Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas Mamertas Misiūnas Teisminio proceso Nr.1-74-1-00269-2007-9

NUOSPRENDIS

2013 m. kovo 12 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. ir nukentėjusiosios R. M. (K.) apeliacinius skundus dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str. 2 d. ir nuteistas areštu 70 (septyniasdešimt) parų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 str. 2 d. 1 p., E. K. skirta LR BK 68 str. numatyta baudžiamojo poveikio priemonė - teisės vairuoti visų rūšių transporto priemones atėmimas trejiems metams.

AB „Lietuvos draudimas“ civilinis ieškinys patenkintas iš dalies. Priteista iš E. K. 126 685 Lt žalos atlyginimui AB „Lietuvos draudimas“ naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisyklių reikalavimus, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent:

jis, 2007 m. lapkričio 25 d. apie 20 val. 35 min., Molėtų rajone, kelio Vilnius-Utena 43-me kilometre, vairuodamas UAB „duomenys neskelbtini" automobilį „Audi A4", valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir juo važiuodamas Vilniaus kryptimi, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 53, 59, 68, 172 ir 173 punktų reikalavimus, vairavo automobilį neturėdamas šios teisės ir neblaivus (girtas), taip pat nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių ar jų turto saugumui bei netrukdyti eismo, ir nepasirinkęs tokio važiavimo greičio, kad atsižvelgiant į važiavimo bei meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, o automobiliu prisivijęs dešiniąja kelio juosta, ta pačia kryptimi važiavusį automobilį „Nissan Pathfinder", valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamą R. U., pastebėjęs šią atsiradusią kliūtį, nesulėtino automobilio greičio, net visiškai jį sustabdant, arba neapvažiavo šios kliūties nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams, toliau važiavo priekin ir automobilio priekine dalimi atsitrenkė į automobilio „Nissan Pathfinder" užpakalinę dalį; per eismo įvykį automobilio „Nissan Pathfinder" vairuotojui R. U. buvo padarytas nežymus, o automobilio „Audi A4" keleivei R. M. - nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Šiais veiksmais E. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 2 dalyje.

Dėl nukentėjusiojo R. U. parodymų, tai pasak apelianto, jie teisingi tik iki susidūrimo momento, kadangi jo parodymai prieštarauja byloje surinktai medžiagai. Pažymima, kad R. U. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė parodymus prisitaikant prie ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme įvykių sekos būdamas suinteresuotas šios bylos baigtimi, nors jis šioje avarijoje fiziškai nukentėjo mažiausiai. R. U. parodymus byloje paneigia jo, R. M., A. I., A. Ž. parodymai, be to, pažymima, kad jam ir R. M. išlipti iš automobilio niekas nepadėjo.

Pasak apelianto, liudytojai A. I., E. I. ir D. I. šioje byloje atsiranda labai įdomiai, o kokiu būdu taip ir liko nežinoma, bei jų parodymų patikimumo patikrinti negalima. Skunde teigiama, kad abejonė, dėl šių liudytojų patikimumo kilo dėl to, kad pirminėje ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra niekur užfiksuota, kad šie liudytojai būtų buvę eismo įvykio vietoje. To nėra padaryta nei įvykio vietos apžiūros protokole, nei eismo įvykio vietos plane, nei tarnybiniuose pranešimuose. Be to, šių liudytojų jis įvykio vietoje nematė, jų nematė ir R. M., nes pirmieji įvykio vietoje buvo visai kiti asmenys. Pažymima, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme A. I. ir E. I. parodė, jog duodami parodymus Utenos rajono policijos komisariate tyrėjui K. R., parodymus davė vienu metu ir abu iš karto, kartu būdami toje pačioje patalpoje, tai yra pažeisdami BPK nustatytą tvarką, be to, šių liudytojų parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir duoti teisminio nagrinėjimo metu skyrėsi iš esmės. Kaip teigiama skunde, šie liudytojai duodamai parodymus ikiteisminio tyrimo metu neprisiminė tiek, kiek duodami juos po 4 metų teisme.

