Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-374-640/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-04-23
Bylos Nr.: 2A-374-640/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-35981-2016-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Eglė Surgailienė, Andrutė Kalinauskienė
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės
Ieškovas: A. B., D. B.
Trečiasis asmuo: valstybės įmonė Registrų centras, A. B.-Š., uždaroji akcinė bendrovė ,,Senamiesčio ūkis“, J. Š., E. P., D. S., L. P., savivaldybės įmonė ,,Vilniaus miesto būstas“, Z. S., O. B., J. B., Ž. B., S. J., J. L., A. R., I. S., L. A., D. J., A. S., V. V., O. E., R. S., E. S., M. S., uždaroji akcinė bendrovė ,,Pirklių klubas“, P. V., V. S., G. J., A.L., J. S., R. B., R. Č., R.B., S. B., S. Š., B. B., uždaroji akcinė bendrovė ,,Pridėtinė vertė“, J. M., E.M., T. A., Z.A.

Kategorijos

3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. 2A-374-640/2020 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35981-2016-4 Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.18.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienė, Eglės Surgailienės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų A. B. ir D. B. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl daikto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, tretieji asmenys valstybės įmonė Registrų centras, A. B.-Š., uždaroji akcinė bendrovė ,,Senamiesčio ūkis“, J. Š., E. P., D. S., L. P., savivaldybės įmonė ,,Vilniaus miesto būstas“, Z. S., O. B., J. B., Ž. B., S. J., J. L., A. R., I. S., L. A., D. J., A. S., V. V., O. E., R. S., E. S., D. S., M. S., M. S., uždaroji akcinė bendrovė ,,Pirklių klubas“, P. V., V. S., V. S., G. J., J. B., A.L., D. S., J. S., M. S., R. B., R. Č., R.B., S. B., S. Š., B. B., uždaroji akcinė bendrovė ,,Pridėtinė vertė“, I. S., J. M., E.M., T. A., Z.A..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai A.B. ir D. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, patikslintu ieškiniu prašydami: 1) pripažinti patalpą, pažymėtą indeksu 4-3, turinčią 5,83 kv. m. ploto, ir patalpą, pažymėtą indeksu 4-4, turinčią 4,24 kv. m. ploto, esančias adresu (duomenys neskelbtini), pastato, kuriame yra patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir žymėjimas plane lA3p, gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) žymėjimas plane lA2p ir gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) žymėjimas plane lA3p, butų ir patalpų savininkų bendrąja daline nuosavybe bei nustatyti šio daikto naudojimą – pagalbinės bendro naudojimo patalpos; 2) pripažinti 2009 m. rugsėjo 10 d. patikslintų buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), duomenų (t. y. buto ploto padidinimą iki 26,49 kv. m. ir patalpų, 2009 m. rugsėjo 24 d. plane pažymėtų indeksais 4-3 ir 4-4, priskyrimą (duomenys neskelbtini) butui) įregistravimą Nekilnojamojo turto registre neteisėtu ir negaliojančiu; 3) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovai nurodė, kad jiems nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). Atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei priklauso gretimas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Tarp butų yra negyvenamosios patalpos, plane pažymėtos indeksais 4-3, 4-4, kurios 2009 m. atlikus kadastrinius matavimus buvo priskirtos atsakovei priklausančiam butui. Ieškovų teigimu, tai buvo padaryta neteisėtai. Ginčo patalpos visada, dar nuo 1950 m., buvo naudojamos visų gyvenamojo namo pirmo aukšto butų gyventojų – tai yra bendro naudojimo tualeto ir prausyklos patalpos, kurios iki 2009 m. nebuvo suformuotos kaip atskiras turtinis vienetas. Atsakovė, neatsižvelgdama į bendrą patalpų naudojimą ir ieškovų poreikius, neinformuodama namo gyventojų, atliko kadastrinius matavimus ir neteisėtai šias negyvenamąsias patalpas prijungė prie jai priklausančio buto, taip padidindama jo plotą. Tai pažeidžia ieškovų teisėtus interesus, nes jų bute sanitarinių patalpų nėra ir niekada nebuvo; įsirengti tualeto patalpų savo bute ieškovai neturi galimybių.

Atsiliepimas

3. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė nurodė, kad nėra jokio teisinio pagrindo vienareikšmiškai teigti, jog ginčo patalpose visada buvo tualeto ir dušo patalpos. Atsakovės teigimu, ginčo patalpos buvo suformuotos kaip vientiso turtinio vieneto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), – dalis, todėl, patikslinus kadastrinius matavimus, pagrįstai buvo priskirtos šiam butui. Šias aplinkybes patvirtina 1950 m., 1972 m. gyvenamojo namo pirmojo aukšto planai, kuriuose ginčo patalpos žymimos indeksu 4-4 kaip ir atsakovei priklausančio buto patalpos. Atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovai ginčo patalpų nėra privatizavę ir nepateikia jokių duomenų, jog šios patalpos anksčiau buvo bendrojo naudojimo, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo tenkinti ieškinį. Nesant teisinio pagrindo, suteikiančio teisę į konkrečias pagalbines patalpas, techninis ir funkcinis patalpos ryšys su butu nesuteikia teisės butų savininkams reikalauti pripažinti tokias negyvenamąsias patalpas daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpomis, todėl vien aplinkybė, kad ieškovai šia patalpa naudojasi, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog ši patalpa yra bendrojo naudojimo. Be to, ginčo patalpos yra kitame name, negu ieškovams priklausančios patalpos, todėl ieškovai negali turėti bendrosios dalinės nuosavybės pastate, kuriame neturi jokios nuosavybės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį patenkino. Pripažino 5,83 kv. m ploto patalpą, plane pažymėtą indeksu 4-3, ir 4,24 kv. m ploto patalpą, plane pažymėtą indeksu 4-4, esančias (duomenys neskelbtini), pastato, kuriame yra patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane lA3p), gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (žymėjimas plane lA2p) ir gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (žymėjimas plane lA3p), butų ir patalpų savininkų bendrąja daline nuosavybe bei pripažino 2009 m. rugsėjo 10 d. patikslintų Vilniaus miesto savivaldybei priklausančio buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), duomenų (t. y. buto ploto padidinimą iki 26,49 kv. m ir patalpų, 2009 m. rugsėjo 24 d. plane pažymėtų indeksais 4-3 ir 4-4, priskyrimą (duomenys neskelbtini) butui) įregistravimą Nekilnojamojo turto registre neteisėtu ir negaliojančiu. Paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

2. Teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina tokias reikšmingas faktines aplinkybes:

5.1. 1993 m. liepos 15 d. ieškovė A. B. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo (privatizavo) dviejų kambarių 38,10 kv. m. ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 26). Šis butas priklauso ieškovams nuosavybės teise (t. 1, b. l. 19). Buto techninės apskaitos byloje nurodytos butą sudarančios patalpos: koridorius, du kambariai ir virtuvė (t. 1, b. l. 28, 30). Aplinkybės, kad ieškovams priklausančiame bute nėra sanitarinių patalpų, atsakovė ir trečiasis asmuo neginčijo.

