Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. A. (D. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. A. ir A. A. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Litectus“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovai D. A. ir A. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB „Litectus“ ieškovui D. A. 1 247 Eur žalos atlyginimo ir po 500 Eur D. A. bei A. A. neturtinės žalos atlyginimo; 6 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2016 m. birželio 1 d. apie 19.30 val. ieškovai Ford Galaxy markės lengvuoju automobiliu, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo senuoju M. keliu link S. užtvankos suformuoto vandens telkinio; pasuko į asfaltuotą miško keliuką. Iki užtvankos likus 150 metrų, automobilis netikėtai įvažiavo į griovį, iškastą skersai asfaltuoto keliuko visu pločiu, ir buvo visiškai sugadintas. 2016 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. AV-2261(16) administracinės teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta; nutarime konstatuota, kad dėl automobilio sugadinimo vairuotojo kaltės nėra. UAB „Finance property“ nustatė, kad automobilio vertė iki apgadinimo buvo 1 730 Eur; jo atkuriamoji vertė – 1 796,96 Eur (be PVM); liekanų vertė – 550 Eur, ir kad automobilio remontas ekonominiu požiūriu yra netikslingas. Dėl nurodyto eismo įvykio patirtą žalą ieškovai prašo priteisti iš atsakovės UAB „Litectus“, kuriai priklauso žemės sklypas, kuriame ir buvo iškasta anksčiau minėta perkasa. Atsakovė UAB „Litectus“ atsiliepime prašė ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovai neįrodė, jog atsakovė yra atsakinga už atsiradusią žalą. Mano, kad žalos atsiradimą sąlygojo paties D. A. neteisėtas įvažiavimas į privatų žemės sklypą ir jo neatsargus vairavimas. Pasak atsakovės, D. A. administracinės atsakomybės nebuvimas savaime nereiškia, jog pašalinama ir civilinė atsakomybė. Kiekvienam vairuotojui, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojui, keliami padidinti atsargumo ir atidumo standartai. Pažymi, jog pagal (duomenys neskelbtini) 128 punktus, pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties; jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Pasak atsakovės, ieškovas nesilaikė pareigos stebėti kelio dangą ir įsitikinti ar kelyje nėra kliūčių, dėl ko ir kilo žalą sukėlęs įvykis. Teigia, kad ieškovai neįrodė, jog egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos, o reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra neargumentuotas. Pažymėjo, kad neturtinė žala yra atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais.

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės UAB „Litectus“ ieškovui D. A. 236 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2016 m. lapkričio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 127,70 Eur bylinėjimo išlaidų; priteisė iš atsakovės į valstybės biudžetą 3 Eur pašto išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė.

3.1. Teismas nustatė, kad ieškovas įvažiavo į skersai kelio iškastą perkasą nesant ženklų apie tai, kad įvažiuojama į privačią teritoriją, taip pat ženklų apie kelio perkasą. Konstatavo, kad automobiliui padarytos žalos dydis turi būti apskaičiuojamas iš turto rinkos vertės įvykio dieną atėmus likutinę vertę ir gali būti reikalaujama priteisti 1 180,00 Eur žala (1 730 – 550).

3.2.Teismo nuomone, veikdamas kaip rūpestingas ir atidus šeimininkas, bei įvertinus tai, kad nusukus nuo senojo plento, dalis kelio yra servitutinė zona, skirta važiavimui, atsakovas turėjo imtis adekvačių ir tinkamų priemonių informuoti aplinkinius gyventojus ar užklydusius asmenis apie privačios valdos pradžią. Teismas sprendė, kad yra pagrindas civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.266 straipsnio 1 dalį kilti ir atsakovą pripažino atsakingu už nurodytą įvykį.

