- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-31
- Bylos Nr.
- N-444-450-11
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Virgilijus Valančius (pran.), Antanas Ablingis
- Kategorijos
- 45.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo L. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. nutarties L. J. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių policijos rinktinės (toliau – ir Institucija) 2009 m. lapkričio 19 d. nutarimu L. J. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124¹ straipsnio 4 dalį skirta 40 Lt bauda už tai, kad jis 2009 m. lapkričio 19 d. apie 11 val. 30 min., vairuodamas automobilį sustojo ir paliko automobilį stovėti arčiau kaip 5 m iki pėsčiųjų perėjos, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 155.4 punkto reikalavimus.
Šalies argumentai
L. J. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Institucijos 2009 m. lapkričio 19 d. nutarimą ir iš Institucijos priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teigė, kad nutarimas priimtas neatsižvelgiant į tai, jog automobilis stovėjo leistinoje vietoje, sumokėjus už stovėjimą. Tvirtino, kad nebuvo ATPK 269 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų priverstinai nuvežti transporto priemonę.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 21 d. nutartimi L. J. skundo netenkino ir Institucijos 2009 m. lapkričio 19 d. nutarimą paliko nepakeistą. Teismas konstatavo, kad padarytas pažeidimas įrodytas byloje esančia medžiaga. L. J. skunde išdėstytus argumentus teismas vertino kaip jo pasirinktą gynybos poziciją, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Pažymėjo, kad nurodytus administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisių pažeidimus, neturinčius įtakos veikos kvalifikavimui, asmuo turėjo teisę skųsti ATPK 271 straipsnyje nustatyta tvarka.
II.
Apeliaciniu skundu L. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. nutartį ir Institucijos 2010 m. sausio 21 d. nutarimą bei administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo, kad pastatė automobilį leistinoje vietoje, už stovėjimą sumokėjo. Paaiškina, kad tą dieną Vilniaus rajone buvo paskelbta gripo epidemija, todėl vietų pasistatyti automobilį prie poliklinikos nebuvo. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, ar jis veikė esant nenugalimai jėgai ir ar nebuvo būtinojo reikalingumo sąlygų. Teigia, kad sirgo ir blogai jautėsi, todėl negalėjo automobilio palikti už kilometro ir iki poliklinikos eiti pėsčias. Todėl pasirinko stovėjimo vietą, kad būtų padaryta kuo mažesnė žala tretiesiems asmenims. Pabrėžia, kad dėl neteisėto jo automobilio nutempimo turėjo ilgai laukti taksi automobilio lauke, esant blogam orui, dėl ko dar labiau susirgo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konst atuoja:
III.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
ATPK 124¹ straipsnio 4 dalyje numatyta, kad vairuotojų apsisukimas pėsčiųjų perėjose, tuneliuose, ant tiltų, estakadų, viadukų ir po jais, stovėjimas tuneliuose, ant tiltų, viadukų ir po jais, pėsčiųjų perėjose ir arčiau kaip 5 metrai prieš jas, kitose vietose, kur tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui, tolimųjų šviesų neperjungimas į artimąsias tamsoje, likus iki atvažiuojančios priešpriešiais transporto priemonės mažiau kaip 150 metrų, važiavimo automagistralėse, taip pat žmonių vežimo taisyklių pažeidimas, užtraukia baudą vairuotojams nuo keturiasdešimties iki aštuoniasdešimties litų.
KET 155.4 punkte įtvirtintas draudimas sustoti ir stovėti pėsčiųjų perėjose ir arčiau kaip 5 m atstumu prieš jas.
Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad apeliantas L. J. 2009 m. lapkričio 19 d. vairuodamas automobilį sustojo ir paliko automobilį stovėti arčiau kaip 5 m iki pėsčiųjų perėjos (b. l. 16, 18, 19), taip pažeisdamas KET 155.4 punkte įtvirtintą draudimą ir padarydamas ATPK 124¹ straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą.
Apeliaciniame skunde L. J. nurodytos aplinkybės, jog daugiau nebuvo vietos kur pasistatyti automobilio ir kad jis blogai jautėsi, todėl automobilio negalėjo pastatyti toli, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad asmuo veikė esant nenugalimai jėgai (force majeure) ar esant būtinajam reikalingumui. Pažymėtina, jog tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, yra būtinos sąlygos – gresiantis pavojus pačiam asmeniui, kitiems asmenims, jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams; realus ir akivaizdus pavojus; gresiantis pavojus, kurį galima pašalinti tik darant žalą teisės saugomiems interesams, trečiajam asmeniui; padaryta žala, kuri yra mažesnė nei išvengta. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad būtų grėsęs koks nors pavojus pačiam asmeniui ar kitiems asmenims. Apeliantas nurodo, kad sirgo, todėl negalėjo automobilio pastatyti toli, tačiau ši aplinkybė nėra patvirtinta jokiais įrodymais. Be to, pabrėžtina, kad pasistatęs automobilį arčiau kaip 5 m iki pėsčiųjų perėjos, apeliantas sukėlė pavojų pėsčiųjų, ėjusių per pėsčiųjų perėją, saugumui ar net gyvybei, todėl negalima teigti, kad pažeidimu padaryta žala (pavojus pėsčiųjų saugumui ir gyvybei) yra mažesnė nei išvengta (apelianto sveikatos pablogėjimas). Taigi būtinojo reikalingumo sąlygos nagrinėjamu atveju nenustatytos.
Dėl apeliantui priklausančios transporto priemonės priverstinio nuvežimo, pastebėtina, kad nesutikdamas su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, vadovaujantis ATPK 271 straipsniu, jam pritaikytą administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonę galėjo apskųsti aukštesniajam organui (pareigūnui) arba rajono (miesto) apylinkės teismui.
Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad L. J. pagrįstai pripažintas kaltu dėl ATPK 124¹ straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo padarymo, t. y. dėl to, kad 2009 m. lapkričio 19 d. vairuodamas automobilį sustojo ir paliko automobilį stovėti arčiau kaip 5 m iki pėsčiųjų perėjos, taip pažeisdamas KET 155.4 punkto reikalavimus. Pagrindų tenkinti L. J. apeliacinį skundą nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis ir Institucijos nutarimas paliekami nepakeisti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
L. J. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.