5.2. 1999 m. gruodžio 30 d. nekilnojamo turto perdavimo – priėmimo aktu Nr. 1833-01 Vilniaus apskrities viršininkas perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn 16,42 kv. m ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 86).

5.3. 2008 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-1911 dėl socialinio būsto (duomenys neskelbtini) išnuomojimo J. Š. trečiajam asmeniui J. Š. išnuomotas vieno kambario 16,42 kv. m bendro (naudingojo) ploto socialinis būstas, esantis (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 145).

5.4. 2009 m. kovo 5 d., vadovaujantis 2008 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-1911, su J. Š. sudaryta socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. I.39-N09/0858, pagal kurią gyventojui išnuomotas 16,42 kv. m plotas (t. 4, b. l. 147-150). Sutarties 2.6.1 punkte nustatyta, kad nuomojamų gyvenamųjų patalpų naudingas plotas, už kurį skaičiuojamas nuomos mokestis, yra 16,42 kv. m; sutarties 2.6.2 įtvirtinta, kad kitų buto priklausinių (rūsių, terasų ir kt.) nėra.

5.5. 2009 m. rugsėjo 10 d. atlikti patikslinti nurodyto buto, esančio (duomenys neskelbtini), kadastriniai matavimai (t. 1, b. l. 86) ir 2009 m. rugsėjo 24 d. parengtas patikslintas buto planas, kuriame į butą įtrauktos ginčo patalpos, plane pažymėtos indeksais 4-3 (5,83 kv. m ploto) ir 4-4 (4,24 kv. m ploto) (t. 1, b. l. 32, 101).

5.6. 2009 m. lapkričio 26 d. raštu Nr. A51-26115(3.3.12.3-BR4) Vilniaus miesto savivaldybės administracija, remdamasi aktu Nr. 1833-01 ir 2009 m. rugsėjo 10 d. atliktais kadastriniais matavimais, pateikė VĮ Registrų centrui prašymą viešajame registre įregistruoti butą (duomenys neskelbtini), pagal patikslintus jo duomenis – vietoj 16,42 kv. m ploto įregistruoti 26,49 kv. m plotą (t. 1, b. l. 100). Rašte nurodoma, kad, patikslinus pastatų kadastrinių matavimų duomenis, nustatyta, jog turto perdavimo aktuose nurodyti plotai neatitinka faktiškai įregistruojamų plotų.

2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog bylos medžiagoje nėra tiesioginių įrodymų, kad ginčo patalpos konkrečiai įvardijant ir apibrėžiant būtų perleistos kokiam nors subjektui nuosavybės teise. Dėl nuosavybės teisės į šias patalpas ir kilo ginčas. Atsakovė teigia, kad ginčo patalpos, pažymėtos indeksais 4-3 ir 4-4, nebuvo privatizuotos kartu su ieškovų butu, istoriškai buvo atsakovei priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalis, todėl, butą perdavus savivaldybės nuosavybėn, buvo perduotos kartu su juo. Pagal nusistovėjusią praktiką po turto perėmimo buto plotas buvo tikslinamas 2009 m. atliekant kadastrinius matavimus ir tokio patikslinimo rezultatas teisėtai įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Ieškovai ginčija 2009 m. rugsėjo 10 d. patikslintų buto (duomenys neskelbtini), duomenų įregistravimą Nekilnojamojo turto registre ir teigia, kad šios patalpos, kaip bendro naudojimo patalpos, priklauso viso gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams bendrąja daline nuosavybe, todėl negalėjo būti prijungtos prie atsakovei priklausančio buto.

3. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, kad iki 2009 m. atsakovės iniciatyva atliktų kadastrinių matavimų ginčo patalpos nebuvo priskirtos jokiam nekilnojamojo turto objektui ginčo gyvenamajame name, nebuvo įregistruotos kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, taip pat nebuvo įregistruotos ir nuosavybės teisės į šias patalpas. Nėra duomenų, kad jos kam nors būtų suteiktos individualiai naudotis ar kad jų suteikimo individualiai naudotis klausimas būtų išspręstas privatizacijos dokumentuose. Civilinę bylą Nr. 2-68-3-33226-2015-3 išnagrinėję teismai atmetė ieškovų ieškinį tai pačiai atsakovei dėl tų pačių ginčo patalpų pripažinimo ieškovų ir Vilniaus miesto savivaldybės butų priklausiniu (t. 1, b. l. 11-18). Taip pat bylos medžiaga patvirtina, kad ginčo patalpų funkcinė paskirtis visą laiką nekito – tiek iki butų privatizavimo, tiek ir vėliau jos buvo naudojamos gyventojų poreikiams tenkinti kaip sanitarinės patalpos. Tokiai paskirčiai jas naudoja ieškovai ir atsakovei priklausantį butą nuomojantis trečiasis asmuo – butuose Nr. 3 ir Nr. 4 nėra kitų tualetų. Iki įsirengdami sanitarines patalpas savo butuose ginčo patalpomis kaip tualetu ir prausykla naudojosi ir kitų butų savininkai. Šių aplinkybių iš esmės neginčijo nė vienas proceso dalyvis. Išvadą, kad ginčo patalpos istoriškai ir faktiškai buvo skirtos bendriems gyventojų poreikiams tenkinti, patvirtina ir aplinkybė, jog įėjimas į šias patalpas yra tik iš bendro naudojimo koridoriaus, į jas negalima ir niekada nebuvo įmanoma patekti tiesiogiai iš greta esančių ieškovams bei atsakovei priklausančių butų. Remiantis civiliniame procese galiojančia įrodinėjimo pareiga, pagal kurią šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis), ir taikytinomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, konstatuotina, kad bylos medžiaga leidžia labiau tikėtina pripažinti tai, jog ginčo patalpos buvo skirtos bendram visų butų bendraturčių naudojimui ir yra funkciškai susietos su gyvenamajame name esančiais butais (CPK 185 straipsnis).

4. Taigi, nagrinėjamu atveju nustačius, kad ginčo patalpos nebuvo perduotos naudotis individualiai ir kad jos numatytos naudoti bendriems gyvenamojo namo gyventojų poreikiams tenkinti, atsižvelgiant į pirmiau aptartą privatizavimo proceso specifiką, konstatuotina, kad privatizuojant butus gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), ginčo patalpos, plane pažymėtos indeksais 4-3 ir 4-4, tapo butų savininkų bendrąja daline nuosavybe.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovė ir trečiasis asmuo nepateikė šias išvadas paneigiančių argumentų ir neįrodė, kad ginčo patalpos būtų sudedamoji atsakovei priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalis (CPK 178, 185 straipsniai).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

6. Apeliaciniu skundu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1071-1097/2019 ir priimti naują sprendimą - ieškovų A. B. ir D. B. ieškinį atmesti. Nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimas yra neteisėtas ir nepagristas, kadangi priimtas pažeidžiant materialinės bei procesinės teisės normas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Be to, bylą nagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismas taip pat nesilaikė CPK 176, 185 straipsniuose numatytos pareigos visapusiškai, objektyviai ir teisingai nustatyti reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kas lėmė neteisėto ir nepagristo skundžiamo sprendimo priėmimą.

