Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos G. M. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-08-20 nutarties, kuria atmestas pareiškėjos skundas dėl Panevėžio apygardos prokuratūros 2 – ojo skyriaus prokuroro Kęstučio Greiciūno 2014-07-28 nutarimo, kuriuo prokuroras atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą ir paliko galioti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro vyriausiosios tyrėjos Vilmos Ramanauskienės 2014-07-03 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014-06-23 Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo gautas pareiškėjos G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl G. V. galimų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. ir 181 str.

2014-07-03 Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro vyriausioji tyrėja Vilma Ramanauskienė priėmė nutarimą, kuriuo atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal G. M. prašymą, motyvuodama tuo, kad informacijos patikslinimo metu nenustatyta objektyvių ir subjektyvių turto prievartavimo, sukčiavimo, kreditinio sukčiavimo ar kitų nusikalstamų veikų požymių dėl baudžiamosios atsakomybės, kaip kraštutinės priemonės, taikymo. Tarp šalių yra susiklostę teisiniai santykiai (dėl vekselio ir paskolos raštelio), kurie sprendžiami tiek ne ginčo tvarka, tiek civilinio proceso tvarka. Kadangi yra aiškios aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, todėl jį atsisakoma pradėti.

Nesutikusi su šiuo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro vyriausiosios tyrėjos V. Ramanauskienės 2014-07-03 nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, pareiškėja jį apskundė prokurorui. Panevėžio apygardos prokuratūros 2 – ojo skyriaus prokuroras K. Greiciūnas 2014-07-28 priėmė nutarimą, kuriuo netenkino pareiškėjos skundo ir paliko galioti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro vyriausiosios tyrėjos V. Ramanauskienės 2014-07-03 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Nutarime prokuroras nurodė, kad nagrinėjamu atveju iš surinktos medžiagos matyti, kad G. V. pareiškėjos atžvilgiu smurto nevartojo, pinigus jam pareiškėja skolino savo valia, grasinimo atvejai taip pat nenustatyti, juolab kad G. V. skolos nevengia, ir tai matyti iš pareiškėjos pateiktų vekselių, kuriais G. V. pripažįsta savo skolą. Taip pat iš surinktos medžiagos nematyti, kad G. V. būtų naudojęs pareiškėjos atžvilgiu apgaulę, nes, kaip minėta, pinigus skolino pati pareiškėja, kadangi jai G. V. pasirodė kaip „pasiturintis verslininkas, jos akivaizdoje disponavęs stambiomis sumomis pinigų, kalbėjęs kaip verslą išmanantis žmogus“. Prokuroras pritarė pirmiau priimtame nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą padarytai išvadai, kad tarp pareiškėjos ir G. V. susiklostę santykiai yra reguliuojami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normų. G. V., išduodamas dėl pasiskolintų pinigų vekselius G. M., patvirtina savo skolą. Turint vekselius CK numato, kad vekselio turėtojo reikalavimai yra patenkinami ne ginčo tvarka, t. y. ne teismo proceso metu. Prokuroras padarė išvadą, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro vyriausiosios tyrėjos V. Ramanauskienės 2014-07-03 priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjai šį prokuroro nutarimą apskundus Panevėžio miesto apylinkės teismui, skundžiama 2014-08-20 nutartimi buvo atmestas pareiškėjos skundas dėl Panevėžio apygardos prokuratūros 2 – ojo skyriaus prokuroro K. Greiciūno 2014-07-28 nutarimo, kuriuo prokuroras atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą ir paliko galioti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro vyriausiosios tyrėjos Vilmos Ramanauskienės 2014-07-03 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, panaikinimo. Teismas nutartyje nurodė, kad priimti sprendimai nepradėti ikiteisminį tyrimą yra pagrįsti ir teisėti. Teismas pažymėjo, jog teismų praktikoje tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, jog negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Nagrinėjamu atveju pagrindinis pareiškėjos tikslas yra ne kalto asmens nubaudimas, o savo tariamai pažeistų teisių atkūrimas, kuris turėtų būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Išanalizavus pateiktą medžiagą nenustatyta jokios tariamos nusikalstamos veikos požymio, o pareiškėjos G. M. teiginiai, jog yra įvykdyta nusikalstama veika, yra išimtinai deklaratyvūs ir neparemti jokiais faktais. Be to, tarp galimo kaltininko ir pareiškėjos susiklosčiusių teisinių santykių šalys nebandė spręsti civilinio proceso tvarka, nors tam jokių kliūčių nėra. Taigi aptartos aplinkybės rodo, kad iškilęs ginčas turi būti spendžiamas civilinio proceso tvarka, o tai reiškia, jog nagrinėjamoje situacijoje civilinio pobūdžio ginčui buvo bandoma pritaikyti baudžiamosios teisės normas, ir galimo kaltininko elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams buvo vertinamas kaip nusikalstamos veikos padarymas, o tai prieštarauja suformuotai teismų praktikai.

