Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-04-30 · Administracinė byla Nr. P-662-53-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-04-30
Bylos Nr.
P-662-53-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Laimė Baltrūnaitė
Pareiškėjas
Vilniaus apygardos vyriausiojo
Atsakovas
Vilniaus apskrities viršininko administracijai
Trečiasis asmuo
UAB „Antakalnio prekyba“, UAB „Antakalnio ūkis“
Kategorijos
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P662–53/2010Procesinio sprendimo kategorija 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2010 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir UAB „Antakalnio ūkis“ prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-866/2009 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl statybos leidimo ir pažymos panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – UAB „Antakalnio prekyba“ ir UAB „Antakalnio ūkis“).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Institucija) Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2000 m. lapkričio 15 d. P. V. įmonei išduotą statybos leidimą Nr. KP00-232 (toliau – ir Statybos leidimas) bei Tarnybos 2001 m. sausio 11 d. P. V. įmonei išduotą pažymą Nr. 101-74 apie statinio statybą pagal suderintą projektą (toliau – ir Pažyma).

Nurodė, kad 1997 m. liepos 23 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartimi 835 m² ploto valstybinės žemės sklypas, esantis ((duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo išnuomotas UAB „Antakalnio ūkis“ dešimčiai metų turgelio eksploatavimui. Atsakovas 2000 m. kovo 7 d. raštu Nr. 10-19/30/2000/2-319 leido UAB „Antakalnio ūkis“ subnuomoti P. V. įmonei (šiuo metu - UAB „Antakalnio prekyba“) bendrovės nuomojamą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Šio leidimo pagrindu 2000 m. gegužės 24 d. buvo sudaryta valstybinės žemės subnuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis. 2000 m. lapkričio 15 d. Tarnyba išdavė P. V. įmonei statybos leidimą statyti subnuomojamame sklype pastatą - paviljoną. Nurodė, kad, pagal subnuomos sutarties sudarymo metu galiojusią Žemės nuomos įstatymo redakciją, sutartyje turėjo būti nurodytos naujų statinių statybos sąlygos. Laikantis šių reikalavimų bei atsižvelgiant į atsakovo 2000 m. kovo 7 d. rašte Nr. 10-19/30/2000/2-319 dėl sutikimo subnuomoti žemės sklypą nurodytą sąlygą, kad subnuomojamame žemės sklype subnuomininkas gali statyti kapitalinius pastatus ar įrenginius tik šio sklypo nuomotojui ir nuomininkui leidus, subnuomos sutarties 5 punkte buvo nurodyta, kad subnuomojamame žemės sklype subnuomininkas pastatus ar įrenginius gali statyti tik šio sklypo nuomotojui ir nuomininkui leidus. Atsakovas 2000 m. lapkričio 15 d. išdavė P. V. įmonei statybos leidimą statyti šios įmonės subnuomojamame žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pastatą - paviljoną, nesant sklypo nuomotojo Vilniaus apskrities viršininko ir sklypo nuomininko UAB „Antakalnio ūkis“ sutikimo, todėl pažeidė Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 22 straipsnio 4 dalį, subnuomos sutarties 5 punktą. Pažymėjo, kad išduotas statybos leidimas negali būti tapatinamas su žemės sklypo nuomotojo sutikimu, kad subnuomininkas statytų subnuomojamame žemės sklype statinius. Pagal Žemės nuomos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, valstybinės žemės nuomotojas yra apskrities viršininkas. Šiuo atveju Vilniaus apskrities viršininkas sudarė su UAB „Antakalnio ūkis“ valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį ir ją pasirašė, todėl tik Vilniaus apskrities viršininkas galėjo duoti sutikimą leisti statyti statinį subnuomojamame valstybinės žemės sklype. Tačiau į Vilniaus apskrities viršininką dėl sutikimo statyti statinį nebuvo kreiptasi. Be to, 2000 m. kovo mėnesį UAB „Antakalnio ūkis“ dar buvo specialiosios paskirties bendrovė, kurios 100 procentų akcinio kapitalo priklausė Vilniaus miesto savivaldybei, todėl, norėdama leisti P. V. įmonei subnuomojamame žemės sklype statyti naujus statinius, UAB „Antakalnio ūkis“ turėjo kreiptis į Vilniaus miesto valdybą, kuri dėl tokio leidimo turėjo priimti sprendimą, tačiau toks sprendimas nebuvo priimtas. Pabrėžė, kad dėl nurodytų pažeidimų ginčijamas statybos leidimas laikytinas neteisėtu ir turi būti panaikintas. Taip pat turi būti panaikinta ir P. V. įmonei išduota pažyma, nes ji buvo išduota neteisėtai išduoto statybos leidimo pagrindu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir Statybos leidimą bei Pažymą panaikino.