Apeliantas skunde pažymi, kad tiek 2009-01-27 specialisto išvada Nr. 11-2759(08), tiek 2011-03- 31 kompleksinė ekspertizė (ekspertizės aktas Nr. EKG 72(152)/l 1(01), yra nepagrįsti ir neobjektyvūs, o ypač kompleksinė ekspertizė. Pasak apelianto kompleksinėje ekspertizėje nėra ne tik, kad jokios lyginamosios analizės, bet ir nėra analizės apskritai be to, ji neatitinka kompleksinės ekspertizės standarto. Pasak apelianto, teismas visiškai nevertino 2009-10-19 Teismo medicinos - eismo įvykio specialistų išvados Nr. A-SIA-99-108 ir nepasisakė, kodėl jinai yra atmestina. Apeliantas nurodo, kad užduodant ekspertams klausimus dėl sužalojimo mechanizmo ir būdo, nei vienas iš ekspertų negalėjo paneigti aplinkybių ar pateikti argumentus, kurie jų manymu, yra neteisingi nurodytoje ekspertizėje kiek tai liečia jo sužalojimus. E. K. pažymi, kad jo DNR profilis atsirado būtent išlipant iš automobilio per kairės pusės dureles, o R. M. jokių kirstinių ar kitokių kraujuojančių žaizdų nebuvo nustatyta.

Apelianto manymu, teismas paskirdamas bausmę pažeidė BK 54 str. nuostatas. Pasak apelianto, arešto bausmė jam paskirta visiškai nemotyvuotai ir be pagrindo, tokios bausmės rūšies jam nesiūlė ir valstybinis kaltintojas. Pažymima, kad nuo tariamo nusikaltimo padarymo yra praėję jau 4 metai, nusikaltimas neatsargus, pasekmės nėra sunkios. Apeliantui nesupantama, kodėl paskirta tokia baudžiamojo poveikio priemonė, kadangi jis ir taip neturi teisės vairuoti jau 5 metai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis, nukentėjusioji, jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo E. K., nukentėjusiosios R. M. apeliaciniai skundai atmestini. Molėtų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, aukštesnsės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas pakankamai išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, visapusiškai juos įvertino ir byloje pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį kaltinamo E. K. atžvilgiu. Nors apylinkės teismo nuosprendis nevisiškai detaliai motyvuotas, tačiau matyti, jog nuosprendyje padarytos esminės išvados nepažeidžiant BPK reikalavimų.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju daroma išvada, kad apylinkės teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar apeliaciniame skunde nurodytų Lietuvos Respublikos BPK normų pažeidimu.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliaciniai skundai, nors ir surašyti atskirai, tačiau pagal savo esmę ir juose keliamus klausimus yra praktiškai vienodi, todėl teisėjų kolegija analizuodama abu apeliacinius skundus savo išvadas dėl tapačių skundo argumentų dėstys bendrai.

Motyvuojamoji dalis

Dėl E. K. nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 2 dalį

Apygardos teismas sutinka su nuteistojo E. K. teiginiu, jog šioje byloje esminis įrodinėjimo dalykas buvo nustatyti asmenį vairavusį transporto priemonę „Audi A4“. Apylinkės teismas išanalizavęs kaltinamojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, specialistų išvadas, kitą rašytinę bylos medžiagą, pagrįstai padarė išvadą, kad būtent E. K. vairuodamas transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisyklių reikalavimus dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu nesunkiai ir nežymiai buvo sutrikdytos kitų žmonių sveikatos. Su šia teismo išvada aukštesnės instancijos teismas sutinka. Nors E. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme kaltu neprisipažino ir neigė automobilį vairavęs eismo įvykio metu, tačiau priešingai nei mano apeliantai, E. K. kaltė įrodyta byloje surinktais duomenimis - nukentėjusiojo R. U., liudytojų A. I., E. I., D. I. parodymais, specialistų išvadomis, kitais objektyviais duomenimis, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę bei leidžia atmesti apeliantų pasirinktą nepagrįstą gynybos versiją.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos automobilio „Nissan Pathfinder“ vairuotojas nukentėjusysis R. U. parodė, kad važiuodamas pajuto stiprų smūgį į automobilio galinę dalį ir automobilis nuvažiavo nuo kelio. Išlipus ir priėjus prie to automobilio, kuris į jo automobilį atsitrenkė, transporto priemonėje „Audi A4“ pamatė prie vairo sėdintį vyriškį, o greta keleivio vietoje – sėdinčią merginą.

