Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų B. N. H., taip pat F. Z. S. ir N. Z. S., atstovaujamų atstovės pagal įstatymą B. N. H., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų B. N. H., taip pat F. Z. S. ir N. Z. S., atstovaujamų atstovės pagal įstatymą B. N. H., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

7. Departamentas ginčijamu 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. 22M52042 nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; išsiųsti juos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjai B. N. H. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjai 3 metams nuo išsiuntimo dienos, neuždrausti F. Z. S. ir N. Z. S. atvykti į Lietuvos Respubliką.

9. Teismas akcentavo, kad nors pareiškėja pateikė abstraktų ir nemotyvuotą pasakojimą, tačiau iš jo turinio galima daryti išvadą, jog pareiškėja tariamą patėvio persekiojimą sieja su jo grasinimais ištekinti. Vien šios priežastys nepatvirtina, jog jai grėsė ar gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Bylos rašytiniai įrodymai nepatvirtina faktinių duomenų, pagrindžiančių persekiojimo grėsmę, o tai yra būtina sąlyga norint gauti prieglobstį Lietuvoje. Teismui nekilo abejonių, jog atsakovas pareiškėjos prašymą išnagrinėjo nuodugniai ir išsamiai.

10. Teismo vertinimu, pareiškėjų nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jų pačių subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Atsakovas nenustatė individualios asmeninės grėsmės pareiškėjams grįžti į kilmės šalį. Teismui tokių įrodymų (apie galinčią kilti asmeninę grėsmę pareiškėjai jos šalyje) nepateikta. Taigi, atsakovas neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

12. Teismas akcentavo, kad Departamentas, įvertinęs anksčiau aptartų aplinkybių visumą, vadovaudamasis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, nuostatomis, Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, paskyrė pareiškėjai B. N. H. draudimo atvykti terminą – 5 metai. Teismo vertinimu, toks terminas nėra proporcingas. Nors nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau, vadovaujantis aptartų teisės aktų nuostatomis ir atsižvelgiant į individualią pareiškėjos situaciją, būtų proporcinga uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo, todėl Sprendimas šioje dalyje yra keistinas. Atitinkamai, keistina Sprendimo dalis dėl perspėjimo apie draudimą pareiškėjai atvykti ir apsigyventi įvedimo į Šengeno informacinę sistemą 3 metus nuo išsiuntimo dienos, šį terminą sutrumpinant iki 2 metų.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

17. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusio ginčo pobūdį ir byloje keliamus klausimus, atsižvelgdama į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka (2022 m. birželio 14 d. teismo posėdyje dalyvavo pareiškėja B. N. H. ir pareiškėjų atstovas advokatas), o apeliaciniame skunde nenurodytos jokios priežastys, dėl kurių byla ir apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (paminėta tik tai, kad pareiškėjai norėtų ir turėtų būti išklausyti tiesiogiai), ar kliūtys, dėl kurių pareiškėjai negali savo paaiškinimų, argumentų išdėstyti raštu, konstatuoja, jog minėtas prašymas yra atmestinas.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai ar aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

20. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktai. Pirmiausiai paminėtina 1951 m. Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso, ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Šios konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

21. Europos Sąjungos teisės kontekste visų pirma atkreiptinas dėmesys į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnį, kuriame nurodyta, jog teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo. Taigi, Europos Sąjungos teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė.

22. Ginčui taip pat reikšmingos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva) nuostatos. Pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).

23. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d) dalis nurodo, kad pabėgėlis, tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.

24. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte.

25. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia, pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

26. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.

27. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo, atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.

28. Įstatymo nuostatos yra pagrįstos Ženevos konvencija, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. Įstatymo 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 dalis).

29. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pirmiau nurodytose Įstatymo nuostatose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

31. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvoje ir paaiškino, kad, prieš kelerius metus pareiškėjos sutuoktiniui / nepilnamečių pareiškėjų tėvui palikus šeimą, jie apsigyveno kartu su pareiškėjos motina ir jos sutuoktiniu (patėviu), tačiau, motinai mirus, patėvis pradėjo versti pareiškėją atiduoti vaikus ją palikusio sutuoktinio šeimai ir ištekėti dar kartą; patėvis mušė pareiškėją, grasino ją nužudyti, taip pat yra sumušęs pareiškėjus-nepilnamečius vaikus; patėvis yra įtakingas, todėl, jei jis įvykdytų savo grasinimus, jam netektų atsakyti.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, nepakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, neišsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjų nusiskundimų, teismas neištyrė kai kurių byloje esančių įrodymų esminiais aspektais, be kita ko, teismas (atitinkamai, ir atsakovas) vertino išimtinai tik aplinkybes, susijusias su pareiškėja B. N. H., bet netyrė kilmės valstybėje galinčios kilti grėsmės pareiškėjams-nepilnamečiams vaikams F. Z. S. ir N. Z. S., jų atitikties Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintiems kriterijams bei tinkamai nepatikrino sprendimo grąžinti juos į kilmės valstybę teisėtumo ir pagrįstumo, suderinamumo su jų geriausiais interesais. Pavyzdžiui, Sprendime nurodyta, kad pareiškėjai gali grįžti į kilmės šalį ir apsigyventi (duomenys neskelbtini), kur šeima ir gyveno iki išvykimo, tačiau tokia išvada padaryta išnagrinėjus tik kilmės šalies informaciją apie vienišų, išsiskyrusių moterų padėtį bei individualias pareiškėjos aplinkybes, jog ji nėra išsiskyrusi ir turi vyriškos lyties giminaičių palaikymą.

33. Teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad Sprendime ir pirmosios instancijos teismo sprendime nepasisakyta dėl to, kad pareiškėjai (tiek F. Z. S. ir N. Z. S., kaip nepilnamečiai vaikai, tiek B. N. H., kaip vieniša motina) priskirtini pažeidžiamų asmenų kategorijai (Įstatymo 2 str. 18² d.), ir dėl šios aplinkybės įtakos priimant sprendimus dėl jų. Byloje taip pat nėra išsiaiškintos aplinkybės, susijusios su pareiškėjos sutuoktiniu / pareiškėjų-nepilnamečių vaikų tėvu. Nors atsakovas (atitinkamai, ir pirmosios instancijos teismas) nekėlė abejonių dėl pareiškėjos paaiškinimų, kad ji yra susituokusi (būtent šia aplinkybe iš esmės ir grindžiama išvada, kad pareiškėjai nėra būtina tarptautinė apsauga) ir kad jos sutuoktinis šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini), tačiau šios aplinkybės liko neatskleistos ir nepatikrintos. Pažymėtina, kad aplinkybės, susijusios su minėto asmens gyvenimu Europos Sąjungoje (pvz., teisėtumas, teisinis pagrindas), yra reikšmingos nustatant, ar pareiškėjų išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos ir draudimas pareiškėjai atvykti yra suderinami su šio asmens, gyvenančio Europos Sąjungoje, teisėmis ir teisėtais interesais, įtvirtintais Europos Sąjungos teisėje.

34. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Įstatymo 126 straipsnyje ir kituose Įstatymo straipsniuose yra įgyvendinta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, kurios 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. <…> Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta, kad: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų“.

35. Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta: „Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo“. Pagal Direktyvos 2008/115 2 konstatuojamąją dalį, direktyva siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmogiškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. balandžio 28 d. sprendimo PPU, C-61/11, ECLI:EU:C:2011:268, 31 p.). Be to, taikant Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431, 48 p.). Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 tikslus, jos aiškinimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje.

36. Nagrinėjamu atveju Sprendimo dalis dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nepatvirtina, kad atsakovas išanalizavo pareiškėjų-nepilnamečių vaikų interesus, šeimos gyvenimą, bei šiuo požiūriu atsižvelgė į negrąžinimo principą. Iš Sprendimo turinio matyti, kad šiuo aspektu buvo remtasi tik tuo, kad pareiškėjai į Lietuvą atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirsdami valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio paprašė tik kai buvo sulaikyti pareigūnų, tačiau tai neatitinka Direktyvos 2008/115 tikslų, jos 6 konstatuojamosios dalies, kurioje akcentuojama, jog sprendimai turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant klausimą, turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Pažymėtina, kad tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis panašiose bylose (žr., pvz., 2022 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1621-602/2022, 2022 m. balandžio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2000-520/2022). Pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino Sprendimo šiuo aspektu.

