Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

išnagrinėjusi E. V., gyv. (duomenys neskelbtini), privataus kaltinimo bylų proceso tvarka paduoto skundo prieš T. D., UAB (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kurį kaltina pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį, priėmimo klausimą,-

Aprašomoji dalis

n u s ta t ė:

Vilniaus miesto apylinkės teisme 2013-06-17 gautas E. V. skundas, kuriuo prašoma patraukti baudžiamojon atsakomybėn T. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalį. Skunde pareiškėja nurodo, kad 2013 m. sausio 24 d. interneto portale www.alfa.lt buvo patalpintas straipsnis pavadinimu „Įtarimai ir kaltinimai – ne kliūtis laimėti konkursus VRM“, straipsnio autorius T. D. Straipsnyje nurodoma, jog Vidaus reikalų ministerijai pavaldžiose institucijose vykdyti viešųjų pirkimų konkursai informacinių technologijų srityje galėjo būti neskaidrūs, jų rezultatus galėjo įtakoti buvęs Vidaus reikalų ministras R. P. ir su juo bendravę asmenys. Kaip pavyzdys pateikiami UAB (duomenys neskelbtini), straipsnio autoriaus tvirtinimu, nes be tam tikrų asmenų, įskaitant pareiškėją, pagalbos laimėti viešųjų pirkimų konkursai informacinių technologijų srityje. Pareiškėja nurodo, jog straipsnyje akcentuojama, jog ji priklauso „neskaidriam bendrininkų tinklui“, net po kelis kartus yra įvardyta kaip „teisėsaugai gerai žinoma“, „prieštaringos reputacijos veikėja“, „vadinama valstybininkų Smailyte“. Pareiškėja nurodo, jog 2013 m. balandžio 5 d. portale www.alfa.lt patalpintas dar vienas T. D. parengtas straipsnis pavadinimu „Komiteto pirmininkas Seimo duris atveria sviesto perėjūnams“, kuriame nurodoma, jog Seimo Informacinės visuomenės plėtros komiteto pirmininkas bendrauja su įvairiais asmenimis, kurie straipsnio autoriaus siejami su galimai neskaidriais, abejonių keliančiais projektais. Straipsnyje taip pat akcentuojama, kad pareiškėja yra „prieštaringai vertinama“, „teisėsaugos su neskaidriais viešaisiais pirkimais siejama“, „svieto perėjūnė“, „valstybininkų S.“. Pareiškėja teigia, jog reikšminga laikytina ir ta aplinkybė, jog reputaciją prieštaringa parodyti bando būtent T. D. ir portalas www.alfa.lt periodiškai besikartojančiuose straipsniuose (pvz., straipsnis „Valstybininkų" S. vejama nuo valstybės organizacijų"; straipsnis „Kas prekiauja milijonų verta slapta informacija apie viešuosius pirkimus?", straipsnis „Lietuviškojo Madoffo imperija dūžta į šipulius", kuriuose, pasak pareiškėjos, neįvardijamas joks konkretus neteisėtas pareiškėjos veiksmas, nenurodoma, kaip konkrečiai pasireiškė jos dalyvavimas straipsniuose įvardijamų aplinkybių kontekste, tekartojama, jog ji buvo R. P. visuomenine patarėja ir nepagrįstai bandoma formuoti neteisingą visuomeninę nuomonę, jog jos reputacija yra prieštaringa, jog ji yra tarpininkė atsakingiems valstybės pareigūnams priimant neskaidrius sprendimus, o vėliau, pats įtikėjęs tuo, ką rašo, tikėtina, paties sukurtus epitetus, pradėjo vartoti kaip plačiai žinomus ir įvairiuose kontekstuose aptariamus faktus. Pareiškėja teigia, jog nurodyta aplinkybė parodo T. D. veiksmų nusikalstamos veikos objekto atžvilgiu kryptingumą ir piktybiškumą, subjektyvių asmeninių siekių sąlygojamą jos asmens persekiojimą, bandymą kompromituoti visų asmenų, su kuriais ji bendrauja, akyse, daryti jiems spaudimą, kad vengtų bendradarbiavimo su ja. Pareiškėja teigia, jog vertinant T. D. veiksmų kryptingumą ir subjektyvumą dėmesys atkreiptinas į tai, jog savo straipsniuose ją nepagrįstame ir įžeidžiančiame kontekste T. D. periodiškai pradėjo minėti po to, kai portale www.alfa.lt 2012 m. vasario 20 d. buvo paskelbtas straipsnis „Bėk, Tomai, bėk", 2012 m. vasario 28 d.- straipsnis „Žurnalisto iššūkis: kiek liko laisvės ir teisingumo", kuriuose ji nepagrįstai kaltinama bandymu susidoroti su žurnalistu T. D., pateikiant informaciją apie šį asmenį teisėsaugos institucijoms. Pareiškėja teigia, jog ją įžeidžiančio turinio formuluotės „prieštaringos reputacijos veikėja", „valstybininkų S.", „kyšo uodega", „svieto perėjūnas" pavartotos tuose pačiuose T. D. parengtuose straipsniuose, už kurių turinį prašoma taikyti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 154 straipsnio 2 dalį.