Liudytojai A. I., E. I., D. I. parodė, kad matė patį atsitrenkimo momentą, privažiavę prie eismo įvykio vietos, nuskubėjo į pagalbą. A. I. nubėgo prie „Audi A4“, o E. I. ir D. I. prie „Nissan Pathfinder“, po to prie „Audi A4“.Visi trys liudytojai matė, kad už „Audi A4“ vairo buvo vaikinas, o keleivio vietoje – mergina. Liudytojai nurodė, kad vairuotojas gulėjo prie mašinos, jo kojos buvo viduje, o mergina sėdėjo šalia – keleivio pusėje. A. I. su kitais asmenimis iš automobilio ištraukė vaikiną, o po to, per vairuotojo pusę išlipo keleivio vietoje sėdėjusi mergina.

Taigi tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymai yra nuoseklūs, sutampantys kas liečia žmonių išsidėstymą automobilyje. Nors apeliantai ginčija nukentėjusiojo ir liudytojų I. parodymų pagrįstumą, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visetą, nukentėjusiojo R. U., liudytojų A. I., E. I., D. I. duotus parodymus, daro išvadą, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tiesioginiais E. K. kaltės įrodymais, todėl E. K. pripažintas kaltu remiantis ne vienu kuriuo nors įrodymu, o įrodymų visetu, kurio pakanka pripažinti apeliantą padarius nusikalstamą veiką, už kurią jis yra nuteistas. Nuteistasis E. K. skunde teigia, kad abejonė dėl liudytojų I. patikimumo kyla dėl to, kad niekur nėra užfiksuota, kad šie liudytojai būtų buvę eismo įvykio vietoje, kad to nėra užfiksuota nei įvykio vietos apžiūros protokole, ne eismo įvykio vietos plane, nei tarnybiniuose pranešimuose, tačiau atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad nei įvykio vietos apžiūros protokole, nei eismo įvykio vietos plane ar tarnybiniame pranešime tokie duomenys nefiksuojami, be to iš Utenos apskrities VPK Molėtų r. PK pateiktos į bylą informacijos matyti, kad 2007-11-25 20.37 val. apie eismo įvykį telefono Nr. (duomenys neskelbtini pranešė) D. I., tuo paneigiant E. K. ir R. M. teiginį, kad įvykio vietoje liudytojų I. jie nematė (t2 b.l. 97-98). Kadangi minimi liudytojai įvykio vietoje buvo pirmieji, jų parodymai yra informatyviausi, todėl apklausti byloje buvo būtent jie. Kiti asmenys įvykio vietoje atsirado praėjus tam tikram laikui tarpui, todėl esminių, tyrimui turinčių reikšmės aplinkybių pateikti negalėjo. Kolegija sutinka su apeliantų nuomone, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytojai A. I. ir E. I. buvo apklausti pažeidžiant normų reikalavimus, tačiau pažymima, kad šie liudytojai pagal įstatymą buvo apklausti pirmos instancijos teisme ir apkaltinamasis nuosprendis grįstas tais įrodymais, kurie buvo ištirti teisme. Kolegija konstatuoja, kad liudytojai apklausti teisme nepažeidžiant BPK reikalavimų. Apeliantai teigia, kad teisme liudytojų parodymai išsamesni nei duoti ikiteisminio tyrimo metu, tačiau kolegija pažymi, kad iš esmės parodymai nesikeitė, tik teisme liudytojai buvo detaliau apklausti, todėl ir jų parodymai apie įvykio aplinkybes yra išsamesni.