Teismas nurodė, kad žemės subnuomininkas privalo laikytis ne tik įstatymų, bet ir subnuomos sutarties reikalavimų. Nagrinėjamu atveju UAB „Antakalnio prekyba“ (buvusi P. V. įmonė) yra valstybinės žemės sklypo subnuomininkė pagal su nuomininke UAB „Antakalnio ūkis“ sudarytą subnuomos sutartį. UAB „Antakalnio ūkis“ ginčo valstybinės žemės sklypą buvo išsinuomojusi iš nuomotojo Vilniaus apskrities viršininko nuomos sutartimi. Subnuomos sutarties 5 punkte nustatyta, kad pastatai, kiti statiniai, inžineriniai įrenginiai bei komunikacijos subnuomojamame sklype gali būti statomi leidus šio sklypo nuomotojui ir nuomininkui. UAB „Antakalnio prekyba“, prieš pradėdama statybas subnuomojamame valstybinės žemės sklype, privalėjo vadovautis subnuomos sutarties reikalavimais ir statybos leidimus išduodančiai institucijai privalėjo pateikti leidimus, gautus iš nuomotojo (Vilniaus apskrities viršininko) ir nuomininko (UAB „Antakalnio ūkis“), statyti pastatą. Teismas nurodė, kad UAB „Antakalnio prekyba“ negavo leidimo iš Vilniaus apskrities viršininko statyti pastatą subnuomojamame žemės sklype, o ginčijamo statybos leidimo negalima laikyti Vilniaus apskrities viršininko sutikimu (leidimu), kaip tai numatyta subnuomos sutarties 5 punkte, nes statybos leidimą išdavė Vilniaus apskrities viršininko administracijos struktūrinis padalinys, bet ne Vilniaus apskrities viršininkas. Be to, UAB „Antakalnio prekyba“ negavo leidimo statyti pastatą ir iš UAB „Antakalnio ūkis“, o tai, kad UAB „Antakalnio ūkis“ nedavė jokio atsakymo į UAB „Antakalnio prekyba“ kreipimąsi, nelaikytina leidimu statyti pastatą. Teismas nurodė, kad UAB „Antakalnio ūkis“ 2000 m. kovo 1 d. raštas Nr. 01-07-69 negali būti laikomas sutikimu (leidimu) subnuomos sutarties 5 punkto prasme, nes šiame rašte išreikštas sutikimas subnuomoti valstybinės žemės sklypą, o ne statyti statinius ar pastatus. Teismas nesivadovavo teismo posėdžio metu pateiktais UAB „Antakalnio ūkis“ 2003 m. gruodžio 29 d. ir 2004 m. sausio 13 d. raštais, nes jie surašyti vėliau nei buvo išduotas statybos leidimas. Teismas nurodė, kad ginčijamas statybos leidimas buvo išduotas pažeidžiant Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 22 straipsnio 4 dalies 2 punkto bei subnuomos sutarties 5 punkto reikalavimus, nes nebuvo gautas žemės sklypo nuomotojo bei nuomininko leidimas statyti pastatą, todėl šis statybos leidimas turi būti panaikintas. Nurodė, kad Pažyma taip pat turi būti panaikinta, nes, panaikinus statybos leidimą, naikintini ir jo pagrindu priimti sprendimai.

III.

Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Antakalnio prekyba” apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo pareiškimas būtų atmestas.