Žemesnės instancijos teismas

7. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1 . Iš byloje esančių įrodymų (Registro centrinio duomenų banko išrašo) matyti, kad ieškovams A. B. ir D. B. nuosavybės teisėmis priklauso butas (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris yra pastate - gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 1 A2p. Atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris yra pastate gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane lA3p ir kuriam priklauso ginčo patalpos. Pažymėtina, kad ginčo patalpos, t. y. 5,83 kv. m ploto patalpa, pažymėta indeksu 4-3 ir 4,24 kv. m ploto patalpa, pažymėta indeksu 4-4, nėra suformuotos, kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, o yra buto (duomenys neskelbtini), kuris priklauso atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, sudėtinė dalis ir randasi pastate gyvenamajame name (duomenys neskelbtini). Taigi ginčo patalpos yra kitame name, nei ieškovams priklausantis butas. Kadangi ginčo patalpos yra gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), manytina, kad vien dėl to, kad šiomis patalpomis be jokio teisėto pagrindo naudojasi ir ieškovai, turintys butą kitame gyvenamajame name, t. y. name (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti šių patalpų abiejų gyvenamųjų namų butų ir patalpų savininkų bendrąja daline nuosavybe. Kaip matyti iš Registro centrinio duomenų banko išrašų, gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), ir gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), tai du atskiri namai turintys skirtingus unikalius numerius ir skirtingą žymėjimą plane. Taip pat pažymėtina, kad namui (duomenys neskelbtini), yra suformuotas žemės sklypas (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. sausio 30 d. įsakymas Nr. 30-102), o namui (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, kol kas nėra suformuotas. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagristai sprendė, kad šie du gyvenamieji namai funkciškai yra vienas objektas, nes tai patvirtinančiu įrodymų į bylą nėra pateikta. Nors ginčo patalpos ir šalims priklausantys butai ir yra šalia, tačiau jie priklauso skirtingiems namams, kurie nėra funkciškai susiję. Dėl to darytina išvada, kad ginčo patalpos negali būti laikomos abiejų namų bendro naudojimo patalpomis vien dėl to, kad ieškovai jomis naudojasi ir, ieškovu tvirtinimu, kažkada naudojosi ir kiti gyventojai, tačiau duomenų, kad buvo naudojama teisėtai, t. y. ieškovams ar namo gyventojams buvo suteikta ar leista naudotis kokiu nors pagrindu, ieškovai nepateikė. Be to, kaip posėdžio metu nurodė ieškovė A. B., name (duomenys neskelbtini), (antrame aukšte) yra bendro naudojimo sanitarinės patalpos, tačiau jos šeima jomis nesinaudoja, nes jiems patogiau naudotis ginčo patalpomis, esančiomis gretimame name (duomenys neskelbtini). Byloje nustatyta, kad kiti namo (duomenys neskelbtini), patalpų savininkai ginčo patalpomis nesinaudoja, taip pat ginčo patalpomis (išskyrus trečią asmenį J. Š., kuriam išnuomotas Vilniaus miesto savivaldybei priklausantis butas su ginčo patalpomis) nesinaudoja ir namo (duomenys neskelbtini), patalpų savininkai, nes turi įsirengę sanitarines patalpas savo butuose.

11.2 . Apeliantė pažymi, jog tiek ieškovai, tiek tretieji asmenys šioje byloje jiems priklausančias patalpas gali naudoti be ginčo patalpų, tuo labiau, jog jos yra kitame name, negu ieškovams priklausančios patalpos. Taigi vien aplinkybė, kad ieškovai ginčo patalpomis naudojasi, nes jiems taip patogiau, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog šios patalpos yra abiejų namų ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) bendro naudojimo patalpos, nes jų paskirtis nėra tarnauti abiejų namų visų gyventojų poreikiams ir jos nėra funkciškai susiję su abiejuose gyvenamuosiuose namuose esančiais butais. Nurodo, jog ginčo patalpos priklauso atsakovei nuosavybės teise priklausančiam butui (duomenys neskelbtini), kuris yra gyvenamajame name (duomenys neskelbtini). Taigi ginčo patalpos nėra laisvai prieinamos abiejų namu gyventojams ir jie neturi nei galimybės, nei poreikio jomis naudotis, nors teismo teigimu, ieškovai patvirtino priešingai.

11.3 . Apeliantės nuomone, šioje byloje nėra įrodymų, kad ginčo patalpos buvo numatytos bendriems abiejų gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), gyventojų poreikiams tenkinti. Taip pat manytina, kad ginčo patalpos nelaikytinos ne tik abiejų minėtų gyvenamųjų, bet ir namo (duomenys neskelbtini), kuriame yra butas (duomenys neskelbtini), su ginčo patalpomis, bendro naudojimo patalpomis. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog ginčo patalpos, kada nors buvo bendro naudojimo patalpomis.

11.4 . Apeliantė teigia, jog vertinant ginčo patalpų teisinį statusą iki jų įregistravimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teise, būtina atsižvelgti į pirmojo aukšto planus ir pastato vidaus ploto eksplikaciją. Iš į bylą pateikto 1950 m. I-jo aukšto plano matyti, kad ginčo patalpa pažymėta indeksu „4-4“, kaip ir kitos 4-ajam butui priskirtos patalpos ir sudaro 10,62 kv. m. 1971 m. sausio 17 d. pastatų I-jo aukšto vidaus ploto eksplikacijoje taip pat matyti, kad tuo metu buvusios (duomenys neskelbtini) korpuso 4-ajame bute buvo kambarys, virtuvės patalpa, kita neįvardyta patalpa bei 10,62 kv. m. tualetas (patalpų paskirtis gyvenamoji), t. y. ginčo patalpa laikyta 4-ojo buto sudėtine dalimi, o ne bendro naudojimo patalpa. 1972 metų I-ojo aukšto plane analogiškai nurodoma, kad ginčo patalpa žymima indeksu 4-4, t. y. priskirta 4-ajam butui. Analogiškai 1982 m. rugpjūčio 16 d. sudarytoje pastato IA3p I aukšto vidaus plotų eksplikacijoje taip pat matyti, jog 4-ajam butui priskirtas ir 10,62 kv. kambarys, kuris žymimas indeksu 4 (patalpų paskirtis gyvenamoji). Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, jog ginčo patalpos buvo suformuotos kaip vientiso turtinio vieneto 4-jo buto dalis, t. y. (duomenys neskelbtini), buto, kuris yra (duomenys neskelbtini), gyvenamajame name, dalis. Taigi vien dėl to, kad šiomis patalpomis be jokio teisėto pagrindo naudojosi ieškovai ar kada nors naudojosi ir kurie nors tretieji asmenys (ieškovų tvirtinimu), jos netapo bendro naudojimo patalpomis.