Nepagrįstas nuteistojo R.K. apeliacinio skundo argumentas, jog R. U. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė parodymus prisitaikant prie ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme įvykių sekos. Priešingai nei teigia apeliantas, nukentėjusiojo R. U. parodymai yra nuoseklūs, kartu su liudytojų parodymais papildo vienas kitą ir sutampa bendrai esminėse detalėse. Be to, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, pagrindų, dėl kurių minėti asmenys būtų šališki, suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamą asmenį nebūto nusikaltimo padarymu, duoti apie jį melagingus paaiškinimus, todėl šiais parodymais, kurie buvo nuoseklūs nuo pat pradžių, netikėti teismas neturi pagrindo.

Tuo tarpu nuteistojo E. K. parodymus patvirtina tik R. M. parodymai. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad E. K. įvykio metu buvo jos sugyventinis, pirmos instancijos teismas pagrįstai jos parodymus vertino kritiškai, kaip siekimą padėti E. K. išvengti atsakomybės. Atsižvelginat į byloje esančių įrodymų visetą, aukštesnės instancijos teismas taip pat abejoja apeliantės R. M. nuoširdumu ir nesiremia jos parodymais nustatant ir vertinant nustatytas faktines bylos aplinkybes. Nors apeliantai nurodo, kad teismas nevertino liudytojo A. Ž. parodymų, tačiau kolegija pažymi, kad minėtas liudytojas tiesioginių įvykio aplinkybių nematė, o įvykio vietoje atsidūrė, jau po eismo įvykio fakto. Pats liudytojas A. Ž. nurodė, kad jis tik iš pokalbio suprato, kad vairavo mergina. Todėl akivaizdu, jog šis liudytojas negali nei patvirtinti, nei paneigti išvadų apie įvykio aplinkybes, kas vairavo ar kaip žmonės buvo išsidėstę automobilyje.

Kaip matyti iš bylos medžiagos siekiant išsiaiškinti autoįvykio kilimo aplinkybes, atliktos trys ekspertizės, apklausti išvadas pateikę ekspertai.

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009-01-27 Nr. 11-2759 (08) specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiojo E. K. kūno sužalojimai nėra informatyvūs vienareikšmiai sprendžiant jo radimosi vietą automobilyje „Audi A4“ eismo įvykio metu. Tuo tarpu nukentėjusiosios R. M. nustatyti sužalojimai šiomis konkrečiomis eismo įvykio aplinkybėmis būdingi atsitrenkiant į automobilio salono vidines dalis, sėdint asmeniui automobilio dešinėje priekinėje sėdynėje (t1 b.l.59-60).

Šią išvadą ekspertai V.Šakėnas ir R.Laurinaitis patvirtino tiek apklausti apylinkės teisme, tiek aukštesnės instancijos teisme. Ekspertai nurodė, kad atliekant ekspertizę, jiems nebuvo žinoma, kas vairavo automobilį. Ekspertas R.Laurinavičius parodė, kad R. M. buvo nustatytas nubrozdinimas dešiniajame smilkinyje, buvo dešiniojo alkūnkaulio ir stipinkaulio lūžimas ir šie sužalojimai būdingi atsitrenkiant į automobilio salono vidines dalis, sėdint asmeniui automobilio dešinėje priekinėje dalyje. Pasak eksperto V.Šakėno, yra duomenys, sužalojimai, eismo įvykio eiga ir pagal šiuos duomenis bei esant tokiems sužalojimams sakyti, kad E. K. sėdėjo priekinėje dešinėje sėdynėje yra neįtikėtina ir negalima.

Tuo tarpu 2009-10-19 Teismo medicinos – eismo įvykio specialistų išvadoje Nr. SIA-99-108, kurią atliko specialistai A.Garmus ir E.Sokolovskij, nurodyta, jog yra žymiai didesnė galimybė, jog E. K. patirtieji kūno sužalojimai susidarė jam sėdint priekinėje keleivio sėdynėje bei padaryta išvada, kad labiausiai tikėtina, kad eismo įvykio metu E. K. sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje, o R. M. – vairuotojo sėdynėje (2 b.l.5-19). Tokios pat pozicijos specialistai laikėsi ir apklausiami apylinkės bei apygardos teismuose.