3.3. Išanalizavęs byloje esančius įrodymus bei šalių paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad ieškovas nepaneigė abejonių dėl atstumo nuo miško ribos iki ginčo kelio perkasos buvusio atstumo, t. y. kad pasibaigus miško ribai iki kelio perkasos atstumas buvo 4-5 metrai, kaip tvirtina ieškovas, o ne daugiau nei 27 metrai. Kadangi ieškovas nekalbėjo apie automobilio stabdymą, policijos pareigūnai automobilio stabdymo žymių nurodytoje vietoje taip pat neužfiksavo, teismas padarė išvadą, kad ieškovo automobilis įvažiavo į kelio perkasą nestabdomas. Pažymėjo, kad ieškovas privalėjo pasirinkti tokį greitį, kuris galėtų būti įvertintas saugiu ir adekvačiu eismo sąlygoms, aplinkai, matomumui ir t. t. Teismo nuomone, asmuo, važiuodamas ieškovo nurodytu 5-10-20 km/h greičiu, esant apie 27 m nuo miško pakraščio iki kliūties atstumui turėtų turėti techninę galimybę sustabdyti automobilį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 1 punktas). Nustatytos aplinkybės sąlygojo teismo abejonę, ar ieškovas davė teisingus parodymus, kad jis asfaltuotu miško keliu, kurio plotis yra 5 m (kelių policijos eismo įvykio schemoje užfiksuoti duomenys) važiavo jo nurodomu greičiu; ekspertizės ieškovas skirti neprašė. Teismas konstatavo paties ieškovo (padidinto pavojaus šaltinio valdytojo) didelį neatsargumą, kurį įvertino 80 procentų, atsižvelgęs į atsakovo sprendimą (veiksmus) pasibaigus servitutiniam keliui nestatyti riboženklių tiek apie privačią valdą, tiek apie kelio perkasą.

3.4. Konstatavęs mišrią kaltę dėl įvykio metu atsiradusios žalos ir atlikęs paskaičiavimą pagal nustatytą kaltės proporciją, teismas ieškinį tenkino iš dalies ir ieškovui pripažino teisę į 236 Eur žalos atlyginimą (1 180 Eur – 80 proc.). Reikalavimas dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo netenkino, kadangi pripažintas paties ieškovo didelis neatsargumas valdant padidinto pavojaus šaltinį.

3.5. Teismas nustatė, kad atsakovo išlaidos yra ženkliai didesnės nei ieškovo, o ieškinys nedidele dalimi buvo tenkintas; kad ne visi šalių argumentai buvo teisingi ir pagrįsti todėl, atsižvelgęs į tai, kad formaliai vadovaujantis CPK 93 straipsnyje įtvirtinta bylinėjimosi išlaidų atlyginimo proporcingumo taisykle, būtų pažeista ieškovo gintina teisė į teismo nustatyto dydžio žalos atlyginimą (bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju viršija patenkinto reikalavimo sumą), vadovaudamasis CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas nepriteisė nei vienai šaliai. Iš atsakovo ieškovui priteisė 7,70 Eur žyminio mokesčio, taip pat visas transporto priemonės vertinimo ataskaitos išlaidas, t. y. 120 Eur (iš viso iš atsakovo ieškovui - 127,70 Eur).

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

4. Ieškovas D. A. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą ir jam priteistą 236 Eur turtinę žalą padidinti iki 1 180 Eur sumos, papildomai priteisiant 944 Eur. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Ieškovo kaltės dėl žalos padarymo nėra. Kliūtį sukūręs valdos savininkas savo kaltės ir ieškovo nekaltumo dėl įvykio administracinio teisės pažeidimo byloje neginčijo. Administracinės teisenos nutraukimo pagrindas – kaltės nebuvimas ieškovo veiksmuose vairuojant automobilį; 2016 m. birželio 15 d. nutarimo atsakovė teisme neprašė panaikinti.

4.2. Teismo sprendimas kardinaliai prieštarauja galiojančiam nutarimui. Teismas siejo ieškovo veiksmus tik su žalos atlyginimu, nepasisakydamas dėl kaltės klausimo, kuris yra išspręstas. Pasak apelianto, teismas neįsigilino į esmę, padarė nepagrįstą išvadą, jog 80 proc. žalos sukėlė ieškovo didelis neatsargumas. Pažymėjo, kad nutarimo atsakovė neskundė, o teismas dėl nutarimo iš viso nepasisakė.

