 3 ar 4 priedėlyje, ir koeficiento 2.
Mokesčių administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymu ir jį įgyvendinančiais poįstatyminiais aktais Departamentui priskirta mokesčio už aplinkos teršimą administravimo funkcija pagal savo pobūdį yra viešojo administravimo veikla, todėl šiuose teisiniuose santykiuose Departamentas yra laikomas viešojo administravimo subjektas. Veikdamas nurodytos kompetencijos srityje, Departamentas inter alia (liet. be kita ko) yra saistomas bendrųjų teisės ir gero administravimo, apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principų.
Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą darytina išvada, kad Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas nustato mokesčio mokėtojams pareigą pagrįsti apmokestinamųjų gaminių ar pakuotės deklaruojamus kiekius, deklaruoti teisingus kiekius, atitinkamai Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija, kontroliuojanti mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumą (Mokesčių administravimo įstatymo 16 str. 1 d.), privalo įvertinti šį faktą remiantis mokesčio mokėtojo pateiktų įrodymų visuma. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jam netaikytinas mokesčio padidintu tarifu apskaičiavimas, kadangi nenustatytas „nuslėpimo“ faktas ir teisės aktuose nepateikta šio pažeidimo sudėtis. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką laiku nedeklaruotas apmokestinamųjų gaminių kiekis ir, atitinkamai, mokesčio nesumokėjimas gali būti vertinami kaip apmokestinamųjų gaminių nuslėpimas. Sutiktina su pareiškėjo atstovu tik tuo aspektu, kad vien neteisingo deklaravimo MATĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui nepakanka ir būtent apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo fakto konstatavimui būtina taip pat nustatyti, jog mokesčių mokėtojas sąmoningai tyčia siekė konkretaus neteisėto rezultato – apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo.
Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas ilgą laiką nuo 2014 metų neteisingai deklaruodavo (mažiau) atitinkamos rūšies pakuotės kiekius, mažiau mokėdamas valstybei mokesčių, nors kiekvienų metų pabaigoje (vėliausiai kitų metų pradžioje) buvo žinoma, kad deklaruoti mažesni kiekiai nei patiekta į rinką pakuotės. Atitinkamai apie tai, kad 2014 metais buvo neteisingai deklaruotas pakuotės kiekis sužinota vėliausiai 2015 metais, apie tai, kad klaidingai deklaruoti pakuotės kiekiai 2015 metais – 2016 metais, apie tai, kad klaidingai deklaruota 2016 metais – 2017 metais, apie tai, kad klaidingai deklaruota 2017 metais – vėliausiai sužinota 2018 metais, tačiau, tik Departamentui pradėjus patikrinimą 2019 metų gegužės mėn., įmonė patikslino deklaracijas. Tad sutiktina su atsakovo argumentais, kad nustatytos šioje byloje faktinės aplinkybės pagrįstai laikytos apmokestinamos pakuotės dalies sąmoningu nuslėpimu, kadangi pareiškėjas, sužinojęs praeitų metų išleistos apmokestinamos pakuotės kiekius, turėjo galimybę pagal savo apskaitos duomenis užsakyti papildomas pakuočių tvarkymo užduotis, tikslinti deklaracijas, tačiau to sąmoningai neatliko ilgą laikotarpį. Nors MATĮ tiesiogiai nėra įtvirtinta „nuslėptos apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės“ sąvoka, tačiau jį detalizuojančiame poįstatyminiame akte bendrai Aplinkos ministro ir Finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ patvirtintame Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos apraše, kuriame reglamentuotas mokesčio padidintu tarifu apskaičiavimas. Iš pateiktos formulės galima suprasti, kad nuslėptos vidaus rinkai tiektos gaminių pripildytos pakuotės atvejais yra laikomi, kuomet mokesčio mokėtojas pateiktoje deklaracijoje nurodė neteisingą vidaus rinkai tiektos gaminių pripildytos pakuotės kiekį (Q) ir, kaip sutvarkytą pakuotės atliekų kiekį (QSUT), nurodė panaudotos ar perdirbtos pakuotės atliekų kiekį ar dalį jų kiekio, kuriam neturėjo dokumentų ir (ar) patvirtinimų, nurodytų Tvarkos aprašo 14 punkte, arba kuriam išrašyti dokumentai ir (ar) patvirtinimai, nurodyti Tvarkos aprašo 14 punkte, pripažinti negaliojančiais; kai mokesčio mokėtojas pateiktoje deklaracijoje nurodė neteisingą vidaus rinkai tiektos gaminių pripildytos pakuotės kiekį (Q) ir teisingai nurodė panaudotos ar perdirbtos pakuotės atliekų kiekį (QSUT), kuriam turėjo dokumentus ir (ar) patvirtinimus, nurodytus Tvarkos aprašo 14 punkte; taip pat, kai mokesčių mokėtojas neteikė deklaracijos (Aprašo 12 p.).