11.5 . Pažymi, kad butas (duomenys neskelbtini), esantis name (duomenys neskelbtini), nebuvo privatizuotas, todėl liko kaip neprivatizuota valstybės nuosavybė. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė į jį įgijo nuosavybės teisę CK 4.47 str. 12 p. įtvirtintu pagrindu, t. y. vadovaujantis LR valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymu bei LR Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870 „Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“. Nors LR valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 4 str. 5 d. buvo numatyta, kad neprivatizuotos savivaldybių gyvenamosios patalpos su joms priklausančiais inžineriniais tinklais ir įrenginiais perduodamos prieš tai atlikus jų techninę inventorizaciją, tačiau praktiškai, atsižvelgiant i tai, kad minėtu Vyriausybės nutarimu buvo perduodamos visos Vilniaus miesto savivaldybės patikėjimo teise valdomos neprivatizuotos gyvenamosios patalpos, t. y. turėjo būti perduota labai daug patalpų per trumpą terminą, jos buvo perduodamos neatsižvelgiant į tai, kada atlikta jų techninė inventorizacija, techninės inventorizacijos duomenis tikslinant po butų perdavimo, t. y. prieš įregistruojant butus nuosavybės teise. Taigi pabrėžtina, kad ir butas (duomenys neskelbtini), Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 30 d. priėmimo perdavimo aktu Nr. 1833-01 buvo perduotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, neatsižvelgiant į tai, kada atlikta jo techninė inventorizacija. Pažymėtina, kad minėto perdavimo priėmimo akto 7 grafoje, įvardytoje bylos inventorinis Nr., inventorizavimo data, nieko nenurodyta. Todėl techninė inventorizacija buvo atliekama ir perduodamu butų plotai tikslinami po butų perdavimo, t. y. prieš įregistruojant Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybę į perduotus butus. Kaip nurodoma Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento 2009 m. lapkričio 26 d. rašte Nr. A5126115(3.3.12.3-BR4), patikslinus pastatų kadastrinių matavimų duomenis buvo nustatyta, kad turto perdavimo aktuose nurodyti plotai neatitinka faktiškai esamų (įregistruojamų) plotų. Taigi buto (duomenys neskelbtini), 1999 m. gruodžio 30 d. perdavimo priėmimo akte Nr. 1833-01 buvo nurodomas neteisingas buto bendras plotas (16,42 kv. m). Patikslinus kadastrinių matavimų duomenis, 2009 m. rugsėjo 10 d. parengus buto kadastro duomenų bylą, buvo nustatyta, kad šio buto bendras plotas yra 26,49 kv. m, t. y. formuojant kadastro duomenų bylą, prie buto bendro ploto priskaičiuotas ir ginčo patalpų plotas, kadangi šios patalpos yra šio buto sudėtinė dalis. Taigi atsakovė nuosavybės teises į ginčo patalpas, kaip buto sudėtinę dalį, įgijo minėtu priėmimo perdavimo aktu, t. y. įgydama butą (duomenys neskelbtini), o ne tikslinant kadastrinius matavimus, kaip neteisingai teigiama skundžiamame sprendime. Taip pat atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatuoja skundžiamame sprendime, kad minėtu perdavimo priėmimo aktu buvo perduotos konkretaus buto ploto 16,42 kv. m patalpos, kadangi buvo perduodamas butas, o jo plotas tikslinamas jau po perdavimo ir tai akivaizdžiai patvirtina minėtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento 2009 m. lapkričio 26 d. raštas Nr. A51-26115(3.3.12.3-BR4). Kaip matyti iš šio rašto, aktuose nurodyti butų bendri plotai, atlikus kadastrinius matavimus, skiriasi nuo įregistruojamų.

Atsiliepimas

8. Ieškovai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, atsakovo apeliacinį skundą atmesti; priteisti ieškovams iš apelianto apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas 150 Eur. Nurodo:

12.1. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, jog ginčo patalpos, t. y. 5,83 kv. m. ploto patalpa, pažymėta indeksu 4-3 ir 4,24 kv. m. ploto patalpa, pažymėta indeksu 4-4, nėra suformuotas, kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, o yra buto (duomenys neskelbtini) dalis ir randasi pastate – gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), ir kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), ir gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) yra du atskiri namai, turintys skirtingus unikalius numerius ir skirtingą žymėjimą plane. Ieškovai nesutinka su šiuo atsakovės argumentu. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ginčo patalpos yra sename, neįprastos konfigūracijos, į nekilnojamųjų kultūros vertybių objektų teritoriją įtrauktame pastate. Dėl nenustatytų priežasčių šio vientiso pastato dalims (aukštams) yra suteikti skirtingi unikalūs numeriai bei adresai. Formaliai tai leidžia įvardyti faktiškai to paties pastato dalis skirtingais namais. Taigi – funkciškai tai yra vienas objektas. Dėl to formalus jo dalių įregistravimas registre negali apriboti namo butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybės į iš esmės bendro naudojimo objektus. Priešinga išvada neatitiktų protingumo, sąžiningumo bei proporcingumo principų (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Kaip matyti, ir atsakovės butui yra suteiktas (duomenys neskelbtini) adresas, nors yra (duomenys neskelbtini), o ne 6-ajame name. Atsakovė savavališkais bei neteisėtais veiksmais pasididino jai priklausančio (duomenys neskelbtini) buto plotą. Todėl atsakovės argumentas, kad ginčo patalpos yra sudedamoji jos buto dalis yra nepagrįstas ir neteisėtas.

12.2. Ieškovai atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė apeliaciniame skunde pripažįsta ir įvardija bendro naudojimo patalpomis, esančias sanitarines patalpas antrajame (duomenys neskelbtini) name. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog jų paskirtis yra kaip ir pirmojo aukšto ginčo patalpų, tačiau antrojo aukšto patalpos naudojamos antrojo aukšto gyventojų. Tuo labiau, įėjimas į (duomenys neskelbtini) namo antrą aukštą yra atskiras įėjimas į tą gyvenamojo namo dalį iš lauko pusės, į antrąjį namo aukštą iš pirmojo aukšto įėjimo nėra. Tad atsakovė supranta, kad ginčo patalpos irgi yra bendro naudojimo patalpos, tačiau jai tokia situacija yra nenaudinga. Bet kokiu atveju, toks atsakovės argumentas nepaneigia to fakto, kad ginčo patalpos yra bendro naudojimo patalpos ir atsakovė neturi teisinio pagrindo savavališkai jų prisiskirti prie (duomenys neskelbtini) jai priklausančio buto. Ieškovai mano, kad atsakovei yra patogu ir naudinga ginčo patalpas prisiskirti prie jai priklausančio buto, nes atitinkamai jos buto plotas ženkliai padidėtų.