Tenkinama skundo dalis.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 166 str. 1 d. 1 p. nustato, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką. Ši įstatymo nuostata atspindi asmens teisę būti ginamam įstatymo, kai yra požymiai, kurie rodo, jog buvo pasikėsinta į žmogaus ir piliečio teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus. Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos įpareigoja prokurorą ar ikiteisminio tyrimo pareigūną priimti pagrįstus ir motyvuotus sprendimus tais atvejais, kada gali būti atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą. Baudžiamojo kodekso 168 str. 1 d. teigiama, kad prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio kodekso 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. Tačiau pažymėtina, kad prieš priimant byloje vienokį ar kitokį procesinį sprendimą, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės turi būti išsamiai ir objektyviai ištirtos, todėl atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą BPK 3 str. 1 d. 1 p. nurodytu pagrindu galima tik pasinaudojus visomis galimybėmis surinkti reikšmingus tyrimui duomenis.

Tiek vyriausiosios tyrėjos bei prokuroro nutarimuose, tiek ir skundžiamoje teismo nutartyje konstatuotos BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatytos aplinkybės, t. y. nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir pripažinta, kad tarp pareiškėjos G. M. ir G. V. dėl surašytų dviejų vekselių ir paskolos raštelio egzistuoja civiliniai, o ne baudžiamieji teisiniai santykiai. Tačiau aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad civilinių santykių tarp šalių buvimas nereiškia, kad šie santykiai negali pereiti į baudžiamuosius. Civilinių ir baudžiamųjų santykių atribojimas procesiniuose sprendimuose turi būti motyvuotas aiškiai ir suprantamai, remiantis medžiagoje nustatytomis aplinkybėmis. Aukštesniojo teismo nuomone, nagrinėjamoje medžiagoje kol kas nepakanka duomenų konstatuoti, kad tarp šalių (pareiškėjos ir G. V.) yra susiklostę išimtinai civiliniai teisiniai santykiai.

Tiek vyriausiosios tyrėjos, tiek ir prokuroro nutarimuose, kuriuos teisėtais ir pagrįstais pripažino skundžiama nutartimi apylinkės teismas, nurodyta, kad vekselio turėtojo reikalavimai patenkinami ne ginčo tvarka notarui išduodant vykdomąjį įrašą, kai vekselio turėtojas kreipiasi į notarą per vienerius metus nuo mokėjimo termino dienos ir pateikia reikiamus įrodymus. Tokiu atveju vekselis tampa paprastu skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu – civilinio proceso tvarka, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriais. Taip pat pažymėta, kad nagrinėjamu atveju iš surinktos medžiagos nematyti, kad G. V. būtų naudojęs pareiškėjos atžvilgiu apgaulę, pinigus G. V. skolino pareiškėja savo valia, kadangi jai G. V. pasirodė kaip „pasiturintis verslininkas, jos akivaizdoje disponavęs stambiomis sumomis pinigų, kalbėjęs tokiais terminais, kaip verslą išmanantis žmogus“, be to, G. V. skolos nevengia, ir tai matyti iš vekselių, kuriais G. V. pripažįsta savo skolą. Tačiau aukštesnės instancijos teismas šiuo atveju visiškai sutinka su skundo motyvais ir argumentais, kad šios išvados padarytos neatsižvelgus ir neįsigilinus į pareiškėjos prašyme ir skunduose nurodytas aplinkybes bei nesurinkus ir neįvertinus visų galimų ir reikšmingų teisingam ir pagrįstam procesiniam sprendimui priimti duomenų.