Kadangi šios dvi išvados prieštaringos, todėl siekiant pašalinti visus prieštaravimus byloje buvo paskirta kompleksinė teismo medicinos eismo įvykio ekspertizė, kurioje padaryta išvada, jog tikėtina, kad E. K. prieš pat eismo įvykį buvo vairuotojo vietoje, o R. M. – priekinėje keleivio vietoje (ekspertizės aktas Nr.EKG 72(152)/11(01) t.3 b.l. 2-9). Šią ekspertizę atliko ekspertai J.Rybalko ir V.Matusevič, kurie savo duotą išvadą patvirtino ir aukštesnės instancijos teisme. Apklausti ekspertai nurodė, kad atlikus bylos medžiagos analizę, remiantis visa automobilio eismo įvykio situacija, t.y. automobilio „Audi“ ir „Nissan“ judėjimo trajektorijomis po susidūrimo ir tikėtinais nukentėjusiųjų kūnų judėjimais „Audi“ viduje po eismo įvykio, remiantis sužalojimų analize darytina tikimybinė išvada, kad E. K. betarpiškai prieš eismo įvykį buvo vairuotojo vietoje, o R. M. priekinėje keleivio sėdynėje.

Lyginant visas tris ekspertų išvadas, matyti, kad dvi yra vieno pobūdžio, kad transporto priemonę vairavo E. K., o keleivio vietoje sėdėjo R. M., tik viena skirtinga, kad vairuotojo vietoje sėdėjo R. M., o E. K. sėdėjo keleivio vietoje. Tačiau apklausus dalyvavusius byloje ekspertus aukštesnės instancijos teisme ir įvertinus jų parodymus visų surinktų įrodymų visete, vis tik pasitvirtino apylinkės teismo padaryta išvada, kad transporto priemonę vairavo E. K., o keleivio vietoje sėdėjo R. M.. Apylinkės teismas pagrįstai, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį E. K. atžvilgiu vadovavosi 2009-01-27 specialisto išvada Nr.11-2759 (8) ir 2011-3-31 kompleksine ekspertize Nr. EKG 72(152)/1 1(01), kurios patvirtina nukentėjusiojo parodymus, sutampa su liudytojų parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu. Tuo tarpu 2009-10-19 Teismo medicinos – eismo įvykio specialistų išvados Nr. SIA-99-108, kurią atliko specialistai A.Garmus ir E.Sokolovskij, nepatvirtina jokie bylos duomenys, išskyrus kaltinamojo ir tuometinės jo sugyventinės nukentėjusiosios parodymai. Teismas, šiuo atveju kritiškai vertina kaltinamojo ir nukentėjusiosios R. M. parodymus, kaip gynybinę poziciją ir siekį išvengti atsakomybės. Nors apeliantams ir nepriimtos tokios ekspertizės išvados, tačiau kolegija jų pagrįstumu bei jas atlikusių ekspertų kompetetingumu abejoti neturi pagrindo, todėl apeliacinių skundų argumentai, kad tiek 2009-01-27 specialisto išvada Nr.11-2759 (8), tiek 2011-3-31 kompleksinė ekspertizė Nr. EKG 72(152)/11(01) yra nepagrįstos, neobjektyvios, surašytos pažeidžiant reikalvimus yra vertinami kritiškai ir yra atmestini. Tai, kad E. K. įvykio metu sėdėjo vairuotojo vietoje patvirtina ir ant oro pagalvės esantis kraujas, kur atlikus DNR tyrimą, gautas E. K. DNR profilis su 99,999999999 proc. tikimybe (t 1 b.l. 77-81). Eismo įvykio metu E. K. vairuodamas automobilį susižalojo kaktą ir tai paaiškina kraują iš muštinės žaizdos patekusį ant išsiskleidusios pagalvės. Nors apeliantas teigia, kad kraujas ant oro pagalvės atsirado išlipant iš automobilio per kairės pusės dureles, tačiau ši jo versija paneigiama byloje esančiais objektyviais įrodymais, kurie yra teisingi bei neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Pažymėtina, kad teisme apklaustiems specialistams davusiems priešingą, nei teismas rėmėsi, išvadą, į užduotus klausimus pilnai atsakyti pritrūko argumentų ir motyvų, o kojos lūžimas buvo paneigtas užduodant klausimus, tai yra padarant išvadą, kad, vis tik sėdint keleivio vietoje, toks kojos lūžis E. K. negalėjo įvykti. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal susiformavusią teismų praktiką, kaltinamojo, gynėjo ar kito proceso dalyvio prašymu privataus eksperto ar kito asmens, turinčio specialių žinių, atliktas tyrimas nėra objektų tyrimas BPK 205 straipsnio prasme, todėl jų surašytas dokumentas nėra nei ekspertizės aktas BPK 88 straipsnio prasme, nei specialisto išvada BPK 90 straipsnio prasme – tai konsultacinė išvada, kuri tiriama ir vertinama kaip ir kiti dokumentai (kasacinė byla Nr. 2K-156/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga, Išvadų 10 punktas). Kaip jau buvo minėta, teismas įrodymus vertina ne kiekvieną atskirai, o jų visumą, kas šiuo atveju pagrįstai leido daryti išvadą dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo ir kalto asmens nustatymo. Specialistų išvados įvertintos visumoje kartu su kitais objektyviais byloje esančiais duomenimis, tai yra, nukentėjusiojo, liudytojų parodymais ir šiuo atveju leido teismui atmesti ir nesivadovauti 2009-10-19 Teismo medicinos – eismo įvykio specialistų išvada Nr. A-SIA-99-108.

