- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-22
- Bylos Nr.
- 1A-284-168-2010
- Teisminio proceso Nr.
- 1-76-1-00873-2009-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ričardas Gilys, Tomas Zdanavičius, Nijolė Sušinskienė (pran.)
- Nuteistasis
- A., A. P.
- Advokatai
- Vytautas Kazlauskas
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Nijolės Sušinskienės, teisėjų Ričardo Gilio ir Tomo Zdanavičiaus, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei, dalyvaujant prokurorui Vytautui Sabaliauskui, gynėjui advokatui Vytautui Kazlauskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau LR BK) 227 str. 2 d. ir nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Aprašomoji dalis
n u statė:
A. P. nuteistas už tai, kad 2009 m. gruodžio 25 d., apie 09.30 val., Panevėžio rajone, Panevėžio aplinkelio 13-ame kilometre, ties (duomenys neskelbtini) kaimu davė 400 litų kyšį Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos biuro magistralinių kelių priežiūros būrio patruliams E. M. ir P. M., įmesdamas per tarnybinio automobilio VW PASSAT valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinį keleivio pusės langą į policijos pareigūno ant kelių laikomo alkotesterio matavimo prietaisą pinigus ir tuo siekdamas neteisėtos šių valstybės tarnautojų veiklos, t.y. kad valstybės tarnautojai nefiksuotų pažeidimo dėl transporto priemonės vairavimo neblaiviame stovyje bei netrauktų administracinėn atsakomybėn.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. P. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-02-11 nuosprendį ir sumažinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį bei pakeisti LR BK 75 str. 1 d., 2 d. pagrindu paskirtą įpareigojimą neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms į įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Skunde nurodo, kad teismo nuosprendis dalyje dėl bausmės individualizavimo, t. y. jos dydžio yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Teigia dėl šios nusikalstamos veikos padarymo prisipažino tiek ikiteisminio, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, nuoširdžiai gailėjosi. Yra padaręs išvadas, kad daugiau niekada išgėręs nesės už vairo ir jokiomis priemonėmis nedarys įtakos policijos pareigūnams. Tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir jo prisipažinimo bei nuoširdaus gailėjimosi nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nurodo, kad viso baudžiamojo proceso metu davė paaiškinimus apie veikos aplinkybes tiek, kiek apie jas prisiminė, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis vengė duoti parodymus, nepripažino padaręs minėtos nusikalstamos veikos. Mano, kad teismas, parinkdamas jam bausmę, netinkamai įvertino visas aplinkybes, reikšmingas jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės konstatavimui, dėl ko, vertindamas kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – nusikalstamos veikos sunkumą, jos pobūdį, pavojingumo laipsnį, asmenybę bei tai, kad nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nepagrįstai skyrė per didelę laisvės atėmimo bausmę. Nurodo, jog atsižvelgiant į tai, jog turi galimybę susirasti darbą užsienio valstybėje, jam skirtas įpareigojimas neišvykti iš gyvenamosios vietos yra nesuderinamas su jo galimybe įvykdyti nuosprendį. Dėl šių aplinkybių mano, jog jam teismo skirtas įpareigojimas turėtų būti keistinas kitu – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Mano, jog tuo tikrai būtų pasiekti nubaudimo tikslai.
Nuteistojo gynėjas teismo posėdyje prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras - atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. P. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 227 str. 2 d. įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo nuteistojo veiką ir, laikantis bendrų bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.), teisingai paskyrė jam bausmę.
Apeliantas neginčija veikos kvalifikavimo bei kaltės, tačiau nesutikdamas su tuo, kad teismas nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t.y. jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, prašo ją pripažinti bei tuo pagrindu švelninti, jo manymu, jam skirtą per didelę laisvės atėmimo bausmę. Kolegija konstatuoja, kad tenkinti šiuos apelianto prašymus nėra pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymas yra viena iš bausmės individualizavimo sąlygų, numatytų bendruosiuose bausmės skyrimo pagrinduose (LR BK 54 str.). BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kuri gali būti konstatuota esant bent vienam iš šių trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltinamasis prisipažino padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltinamasis prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltinamasis prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis.
Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką teismo yra vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba kaltu prisipažįsta tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas savanorišku.
