- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-14
- Bylos Nr.
- 2S-864-544/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-54-3-06397-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Čeknienė
- Atsakovas
- B. K.
- Ieškovas
- M. J.
- Kategorijos
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-864-544/2013
2013 m. lapkričio 14 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės B. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu civilinėje byloje Nr. 2-7632-400/2013 pagal ieškovo M. J. pareiškimą atsakovei B. K. dėl skolos, palūkanų priteisimo ir
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Šalies argumentai
Ieškovas M. J. prašė priteisti iš skolininkės 20 000 Lt skolos, 5 % metinių palūkanų nuo 20 000 Lt sumos nuo 2009-04-30 iki ieškinio padavimo dienos, kas sudaro 4375,17 Lt, 5 % metinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimo sumai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininkės turto areštą (b. l. 10-11).
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013-09-23 nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino - areštavo atsakovės B. K. kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, esančius pas atsakovę ir/ar trečiuosius asmenis 24375,17 Lt sumai, uždraudžiant atsakovei areštuotus daiktus parduoti, įkeisti ar bet kokiu kitu būdu perleisti kitiems asmenims. Atsakovei neturint areštuotinų kilnojamųjų ir nekilnojamųjų daiktų ar turint jų mažiau kaip už 24375,17 Lt sumą, teismas nutarė areštuoti pinigines lėšas, esančias pas atsakovę, kredito įstaigose ar pas trečiuosius asmenis. Piniginių lėšų areštą taikė paliekant atsakovei teisę kiekvieną mėnesį disponuoti 1000 Lt dydžio pinigų suma. Teismas nurodė, kad prašoma priteisti suma yra didelė, todėl manytina, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių gali pasunkėti teismo sprendimo vykdymas arba vykdymas gali tapti negalimas (b. l. 13-14).
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-09-23 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti arba perduoti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Mano, kad nutartis yra nepagrįsta, taikomos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių paskirties bei pažeidžia atsakovės teises. Teismas pilnai neįsigilino į ieškinio sumos ir atsakovės turimo turto santykį bei neatsižvelgė į atsakovės vykdomos veiklos specifiką. Vien didelė ginčo suma nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas turėjo įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet argumentuoti ir nurodyti, kokiais ieškovo pateiktais įrodymais grindžiamas laikinųjų apsaugos priemonių būtinumas. Neteisingai taikytas proporcingumo principas, o nepridėjus reikalingų įrodymų yra pažeista jos teisė tinkamai apsiginti. 24375,17 Lt ieškinio sumos nebuvo pagrindo jos atžvilgiu laikyti didele ieškinio suma, nes jai bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su sutuoktiniu A. K. nuo 1997 metų priklauso gyvenamasis pastatas ir žemės sklypas, kurio rinkos vertė yra apie 350 000 Lt, kas paneigia teismo prezumpciją, kad ieškinio suma gali lemti sprendimo neįvykdymo riziką. Nuo 1995 verčiasi individualia veikla. Įmonėje esančių prekių vertė 2013-09-01 dienai buvo 42448,92 Lt, dirba 5 samdomi darbuotojai, kuriems kas mėnesį yra išmokama apie 2500 Lt darbo užmokesčio ir į valstybės biudžetą apie 2000 Lt mokesčių. Atsakovei reikalingos ir būtinosios pragyvenimo išlaidos. Jeigu vykdant nutartį būtų areštuotas individualios įmonės turtas ir/ar atsakovės piniginės lėšos, paliekant teisę disponuoti tik 1000 Lt suma, būtų pažeista teisingumo, protingumo, šalių pusiausvyros ir ekonomiškumo principai, o įmonės veikla iš esmės būtų apribota ir taptų negalima, būtų patirti nuostoliai. Teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, bet nepareikalavęs ieškovo užtikrinti atsakovės nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo, pažeidė CPK 146 str. 1 d. teismui numatytą pareigą, atsakovės ir jos įmonės darbuotojų, valstybės interesus, padarė neigiamą įtaką reputacijai (b. l. 2-4).
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas prašo 2013-09-23 nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tinkamai vertino jo pareikšto ieškinio pagrįstumą ir pagrindė realią grėsmę, kad dėl atsakovės veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pagrįstumą ir laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą įrodo faktai, kad atsakovė pati pasirašė vekselį, taip pripažindama susidariusią skolą, todėl nuostolių užtikrinimo prašymas yra atmestinas ir nepagrįstas. Skola susidariusi ir vekselis pasirašytas prieš keletą metų, bet atsakovė skolos negrąžino net mokėdama dalimis, nesikreipė į ieškovą, piktybiškai vengė susitikti. Nors vykdo individualią veiklą, tačiau per keletą metų skolos negrąžino. Ieškovui yra žinoma, kad atsakovė ir jo sutuoktinis, kurie yra skunde minimo nekilnojamojo turto bendrasavininkai, yra skolingi ir kitiems kreditoriams, todėl areštavus turtą kitų kreditorių reikalavimams užtikrinti gali nebelikti turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą ir susigrąžinti skolą. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog yra reali grėsmė, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti negalimas (b. l. 17-18).
Atskirasis skundas netenkintinas, o Panevėžio miesto apylinkės 2013-09-23 nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal tuo metu byloje buvusią padėtį ir nustatytas faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CPK 144, 145 str. nuostatas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, tinkamai nustatė ir įvertino visas šiam klausimui išspręsti svarbias aplinkybes. Todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.
Teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams, t. y. teisingumas reikalauja užtikrinti asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir asmens, kuriam laikinosios apsaugos priemonės taikomos, teisių ir įstatymo saugomų interesų pusiausvyrą. CPK 145 str. 1 d. 1 p., 3 p. numatyta, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis gali būti atsakovo nekilnojamojo, kilnojamojo turto ir piniginių lėšų areštas. Teismas gali panaudoti kelias laikinąsias apsaugos priemones, tačiau bendra jų suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą (CPK 145 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, šiomis įstatymų nuostatomis vadovavosi ir jų nepažeidė. Skundžiamoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, teismas teisingai išaiškino ir taikė CPK 144-145 straipsnius.
Nagrinėjamos bylos atveju 24 375,17 Lt ieškinio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui pirmosios instancijos teismas 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartimi ieškinio sumai areštavo atsakovės kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, esančius pas atsakovę ir/ar trečiuosius asmenis, o jo nesant ar esant nepakankamai – ir pinigines lėšas, esančias pas atsakovę, kredito įstaigose ar pas trečiuosius asmenis (b. l. 13-14). Apeliantė, siekdama jos atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, savo turtinei padėčiai pagrįsti pateikė 2013-09-30 B. K. įmonės buhalterinę pažymą (b. l. 5) ir VĮ Registrų centras 2004-07-22 išduotą pažymą (b. l. 7-8), teigdama, jog ji nuo 1995 m. verčiasi individualia veikla, įmonėje esančių prekių vertės 2013-09-01 dienai yra 42 448,94 Lt, jos bendrosios nuosavybės teise valdomo turto vertė yra ženkliai didesnė, nei ieškovo reikalavimo suma, dėl to nesama ir būtinybės užtikrinti pareikštą ieškinio reikalavimą areštu. Vertindamas šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo atsiliepimo argumentais, jog aktuali ne tik apelianto turimo turto vertė (turto apimtis absoliučiu dydžiu), bet ir jo įsipareigojimų kreditoriams dydis bei nuosavybės teise valdomo turto likvidumas. Pagal viešai skelbiamus VĮ Registrų centras 2013-11-11 duomenis, atsakovės nurodyto gyvenamojo pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypo po juo (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė yra ne 350 000 Lt, kaip kad nurodo apeliantė, o 159539 Lt, be to, šiam turtui, kaip ir kitiems A. K. ir B. K. nuosavybės teise valdomiems žemės sklypams nuo 2009-07-23, 2010-10-29, 2011-06-09, 2012-06-22 iki šiol galioja antstolių S. R., Panevėžio AVMI ir M. A. pritaikyti areštai ir tik nuo 2011-11-04 įgytam pastatui areštai dar nepritaikyti (b. l. 32-50). Pagal VĮ Regitra duomenis, apeliantės vardu registruotai transporto priemonei taip pat nuo 2009-07-23 galioja turto areštas (b. l. 33). 2013-09-30 B. K. įmonės buhalterinė pažyma patvirtina prekių likutį įmonėje pagal buhalterinės apskaitos duomenis, o ne faktinę atsakovės turtinę padėtį (b. l. 5, CPK 12 str., 178 str.). Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje tuo metu buvo pagrindas daryti išvadą, kad ieškovo reikalavimas tikėtinai pagrįstas ir kad yra grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti negalimas.
Pagal LR CPK 146 str. 1 d., taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas šalies prašymu gali, tačiau neprivalo pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Teismas savo iniciatyva gali pareikalauti užtikrinti nuostolių atlyginimą tais atvejais, kai tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą ir nesiėmus šios priemonės būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ar teisėti interesai. Paprastai teismas nustato atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą tais atvejais, kai pagal bylos duomenis yra realiai prognozuojama, kad nuostoliai gali atsirasti, ir byloje yra duomenų, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovo galimų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Todėl šie atskirojo skundo motyvai vertinami nepagrįstais.
Nagrinėjamoje byloje atsakove yra B. K. ir laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos jos, o ne B. K. įmonės (į. k. 168642158) turtui ir/ar piniginėms lėšoms. Atsakovė, teigdama, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neigiamai paveiks jos individualios įmonės veiklą, kartu su skundu nepateikia teismui šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 str., 314 str.). Pagal nurodymus teismo nutartyje pirmiausia nutarta areštuoti atsakovės turtą, kurio ji pagal minėtus bylos duomenis, turi. Todėl argumentai apie tai, kad nebeliks lėšų sumokėti darbo užmokesčiui įmonės darbuotojams ar privalomų mokėjimų į valstybės biudžetą yra nepagrįsti.
Pastebėtina, kad šiuo atveju skolininkė turi procesines teises, leidžiančias išvengti jai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galinčių kilti neigiamų pasekmių tokiais būdais, kurie nepaneigia kreditoriaus teisėtų interesų. Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, o pritaikęs jas panaikinti, jeigu atsakovė įmoka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovę yra laiduojama, įkeičiamas turtas (CPK 148 str.). Atsakovė taip pat turi teisę pati pareikšti prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo (CPK 146 str. 1 d.), o jeigu ieškinį teismas atmeta, atsakovė turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovei padarė ieškovo prašymu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 146 str. 2 d.). Atsakovė, pateikdama atitinkamus įrodymus ir vadovaudamasi CPK 148 ar 149 straipsniais, gali kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar panaikinimo.
Todėl skundžiamosios nutarties metu buvo faktinis ir teisinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-11-13 nutartimi, kuri šiuo metu yra dar neįsiteisėjusi, civilinė byla Nr. 2-7632-400/2013 nutraukta priėmus ieškovo atsisakymą nuo ieškinio, o skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės įsiteisėjus minėtai nutarčiai yra panaikintos (b. l. 51).
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.