Nurodė, kad kreipdamasis dėl ginčijamo statybos leidimo išdavimo, pateikė subnuomos sutartį. Kitokių dokumentų pateikimo teisės aktai nenumatė, o reikalavimas pateikti atsakovo sutikimą statyboms neatitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir aplinkos ministro 1999 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 316 patvirtinto reglamento STR 1.07.01:1999 „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ 17.3 punkto nuostatų. Tuo atveju, jei subnuomos sutarties 5 punktas numatė pareigą gauti nuomotojo ir nuomininko sutikimus statyboms, pareiškėjas turėjo ginčyti ne administracinius aktus, o kreiptis į teismą civiline tvarka dėl netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Pažymėjo, kad 2000 m. liepos 4 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas leisti statyti kapitalinius pastatus ir įrenginius subnuomojamame žemės sklype. Šis prašymas buvo pateiktas ne Tarnybai, bet pačiam atsakovui. Išduodama statybos leidimą, Tarnyba išreiškė pritarimą statyboms, t. y. tokiu savo veiksmu pateikė atsakymą į 2000 m. liepos 4 d. prašymą leisti statyti pastatus. Pabrėžė, kad joks teisės aktas nenustato draudimo išreikšti sutikimą statyboms ir išduoti statybos leidimą tuo pačiu veiksmu. Tarnyba, kaip Vilniaus apskrities viršininko funkcijų įgyvendintoja, turėjo teise išreikšti sutikimą statyboms. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju jis atliko visus nuo jo priklausančius veiksmus ir negali būti atsakingas už atsakovo ir jo struktūrinių padalinių tarpusavio santykius. Pabrėžė, kad buvo įsitikinęs valstybės institucijos veiksmų tinkamumu ir todėl negali patirti neigiamų pasekmių dėl vidinių valstybės institucijos santykių netobulumo. Apeliantas nurodė, kad jo ir UAB „Antakalnio ūkis“ tarpusavio santykius dėl sutikimo statyti pastatą žemės sklype reguliuoja civilinės teisės normos. Šiuo atveju aplinkybė, ar UAB „Antakalnio ūkis“ išreiškė pritarimą statyti pastatus, apelianto manymu, nėra susijusi viešuoju interesu. Pabrėžė, kad UAB „Antakalnio ūkis“ sutikimas statyboms (tiek išankstinis, tiek paskesnis) buvo duotas. Toks sutikimas buvo išreikštas UAB „Antakalnio ūkis“ 2000 m. kovo 1 d. raštu Nr. 01-07-69, 2003 m. gruodžio 29 d. raštu Nr.05-390 ir 2004 m. sausio 13 d. raštu Nr.05-12. Prieš išduodant statybos leidimą, buvo kreiptasi į UAB „Antakalnio ūkis“ ir nebuvo gauta jokių prieštaravimų. Taip pat pažymėjo, kad 2000 m. kovo 1 d. UAB „Antakalnio ūkis“ prašyme atsakovui dėl leidimo sudaryti subnuomos sutartį nurodyta, jog subnuoma reikalinga būtent tam, kad statytojas galėtų toliau tęsti turgavietės rekonstrukcijos darbus pagal parengtą projektą, ir ši aplinkybė pavirtina, jog UAB „Antakalnio ūkis“ neprieštaravo statyboms ir netgi jų siekė.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 15 d. sprendimą panaikino ir bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą nutraukė.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nustatė, kad prieš priimdamas ir spręsdamas iš esmės Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro reikalavimą dėl 2000 m. lapkričio 15 d. statybos leidimo Nr. KP00-232 panaikinimo, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 11 d. nutartimi atnaujino terminą skundui dėl statybos leidimo paduoti (b. l. 1). Nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 ir 3 dalis, 101 straipsnio 6 dalį, 5 straipsnio 3 dalies 3 punktą, 56 straipsnio 1 dalį ir konstatavo, kad tam, jog prokuroras galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą, turi įvykdyti (arba pašalinti) tam tikrus įstatyminius reikalavimus, kurie nustato kreipimosi į teismą sąlygas ir tvarką. Nurodė Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, ABTĮ 23 straipsnį ir konstatavo, kad terminas, per kurį prokuroras turi kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, prasideda nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartį Nr. A7-585/2005, 2005 m. kovo 3 d. nutartį Nr. AS10-67/2005, 2005 m. sausio 20 d. nutartį Nr. AS10 - 27/2005, 2007 m. birželio 28 d. nutartį Nr. A8-660/2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį Nr. A17-742/2007, 2008 m. liepos 25 d. nutartį Nr. A146–335/2008).