Nukentėjusioji apeliaciniame skunde teigia, kad vis ekspertai ir specialistai davė išvadas vizualiai neapžiūrėję automobilio salono, nenustatę atstumų iki artimiausių salono objektų į kuriuos galima buvo susižaloti sėdint vairuotojo ir keleivio vietose, prisisegus saugos diržus ir išsiskleidus saugos pagalvėms, tai ekspertai neatsižvelgė nustatant asmenį vairavusį automobilį autoįvykio metu, tačiau kolegija pažymi, kad klausimai susiję su apeliantės teiginiais, buvo atsakyti apklausiant ekspertus aukštesnės instancijos teisme. Ekspertai parodė, kad apie automobilio sugadinimą jie turėjo informaciją, nuotraukas ir jiems medžiagos pakako atsakyti į pateiktus klausimus. Be to ekspertų išvadose buvo nurodyta, kad E. K. sužalojimai nėra informatyvūs sprendžiant jo sėdėjimo vietą automobilyje. Buvo nustatyta, jog R. M. sužalojimai būdingi atsitrenkiant į automobilio salono dalis, sėdint jai dešinėje pusėje, o atsižvelgiant į užsegtus saugos diržus, oro pagalves, nubrozdinimas smilkinio dešinėje galėjo atsirasti tiek ir prisisegus, ir išsiskleidus pagalvei į dešinės automobilio salono pusės dalis. Be to, ekspertas R.Laurinaitis atsakydamas į nuteistojo E. K. klausimą, nurodė, jog išmatavus sėdynes, iš dalies galima lokalizuoti sužalojimus, tačiau tai nepaneigtų, kad R. M. sužalojimas padarytas laikantis už durelių rankenos ir tokie sužalojimai paaiškinami sėdint dešinėje.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, pripažįsta, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, įrodymus vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek kaip visumą kartu su kitais bylos duomenimis, todėl teisingai nustatė nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo E. K. kaltės. Kaip ne kartą nurodyta teismų praktikoje, tai, kad teismo išvados neatitiko apeliantų lūkesčių, savaime nėra pagrindas teigti, jog teismas pažeidė įstatymų nuostatas. Nenustatyta, kad pirmos instancijos teismas vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes, taigi kvalifikacija teisinga, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