Motyvuojamoji dalis

Skundas grąžintinas pareiškėjai.

Pažymėtina, kad privataus kaltinimo tvarka teismui raštu paduodamo skundo (pareiškimo) paskirtis ir funkcija – ne tik pranešimas apie nusikalstamą veiką, bet ir asmens apkaltinimas: tokiu skundu (pareiškimu) asmeniui yra pareiškiamas kaltinimas, kad būtų nagrinėjamas teisme, todėl tokiems skundams (pareiškimams) keltini didesni formalūs reikalavimai negu kreipimaisi, pagal kuriuos ikiteisminis tyrimas dar bus atliekamas (Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 23 d. nutartis B.b. Nr.1A-540/2007). Privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą teisme palaiko nukentėjusysis, kuris teisme įgyja privataus kaltintojo statusą (Lietuvos Respublikos BPK 408 str.). Lietuvos Respublikos BPK 412 str. 2 d. nustatyta, kokiu būdu nukentėjęs nuo nusikaltimo asmuo ar jo atstovas gali realizuoti savo teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Iš įstatymo nuostatos seka, jog privataus kaltinimo bylose nukentėjusysis yra aktyvus baudžiamojo proceso dalyvis ir jis turėtų užtikrinti, kad pateikiamas kaltinimas būtų suformuotas tinkamai. Lietuvos Respublikos BPK 412 str. nurodyta, kad skunde turi būti nurodyta: teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės; duomenys, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes; nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką privataus kaltinimo bylų procese nukentėjusiojo skundo dalis apie nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vietą, laiką, padarinius ir kitas esmines aplinkybes, turi būti suformuluota aiškiai ir suprantamai, joje turi atsispindėti esminiai nusikaltimo sudėties požymiai ir elementai, kadangi nukentėjusiojo skundas apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas, o nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi turėti veiksmingą galimybę realizuoti teisę į gynybą. Šie didesni keliami įstatymo reikalavimai privataus kaltinimo tvarka paduodamam skundui išplaukia ir iš to, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Baudžiamojo proceso kodeksą, teismas nėra baudžiamąjį persekiojimą inicijuojantis subjektas. Viena iš kaltinamo nusikalstamų veikų padarymu asmens teisių yra teisė žinoti, kuo kaltinamas.

Teismas pažymi, kad formuluojamas skunde kaltinimas turi būti tikslus, pats teismas koreguoti kaltinimo negali, nes taip teismas prisiimtų baudžiamąjį persekiojimą inicijuojančio asmens vaidmenį.

