Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Nijolė Matuzevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-282-354/2008

1.2.14.13., 2.4.

2008 m. rugsėjo 2 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo bylą pagal išteisintųjų T. B. M. ir V. B. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. M. ir V. B. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), ir baudžiamoji byla jų atžvilgiu nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. B. M. privataus kaltintojo V. B. buvo kaltinama tuo, kad 2005 m. liepos 13 d. nuardė jam priklausančio balkono perdengimą iki pirmo aukšto verandos name, esančiame (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, taip padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d., ir padariusi V. B. 5101,18 turtinės žalos ir 5000 Lt neturtinės žalos.

V. B. privačios kaltintojos T. B. M. priešpriešiniu kaltinimu buvo kaltinamas tuo, kad 2005 m. liepos 8 d. savavališkai nudraskė jos verandos stogą, sugadino perdengimą, lubas ir apgadino verandos sienas name, esančiame (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, taip padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d., ir padaręs T. B. M. 12171,57 Lt turtinės žalos ir 5000 Lt neturtinės žalos.

T. B. M. skunde taip pat teigia, kad 1978 m. liepos 14 d. kartu su motina (dabar jau mirusia) P. M. nusipirkusi gyvenamąjį namą netrukus pastebėjo, kad nugriuvo balkonas ir pusė po juo buvusios verandos, ir tada nusprendė neatstatinėti balkono konstrukcijos, o tik atstatė verandą ir ją uždengė stogu sulig mansardos langu. Todėl, kaip nurodo apeliantė, kai išteisintajam V. B. buvo priteistas antras aukštas, o vėliau pastarasis buvo įkeldintas – balkono jau nebuvo. Apeliantės nuomone, teismo išvada apie tai, jog ji vietoje nugriuvusio balkono, negavusi bendraturčio sutikimo, sukūrė naują darinį – verandą su šiferiniu stogu, ir pasielgė savavališkai – neatitinka tikrovės, nes tuo metu V. B. dar nebuvo daikto bendrasavininkis. Be to skunde nurodoma, kad stogas ant verandos buvo dengiamas (naudojamas šiferis, perkama mediena, metalo konstrukcijos, betonas verandos stogo perdengimui) ne išteisintojo lėšomis ir medžiagomis, tačiau pastarasis nepataisomai sugadino šiferio lakštus, nudraskė stogo rėmą, pažeidė betoninio verandos perdengimo ir sienų vientisumą bei pasisavino visas stogo sudėtinių dalių lūženas.

Taip pat apeliantės T. B. M. nurodo, kad teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nes teisėjas, nagrinėjęs privataus kaltinimo bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, kas laikytina esminiu procesinių teisės normų pažeidimu, todėl nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis, pripažįstant išteisintąjį kaltu, priteisiant iš jo visą padarytą turtinę žalą dėl turto sunaikinimo ir neturtinę žalą, nes dėl jo nusikaltimo jau trejus metus patiria didelį stresą ir pažeminius.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas šiuo konkrečiu atveju negalėjo remtis 2006 m. rugpjūčio 30 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-103-147/2006, nes teismas, teikdamas didesnę įrodomąją galią oficialiems rašytiniams įrodymams, sprendime nurodė, jog jis išvis neturėjo teisės reikalauti žalos atlyginimo, kadangi neturi nuosavybės teisės į ginčo balkoną, nors iš techninės apskaitos brėžinio aiškiai matyti, kad iš kambario yra durys į balkoną, o balkonas pažymėtas 2 linijomis. Be to skunde teigiama, kad baudžiamojoje byloje priimdamas sprendimą teismas rėmėsi tik minėtos civilinės bylos aiškiai neteisinga praktika. Tuo pačiu skunde pažymima, kad T. B. M. be bendrasavininkio sutikimo negalėjo atlikti jokių griovimo darbų, o teismas nepagrįstai civilinėje byloje nusprendė, kad jis neįgijo nuosavybės teisių į balkoną, o ieškovė išardė tik jai priklausančios verandos stogą.

Be to V. B. teigia, kad teismas neteisingai konstatavo, jog balkonas nugriuvo pats. Jei teismui pritrūko įrodymų, patvirtinančių, kad balkono aptvarą T. B. M. nugriovė savo iniciatyva po teismo, kuriuo buvo pripažinta galiojanti giminių sutartis, teismas turėjo galimybę paskirti šioje byloje ikiteisminį tyrimą, kuomet būtų išaiškintos visos aplinkybės.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintoji T. B. M. ir jos gynėjas prašė apeliantės T. B. M. skundą tenkinti, o išteisintojo V. B. apeliacinį skundą atmesti. Išteisintasis V. B. ir jo gynėjas prašė apelianto V. B. skundą tenkinti, o išteisintosios T. B. M. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Išteisintųjų T. B. M. ir V. B. apeliaciniai skundai atmetami.

Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. numatyta atsakomybė tam, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Būtent pagal minėtą Baudžiamąjį įstatymą apeliantai kaltino vienas kitą, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė pagrįstą išvadą, kad nei T. B. M., nei V. B. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d.

Iš bylos medžiagos, liudytojų parodymų, o taip pat V. B., T. B. M. parodymų pirmosios instancijos teisme (t. 1; b. l. 59-62; 126) ir jų pačių pateikiamos informacijos apeliaciniuose skunduose matyti, kad iš esmės V. B. ir T. B. M. kaltina vienas kitą to paties objekto, kuris yra ir V. B. balkono grindys ir T. B. M. priklausančios verandos lubos, sugadinimu. Taigi, V. B. kaltina T. B. M. nugriovus jo balkono perdengimą (t. 1; b. l. 1), o T. B. M. kaltina V. B. nugriovus verandos stogą, sugadinus verandos lubas, perdengimą, sienas (t. 1; b. l. 29-30).

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei V. B., nei T. B. M. neneigia atlikę tam tikrus veiksmus to paties objekto atžvilgiu. Atitinkamai V. B. prisipažįsta nuardęs šiferio stogą, kurį buvo uždėjusi T. B. M. ir kuris jam trukdė atsidaryti balkono duris bei vykdyti balkono turėklų atstatymo darbus, o T. B. M. neneigia iniciavusi, ką patvirtino ir liudytojas V. G. (t. 1; b. l. 63), betarpiškai vykdęs darbus, betoninio verandos stogo nugriovimą. Esminė aplinkybė, dėl kurios apeliantai kaltina vienas kitą, yra ta, kad atlikdami tam tikrus darbus jie sunaikino, sugadino vienas kito turtą ir tuo vienas kitam padarė žalą.

Kolegija sutinka, kad dėl tam tikrų apeliantų veiksmų galimai buvo padaryta žala, tačiau žalos atlyginimo klausimas pagal Baudžiamojo proceso įstatyme numatytas taisykles sprendžiamas tik tada, kada nustatoma, jog padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir priimamas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 115 str.).

Pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. turto sunaikinimo ar sužalojimo objektas yra nuosavybė. Šio nusikaltimo dalykas yra bet koks svetimas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas. Taigi, pagal konkretų straipsnį atsako asmuo tik už svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą, o tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė nekyla, kai asmuo sunaikina ar sužaloja jam pačiam nuosavybės teise priklausantį turtą.

Iš bylos medžiagos yra aišku, kad gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), Mažeikiai, antras aukštas, garažas priklauso V. B. pagal 1999-12-28 teismo sprendimą Nr. 2-1240 ir 2000-12-04 teismo nutartį Nr. 3K-3-1295, o pirmas aukštas, sandėlys ir viralinė – T. B. M. pagal 1978-07-14 pirkimo pardavimo sutartį ir 1999-10-28 paveldėjimo teisės liudijimą (c. b. l. 7-15). Taigi, kolegija preziumuoja, kad abiems apeliantams buvo žinoma apie nekilnojamo turto padalijimą ir žinomos jų nuosavybės teisės dalys. Tokiu būdu abu apeliantai tapo bendraturčiais ir įgijo teisės aktuose numatytas bendraturčių teises bei pareigas.

Iš civilinėje byloje esančios namų valdybos techninės apskaitos bylos kopijos (c. b. l. 8-14) matyti, kad T. B. M. atiteko visas pirmas aukštas su veranda, o V. B. atiteko namo mansarda su išėjimu į balkoną. Šiaulių apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-362-372/2006 priimta 2006 m. lapkričio 27 d. nutartimi konstatavo, kad name, kuris bendrąja daline nuosavybe priklauso V. B. ir T. B. M., buvo įrengtas balkonas virš pirmojo aukšto verandos ir kad balkono grindys tuo pačiu buvo ir verandos stogas. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į pastato pirmojo aukšto ir mansardos brėžinio kopiją (c. b. l. 10-11), kurioje akivaizdžiai pažymėtos išėjimo iš mansardos į balkoną durys ir paties balkono ribos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų 1999 m. rugsėjo 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/1999 išaiškinta, kad balkonas yra laikomas parduodamo buto priklausiniu. Pagal Lietuvos Respublikos CK 4.19 str. 1 d. priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu, o Lietuvos Respublikos CK 4.14 str. 1 d. numato, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Tokiu būdu V. B., įsigydamas pagrindinį daiktą – gyvenamąsias patalpas mansardoje, kartu įsigijo ir balkoną, nors tai ir nepažymėta nekilnojamojo turto nuosavybės įregistravimo dokumentuose (c. b. l. 7).