Pabrėžė, kad nors pirmosios instancijos teismo 2008 m. balandžio 11 d. nutartyje teigiama, jog prokuratūroje prašymas apginti viešąją interesą gautas 2008 m. kovo 4 d., tačiau iš byloje esančių dokumentų matyti, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą buvo kreipusis su analogišku prašymu 2006 m. gruodžio 18 d. (pareiškimas užregistruotas 2006 m. gruodžio 21 d.) (b. l. 28-30). Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra ištyrė Institucijos pareiškimą ir padarė išvadą, kad prokurorui pagrindo kreiptis į teismą nėra. Toks sprendimas buvo priimtas 2007 m. balandžio 27 d. (b. l. 31-32). Nurodė Prokuratūros įstatymo 6 straipsnį ir priėjo prie išvados, kad ginančiam viešąją interesą prokurorui apie galimą viešojo intereso pažeidimą tapo žinoma būtent nuo 2006 m. gruodžio mėnesio. Atsižvelgdama į tai, kad skundas pirmosios instancijos teismui buvo paduotas 2008 m. balandžio 10 d., o įrodymais pagrįstas tik terminas, kuris buvo praleistas nuo 2008 m. kovo 4 d., apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatavo, kad likusi termino dalis buvo praleista be svarbių priežasčių.

Atkreipė dėmesį į išplėstinės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 12 d. nutartį Nr. A822-65/2009 ir pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamo statybos leidimo pagrindu jau buvo pastatytas statinys, tačiau Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašė panaikinti statybos leidimą ir 2001 m. sausio 11 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos P. V. įmonei išduotą pažymą apie statinio statybą pagal suderintą projektą Nr. 101-74, neprašydamas šalinti statybos leidimo pagrindu atsiradusių padarinių. Priėjo prie išvados, kad tokio reikalavimo tenkinimas iš esmės neapgintų viešojo intereso.

V.

Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesą.

Pažymi, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nepagrįstai taikė tik Prokuratūros įstatymo 6 straipsnį. Nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnį, Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir prieina prie išvados, kad Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras yra kompetentingas nagrinėti skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro sprendimų. Pabrėžė, kad apie apylinkės prokuratūros priimtą sprendimą atsisakyti kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą apygardos prokuratūra gali sužinoti tik tada, kai į ją kreipiasi dėl viešojo intereso gynimo. Nurodė Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalį ir pažymėjo, kad tik esant skundui aukštesnysis prokuroras gali panaikinti ankstesnį prokuroro priimtą proceso sprendimą.

Tvirtina, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, preziumuodama, jog pareiškėjas žinojo apie Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje gautą Institucijos prašymą apginti viešąjį interesą ir priimtą sprendimą nesikreipti į teismą nenustačius viešojo intereso pažeidimo, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnį. Be to, buvo nukrypta nuo suformuotos administracinių teismų praktikos, kad ABTĮ 33 straipsnyje nustatytas terminas prokurorui kreiptis į teismą skaičiuojamas nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 3 d. nutartis Nr. AS10-67/2005, 2005 m. sausio 20 d. nutartis Nr. AS10-27/2005, 2007 m. birželio 28 d. nutartis Nr. A8-660/2007, 2008 m. liepos 25 d. nutartis Nr. A20-335/2008, 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis Nr. AS438-475/2008 ir kt.). Pabrėžia, kad ABTĮ 33 straipsnio taikymo praktika tais atvejais, kai aukštesnysis prokuroras, išnagrinėjęs skundą dėl žemesniojo prokuroro priimto sprendimo nesikreipti į teismą ginant viešąjį interesą ABTĮ 5 ir 56 straipsnių tvarka, pats kreipiasi į teismą, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartyje Nr. AS438-475/2008.