E. V. prašo patraukti baudžiamojon atsakomybėn T. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalį. Iš skunde išdėstytų aplinkybių matyti, jog pareiškėja į teismą kreipiasi dėl internete, portale www.alfa.lt publikuotų straipsnių, tačiau vėlgi, neaišku, dėl kelių straipsnių, kadangi pareiškime jų vardinama daugiau, tuo tarpu pareiškėją šmeižiantys ir įžeidžiantys žodžiai skundo pradžioje, kurioje bandoma formuluoti faktines aplinkybes, nurodyti tik iš dviejų straipsnių. Vėlgi teigdama, jog ją įžeidė žodžiai „kyšio uodega“, šių žodžių jau nenurodo prie šmeižimo, nors teigia, jog straipsniuose įvardytos frazės ją tiek apšmeižė, tiek įžeidė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltinime turi būti kiek įmanoma tiksliau aprašyti nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens galimai parašyti neteisėti žodžiai ar kt., jų padarymo eiliškumas, seka, bei konkrečiai nurodyta, kokiais konkrečiais žodžiais ar kt. pasireiškė nurodomos nusikalstamos veikos, kurie, pareiškėjos manymu, žodžiai ją šmeižia, t.y. šmeižimas turi būti nurodomas aiškiai, konkrečiai, kadangi tokios informacijos apibrėžtumas būtinas nustatant bylos nagrinėjimo ir įrodinėjimo ribas, o dėl kurių asmuo mano, jog jis yra įžeistas. To šiame skunde nėra, t.y. nėra sukonkretinta kaltinimo apimtis, nenurodyta kiek ir kokių konkrečių frazių apšmeižė pareiškėją, kuriuose straipsniuose pateiktos frazės būtent jos atžvilgiu yra šmeižiančios. Pažymėtina, kad tas kas šmeižė asmenį per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje, tokia nusikalstama veika numatyta Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalyje. Akcentuotina ir tai, jog tos pačios frazės nesudaro dviejų nusikalstamų veikų - šmeižimo ir įžeidimo sutapties, t.y. tokiu atveju gali būti arba tik šmeižimas, arba tik įžeidimas, jei nusikalstama veika nustatoma, jog yra padaryta. Pagal Lietuvos Respublikos 154 str. 2 d. atsako tas, kas apšmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Teismų praktikoje garbė traktuojama kaip viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens gerą vardą. Orumu laikomas asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Šmeižimo atveju nukentėjusysis žodžiu, raštu panaudojant spaudą, kitas visuomenės informavimo priemones pažeminamas yra kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant ir jo orumą. Objektyviosios pusės požymis – paskleidimas bent vienam trečiajam asmeniui tikrovės neatitinkančios informacijos (žinios), galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai turi atitikti BK 15 str. 2 d. numatytą tiesioginės tyčios formą, t.y., darydamas šį nusikaltimą, kaltininkas turi suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to norėti. Kitaip sakant, jis turi suprasti, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios yra žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo ir sąmoningai tai daro. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 1 dalyje numatyta įžeidimo nusikalstama veika yra viešas užgaulus žmogaus pažeminimas veiksmu, žodžiu ar raštu, tai yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2005, Nr. 2 K-269/2005, Nr. 2K-210/2008). Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojamas atsiliepiamas apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Įžeidimas yra viešas, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje. Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Įžeidimas veiksmu visada yra padaromas užgaulia forma, siekiant pažeminti, morališkai įskaudinti žmogų. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas nepadoriai apibūdindamas asmenį suvokia, kad užgauliai žemina nukentėjusįjį ir to nori. Baudžiamosios teisės prasme įžeidimo būtinas subjektyvus požymis yra tyčia, objektyvusis požymis - užgaulumas, akivaizdžiai prieštaraujantis įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog E. V. skundas paduotas nesilaikant Lietuvos Respublikos BPK 412 straipsnio 2 dalyje keliamų reikalavimų, dėl ko skundas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 412 straipsnio 3 dalimi, grąžintinas jį padavusiam asmeniui.

Ši nutartis neužkerta pareiškėjai kelio, pašalinus skundo trūkumus, iš naujo kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 412 straipsnio 3 dalimi, teismas, -

nutaria:

atsisakyti priimti E. V. privataus kaltinimo bylų proceso tvarka paduotą skundą. Skundą grąžinti pareiškėjai.

Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.