4.3. Iš atsakovo paaiškinimų padarė išvadą, kad griovys turėjo saugoti įvažiavimą į miško teritoriją nuo Savičiūnų užtvankos. Įvažiavimas buvo laisvas ir be įspėjimo ženklų bei užrašų, jog savininkas įvažiavimą draudžia. Mano, jog savininkas pasirinko netinkamą teritorijos gynimo būdą.

4.4. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. D-1-849 patvirtintų „Lankymosi miške taisyklių“ 9 punktu, teigia, kad važiuoti transporto priemone miško keliu, nepriklausomai nuo to, kam nuosavybės teise jis priklauso, galima. Atsakovei ginčijant miškų naudojimo normų taikymą bei savo kaltę, ieškovo manymu, taikytina minėto įstatymo analogija.

4.5. Teismo išvada, kad atsakovė, kaip rūpestinga ir atidi šeimininkė turėjo imtis adekvačių ir tinkamų priemonių informuoti asmenis apie privačios valdos pradžią, nes dalis kelio yra servitutinė zona, skirta važiavimui, nusako visišką atsakovės atsakomybę. Teigia, jog įvykį sąlygojo asfaltuoto keliuko savininko veiksmais sukurta ir pavojų sukėlusi kliūtis. Mano, jog atsakovei prievolė atlyginti visą žalą kyla 6.266 straipsnio 1 dalies, o ne 6.270 straipsnio 1 dalies pagrindu.

5. Atsakovė UAB „Litectus“ atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

5.1. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau jo neskundė dėl ekonominių priežasčių, t. y. bylinėjimosi išlaidų, kurios apeliacinėje instancijoje būtų didesnės nei sprendimu priteista suma. Teigia, kad UAB „Litectus“ nepažeidė jokių teisės aktų, ieškovas neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl atsakovas neturėjo būti pripažįstamas atsakingu už patirtą žalą.

5.2. Administracinėje teisenoje nebuvo nagrinėjami civilinėje teisėje įtvirtinti atidumo ir rūpestingumo reikalavimai valdant padidintą pavojaus šaltinį. D. A. administracinės atsakomybės nebuvimas (netaikymas) pats savaime nereiškia, jog pašalinama ir civilinė atsakomybė (šiuo atveju kaltės už atsiradusią žalą dalis, tenkanti pačiam vairuotojui). Pareigūnų užfiksuotos aplinkybės ir priimtas nutarimas nėra pakankamas ir tinkamas įrodymas ieškovo atsargiems veiksmams konstatuoti, kadangi tai yra tik pagal paties D. A. (žalą patyrusio asmens) subjektyvų liudijimą užrašyti parodymai, kurie turi abejotiną įrodinėjamąją vertę. Be to, ieškovas proceso metu davė prieštaringus parodymus apie įvykio aplinkybes. Atsakovė nebuvo nei asmuo dėl kurio priimtas nutarimas, nei nuketėjusysis, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 291 straipsnis neturėjo teisės skųsti nutarimą.

5.3. Perkasa buvo iškasta pasibaigus miško žemės plotui ir žemės sklype nustatytam servitutui. Išvažiavus iš miško yra pakankamas atstumas (27 m), per kurį ieškovas galėjo ir turėjo pamatyti, kad yra perkastas kelias ir sustabdyti automobilį; perkasa buvo didelė ir pastebima. Tai, kad ieškovas jos nematė ir net nebandė stabdyti automobilio, pasak atsakovės, patvirtina, kad pats ieškovas nesilaikė transporto priemonių vairuotojams keliamų reikalavimų vairuoti atidžiai, rūpestingai ir stebėti kelią, o kai matomumas yra prastas pristabdyti ar visiškai sustoti ir nevažiuoti, kol nebus įsitikinta, kad kelyje nėra kliūties. Vadovaudamasis CK 6.266 straipsniu, 6.270 straipsnio 1 dalimi, daro išvadą, kad teismui nustačius, jog ieškovas automobilį vairavo neatidžiai ir nerūpestingai, o žala kilo būtent dėl jo didelio neatsargumo, teigia, kad atsakovas turi būti visiškai atleistas nuo civilinės atsakomybės. Taip pat vadovaujasi CK 6.253 straipsnio 5 dalies nuostatomis dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės. Teigia, kad šiuo atveju žalos atsiradimą sąlygojo būtent D. A. neteisėtas įvažiavimas į privatų žemės sklypą bei jo neatsargus vairavimas, o ne neteisėti UAB „Litectus“ veiksmai ar neveikimas. Savininkas turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka įrengti privažiavimo prie statinių kelią, jį panaikinti, suteikti teisę juo kam nors naudotis arba ją panaikinti; neturi derinti su visais vairuotojais, ar jiems kaip nors pranešti, kad jis panaikino savo kelią.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

7. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad kvestionuojama tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš dalies atmestas ieškovo D. A. ieškinio reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, neišeidamas už apeliacinio skundo ribų, pasisakys tik dėl skundžiamos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

8. Byloje nustatyta, kad 2016 m. birželio 1 d. apie 19.30 val. ieškovas D. A. vairuodamas automobilį Ford Galaxy, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su sutuoktine važiavo M. keliu link S. užtvankos suformuoto vandens telkinio ir įvažiavo į kelio perkasą. Įvykio metu buvo apgadintas automobilis. Apie įvykį ieškovas pranešė policijai. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau ir Vilniaus apskrities VPK KP valdyba) vyresniosios specialistės A. G. 2016 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. AV2-2261(16) administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta. Ieškovai D. A. bei A. A. pateikė teismui ieškinį, kuriuo atsižvelgdami į tai, kad perkasa, t. y. žmogaus sukurtas kelio konstrukcinis defektas, buvo UAB „Litectus“ nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, prašė priteisti iš atsakovės UAB „Litectus“ 1 247 Eur turtinės (ieškovui D. A.) bei abiems atsakovams po 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, - ieškovui D. A. priteisė 236 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir 127,70 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje ieškinį atmetė. Ieškovas D. A. pateikė apeliacinį skundą dėl sprendimo dalies, kuria atmestas jo reikalavimas dėl likusios, t. y. 944 Eur, turtinės žalos priteisimo. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo išvada, kad 80 proc. žalos sukėlė ieškovo didelis neatsargumas; teigia, jog teismo sprendimas prieštarauja galiojančiam nutarimui Nr. AV-2261(16) administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo paneigta ieškovo kaltė. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams.

9. CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 bei 3 punktuose numatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai); taip pat asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu (prejudiciniai faktai)

10. Šiuo atveju, nutarimą priėmė ne teismas, todėl tiek apelianto nurodomo Vilniaus apskrities VPK KP valdybos nutarimo pasekmės, tiek jame nustatytos aplinkybės (kad dėl automobilio sugadinimo vairuotojo kaltės nėra; kad jis negalėjo numatyti, jog kelias bus perkastas, jame bus gilus griovys ir kt.) nelaikytinos prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog atsakovė nedalyvavo nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą; nutarime nėra nurodytas ATPK straipsnis, t. y. net neaišku, kokio pažeidimo sudėtis buvo nustatinėjama. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, pareigūno nutarimą (ir kitą administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą) turėjo vertinti pagal CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. kartu su kitais į bylą pateiktais įrodymais, bei nustatyti, ar egzistuoja visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti, taip pat ir atsakomybės mastas. Dėl šios priežasties apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovo kaltės klausimas yra išspręstas, kad jo kaltė paneigta nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje, nepaneigia skundžiamos teismo sprendimo dalies teisėtumo.

11. Kaip minėta, teismas nustatęs, kad atsakovas perkasė kelią siekdamas, jog gyventojai nevažinėtų jo privačia valda, tačiau nesiėmė tinkamų priemonių informuoti apie privačios valdos pradžią, sprendė, kad yra pagrindas atsakovo civilinei atsakomybei CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme kilti ir atsakovą pripažino atsakingu už nurodytą įvykį. Atsakovė, nors ir nurodė nesutinkanti, kad ji yra kalta dėl ieškovo patirtos žalos, tačiau apeliacinio skundo nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl teismo sprendimu nustatytos atsakovės atsakomybės (neskundžiamos žalos dalies) nepasisako. Tačiau pažymėtina, kad priešingai nei nurodo apeliantas, nustatyta atsakovo atsakomybė, nepaneigia jo galimybės įrodinėti paties nukentėjusiojo kaltę, turinčią įtakos priteistinų iš atsakovo nuostolių dydžiui.

12. CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos aplinkybės (nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas). Nukentėjusiojo asmens dideliu neatsargumu gali būti įvertintas rizikingas, pakankamai aiškus ir kiekvienam asmeniui suvokiamas atsargumo reikalavimus ignoruojantis nukentėjusiojo elgesys, papraščiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių nepaisymas.

13. Pažymėtina, kad apeliantas sureikšminęs nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje įtaką, apeliaciniame skunde iš esmės nepasisakė dėl teismo nustatytų faktinių aplinkybių, lėmusių išvadą dėl ieškovo kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojo didelio neatsargumo (t. y. ieškovo galimybės sustabdyti automobilį, važiavimo greičio, atstumo nuo miško iki kliūties ir pan.). Iš atsakovo į bylą pateiktų įvykio vietos nuotraukų, taip pat Kelių policijos eismo įvykio vietos schemoje nurodytų duomenų matyti, kad kelio perkasa buvo didelė ir matoma. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti skundžiamame teismo sprendime išdėstytai pozicijai, kad ieškovas, važiuodamas jo nurodytu itin nedideliu greičiu (10-20 km/h), esant apie 27 m nuo miško pakraščio iki kliūties atstumui turėjo turėti techninę galimybę sustabdyti automobilį ir išvengti žalos kilimo. Įvertinus tai, kad ieškovas iki kliūties nesustabdė automobilio, taip pat į automobilio techninę būklę po įvykio (uždrausta eksploatacija, suveikė oro pagalvės (2016 m. birželio 1 d. pareigūno tarnybinis pranešimas), ieškinyje nurodytas aplinkybes, kad ieškovai patyrė stiprų smūgį ir „išlėkė“ iš automobilio, teismui pagrįstai leido suabejoti ieškovo parodymais apie važiavimo greitį. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame teismo sprendime, asmuo vairavęs didesnio pavojaus šaltinį, t. y. transporto priemonę privalėjo pasirinkti tokį greitį ginčo vietoje, kuris galėtų būti įvertintas saugiu ir adekvačiu eismo sąlygoms, aplinkai, matomumui. Taigi, pripažintina, nors atsakovo veiksmai sudarė prielaidas eismo įvykiui kilti, tačiau ieškovo didelis neatsargumas buvo tiesioginė eismo įvykio priežastis, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai nustatė 80 proc. ieškovo atsakomybę už kilusią žalą, atmestini.

14. Teismas atsakovo kaltus veiksmus nustatė, atsižvelgęs būtent į informavimo apie įvažiavimą į jo privačią valdą nebuvimą, o ieškovo kaltė teismo sprendime nėra grindžiama tuo, kad jis neteisėtai važiavo teritorija, kurioje yra kelio perkasa, todėl apeliacinio skundo motyvai, susiję su Aplinkos ministro 2013 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. D-1-849 patvirtintų „Lankymosi miške taisyklių“ 9 punkto taikymu, atitinkamų įspėjimo ženklų nebuvimu teisiškai nereikšmingi ir neįtakoja skundžiamos teismo sprendimo dalies teisėtumo.

15. Kiti apelianto argumentai taip pat nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimo dalį. Apibendrinus išdėstytą, konstatuotina, jog ieškovo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimo dalis, kuria netenkintas ieškovo reikalavimas dėl dalies (944 Eur) turtinės žalos priteisimo paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

16. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš jo atsakovui priteisiama 484 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (CPK 93 straipsnis)

Remdamasis tuo, kas išdėstyta bei vadovaudamasis CPK 326–331 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo D. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei UAB „Litectus“ (į. k. 302300259) 484 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.