Šalies argumentai

Pabrėžia, kad pareiškėjas pareiškime nurodė visus viešajam interesui apginti reikalingus administracinius materialinius reikalavimus (t. y. prašė panaikinti statybos leidimą ir pažymą). Pripažįsta, kad prašyme nebuvo aiškiai įvardinta, kaip panaikinus ginčijamus administracinius aktus bus šalinamos neteisėtų statybų teisinės pasekmės, tačiau kartu atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. vasario 12 d. nutartimi Nr. A822-651/2009 ne nutraukė administracinės bylos nagrinėjimą, bet grąžino bylą pirmosios instancijos teismui. Prieina prie išvados, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, nutraukdama bylą, o ne grąžindama ją nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

Nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-2-626/2005 ir pažymi, kad prašymas buvo pareikštas dėl valstybinės žemės naudojimo, statybų neteisėtumo, kas vertintina kaip viešojo intereso pažeidimas.

Žemesnės instancijos teismas

Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Antakalnio ūkis“ kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesą.

Pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, dėl kurios priimtos nutarties prašoma atnaujinti procesą, netinkami taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartį Nr. A146-335/2008, kadangi neįvertino bylos faktinių aplinkybių specifikos, pritaikė kitokioms faktinėms aplinkybėms suformuotą teismų praktiką, nepagrįstai apribojo prokuroro teisę kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nebuvo nagrinėtas klausimas dėl momento, nuo kurio laikoma, kad apygardos prokuratūra sužinojo apie viešojo intereso pažeidimą, jei tyrimas dėl viešojo intereso pažeidimo prieš tai jau buvo atliekamas apylinkės prokuratūroje. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 8 d. nutartį Nr. P180-188/2007, kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, jog netinkami įvertino vyriausiojo prokuroro veiksmus kreipiantis į Nacionalinės žemės tarnybą, tuo apribodamas prokuroro teisę imtis, jo nuomone, reikalingų veiksmų, siekiant išsiaiškinti viešojo intereso pažeidimo faktą. Tvirtina, kad buvo suformuota klaidinga prezumpcija, jog apygardos vyriausiasis prokuroras turėjo žinoti apie apylinkės prokuratūroje buvusį tyrimą dėl viešojo intereso pažeidimo, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, jog Vilniaus apygardos prokuratūrai buvo žinoma apie atsisakymą ginti viešąjį interesą Vilniaus apylinkės prokuratūroje.

Mano, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija netinkamai taikė ir aiškino Prokuratūros įstatymo 6 straipsnio 1 dalį bei ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį. Nurodo generalinio prokuroro 2008 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. I-215 patvirtintų Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 88-109 punktus ir pažymi, kad teisės aktuose reglamentuotas pavaldumo santykis nereiškia, jog apylinkės vyriausiasis prokuroras yra atskaitingas ir privalo nuolat informuoti apygardos vyriausiąjį prokurorą apie apylinkės prokuratūroje priimtus sprendimus, tame tarpe ir apie sprendimus atsakyti kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pažymi, kad prokuratūroje nėra bendros duomenų bazės, kurioje būtų skelbiami visose prokuratūrose priimti sprendimai, todėl apie apylinkės prokuratūroje priimtą nutarimą atsisakyti kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo apygardos vyriausias prokuroras gali sužinoti tik gavęs skundą dėl apylinkės vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) sprendimo atsisakyti ginti viešąjį interesą. Prieina prie išvados, kad terminas pareiškimui dėl viešojo intereso gynimo turi būti skaičiuojamas kiekvienai prokuratūrai atskirai, priklausomai nuo momento, nuo kurio ši sužino apie galimai pažeistą viešąjį interesą. Pabrėžia, kad buvo nepagrįstai preziumuota, jog Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras žinojo apie Vilniaus apylinkės prokuratūroje gautą Institucijos prašymą apginti viešąjį interesą ir apylinkės vyriausiojo prokuroro nutarimą atsisakyti kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo.