Šalies argumentai

12.3. Ieškovai taip pat nesutinka su atsakovės argumentu, kad bendras ginčo patalpų naudojimas nėra aktualus, nes šiuo metu ginčo patalpomis naudojasi tik dviejų butų gyventojai, o kiti yra įsirengę sanitarines patalpas savo butuose. Pažymėtina, jog atsakovė savo argumento apie tai, kokių butų savininkai jau turi įsirengę sanitarinius mazgus savo butuose, jokiais įrodymais nepagrindė. Šios aplinkybės nekeičia ginčo esmės ir faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo. Jeigu kiti gyventojai įsirengė alternatyvius sanitarinius mazgus, tai nereiškia, kad kiekvienos patalpos savininkas privalo ar yra savivaldybės įpareigotas įsirengti sanitarinius mazgus savo patalpose. Be to, šis apeliantų argumentas neturi įtakos ginčo patalpų paskirčiai, nuosavybės teisei į jas ir gyventojų teisei naudotis šiomis patalpomis, t. y. nepaneigia ginčo patalpų paskirties tarnauti visų gyventojų poreikiams, kaip ir butų savininkų nuosavybės teisės. Ieškovai patvirtino, kad ginčo patalpos yra laisvai prieinamos namo gyventojams ir jie turi galimybę jomis naudotis. Tuo pačiu tai nesukuria ieškovams pareigos įsirengti sanitarines patalpas savo bute, o atsakovei nesukuria teisės pasisavinti ginčų patalpų.

12.4. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, jog atsakovė nuosavybės teises į ginčo patalpas, kaip buto sudėtinę dalį, įgijo Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 30 d. priėmimo perdavimo aktu Nr. 1833-01, o 2009 m. rugsėjo 10 d. buvo parengta buto kadastro duomenų byla ir nustatyta, kad šio buto plotas yra 26,49 kv. m. Ieškovai nesutinka su šiuo apeliantės argumentu. Atkreiptinas dėmesys, jog 1999 m. gruodžio 30 d. Vilniaus apskrities viršininko priėmimo perdavimo akte aiškiai nurodoma, kiek ploto perduodama savivaldybei (duomenys neskelbtini) gatvėje. Pažymėtina, kad kitais atvejais tame pačiame akte nurodoma, jog perduodama patalpa ir bendrojo naudojimo patalpa. Gi 4 buto (duomenys neskelbtini)atžvilgiu kaip perduodama patalpa yra nurodoma tik 4 buto patalpa ir nurodoma tik to buto kvadratūra. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog, kaip ir nurodo teismas, pačios atsakovės pozicija dėl ginčo patalpų nuosavybės teisės vertinimo, t. y. priskyrimo bendrajai dalinei nuosavybei, nenuosekli. Eilėje dokumentų Vilniaus miesto savivaldybė iš esmės ginčo patalpas laiko bendro naudojimo patalpomis. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybė 2015 m. liepos 13 d. rašte Nr. A51-69447/15(2.11.3.5-SR3) papildomai pažymėjo, kad ieškovai 1993 m. liepos 15 d. pirkimo – pardavimo sutartimi bendrojo naudojimo patalpų neįsigijo, ir nurodė, jog patalpos, plane pažymėtos indeksais 4-3 ir 4-4, turi būti priskirtos prie bendrojo naudojimo patalpų, o artimiausiu metu bus svarstomas klausimas dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų atlikimo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamentas 2015 m. lapkričio 13 d. rašte dėl buto (duomenys neskelbtini) patalpų Nr. A51-108688/15(3.3.15.3-EM4) nurodė, kad savivaldybėje nebuvo priimtas sprendimas priskirti patalpas, plane pažymėtas 4-3, 4-4, butui (duomenys neskelbtini). Kaip nurodyta teismo sprendime, 1999 m. gruodžio 30 d. nekilnojamo turto perdavimo – priėmimo aktu Nr. 1833-01 buvo perduotos konkretaus ploto – 16,42 kv. m – patalpos; tokio ploto patalpos buvo išnuomotos trečiajam asmeniui. Atsižvelgiant į ginčo patalpų bendrą naudojimo pobūdį, į jų funkcinį atskyrimą ir prieinamumą visiems butų gyventojams naudotis (atskiras įėjimas iš bendro koridoriaus), laikytina, kad atsakovė negalėjo įgyti nuosavybės teisės į ginčo patalpas patikslinant kadastrinius matavimus. Toks būdas neatitinka CK 4.47 straipsnyje įtvirtintų nuosavybės įgijimo pagrindų ir iš esmės negali būti laikomas netikslaus ploto patalpų apibrėžimu atliekant kadastrinius matavimus.

12.5. Civilinėje byloje Nr. 2A-794-852/2018 Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartyje konstatavo, kad esant įstatyme numatytiems pagrindams, ginčo patalpos galėtų būti vertinamos kaip daugiabučio gyvenamojo namo bendro naudojimo objektas, bet turi būti užtikrintas visų namo patalpų savininkų įtraukimas į bylą. Tad, apeliacinei instancijai grąžinus bylos nagrinėjimą į pirmosios instancijos teismą, buvo įtraukti visi (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) namo butų savininkai. Ta aplinkybė, kad šiomis ginčo patalpomis galimai nesinaudoja kažkurie daugiabučio namo savininkai, dar nereiškia, kad tos patalpos nėra naudojamos kaip bendro naudojimo patalpos.

12.6. Be to ieškovai nurodė, jog apskritai šio gyvenamojo namo specifika - (du unikalūs numeriai) bei skirtingas gyvenamojo namo dalių adresas neturi lemiamos reikšmės. Pačių ieškovų butas yra tokioje pastato dalyje, jog dalis buto faktiškai yra abiejose pastato dalyse (ir toje dalyje, kuri turi adresą (duomenys neskelbtini), ir toje dalyje, kuri turi adresą (duomenys neskelbtini)). Be jokios abejonės abi pastato dalys yra ne tik konstrukciškai susietos, bet ir susietos vienu vandens bei nuotekų vamzdynu.

