Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja A. Alčauskienė Teisminio proceso Nr. 2-47-3-02503-2011-0

NUTARTIS

2012 m. rugpjūčio 30 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Mockevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. K. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal civilinėje byloje pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovei R. A., tretiesiems asmenims AS Parex banka, P. A. dėl nuosavybės teisės pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Skųsdama Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. sprendimą apeliantė (ieškovė) J. K. prašo teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas negalėjo ieškinį atmesti dėl to, kad ieškovė nebuvo Kooperatynių namų statybos kooperatyvo (duomenys neskelbtini) nare ir privalėjo aptarti bendrosios dalinės nuosavybės klausimą. Tvirtinama, kad tarp apeliantės ir atsakovės buvo susitarimas dėl buto bendro įgijimo (jungtinė veikla). Pažymima, kad visus pajinius įnašus už butą sumokėjo apeliantė. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad tarp ieškovės, atsakovės ir trečiojo asmens P. A. nėra ginčo dėl ieškovės ieškinio dalyko.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliantės (ieškovės) J. K. apeliacinis skundas netenkintinas.

Ieškovė (apeliantė) J. K., kreipdamasi į teismą, prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kuris atsakovės (apeliantės dukros) R. A. (buvusios buto savininkės) yra dovanotas trečiajam asmeniui (anūkui) P. A.. Savo reikalavimą ieškovė grindė ta aplinkybe, kad pradinį pajinį įnašą už kooperatinį ginčo butą sumokėjo jį, taip pat vėliau mokėjo visus kitus įnašus už butą. Atsakovė ir trečiasis asmuo P. A. su ieškiniu sutiko, trečiasis asmuo AS Parex banka – nesutiko.

Pagal 1990 m. spalio 16 d. įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1 straipsnį gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų, įgyja nuosavybės teisę į butą ir nustoja būti kooperatyvo nariu. Šiame įstatymo straipsnyje buvo nustatytas narystės kooperatyve pabaigos pagrindas ir nuosavybės teisės pagal įstatymą atsiradimo sąlygos. Narystės kooperatyve santykiai transformuodavosi į nuosavybės teisės santykius, jeigu, galiojant įstatymui, egzistavo šios sąlygos: 1) asmuo buvo kooperatyvo narys; 2) jis buvo visiškai išmokėjęs pajų už kooperatinį butą; 3) nuosavybės teisės atsiradimo (įforminimo; įregistravimo) metu jis nebuvo praradęs nuosavybės teisės į pajų: nepardavęs, nepadovanojęs ar neperleidęs jo kitu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011).

Bylos medžiaga patvirtina, kad, Gyvenamųjų namų savininkų bendrijai 2003-09-09 išduodant pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisei į ginčo butą įforminti (19 b. l.), visos prieš tai minėtos sąlygos buvo: atsakovė R. A., būdama Kooperatinių namų statybos kooperatyvo (duomenys neskelbtini) nare, buvo visiškai išmokėjusi pajų (11 b. l.) ir nebuvo perleidusi kitam asmeniui nuosavybės teisių į jį (19–20).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantės skunde išvardytų LR Aukščiausiosios Tarybos 1990-10-16 įstatymo Nr. I-680 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1, 4 straipsnių, Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų pavyzdinių įstatų, LR Vyriausybės 1993-04-23 nutarimo „Dėl Gyvenamojo namo statybos bendrijos ir Gyvenamojo namo eksploatavimo bendrijos pavyzdinių įstatų patvirtinimo“ 14 straipsnio, Butų kodekso 54 straipsnio 2 dalies, 1995-02-21 LR Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo Nr. I-798 nuostatos nenumatė kooperatyvo nario (atsakovės) šeimos nario (apeliantės) teisės į pajų.

Nors ieškinyje ieškovė nurodė, kad susitarė su atsakove, jog ginčo butą įsigis pati (1–4 b. l.), bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovė ieškovės ir atsakovės teisinius santykius, susijusius su ginčo buto įsigijimu, įvardijo jungtine veikla (85 b. l.) ir apeliaciniame skunde apeliantė teigė, jog tarp šių šalių buvo susitarimas bendram buto įsigijimo tikslui pasiekti (94–97 b. l.). Todėl kolegija laiko būtinu įvertinti šiuos apeliantės teiginius.

Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad, bylos duomenimis, ginčo nekilnojamasis daiktas pradėtas statyti apie 1988 m. (įmokėtas pradinis pajinis įnašas, 9 b. l.), konstatuoja, jog sprendžiant, ar apeliantė ir atsakovė buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį, be kita ko, turi būti vadovaujamasi 1964 m. CK nuostatomis, reglamentuojančiomis tokių sutarčių turiniui ir formai keliamus reikalavimus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnis).

Jungtine veikla yra laikomas asmenų susitarimas pasiekti tam tikrą bendrą tikslą (1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Būtent vieningi jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) yra skiriamasis šios sutarties požymis, leidžiantis ją atriboti nuo kitų sutartinių teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2008). 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad asmenys jungtinėje veikloje dalyvauja įnešdami įnašus pinigais ar kitu turtu arba savo darbu.