37. Teisėjų kolegija pabrėžia ir tai, jog Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis nustato, kad valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais; be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio (1 d.); todėl vaikui būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų numatyta tvarka (2 d.). Pagal šios konvencijos 22 straipsnį, valstybės dalyvės imasi reikiamų priemonių, kad užtikrintų vaikui, norinčiam gauti pabėgėlio statusą arba laikomam pabėgėliu pagal taikytiną tarptautinę arba vidaus teisę ir nustatytą tvarką, nepriklausomai nuo to, ar jį lydi, ar nelydi jo tėvai ar koks nors kitas asmuo, deramą apsaugą ir humanitarinę pagalbą besinaudojant taikytinomis teisėmis, išdėstytomis šioje konvencijoje ir kituose tarptautiniuose žmogaus teisių arba humanitariniuose dokumentuose, kurių dalyvės yra nurodytos valstybės (1 d.); siekdamos šio tikslo, valstybės dalyvės remia, jeigu joms atrodo, kad tai reikalinga, Jungtinių Tautų ir kitų kompetentingų tarpvyriausybinių arba nevyriausybinių organizacijų, bendradarbiaujančių su Jungtinėmis Tautomis, pastangas ginti tokį vaiką, teikti jam paramą ir ieškoti kiekvieno vaiko bėglio tėvų arba kitų šeimos narių, gauti iš jų reikalingą informaciją, kad būtų galima grąžinti vaiką į šeimą. Jei tėvų ar kitų šeimos narių negalima surasti, tokiam vaikui teikiama tokia pat apsauga, kaip ir bet kuriam kitam vaikui, dėl kokios nors priežasties visam laikui ar laikinai netekusiam savo šeimos aplinkos, kaip tai numato ši konvencija (2 d.).

38. Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 6 punkte nustatyta, kad nepilnamečio prieglobsčio prašytojo, išskyrus nelydimus nepilnamečius prieglobsčio prašytojus, apklausa atliekama, jeigu yra pagrindas manyti, kad jo pasakojimas gali turėti įtakos vertinant kartu į Lietuvos Respubliką atvykusių ir prašymus suteikti prieglobstį pateikusių pilnamečių tokio prieglobsčio prašytojo šeimos narių apklausos metu pateiktus duomenis arba, kad nepilnametis prieglobsčio prašytojas gali pateikti duomenų apie jam asmeniškai gresiantį persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus. Tokio nepilnamečio prieglobsčio prašytojo apklausa atliekama dalyvaujant bent vienam iš jo tėvų (įtėvių) arba kitam teisėtam atstovui, su kuriuo nepilnametis prieglobsčio prašytojas atvyko į Lietuvos Respubliką, išskyrus atvejus, kai pagrįstai manoma, kad šių asmenų dalyvavimas apklausoje gali trukdyti nepilnamečiam prieglobsčio prašytojui pateikti duomenų apie jo patirtą ar jam gresiantį persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus.

39. Šioje byloje pareiškėjai-nepilnamečiai vaikai yra gimę (duomenys neskelbtini). Pareiškėja apklausoje tvirtino, kad patėvis yra sumušęs ir ją, ir jos vaikus, vaikus dažnai skriausdavo. Tokios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovas turėjo spręsti dėl šių nepilnamečių prieglobsčio prašytojų apklausos, tačiau byloje nėra duomenų, jog tokie veiksmai buvo atlikti.

40. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl nepagrįstai tik iš dalies pakeitė Sprendimą. Teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, atsakovas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį teisiškai svarbių aplinkybių, todėl Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 3 p.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjų B. N. H., taip pat F. Z. S. ir N. Z. S., atstovaujamų atstovės pagal įstatymą B. N. H., apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjų B. N. H., taip pat F. Z. S. ir N. Z. S., atstovaujamų atstovės pagal įstatymą B. N. H., skundą tenkinti.

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 22M52042 panaikinti ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjų B. N. H., taip pat F. Z. S. ir N. Z. S., atstovaujamų atstovės pagal įstatymą B. N. H., prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Sprendimas neskundžiamas.