Atsiliepimas

9. Tretysis asmuo J. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti ir nurodo, jog pirmos instancijos teismas nepagristai ir neteisėtai ginčo patalpas pripažino bendro naudojimo patalpomis, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškovu ieškinys būtų atmestas. Nurodo:

13.1. Nesutiktina su teismo išvada, kad ieškovai neprivalėjo nuginčyti atsakovo nuosavybės teisiu į patalpas. Patalpos būdamos įregistruotos konkretaus asmens vardu, savaime praranda bendrosios nuosavybės statusą. Todėl ieškovams buvo būtina atsakovo nuosavybe nuginčyti. Tai buvo galima padaryti dviem būdais: 1) įstatymo nustatyta tvarka ginčijant nuosavybės teisių įregistravimo pagrindus, t. y. 1999 m. gruodžio 30 d. priėmimo perdavimo akta Nr. 1833-01, 2009 m. rugsėjo 10 d. kadastrinius matavimus bei administracinį aktą, kurių pagrindu buvo įregistruotos atsakovo nuosavybės teisės ir kurie nuosavybės teisių įregistravimo pagrindu nurodyti viešojo registro įstaigoje; 2) manant, kad teritorinis registratorius nepagristai įregistravo ar neturėjo teisės atlikti ginčo patalpų teisinės registracijos atsakovo vardu (ieškovai būtent ir teigia, kad patalpų registracija atsakovo vardu buvo atlikta neteisėtai), LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka ginčijant registratoriaus atliktus veiksmus, atitinkamai nurodant kokius teisės aktų reikalavimus registratorius pažeidė ir pan. Tačiau šioje byloje nei atsakovo nuosavybės teisės, nei nuosavybės teisių įregistravimo pagrindai, nei registratoriaus atlikti veiksmai nebuvo ginčijami, registratorius nebuvo įtrauktas į bylą atsakovu, be to kreipimosi į teismą dieną jau buvo praleisti įstatyme numatyti terminai ir pažeistos procedūros ginčyti registratoriaus atliktus veiksmus. Todėl nenuginčijus atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisių negalėjo būti sprendžiamas klausimas dėl ginčo patalpų pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, nes jos priklauso konkrečiam asmeniui ir bendrųjų patalpų statusą yra praradusios.

13.2. CK 4.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga, t. y. įstatymas aiškiai reglamentuoja, kad patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ne bet kurio, o būtent to namo, kuriame yra jų patalpos konkrečios dalys. Ginčijamu sprendimu patalpos buvo pripažintos dviejų atskirų namų bendro naudojimo patalpomis. Tačiau pagal įstatymo prasmę taip negali būti, nes name esančių patalpų savininkais tampa asmenys, kurie šiame name neturi nuosavybės teisių.

13.3. Dėl to tampa neaišku, kaip turės būti paskirstomos išlaidos šių patalpų išlaikymui, galimai renovacijai, kaip turės būti sprendžiamas patalpų valdymo klausimas ateityje, jeigu viename iš namų bus nuspręsta steigti bendriją, atsižvelgiant į bendrai valdomas patalpas nėra aišku ar bendrijos steigimo iniciatyva priklausys vieno namo, ar abiejų namų savininkams.

13.4. Tretysis asmuo pažymi, kad pagal CK 4.262 straipsnį, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 str. 4 d. bei Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str. į viešą registrą įrašyti duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad viešajame registre įregistruoti nekilnojamojo daikto kadastriniai matavimai ir kiti registro duomenys nėra ginčijami, registre nurodyti duomenys, kad ginčo patalpos priklauso atsakovui, kad ieškovams priklausančios patalpos ir ginčo patalpos yra skirtinguose nekilnojamojo turto objektuose, kad jos neturi ir negali turėti jokio funkcinio ryšio, laikytinos visiškai įrodytomis. Taigi teismas nepagristai sprendė, jog atsakovės nuosavybės teisės į ginčo patalpas įgijimo faktas nebuvo nustatytas, kad funkciškai du atskiri namai yra vienas objektas, tuo labiau, jog abu pastatai yra visiškai skirtingi - skiriasi jų aukštingumas, konfigūracija, kadastro ir registro numeriai, pastatams yra suformuoti atskiri sklypai ir pan.

13.5. Nurodo, jog ieškovams įstatymais nėra suteikta teisė įgyvendinti kitų bendraturčių nuosavybės teisių, jie nėra ir niekada nebuvo subjektais, galinčiais ginti viešąjį interesą ar kitų pastato bendraturčių vardu reikšti konkrečius reikalavimus ir pan. Nors teismo teigimu pareikštu ieškiniu ieškovai gynė savo nuosavybės teises, tačiau iš suformuoto reikalavimo akivaizdu, kad buvo ginamos kitų asmenų teisės, nes patalpos buvo prašomos pripažinti kitų asmenų nuosavybe. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad kiti asmenys dėl šio reikalavimo arba prieštaravo, arba išvis nepareiškė nuomonės, kas reiškia, jog jie tapti patalpų savininkais nenori. Atkreiptinas dėmesys, kad nuosavybės teisių į ginčo patalpas tretiesiems asmenims pripažinimas tuo pačiu sukelia atitinkamas pasekmes - jiems teks mokėti už jų išlaikymą, remontą, juose sunaudotą elektros energiją, kitas išlaidas. Be to, šiuo atveju nebuvo išspręstas klausimas kas turi būti daroma su trečiojo asmens už patalpas sumokėtais eksploatavimo, nuomos, kitais mokesčiais. Taigi, šiuo atveju priešingai teismo sprendimo motyvams, ieškovai neturi teisės ir įgaliojimų reikšti reikalavimo dėl patalpų pripažinimo kitų asmenų bendrąja daline nuosavybe, kadangi įstatymais jiems tokia teisė nesuteikta, tuo labiau įvertinant kokias pasekmes jų reiškiami reikalavimai sukels kitiems asmenims.

13.6. Pažymi, kad ginčo patalpomis ilgą laika faktiškai naudojosi tik dviejų butų naudotojai, t. y. ieškovai ir tretysis asmuo. Kiti patalpų savininkai galimybės naudotis patalpomis daugiau nei 10 metų neturėjo, jomis nesinaudojo, nereiškė jokių pretenzijų dėl galimybės naudotis patalpomis ir pan. Tai rodo, kad patalpos nėra bendro naudojimo patalpomis, nes jomis patalpų savininkai bendrai nesinaudoja, nemoka už jų priežiūrą ir naudojimą. Šiuo aspektu taip pat atkreiptinas dėmesys, kad už patalpas nuomos ir komunalinius mokesčius mokėjo tik tretysis asmuo, kiti asmenys (tame tarpe ir ieškovai) už jas nemokėjo, o už vandenį ieškovai mokėjo tik pagal normą, įvertinant kiek žmonių gyvena ieškovams priklausančiame bute.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso (toliau-CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

11. Byloje nustatyta, jog 1993 m. liepos 15 d. ieškovė A. B. pirkimo – pardavimo sutartimi įsigijo (privatizavo) dviejų kambarių 38,10 kv. m. ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 26). Šis butas priklauso ieškovams nuosavybės teise (t. 1, b. l. 19). Buto techninės apskaitos byloje nurodytos butą sudarančios patalpos: koridorius, du kambariai ir virtuvė (t. 1, b. l. 28, 30). Aplinkybės, kad ieškovams priklausančiame bute nėra sanitarinių patalpų, atsakovė ir trečiasis asmuo neginčijo.

12. 1999 m. gruodžio 30 d. nekilnojamo turto perdavimo – priėmimo aktu Nr. 1833-01 Vilniaus apskrities viršininkas perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn 16,42 kv. m ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 86).

