Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Rimvida Zubernienė Civilinė byla Nr. 2S-1898-112/2013

2013 m. gruodžio 19 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rimvida Zubernienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-09-05 nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės Skuodo rajono savivaldybės ieškinį atsakovei UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ dėl UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ valdybos sprendimų dalinio panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d., 338 str.) Apeliacinės instancijos teismas atmeta trečiojo asmens „UAB Palangos komunalinis ūkis“ argumentus, kad atskirasis skundas priimtas nepagrįstai. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog terminas atskirajam skundui paduoti atnaujintas teisėjos rezoliucija, o už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokėtinas žyminis mokestis yra sumokėtas (t. 1, b. l. 19).

Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtina atsižvelgti į tokios preliminarios ieškinio reikalavimų apsaugos tikslą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi teismas pagal įstatymą vertina, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 str.).

Apeliantė teigia, kad ieškovės reikalavimai negali būti vertinami kaip tikėtinai pagrįsti. Šią poziciją grindžia sisteminiu Vietos savivaldos įstatymo 8 str., 16 str. 2 d. 37 p., Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 18 d., Kainų įstatymo 2, 3 str., Vyriausybės 1994-02-03 nutarimu Nr. 77 patvirtintos Kainų ir tarifų reguliavimo tvarkos 13.2 p. bei 2 priedo, CK 2.36 str. 1 d. vertinimu ir teigia, kad savivaldybės taryba turi pareigą reguliuoti, t. y. nustatyti kainas ir tarifus už jos kontroliuojamų įmonių teikiamas viešąsias atlygintinas paslaugas gyventojams ir paslaugas finansuojamas iš savivaldybės biudžeto. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nepasisako dėl ginčo esmės ir dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, o sprendžia tik dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju.

Taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi neprieštarauti teisingumo principui, įpareigojančiam teismą, parenkant laikinąsias apsaugos priemones, išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t. y. nei vienai iš šalių nesuteikti nepagrįsto pranašumo ir nevaržyti vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina šioms priemonėms įstatymo leidėjo keliamam tikslui – užtikrinti teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą – pasiekti (CPK 3 str. 7 d., 144 str. 1 d.). Kartu tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, ieškovės pareikštą reikalavimą, atskirojo skundo argumentus, daro išvadą, kad ieškovė pakankamai nepagrindė būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. kad vietinės rinkliavos perskaičiavimas sukeltų realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, todėl pirmosios instancijos teismas jas taikė nepagrįstai (CPK 12, 144, 178 str.). Pažymėtina, jog šiuo atveju taikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės būtų laikinai patenkinti ieškinio reikalavimai, o tai iš esmės pažeidžiant šalių interesų pusiausvyrą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentais, jog pritaikius skundžiamas laikinąsias apsaugos priemones nebuvo atsižvelgta į atsakovės, kaip bendros Klaipėdos apskrities savivaldybių įmonės, funkcijas, neužtikrinta šalių interesų pusiausvyra, pažeisti proporcingumo, teisingumo principai. Iš bylos medžiagos matyti, kad taikius nurodytas laikinąsias apsaugos priemones, atsakovei tektų savo lėšomis ar kitų savivaldybių sąskaita padengti atliekų, surinktų iš Skuodo rajono savivaldybės teritorijos, tvarkymo kaštus. Vykdant veiklą Skuodo rajono savivaldybės teritorijoje surinktų atliekų tvarkymo kaštai per 1,5 metų laikotarpį siektų 386 175,32 Lt. Neleidus vykdyti veiklos, atsakovė būtent netektų šių pajamų. Iš atsakovės 2012-12-31 balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos nustatyta, kad 2012 m. atsakovės grynasis pelnas siekė 143 720 Lt. Taigi, esant šioms aplinkybėms, ir paliekant galiojant pirmosios instancijos teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nuostolius pirmiausia patirtų UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“. Nuostolius, kol civilinės bylos nagrinėjimo metu bus sprendžiamas ieškovės reikalavimo pagrįstumo klausimas, turės dengti savo lėšomis ar Klaipėdos miesto ir Neringos miesto gyventojų sąskaita. Dėl to gali sutrikti šios įmonės veikla, komunalinių atliekų, surenkamų Klaipėdos ir Neringos miestuose, šalinimas ir gali būti pažeisti viešieji šių miestų gyventojų interesai.

Išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama nutartimi laikinosios apsaugos priemonės taikytos nepagrįstai, be to, taikyta preliminari ieškinio reikalavimų apsauga neužtikrina ir šalių, ir viešųjų interesų pusiausvyros, neatitinka teisingumo ir proporcingumo principų. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas tenkintinas, skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Kadangi atskirasis skundas tenkintas, apeliantei iš ieškovės priteistinas už atskirąjį skundą sumokėtas žyminis mokestis 104 Lt (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-09-05 nutartį panaikinti.

Ieškovės Skuodo rajono savivaldybės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Priteisti atsakovei UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ iš ieškovės Skuodo rajono savivaldybės 104 Lt žyminio mokesčio už atskirąjį skundą.