Atitinkamai, įvertinus, kad pagal ABTĮ 113 straipsnį norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą, teismui nekylant abejonių dėl aukščiau aprašytų teisės aktų teisėtumo ir atitikimo aukštesnės galios teisės aktams, - nėra teisinio pagrindo inicijuoti norminio administracinio akto teisėtumo patikros procedūrą.
Pareiškėja skunde taip pat teigia, kad atsakovė ir jos įgaliota institucija turėjo vertinti patikrinimo metu pateiktas patikslintas deklaracijas. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2019 m. gegužės 28 d. raštu Nr. (7.8)-AD5-9477 „Dėl pranešimo / pavedimo apie neplaninį patikrinimą“ informavo pareiškėją, kad vadovaujantis VAĮ 36¹ straipsniu, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymu 31 straipsniu, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybės kontrolės įstatymo 12 straipsniu, Mokesčių administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, 119 straipsniu, 121 straipsnio 1 dalimi, Įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi ir Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2019 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. AD1-111, Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2019 m. gegužės 28 d. pradėjo planinį teminį pareiškėjos patikrinimą. Patikrinimo dalykas – mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamosios pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo planinis teminis patikrinimas už 2014–2017 metus. Taip pat nurodė 2019 m. birželio 11 d. pateikti rašte nurodomus dokumentus (e. b. l. 95–97). Pareiškėja 2019 m. birželio 6 d. raštu informavo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrių, kad dokumentų pateikti negali ir prašė skirti papildomą laiką jiems pateikti, nes direktorius atostogauja iki 2019 m. birželio 28 d. o vyr. buhalterė nuo 2019 m. birželio 6 d. turi nedarbingumą (e. b. l. 98). Pareiškėja už 2014–2017 m. patikslino deklaracijas 2019 m. birželio 28 d.(e. b. l. 106–112), o 2017 m. deklaraciją patikslino 2019 m. birželio 29 d. (e. b. l. 114), žinodama apie vykstantį pareiškėjos patikrinimą.
Kontrolės tvarkos aprašo 8 punkte numatyta, kad atlikdamas mokėtojo patikrinimą, pareigūnas tikrina Mokėtojo pateiktų duomenų atitikimą deklaracijai, pateiktai Valstybinei mokesčių inspekcijai, iki Patikrinimo pradžios. Taigi Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius pagrįstai nevertino pareiškėjos pateiktų patikrinimo metu (apie kurį pareiškėja jau buvo informuota) patikslintų deklaracijų. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjo patikslintos deklaracijos buvo atsakovo gautos ir nurodytos skundžiamame sprendime (patikrinimo akte 2 p.), nurodant, kad pareiškėjas patikslino būtent tas deklaracijas, kurios buvo patikrinimo objektas. Vėlesnis deklaracijų patikslinimas neatleidžia viešojo administravimo subjekto nuo pareigos įvertinti ūkio subjektų veiksmus (deklaravimo duomenų neatitikimo su nustatytais faktiniais duomenimis priežastis) pagal teisės aktų reikalavimus ir konstatuoti, esant pažeidimo sudėčiai, pažeidimą bei taikyti už tai įstatyme numatytas sankcijas.
Mokesčio už aplinkos teršimą tikslų įgyvendinimui yra būtina aiški, objektyvi ir pagrįsta mokesčių mokėjimo tvarka ir kontrolė. Viena iš svarbių mokesčio mokėjimo tvarką užtikrinančių prielaidų yra įtvirtinta MATĮ 8 straipsnio 6 dalyje, pagal kurią būtent mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas yra atsakingas už <...> apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitos tvarkymą ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijoje pateiktus duomenis. Ta aplinkybė, jog mokesčių apskaičiavimas, jų deklaravimas ir sumokėjimas yra pavestas kokiam nors darbuotojui ar kitam asmeniui, neatleidžia mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojo nuo šios įstatyme įtvirtintos pareigos, nešalina jo atsakomybės.
Nagrinėjamu atveju, įvertinus skundžiamo sprendimo turinį, teismas daro išvadą, kad jis atitinka individualiems administraciniams aktams keliamus reikalavimus, numatytus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, nėra teisinio pagrindo jį naikinti ar keisti skunde išdėstytų argumentų pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132, 133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
atmesti pareiškėjos UAB „Baltic foods“ skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.