13. 2008 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-1911 dėl socialinio būsto (duomenys neskelbtini) išnuomojimo J. Š. trečiajam asmeniui J. Š. išnuomotas vieno kambario 16,42 kv. m bendro (naudingojo) ploto socialinis būstas, esantis (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 145).

14. 2009 m. kovo 5 d., vadovaujantis 2008 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-1911, su J. Š. sudaryta socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. I.39-N09/0858, pagal kurią gyventojui išnuomotas 16,42 kv. m plotas (t. 4, b. l. 147-150). Sutarties 2.6.1 punkte nustatyta, kad nuomojamų gyvenamųjų patalpų naudingas plotas, už kurį skaičiuojamas nuomos mokestis, yra 16,42 kv. m; sutarties 2.6.2 įtvirtinta, kad kitų buto priklausinių (rūsių, terasų ir kt.) nėra.

15. 2009 m. rugsėjo 10 d. atlikti patikslinti nurodyto buto, esančio (duomenys neskelbtini), kadastriniai matavimai (t. 1, b. l. 86) ir 2009 m. rugsėjo 24 d. parengtas patikslintas buto planas, kuriame į butą įtrauktos ginčo patalpos, plane pažymėtos indeksais 4-3 (5,83 kv. m ploto) ir 4-4 (4,24 kv. m ploto) (t. 1, b. l. 32, 101).

16. 2009 m. lapkričio 26 d. raštu Nr. A51-26115(3.3.12.3-BR4) Vilniaus miesto savivaldybės administracija, remdamasi aktu Nr. 1833-01 ir 2009 m. rugsėjo 10 d. atliktais kadastriniais matavimais, pateikė VĮ Registrų centrui prašymą viešajame registre įregistruoti butą (duomenys neskelbtini), pagal patikslintus jo duomenis – vietoj 16,42 kv. m ploto įregistruoti 26,49 kv. m plotą (t. 1, b. l. 100). Rašte nurodoma, kad, patikslinus pastatų kadastrinių matavimų duomenis, nustatyta, jog turto perdavimo aktuose nurodyti plotai neatitinka faktiškai įregistruojamų plotų.

17. Byloje kilęs ginčas dėl nuosavybės teisės į 5,83 kv. m ploto patalpą, plane pažymėtą indeksu 4-3, ir 4,24 kv. m ploto patalpą, plane pažymėtą indeksu 4-4, esančias (duomenys neskelbtini).

18. Ieškovai ginčijo 2009 m. rugsėjo 10 d. patikslintų buto (duomenys neskelbtini), duomenų įregistravimą Nekilnojamojo turto registre ir teigė, kad šios patalpos, kaip bendro naudojimo patalpos, priklauso viso gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams bendrąja daline nuosavybe, todėl negalėjo būti prijungtos prie atsakovei priklausančio buto.

19. Atsakovė (apeliantė) teigia, jog jos nebuvo privatizuotos kartu su ieškovų butu, istoriškai buvo atsakovei priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalis, todėl, butą perdavus savivaldybės nuosavybėn, buvo perduotos kartu su juo. Pagal nusistovėjusią praktiką po turto perėmimo buto plotas buvo tikslinamas 2009 m. atliekant kadastrinius matavimus ir tokio patikslinimo rezultatas teisėtai įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

20. Apeliantė teigia, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog ginčo patalpos, kada nors buvo bendro naudojimo patalpomis. Ginčo patalpos, t. y. 5,83 kv. m ploto patalpa, pažymėta indeksu 4-3 ir 4,24 kv. m ploto patalpa, pažymėta indeksu 4-4, nėra suformuotos, kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, o yra buto (duomenys neskelbtini), kuris priklauso atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, sudėtinė dalis ir randasi pastate gyvenamajame name (duomenys neskelbtini). Taigi ginčo patalpos yra kitame name, nei ieškovams priklausantis butas.

21. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, jog sprendžiant klausimą, ar tam tikros daugiabučiame name esančios patalpos privatizacijos procese buvo privatizuotos kartu su butu kaip butą įgijusio asmens buto dalis ar priklausinys, ar privatizacijos metu jos privatizuotos kaip namo dalis ir tapo bendroji dalinė nuosavybė visų jame butus įgijusių asmenų, turi būti atsižvelgiama į tokių patalpų naudojimą – patalpos yra individualaus ar bendro naudojimo. Patalpos yra individualaus ar bendro naudojimo, sprendžiama pagal tai, ar yra sprendimas jas suteikti naudotis individualiai, ar jos suprojektuotos ir numatytos taip naudoti, ar jų suteikimo individualiai naudotis klausimas išspręstas privatizacijos dokumentuose ar vėlesniuose butų savininkų susitarimuose, taip pat ir pagal kitas aplinkybes.

22. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, jog ginčo patalpos yra sename, neįprastos konfigūracijos, į nekilnojamųjų kultūros vertybių objektų teritoriją įtrauktame pastate. Šio vientiso pastato dalims (aukštams) yra suteikti skirtingi unikalūs numeriai bei adresai. Todėl vertinant funkcionalumo prasme, galima teigti, jog tai yra vienas objektas. Dėl remtis vien formaliu jo dalių įregistravimu registre negalima teigiant, jog ginčo patalpos priklauso tik atsakovės butui. Kaip matyti, ir atsakovės butui yra suteiktas (duomenys neskelbtini) adresas, nors yra (duomenys neskelbtini), o ne 6-ajame name.

23. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad ginčo patalpos buvo perduotos naudotis individualiai. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ginčo patalpų funkcinė paskirtis visą laiką nekito – tiek iki butų privatizavimo, tiek ir vėliau jos buvo naudojamos gyventojų poreikiams tenkinti kaip sanitarinės patalpos. Tokiai paskirčiai jas naudoja ieškovai ir atsakovei priklausantį butą nuomojantis trečiasis asmuo – butuose Nr. 3 ir Nr. 4 nėra kitų tualetų. Iki įsirengdami sanitarines patalpas savo butuose ginčo patalpomis kaip tualetu ir prausykla naudojosi ir kitų butų savininkai. Byloje nėra ginčo dėl to, priešingai nei teigia apeliantė.

24. Kolegija atkreipia dėmesį, jog pati apeliantė savo apeliaciniame skunde pripažįsta ir įvardija bendro naudojimo patalpomis, esančias sanitarines patalpas antrajame (duomenys neskelbtini) name, o jų paskirtis yra kaip ir pirmojo aukšto ginčo patalpų, tačiau antrojo aukšto patalpos naudojamos antrojo aukšto gyventojų. Be to, svarbu pabrėžti, jog įėjimas į (duomenys neskelbtini) namo antrą aukštą yra atskiras įėjimas į tą gyvenamojo namo dalį iš lauko pusės, į antrąjį namo aukštą iš pirmojo aukšto įėjimo nėra. Taip pat sprendžiant dėl ginčo patalpų paskirties yra svarbu tai, jog byloje nustatyta, kad įėjimas į šias patalpas yra tik iš bendro naudojimo koridoriaus, į jas negalima ir niekada nebuvo įmanoma patekti tiesiogiai iš greta esančių ieškovams bei atsakovei priklausančių butų.