1964 m. CK nuostatose, skirtose jungtinei veiklai reglamentuoti, neįtvirtinta specialių reikalavimų šios sutarties formai, tačiau, remiantis aktualiu ginčui spręsti šio CK 43 straipsniu, fizinių piliečių tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma yra didesnė kaip vienas šimtas rublių, turėjo būti sudaromi rašytine tvarka. Tai reiškia, kad jeigu jungtinės veiklos sutarties tikslo vertinė išraiška viršydavo nurodytą sumą, sutarčiai turėjo būti taikomas rašytinės formos reikalavimas. Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas nedaro jungtinės veiklos sutarties negaliojančios, tačiau atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 straipsnio 6 dalis, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).

Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė ir atsakovė nebuvo sudariusios rašytinės jungtinės veiklos sutarties ir apeliantė savo reikalavimą, be kita ko, grindė rašytiniais įrodymais, parodančiais, jog ji atsakovės vardu sumokėjo pradinį pajinį įnašą už butą, taip pat ieškinį grindė atsakovės parodymais.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė 1990-05-04 buvo įregistruota ginčo bute, kaip nuomininkė, o trečiasis asmuo P. A. ir ieškovė kaip šeimos nariai (7 b. l.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kvalifikuojant teisinius santykius kaip jungtinę veiklą, vien tik šalių (apeliantės ir atsakovės) susitarimo bendram tikslui pasiekti nepakanka, būtina nustatyti, jog buvo atliekama bendra veikla (veiksmai).

Bylos duomenimis, ieškovė 1988-02-08 atsakovės vardu kooperatyvui (duomenys neskelbtini) sumokėjo 3885 rublius (9 b. l.). 1994-04-06 pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad atsakovė visiškai išmokėjo 13066 rublių pajų už butą (11 b. l.).

Kolegija, įvertindama tai, kad AS PAREX banka (toliau – bankas), atsakovei netinkamai vykdant prievoles pagal tarp jos, V. C. ir banko 2007-07-16 sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (su vėlesniais pakeitimais), kreipėsi į Telšių rajono apylinkės teismą dėl sandorio (dovanojimo sutarties) pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)), sprendžia, kad atsakovė yra suinteresuota šios bylos baigtimi, todėl laiko būtinu įvertinti apeliantės ir atsakovės veiksmus, parodančius tikruosius šalių ketinimus.

Visų pirma, tai, kad atsakovė nesiekė pajų perleisti apeliantei, parodo tai, jog ginčo butas 2003-09-09 buvo įregistruotas atsakovės vardu. Nors turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, kaip prieš tai minėta, pagrindu įregistruoti atsakovės nuosavybės teises į butą buvo Gyvenamųjų namų savininkų bendrijos 2003-09-09 išduota pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)(19 b. l.). 1990 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. I-680 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1 straipsnyje kooperatyvo nario nuosavybės teisė siejama su visišku pajaus išmokėjimu. Kooperatinių namų statybos kooperatyvo (duomenys neskelbtini) 1994-04-06 pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad atsakovė, kaip kooperatyvo narė, visiškai išmokėjo pajų už butą (11 b. l.). Pažymėtina, kad pagal LR Vyriausybės 1993-04-23 nutarimo Nr. 280 „Dėl Gyvenamojo namo statybos bendrijos ir Gyvenamojo namo eksploatavimo bendrijos pavyzdinių įstatų patvirtinimo“ 13.4. punktą bendrijos narys turi teisę notariškai patvirtinta sutartimi perduoti savo pajų sutuoktiniui, vaikams, tėvams ar kitiems asmenims. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė šia teise nepasinaudojo ir ja nesiekė pasinaudoti, todėl nėra pagrindo teigti, jog šios šalys siekė sukurti bendrąją dalinę nuosavybę.

Antra, apeliantė ieškinyje teigdama, kad ginčo butą siekė įsigyti pati, o skunde nurodydama, jog su atsakove sieke bendro tikslo, neginčijo atsakovės nuosavybės teisių į butą, 2008-12-29 sandorio (buto dovanojimo sutarties), nors Nekilnojamojo turto registro informacija apie ginčo buto nuosavybę ir jos pagrindą buvo vieša ir prieinama apeliantei. Taip pat apeliantė nepateikė teismui jokių įrodymų, kad siekė tapti bendrijos narė, įgyti pajų, jog kreipėsi į kooperatyvo valdymo organus dėl pajaus įforminimo savo vardu, kad atsakovė, kaip bendrijos narė, įgaliojo apeliante, atstovauti jai bendrijoje ir t. t.

Trečia, pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė 2008-12-29 buto dovanojimo sutartimi ginčo butą padovanojo savo sūnui (apeliantės anūkui) trečiajam asmeniui P. A. (14–18 b. l.). Ši sutartis nebuvo pripažinta negaliojančia, todėl nėra paneigtos trečiojo asmens P. A. nuosavybės teisės į butą.

Ketvirta, nors apeliantė teigia, kad visos įmokos (pajiniai įnašai) už butą buvo mokami iš jos lėšų, minėta, jog duomenų apie pajininkų įnašus už butą (duomenys neskelbtini), neišliko (10 b. l.). Kolegija pažymi, kad teismo išvados negali būti paremtos prielaidomis. Kolegijos vertinimu, vien tai, kad apeliantė 1988-02-08 atsakovės vardu kooperatyvui (duomenys neskelbtini) sumokėjo 3885 rublius, nesuteikia pagrindo daryti išvadai, jog apeliantė ir atsakovė siekė sukurti bendrąją dalinę nuosavybę.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Kiti skundo teiginiai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.