- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-21
- Bylos Nr.
- I-2847-505/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant pareiškėjui R. M., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. M. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 15000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 4-5).
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde, atsiliepime (b. l. 41-42) nurodė, jog jis nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2014 m. gruodžio 24 d. bausmę atliko Marijampolės pataisos namus (toliau – Marijampolės PN) ir buvo paskirtas į 21A būrį, 4 kamerą. Teigė, jog šiame būryje gyveno nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, nes kameroje trūko minimalaus gyvenamojo ploto, nebuvo įrengta tinkama ventiliacija, todėl pastoviai buvo drėgna, ant sienų buvo pelėsis, kameroje nebuvo tinkamo apšvietimo, todėl pareiškėjas negalėjo domėtis savo bylos medžiaga ir skaityti kitos literatūros. Mano, jog nepraleido senaties termino kreiptis į teismą. Prašė skundą tenkinti.
Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundo netenkinti (b. l. 11-16).
Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, jog pareiškėjas Marijampolės PN direktoriaus 2013 m. sausio 30 d. įsakymu buvo paskirtas į 21 būrį, 213 brigadą. Miegamoji vieta paskirta 21 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 23,19 kv. m, įrengtos 8 miegamosios vietos. Jokių raštiškų skundų ar pareiškimų iš nuteistojo dėl gyvenimo sąlygų 213 brigadoje gauta nebuvo. 2015 m. sausio 5 d. pareiškėjas išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.
21 būrys, kuriame pareiškėjas atliko bausmę, susideda iš eilės įvairių patalpų bei erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas erdves.
Marijampolės PN nuteistieji į būrius skirstomi vadovaujantis Diferencijuoto skirstymo schema, taip pat atsižvelgiama į vietų skaičių būryje bei kitas išskirtines aplinkybes. Pareiškėjas didžiąją dalį bausmės laiko atlikinėjo pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. iki 22.30 val., o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka.
Pareiškėjas skundėsi netinkama patalpų vėdinimo sistema. Marijampolės visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus, nenustatė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 p. reikalavimų pažeidimų. Gyvenamosios patalpos, kuriose kalėjo pareiškėjas, vėdinimas vyksta per langus. 2013 m. gruodžio 5 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Kauno skyriaus darbuotojai atliko oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo matavimus, nustatytos vertės atitiko higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas nurodė, kad pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Atsakovo atstovo nuomone, nei pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o neesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Prašė skundą atmesti.
Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.
Pareiškėjui R. M., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta (ABTĮ 75 str. 7 d.), byla nagrinėtina šalims nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Marijampolės PN veiksmų, jam bausmę atliekant nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2014 m. gruodžio 24 d. atlyginimo.
Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 15).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2014 m. gruodžio 24 d. (b. l. 41). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo bausmės atlikimo 213 brigadoje pradžios t. y. nuo 2013 m. sausio 30 d. (b. l. 17, 19-20,), nes, patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Marijampolės PN, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Marijampolės PN ar kitų institucijų reikiamą informaciją.
Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo 213 brigadoje pradžios 2013 m. sausio 30 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. balandžio 4 d. (b. l. 9).
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2013 m. balandžio 4 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2013 m. balandžio 4 d. iki 2014 m. gruodžio 24 d.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad jo gyvenamojoje patalpoje 21A būryje trūko ploto, nebuvo tinkamos ventiliacijos, nebuvo tinkamo pašvietimo.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punkte nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus), pažeidimo.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. balandžio 4 d. iki 2014 m. gruodžio 24 d.) laisvės atėmimo bausmės atlikimui Marijampolės PN buvo paskirtas į 21 nuteistųjų būrį, gyvenamąją patalpą Nr. 4, kurios plotas 23,19 kv. m (b. l. 17, 24) ir joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 2,89 kv. m gyvenamojo ploto. Akivaizdu, kad pareiškėjui kalinimo Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu, gyvenamojoje patalpoje Nr. 4 nebuvo užtikrinama Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio 3,1 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto norma (trūko 0,12 kv. m). Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.).
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą ginčo laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra.
Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo tinkamos ventiliacijos ir apšvietimo.
Reikalavimai gyvenamųjų patalpų drėgmei reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 26 punkte, pagal kurį gyvenamosiose santykinė oro drėgmė turi būti 35-65 proc. šiltuoju metų periodu ir 35-60 proc. – šaltuoju metų periodu, 24 punkte nurodyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Higienos normos HN 76:2010 22 punkte numatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, o 23 punkte reglamentuota, jog gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx.
Byloje pateiktas Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo aktas Nr. PT-342, kuriame nurodyta, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punkto pažeidimų nenustatyta (b. l. 29-31).
Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl gyvenamųjų patalpų buvusios blogos ventiliacijos, netinkamos apšvietos galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (blogos ventiliacijos, netinkamos apšvietos) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl gyvenamųjų patalpų buvusios blogos ventiliacijos, netinkamos apšvietos laikytini nepagrįstais.
Iš byloje pateiktos asmens sveikatos istorijos įrašų matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą ir skundėsi galvos skausmais, pilvo pūtimu po valgio, rėmens graužimu, dūrimu kairėje krūtinės ląstos pusėje (b. l. 87-113). Iš Marijampolės PN Psichologinės tarnybos 2016 m. balandžio 26 d. pažymos Nr. 55/04-267 matyti, kad pareiškėjas į psichologinę tarnybą dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, nesikreipė (b. l. 36). Teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią ploto normą buvo pažeista, todėl atsižvelgus į nustatyto pažeidimo trukmę ir mąstą, į tai, kad daugiau kaip 1 metus ir 8,5 mėnesio pareiškėjas buvo kalinamas Marijampolės PN pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą (trūko 0,12 kv. m), taip pat įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais laikytina, kad pats teisės pažeidimo pripažinimas, šiuo konkrečiu atveju, nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, todėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas pinigais (CK 6.250 str. 1 d.), t. y. 500 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovo pareiškėjui, o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 5 punktu, teisėja
nusprendžia:
Pareiškėjo R. M. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) ), 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Kitos skundo dalies netenkinti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.