Nurodo Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį ir prieina prie išvados, kad prokuroras turi teisę ginti viešąjį interesą, kai kitų institucijų pareigūnai (tame tarpe ir kitos prokuratūros prokurorai) atsisako ginti šį interesą. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 ir pažymi, kad pažeistos valstybės nuosavybės teisės gynimas šiuo atveju yra prioritetinis viešasis interesas, dėl kurio yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir ginti iš esmės pažeistas valstybės teises. Prieina prie išvados, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nevertino dviejų svarbių viešųjų interesų – civilinių santykių stabilumo ir viešojo intereso gynimo – konkurencijos bei kuris viešasis interesas turėtų nusverti pagal reikšmingas bylos aplinkybes, o tik vienpusiškai laikėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos teikti prioritetą civilinių santykių stabilumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 rugsėjo 25 d. nutartis Nr. P556-127/2009, 2009 m. kovo 16 d. nutartis Nr. A261-361/2009, 2009 m. liepos 3 d. nutartis Nr. AS261-435/2009) ir nepagrįstai padaręs išvadą, jog terminas skundui paduoti buvo praleistas, nutraukė administracinę bylą, taip neišnagrinėdamas bylos iš esmės ir nepasisakydamas dėl viešojo intereso pažeidimo.

Pastebi, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, cituodama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartį Nr. A822-65/2009 netinkamai taikė suformuotą teisminę praktiką. Pabrėžia, kad Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras savo pareiškime nurodė visus viešajam interesui apginti reikalingus administracinius materialinius reikalavimus (prašė panaikinti statybos leidimą ir jo pagrindu išduoti pažymą) ir nenurodė jokių civilinio pobūdžio reikalavimų, susijusių su neteisėtos statybos pasekmių šalinimu. Pažymi, kad Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro prašymo trūkumu laikytina tai, kad jame nebuvo aiškiai įvardinta, kaip, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, bus šalinamos neteisėtų statybų teisinės pasekmės, tačiau atkreipia dėmesį, kad dėl panašaus pobūdžio prokuroro prašymo trūkumų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. vasario 12 d. nutartimi Nr. A822-65/2009 ne nutraukė administracinės bylos nagrinėjimą, bet grąžino bylą pirmosios instancijos teismui.

Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartį Nr. A146-335/2008 ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 30 d. nutarimą. Pažymi, kad Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras savo pareiškime nurodė visus viešajam interesui apginti reikalingus administracinius materialinius reikalavimus (t. y. prašė panaikinti statybos leidimą ir jo pagrindu išduotą pažymą), tuo tarpu jokio civilinio pobūdžio reikalavimų, susijusių su neteisėtos statybos pasekmių šalinimu, kurie pagal įstatymą negalėjo būti nagrinėjami šioje administracinėje byloje, prokuroras nenurodė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A502–866/2009, dėl kurios prašoma atnaujinti procesą, įsiteisėjo 2009 m. rugpjūčio 3 d. Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Antakalnio ūkis“ prašymą atnaujinti procesą teismui pateikė 2009 m. spalio 30 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašymą atnaujinti procesą teismui pateikė 2009 m. lapkričio 3 d. Taigi, tiek UAB „Antakalnio ūkis“, tiek Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašymą atnaujinti procesą teismui pateikė nepraleidę Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto 3 mėnesių termino.

Atnaujinti procesą prašoma ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindais, pagal kuriuos procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą bei kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2007 m. balandžio 27 d. pažyma (b. l. 31-32, I t.) informavo Instituciją dėl jos 2006 m. gruodžio 18 d. pareiškimo (b. l. 28-30, I t.) nagrinėjimo rezultatų. Šioje pažymoje Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra konstatavo, kad statybos leidimo išdavimo tvarkos pažeidimų bei pagrindų neišduoti statybos leidimo nenustatyta, taip pat, kad teritorinio registratoriaus sprendimas įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir P. V. įmonės nuosavybės teises į jį yra teisėtas ir pagrįstas.