Dėl nuteistajam E. K. paskirtos bausmės

Nors nuteistasis E. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas skirdamas bausmę, pažeidė BPK 54 str. nuostatas, tačiau aukštesnės instancijos teismas susipažinęs su baudžiamąją bylą pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. K. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų iš esmės nepažeidė, bausmę paskyrė tinkamai įvertinęs nusikaltimo sunkumą ir pavojingumą, nuteistojo asmenybę, veikos padarymo aplinkybes. Pasak apelianto, pirmos instancijos teismas nepagrįstai paskyrė arešto bausmę bei pažymi, kad tokios bausmės rūšies neprašė valstybinis kaltintojas, tačiau kolegija atkreipia dėmesį, jog prokuroras tik siūlo kokią bausmę skirti kaltinamajam. Teismas vykdydamas teisingumą yra visiškai nepriklausomas. Tik įvertinęs visas bylos aplinkybes, vadovaudamasis įstatymais, teismas kaltinamajam skiria atitinkamą bausmę. Šiuo atveju, atsižvelgiant, kad apeliantas E. K. yra baustas administracine tvarka už vairavimą neblaiviam bei vairavimą, kai atimta teisė vairuoti, pirmos instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai paskyrė griežtesnę bausmę – areštą. Atsižvelgiant į bylos duomenis, tokia bausmė nelaikytina aiškiai per griežta. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmos instancijos teismo išvada. Nors BK 281 str. sankcijoje ir numatyta bausmės rūšis – bauda, tačiau E. K. nors ir ne baudžiamąją tvarka, tačiau jam buvo skirtos administracine tvarka baudos ir šios administracinės baudos teigiamo poveikio E. K. elgesiui nepadarė, nuteistasis nelinkęs keisti gyvenimo būdo, laikytis įstatymų reikalavimų, visuomenėje nustatytų moralės normų. Nors padarytas nusikaltimas priskiriamas prie nesunkių, pasekmės nėra sunkios, tačiau nuteistasis dėl padaryto nusikaltimo neprisipažįsta, yra nenuoširdus, įvairiais būdais bando klaidinti teismą ir taip išvengti gręsiančios atsakomybės. Taipogi pastebėtina, kad nors baudžiamasis įstatymas ir numato, kad pirmą kartą teistam asmeniui skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, tačiau atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes bei tai, kad areštas yra trumpalaikė laisvės atėmimo bausmė, jos paskyrimas E. K. nėra per griežta bausmė. Šioje dalyje baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai.

Apeliantas ginčija pirmos instancijos teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 3 metams, nurodydamas jog jis ir taip neturi teisės vairuoti 5 metus, tačiau kolegija pažymi, jog administracinės nuobaudos už anksčiau padarytą KET pažeidimą turėjimas negali švelninti atsakomybės už padarytą nusikaltimą.

LR BK IX skyriuje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skirtos padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, reglamentuojamą LR BK 41 str. LR BK 68 str. numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, gali būti skiriama kartu su bausme. Teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų – teise vairuoti transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Tikslinga skirti ar ne šią baudžiamojo poveikio priemonę kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į kaltinamojo asmenybę bei kitas svarbias bylos aplinkybes.

Iš bylos medžiagos matyti, kad E. K. praeityje buvo baustas administracine tvarka už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, jam buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones, tačiau jis ir vėl padarė analogiškus KET pažeidimus (t1 b.l. 92-93). E. K. nusikaltimą padarė tuo metu, kai jam buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones, be to, būdamas neblaivus. Atsižvelgiant į E. K. asmenybę, įvertinant tai, kad šia poveikio priemone siekiama užkirsti kelią ateityje daryti panašaus pobūdžio nusikaltimus bei pažeidinėti kelių eismo taisykles, kolegija daro išvadą, jog E. K. pagrįstai buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones.

Pastebėtina, jog pirmos instancijos teismas paskirdamas nuteistajam E. K. baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti visų rūšių transporto priemones atėmimą, vadovaudamasis LR BK 67 str. 2 d. 1 p. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas.

LR BK 67 str. 2 d. 1 p. nustatyta, jog pilnamečiui asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, gali būti paskirta baudžiamojo poveikio priemonė uždraudimas naudotis specialia teise. Šiuo atveju, nuteistasis E. K. nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jam paskirta arešto bausmė, todėl teismas turėjo vadovautis BK 68 str. nuostatomis.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pakeisti Molėtų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendį.

Nustatyti, kad E. K. baudžiamojo poveikio priemonė – teisės vairuoti visų rūšių transporto priemonės atėmimas trejiems metams skirtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 68 str.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo E. K. ir nukentėjusiosios R. M. (K.) apeliacinius skundus atmesti.