Pagal Lietuvos Respublikos CK 4.82 str. butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Lietuvos Respublikos statybos įstatyme (2001 m. lapkričio 8 d. Nr. IX-583) numatyta, kad konstrukciniai statinio elementai, kurių svarbiausia paskirtis laikyti apkrovas (konstrukcijų, įrengimų, sniego, vėjo, žmonių, grunto ir pan.), yra laikančios konstrukcijos.

Tokiu būdu objektas, V. B. įvardintas jam priklausančio balkono perdengimu arba balkono grindimis, o T. B. M. įvardintas jai priklausančios verandos stogu, yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas. Lietuvos respublikos CK 4.72 str. 1 d. bendrosios nuosavybės teisė apibrėžiama kaip teisė dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti.

Baudžiamosios teisės prasme nei vienam iš apeliantų turtas, kurio sunaikinimu ir sužalojimu jie kaltina vienas kitą, nėra svetimas, vadinasi, kaip jau buvo minėta ankščiau, nėra būtino nusikalstamos veikos sudėties elemento – nusikaltimo dalyko, o tai reiškia, kad nei V. B., nei T. B. M. nepadarė veikos, turinčios Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių, ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų abiejų atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Bendrosios nuosavybės teisinių santykių reguliavimas priskiriamas civilinės teisės reguliavimo sričiai, kurioje teisinių santykių subjektų teisės atitinka jų turimas pareigas. Vadovaujantis tuo, Lietuvos Respublikos CK 4.76 str. numatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms.

Kolegija pažymi, kad V. B. padarytos žalos atlyginimo klausimas dėl tų pačių T. B. M. veiksmų, kurių padarymu jis kaltino pastarąją privataus kaltinimo tvarka, jau yra išspręstas civilinėje byloje. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas (c. b. l. 100-103) ir Šiaulių apygardos teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-362-372/2006 (c. b. l. 131-133) yra įsiteisėję, todėl V. B. apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės remtis minėtais teismo dokumentais.

Lietuvos Respublikos BPK 412 str. yra numatyti griežti reikalavimai paduodamam skundui ar pareiškimui privataus kaltinimo tvarka. Nukentėjusiojo skundas ar pareiškimas yra svarbus procesinis dokumentas, kuriuo nustatomos ir nagrinėjimo teisme ribos.

Remdamasi šios bylos duomenimis, kolegija pažymi, kad V. B. tiek civilinio proceso tvarka kreipdamasis dėl žalos atlyginimo, tiek privataus kaltinimo tvarka T. B. M. kaltino tuo pačiu – nugriovus jo balkono perdengimą iki pirmojo aukšto verandos (t. 1; b. l. 1). Todėl pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą, nesvarstydamas T. B. M. kaltės klausimo dėl V. B. priklausančio balkono turėklų nugriovimo.

Nutarimų apie ikiteisminio tyrimo nepradėjimą (pradėjimą) priėmimą, jų apskundimą ir skundų nagrinėjimą reglamentuoja kitos Baudžiamojo proceso normos ir šių klausimų svarstymas nėra šio apeliacinės instancijos teismo kompetencijos klausimas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintosios T. B. M. gynėjas advokatas V. Peikštenis pateikė pinigų priėmimo kvitą, iš kurio matyti, kad 2008 m. liepos 4 d. už gynybą išteisintoji T. B. M. sumokėjo 1000 Lt, kuriuos prašo priteisti iš V. B.

Lietuvos Respublikos BPK 105 str. 6 d. numatyta, kad tuo atveju, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.

Šioje byloje ne tik V. B. buvo apkaltinęs T. B. M. nusikaltimo padarymu, bet ir pastaroji priešpriešiniu kaltinimu buvo apkaltinusi išteisintąjį V. B. analogiškos nusikalstamos veikos padarymu.

Esant tokioms aplinkybėms išteisintosios T. B. M. turėtos išlaidos advokato, kuris byloje dalyvavo kaip jos gynėjas, paslaugoms apmokėti neišieškomos iš išteisintojo V. B.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

išteisintųjų T. B. M. ir V. B. apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.