25. Todėl įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo patalpos istoriškai ir faktiškai buvo skirtos bendriems gyventojų poreikiams tenkinti ir buvo skirtos bendram visų butų bendraturčių naudojimui ir yra funkciškai susietos su gyvenamajame name esančiais butais, yra pagrįsta byloje esančių įrodymų visetu (CPK 185 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ginčo patalpos yra bendro naudojimo, todėl teisingai konstatavo, kad jos buvo privatizuotos kartu su ieškovų butu kaip bendroji dalinė nuosavybė.

26. Apeliacinio skundo argumentas, jog bendras ginčo patalpų naudojimas nėra aktualus, nes šiuo metu ginčo patalpomis naudojasi tik dviejų butų gyventojai, o kiti yra įsirengę sanitarines patalpas savo butuose, yra teisiškai nereikšmingas ginčo nagrinėjimui, nes tokios aplinkybės negali keisti teisinio ginčo kvalifikavimo. Taip pat ir argumentai, susiję su komunalinių mokesčių mokėjimų (nemokėjimu) nagrinėjamu atveju nėra aktualūs ginčo išsprendimui. Kolegija nurodo, jog byla nagrinėjama esant įtrauktiems visiems (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) namo butų savininkams, todėl visų minėtų namų savininkų teisės dalyvauti procese yra užtikrintos. Komunalinių mokesčių mokėjimo klausimas už ginčo patalpas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

27. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, jog atsakovė nuosavybės teises į ginčo patalpas, kaip buto sudėtinę dalį, įgijo Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 30 d. priėmimo perdavimo aktu Nr. 1833-01, o 2009 m. rugsėjo 10 d. buvo parengta buto kadastro duomenų byla ir nustatyta, kad šio buto plotas yra 26,49 kv. m. Pirmosios instancijos teismas atmetė tokius atsakovės argumentus. Byloje nustatyta, jog 1999 m. gruodžio 30 d. nekilnojamo turto perdavimo – priėmimo aktu Nr. 1833-01 buvo perduotos konkretaus ploto – 16,42 kv. m – patalpos atsakovei bei tokio ploto patalpos buvo išnuomotos trečiajam asmeniui. Be to, iš į bylą pateiktų istorinių kadastrinių duomenų matyti, kad ginčo patalpų, kaip ir kitų to paties aukšto patalpų, žymėjimas ir priskyrimas konkrečiam turtiniam vienetui buvo keičiami ne vieną kartą, todėl remiantis 1950 m., 1972 m. planuose patalpų žymėjimu tuo pačiu indeksu kaip ir apeliantei priklausančiu butu, daryti išvadą, jog ginčo patalpos buvo priskirtos būtent atsakovei priklausančiam butui, nėra pagrindo.

28. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, jog pačios apeliantės pozicija dėl ginčo patalpų nebuvo vienareikšmė ir nuosekli. Iš byloje esančio Vilniaus miesto savivaldybės 2015 m. liepos 13 d. rašto Nr. A51-69447/15(2.11.3.5-SR3) matyti, jog atsakovė papildomai pažymėjo, kad ieškovai 1993 m. liepos 15 d. pirkimo – pardavimo sutartimi bendrojo naudojimo patalpų neįsigijo, ir nurodė, jog patalpos, plane pažymėtos indeksais 4-3 ir 4-4, turi būti priskirtos prie bendrojo naudojimo patalpų, o artimiausiu metu bus svarstomas klausimas dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų atlikimo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamentas 2015 m. lapkričio 13 d. rašte dėl buto (duomenys neskelbtini) patalpų Nr. A51-108688/15(3.3.15.3-EM4) nurodyta, kad savivaldybėje nebuvo priimtas sprendimas priskirti patalpas, plane pažymėtas 4-3, 4-4, butui (duomenys neskelbtini).

29. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai atsižvelgė į ginčo patalpų bendrą naudojimo pobūdį, į jų funkcinį atskyrimą ir prieinamumą visiems butų gyventojams naudotis (atskiras įėjimas iš bendro koridoriaus), todėl padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė negalėjo įgyti nuosavybės teisės į ginčo patalpas patikslinant kadastrinius matavimus. Toks būdas neatitinka CK 4.47 straipsnyje įtvirtintų nuosavybės įgijimo pagrindų ir iš esmės negali būti laikomas netikslaus ploto patalpų apibrėžimu atliekant kadastrinius matavimus.

30. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovai šiuo atveju neturėjo būtinybės atskirai ginčyti patalpų registraciją Nekilnojamojo turto registre atsakovės vardu, nes teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, priklausomas nuo sandorio ar kito pagrindo nuosavybei įgyti buvimo ar nebuvimo, o panaikinus sandorį, išnyksta nekilnojamojo turto ir teisių į jį įregistravimo viešajame registre pagrindas.

31. Trečiojo asmens atsiliepime nurodomas argumentas, jog ieškovai neturi teisės ir įgaliojimų reikšti reikalavimo dėl patalpų pripažinimo kitų asmenų bendrąja daline nuosavybe, kadangi įstatymais jiems tokia teisė nesuteikta, tuo labiau įvertinant kokias pasekmes jų reiškiami reikalavimai sukels kitiems asmenims, yra atmestini kaip nepagrįsti. Kolegija nurodo, jog ieškovai turi teisę reikšti tokio pobūdžio ieškinio reikalavimą, gindami savo, kaip gyvenamojo namo bendrosios dalinės nuosavybės bendraturčių, teises ir teisėtus interesus. Kaip jau aukščiau minėta, visi abiejų namų savininkai yra įtraukti ir dalyvauja byloje trečiaisiais asmenimis. Kaip matyti iš bylos, apie vykstantį procesą jiems tinkamai pranešta. Taigi nėra teisinio pagrindo teigti, kad ieškovai reiškiamu ieškiniu atstovauja visus gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), patalpų savininkus. Be to, visi asmenys, kuriems teismo sprendimas sukels teisines pasekmes apie procesą žino ir jame dalyvauja, todėl jų teisės nėra pažeidžiamos.

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai kas išdėstyta, sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas bei pagrįstai ir teisėtai nustatė, jog privatizuojant butus gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), ginčo patalpos, plane pažymėtos indeksais 4-3 ir 4-4, tapo butų savininkų bendrąja daline nuosavybe, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

33. Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės ieškovų naudai priteistina 150 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 93, 98 straipsniai).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti ieškovams A. B. ir D. B. 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, iš apeliantės Vilniaus miesto savivaldybės.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Andrutė KalinauskienėEglė SurgailienėRūta Veniulytė-Jankūnienė