Nors apylinkės teismas nuosprendyje ir nurodė, jog nuteistasis A. P. kaltu prisipažino, tačiau pagrįstai nepripažino šios aplinkybės kaip lengvinančios jo atsakomybę. Iš bylos duomenų matyti, kad A. P. ikiteisminio tyrimo metu kaltu neprisipažino ir atsisakė duoti bet kokius parodymus, t. y. paaiškinimo dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nedavė, taip pat atsisakė dalyvauti akistatose su policijos pareigūnais. 2010-02-03 teisiamojo posėdžio metu į pirmininkaujančio klausimą ar supranta kaltinimą ir ar prisipažįsta kaltu, nuteistasis A. P. atsakė kaltinimą suprantantis, kaltu prisipažįstantis iš dalies (b. l. 79). Tuoj po to teismui duodamas paaiškinimus, nuteistasis jau parodė prisipažįstantis įvykdęs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, tačiau teigė, kad negali nurodyti kaip policijos pareigūnams davė 400 Lt kyšį, nes visų aplinkybių neatsimena (b. l. 80). Apeliantas ir savo skunde nurodė, jog veikos aplinkybes nurodė tiek, kiek jas prisiminė, tačiau nei teisiamojo posėdžio metu, nei savo skunde nepaaiškino kas sąlygojo tai, jog jis neprisimena visų aplinkybių. Nuteistajam nustatytas 0,77 promilių, t.y. lengvas girtumas, negalėjo įtakoti atminties pablogėjimo. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. P. prisipažinimas nulemtas ne savanoriškumo, o ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamajame posėdyje patikrintų įrodymų. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės – savanoriško prisipažinimo sudėtinė dalis ir paprastai pasireiškia tuo, kad savo kaltę pripažinęs kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų bei stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nors A. P. teisiamojo posėdžio metu ir nurodė, jog dėl savo elgesio išvadas padarė, labai gailisi ir pažadėjo, jog daugiau taip nepasikartos, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, nuoširdus gailėjimasis neįmanomas savanoriškai nepripažinus savo kaltės, ko šiuo atveju konstatuoti negalima. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti A. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei tuo pagrindu tenkinti jo prašymą švelninti bausmę.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. P., atsižvelgė į visas bylos aplinkybes ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei paskirtos bausmės atidėjimo nuostatų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 str., 75 str., nepažeidė. Teismas įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, t.y. kad padaryta nusikalstama veika priskiriama apysunkiams nusikaltimams, kaltės formą ir rūšį – nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, nusikalstamos veikos stadiją – nusikaltimas baigtas, nuteistojo asmenybę – anksčiau teistas, tačiau veiką padarė išnykus teistumui, baustas administracine tvarka (b. l. 37-43), nedirba (b. l. 44), nėra jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. P. skirtinas mažesnis nei Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d. sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, o bausmės tikslai jam bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Paskirtoji bausmė nėra per griežta ir švelninti ją nėra jokio įstatyminio pagrindo.
Apeliantas skundu prašo pakeisti jam pirmosios instancijos teismo nustatytą įpareigojimą - be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms į baudžiamojo poveikio priemonę - įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Teigia, jog jis turi galimybę įsidarbinti užsienyje ir šis teismo jam skirtas įpareigojimas būtų nesuderinamas su jo galimybe įvykdyti nuosprendį.
BK 41 straipsnio 2 dalyje, be kitų bausmės paskirties principų, yra nustatyta, kad paskirta bausmė privalo užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija) (kasacinė byla Nr. 2K-594/2007). Bausmės vykdymo atidėjimas yra baudžiamosios atsakomybės realizavimo forma, kai nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu paskiriama baudžiamojo poveikio priemonė ir (ar) vienas ar keli baudžiamajame įstatyme numatyti įpareigojimai; nuteistasis įspėjamas, kad bausmės vykdymo atidėjimas jam gali būti pratęstas ar net panaikintas ir jis privalės vykdyti pagal nuosprendį paskirtą laisvės atėmimo bausmę, jei minėtu laikotarpiu savo elgesiu neįrodys, kad sugeba laikytis įstatymų reikalavimų; bausmės vykdymo atidėjimo metu nuteistojo elgesys nustatyta tvarka kontroliuojamas. Teismas, be būtinų bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų – pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi pareigą parinkti tokias baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) įpareigojimus, kurios užtikrintų nuteistojo nubaudimą, skatintų nuteistąjį laikytis įstatymų ateityje bei sudarytų prielaidas siekti kitų, BK 41 str. 2 d. nustatytų tikslų.
Atidėdamas bausmės vykdymą, teismas A. P. nepaskyrė baudžiamojo poveikio priemonių, o paskyrė įstatyme ( BK 75 str. ) numatytus įpareigojimus, t.y. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Tokie įpareigojimai nuosprendžio priėmimo metu buvusiais bylos duomenimis apeliantui paskirti teisingai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 32 str. numato, jog vykdant teisingumą, įstatymu gali būti varžoma piliečių galimybė laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje bei galimybė laisvai išvykti iš Lietuvos. Paskirtas suvaržymas, t.y. įpareigojimas be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms atitinka bausmės paskirtį, nes skirtas užtikrinti nuteistojo elgesio kontrolę bausmės vykdymo atidėjimo metu. Be to, pastebėtina, jog nuteistajam vykdant įpareigojimą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje suteikta pakankama darbo vietos pasirinkimo laisvė, o minimas įpareigojimas - be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, nėra absoliutus uždraudimas. Išvykti ilgiau kaip septynioms paroms draudžiama tik tuo atveju, jei tam nėra duotas teismo ar institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimas. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teismas nemato jokio pagrindo A. P. nuosprendžiu paskirto įpareigojimo – be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms – pakeisti baudžiamojo poveikio priemone – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, tuo labiau, kad nėra pateikta jokių duomenų apie A. P. finansines galimybes sumokėti įmoką, kurios minimalus dydis yra 5 MGL. Apelianto teiginys apie jo galimybę įsidarbinti užsienyje taip pat yra deklaratyvus, neparemtas kokiais nors konkrečiais duomenimis.
Remiantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.