Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu (reg. Nr. DOK- 44572) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ojo kalėjimo 2024 m. liepos 1 d. raštą Nr. SN-23-1200 ir Lietuvos kalėjimų tarnybos 2024 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 2S-4096 bei priteisti 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde (b. l. 20-23) nurodė, kad jis atlieka laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ajame kalėjime pusiau atviro tipo bausmės atlikimo sąlygomis, lengvojoje grupėje. Pažymėjo, jog jis Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ojo kalėjimo viršininkui 2024 m. birželio 17 d. pateikė prašymą suteikti jam trumpalaikę išvyką į namus, tačiau prašymas buvo atmestas tiek Pravieniškių 2-ojo kalėjimo viršininko, tiek Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus, motyvuojant tuo, kad nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos, neturi teisės į trumpalaikę išvyką į namus. Mano, kad buvo pažeistos jo teisės, kurios yra numatytos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) bei į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Pareiškėjo įsitikinimu, jo prašymas dėl teisės užtikrinimo gauti trumpalaikę išvyką į namus turėjo būti vertinama individualiai, o ne vien tik tuo pagrindu, kad atliekama laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos. Akcentavo, kad net ir BVK 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas įtvirtina nuteistųjų lygybės taikant bausmių vykdymo įstatymus principą ir aiškina, jog šio principo esmė ta, kad visi nuteistieji yra lygūs, nepaisant, be kita ko, jų socialinės padėties. Pastebėjo, kad nors BVK įvairiai diferencijuoja laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų padėtį, tačiau toks diferencijavimas, tame tarpe ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme nuteistų asmenų atžvilgiu, yra susietas išskirtinai su asmens elgesio disciplina ir resocializacijos pažanga. Mano, jog nagrinėjamu atveju reikšmingas yra Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2024 m. birželio 4 d. nutarimas Nr. KT47-N7/2024, kuriuo pripažinta, jog BVK 67 straipsnio 1 dalis, kiek pagal ją nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, nėra suteikiama teisė į trumpalaikes išvykas iš bausmės atlikimo vietos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 ir 3 dalims, 22 straipsnio 4 daliai, 29 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pabrėžė, kad jis atitinka visus įstatymo keliamus kriterijus tiek dėl elgesio, tiek dėl resocializacijos pažangos, jo laisvės atėmimo sąlygos yra identiškos pusiau atvirto tipo lengvojoje grupėje laikomo terminuota laisvės atėmimo bausme, viršijančia dešimt metų, nuteisto asmens laisvės atėmimo sąlygoms. Nurodė, kad aplinkybė, jog jam nėra numatyta teisė į trumpalaikę išvyką į namus, yra sąlygota išskirtinai tik jo bausmės rūšimi, kai likusioje apimtyje bausmės atlikimo praktinės sąlygos, tiek reikalavimai dėl elgesio bausmės atlikimo metu, taip pat dėl resocializacijos pažangos bei vertinimo kriterijų yra unifikuoti. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į jo elgesį bausmės atlikimo metu ir mažėjančią nusikalstamos veikos riziką, turėtų būti užtikrintas lygiateisiškumas su terminuotą laisvės atėmimo bausmę atliekančiais asmenimis. Mano, kad trumpalaikė išvyka į namus nuteistajam nėra privilegija, o būtinybė, kaip teisingos bausmės resocializacijos tikslas. Dėl tokių neteisėtų atsakovės atstovės veiksmų pareiškėjas patyrė orumo pažeminimą, dvasinių, psichologinių išgyvenimų, diskriminavimą, neigiamą savivertę. Prašė skundą patenkinti.