Iš tiesų, bylos duomenys rodo, kad šalys (pareiškėja ir G. V.) yra surašę du vekselius, atitinkamai 55 000 Lt ir 27 720 eurų sumoms bei paskolos raštelį 2000 eurų sumai. Tačiau, aukštesniojo teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nei teisėsaugos institucijų pareigūnai, nei teismas nesuprato ir nekreipė dėmesio į tai, kad pareiškėja kreipėsi su prašymu įvertinti G. V. veiksmus, kuriais jis galimai įgijo pareiškėjos pinigus surašydamas minimus dokumentus, t. y. ar G. V., pareiškėjai save pristatydamas kaip pasiturintį verslininką, disponuodamas stambiomis sumomis pinigų, kalbėdamas apie verslo planus ir iš jo gaunamą didelį pelną, vardindamas savo turimą ne vieną nekilnojamąjį turtą, kuriuo jis galėtų padengti skolą, logiškai paaiškindamas skubiai prireiktos skolos aplinkybes, pažadėdamas paskolą įforminti dokumentais, kas ir buvo padaryta, bei žadėdamas mokėti gana dideles palūkanas nuo pasiskolintos sumos (pradžioje tai ir buvo daroma), reikalaudamas naujos pinigų sumos iš pradžių sakydamas, kad šių pinigų jam reikia, jog VMI greičiau baigtų jo įmonių patikrinimus ir nuimtų jo turtui areštą, po ko prasidėtų pinigų apyvarta ir jų srautai, todėl jis galėtų pareiškėjai grąžinti pirmiau pasiskolintus pinigus, o vėliau ir teigdamas, kad nepaskolinus naujos pinigų sumos jis pareiškėjai negrąžins pirmiau pasiskolintų pinigų, tokiu būdu nenaudojo apgaulės pareiškėjos atžvilgiu ir apgaulės būdu nepiktnaudžiavo jos pasitikėjimu, t. y. nei vyriausiosios tyrėjos, nei prokuroro nutarimuose ar teismo nutartyje nėra įvertinti tokie G. V. veiksmai BK 182 str. ar kitų straipsnių atitikčiai, o apsiribota tik konstatavimu, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta apgaulė, pareiškėja G. V. pinigus skolino pati ir vekselio turėtojo reikalavimai yra patenkinami ne ginčo tvarka (ne teismo proceso metu). Todėl aukštesniojo teismo nuomone, tiek pareiškėjos rašytas prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą, tiek ir po to sekę skundai prokuratūrai ir teismui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo G. V. atžvilgiu, kurie visais atvejais buvo atmesti, nėra tinkamai ištirti bei teisiškai įvertinti.

Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, atliekant aplinkybių patikrinimą pagal pareiškėjos prašymą ir tikslinant gautą informaciją buvo kaip liudytoja apklausta tik pareiškėja G. M. bei apie G. M. ir G. V. buvo surinkti duomenys iš galimų registrų, t. y. duomenys apie jų baustumus, teistumus, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, Sodros duomenys ir kt. Tačiau apie pareiškėjos prašyme nurodytas aplinkybes dėl galimų G. V. nusikalstamų veiksmų nebuvo apklaustas pats G. V., nesiaiškinta, ar jis pripažįsta pasiskolinęs iš pareiškėjos vekseliuose bei paskolos raštelyje nurodytas pinigų sumas ir nevengia grąžinti pareiškėjai skolos. Taip pat nesiaiškinta apie G. V. galimybę grąžinti pareiškėjai gana dideles skolas, nes iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad jo turimas turtas yra arba įkeistas arba areštuotas, o jo įmonės nevykdo veiklos. Nesiaiškinta, kokiomis sumomis G. V. disponavo susitikimų su pareiškėja metu, iš kur jis tuos pinigus gavo, ar nėra G. V. panašiomis, kaip ir nagrinėjamu atveju, aplinkybėmis pasiskolinęs (įgijęs) pinigų iš kitų fizinių ar juridinių asmenų, nes iš pareiškėjos prašymo pradėti ikiteisminį tyrimą matyti, kad G. V. tokiu pat, kaip ir nagrinėjamu atveju, metodu yra galimai pasiskolinęs pinigų ir iš D. N., gyv. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, per kurį pareiškėja susipažino su G. V., ir D. S., gyv. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, tačiau šių pareiškėjos nurodytų aplinkybių niekas netyrė bei nesiaiškino ir šių asmenų tikslinant gautą informaciją niekas neapklausė. Be to, iš G. M. prašymo pradėti ikiteisminį tyrimą matyti, kad apie jos nurodytus faktus žino ir D. M., gyv. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, bei S. S., gyv. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, tačiau šie asmenys atliekant pareiškėjos aplinkybių patikrinimą ir tikrinant gautą informaciją taip pat nebuvo apklausti, nors BPK 168 str. 1 d. aiškiai nurodyta, kad tikslinant gautą pareiškimą galima atlikti tuos veiksmus, kurie nėra susiję su procesinėmis prievartos priemonėmis, vadinasi, ir atlikti asmenų apklausas. Taip pat iš pareiškėjos prašymo pradėti ikiteisminį tyrimą matyti, kad jos nurodytus faktus galimai gali patvirtinti ir jos mobiliojo ryšio telefone esanti informacija, tačiau atliekant pagal pareiškėjos prašymą aplinkybių patikrinimą ši galimai bylai reikšminga informacija patikrinta irgi nebuvo. Be to, tikslinant gautą informaciją nesiaiškinta ir tai, ar G. M. G. V. galimai paskolintos lėšos yra įgytos teisėtu būdu ar ne, nesiaiškinta, iš kur ir kokiu būdu G. M., šiuo metu būdama dvidešimt vienerių metų, turinti menką darbo patirtį ir viena auginanti mažametį vaiką, galėjo turėti tokias pinigų sumą, netikrinta jos parodymuose nurodyta informacija, kad dalį G. V. galimai paskolintų pinigų (40 000 Lt) jai buvo padovanoję tėvai, dalį pinigų jį buvo pati pasiskolinusi, o likusi dalis buvo jos pačios sutaupytos lėšos, nesiaiškinta, iš ko ji pati skolinosi pinigus bei kaip ir kokiu būdu ji galėjo sukaupti dideles santaupas.

Taigi nagrinėjamu atveju, tik surinkus visą galimą teisingam ir pagrįstam procesiniam sprendimui priimti informaciją bei visus galimus duomenis ir juos atitinkamai įvertinus būtų galima spręsti apie tam tikros atsakomybės rūšį, t. y. konstatuoti, jog tarp šalių susiklostę santykiai yra išimtinai civiliniai teisiniai, kuriuos reguliuoja CK normos. Tačiau kol kas tokios išvados nagrinėjamoje medžiagoje daryti negalima, nes tai neleidžia pirmiau nurodytos aplinkybės. Todėl konstatavus, kad aplinkybių pagal pareiškėjos prašymą patikrinimas ir gautos informacijos patikslinimas nebuvo atliktas pilnai ir išsamiai, nebuvo išnaudotos visos galimybės objektyviems ir neginčytiniems duomenims apie nusikalstamos veikos padarymą ar nepadarymą nustatyti, surinkti ir įvertinti, skundžiama Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartis bei Panevėžio apygardos prokuratūros 2 – ojo skyriaus prokuroro Kęstučio Greiciūno 2014-07-28 nutarimas dėl skundo netenkinimo ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro vyriausiosios tyrėjos Vilmos Ramanauskienės 2014-07-03 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais, todėl naikinami.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis BPK 442 str. 1 d. 2 p., 2 d.

nutaria:

Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartį ir dėl pareiškėjos skundo priimti naują sprendimą: panaikinti Panevėžio apygardos prokuratūros 2- ojo skyriaus prokuroro Kęstučio Greiciūno 2014-07-28 nutarimą dėl skundo netenkinimo ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro vyriausiosios tyrėjos Vilmos Ramanauskienės 2014-07-03 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Medžiagą Nr. 50-AP-291 grąžinti Panevėžio apygardos prokuratūrai dėl pareiškime nurodytų duomenų patikslinimo (BPK 168 str. 1d.) ar ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.