Vilniaus apskrities viršininko administracija 2008 m. vasario 27 d. raštu (b. l. 24-26, I t.) Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai perdavė medžiagą inicijuoti leidimo ir neteisėtai pastatytų statinių, priklausančių P. V. įmonei, teisinės registracijos panaikinimą teismine tvarka, nurodydama analogiškas aplinkybes kaip ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai. Byloje nėra duomenų, kad Institucija būtų apskundusi Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2007 m. balandžio 27 d. pažymą, taip pat nėra duomenų, kad minėta pažyma būtų panaikinta. Nors savo 2006 m. gruodžio 18 d. rašte Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai Institucija aiškiai neįvardijo prašymo apginti viešąjį interesą, kaip kad yra nurodoma Institucijos 2008 m. vasario 27 d. rašte Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, tačiau prašymas teikti ieškinį teismui dėl neteisėtai pastatytų statinių teisinės registracijos panaikinimo ir iš esmės analogiškų aplinkybių nurodymas tiek Institucijos 2006 m. gruodžio 18 d. rašte Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai, tiek 2008 m. vasario 27 d. rašte Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai rodo, kad šie prašymai yra tapatūs, o pakartotinis prašymas Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai buvo pateiktas galiojant minėtai Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros pažymai ir neprašant jos panaikinti. Taigi, Vilniaus apygardos prokuratūra vykdė atskirą tyrimą, kuris dėl tų pačių aplinkybių jau buvo įvykdytas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje. Atkreiptinas dėmesys, kad, nors ir teisingai prašymuose nurodyta, kad Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras yra kompetentingas nagrinėti skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro sprendimų, vertinti jų teisėtumą bei pagrįstumą, atlikti papildomą tyrimą ir priimti naujus sprendimus, tačiau nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras tokių veiksmų nedarė Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2007 m. balandžio 27 d. pažymos atžvilgiu, o priėmė atskirą sprendimą dėl analogiškų Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai Vilniaus apskrities viršininko administracijos pateiktame rašte nurodytų aplinkybių.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, nenukrypdama nuo jau suformuotos administracinių teismų praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 15 d. nutartis Nr. A15-995/2004), konstatavo, jog pagal Prokuratūros įstatymo 6 straipsnį, visos prokuratūros Lietuvos Respublikoje sudaro vieningą sistemą. Šiuo atveju nebuvo nagrinėjamas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2007 m. balandžio 27 d. pažymos teisėtumo klausimas, o buvo priimamas naujas sprendimas dėl tų pačių aplinkybių, nors dėl to paties klausimo prokuratūroje, kaip vieningoje sistemoje, jau buvo pasisakyta priimant atitinkamą aktą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, skirtingai nei tvirtinama prašymuose dėl proceso atnaujinimo, nutartyje nekonstatavo, jog apygardos vyriausiasis prokuroras negali pakartotinai kreiptis į teismą dėl viešojo intereso pažeidimo, kadangi pareiškimas visuomet bus pateiktas praleidus vieno mėnesio terminą. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, kai dėl to paties klausimo buvo priimti du atskiri vieningą organizacinę sistemą – prokuratūrą – sudarančių teritorinių prokuratūrų sprendimai. Šiuo atveju nebuvo nagrinėjamas apylinkės prokuratūros sprendimas neginti viešojo intereso, šis sprendimas nebuvo panaikintas ir nebuvo priimtas naujas sprendimas jo pagrindu. Apeliacinio teismo nutartyje nėra formuojama tokia prašymuose nurodyta praktika, todėl šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodyto vienodos administracinių teismų praktikos formavimo užtikrinimo pagrindo.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į nutartyje nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis dėl jose suformuotos termino pradžios momento prokurorui kreipiantis į teismą nustatymo praktikos. Esant nagrinėjamu atveju situacijai, kai dėl to paties klausimo priimami du nesusieti sprendimai, prokuratūros, kaip vieningos organizacinės sistemos, sužinojimo apie viešojo intereso pažeidimą momentu laikytas pakankamo duomenų gavimo, kada pažeistas viešasis interesas, momentas, t. y. Institucijos 2006 m. gruodžio 18 d. pareiškimo gavimas prokuratūros, kaip vieningos organizacinės sistemos, teritorinėje prokuratūroje. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija netinkamai taikė nutartyje, dėl kurios prašoma atnaujinti procesą, nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotą praktiką.

Pažymėtina, kad prašyme atnaujinti procesą trečiojo suinteresuoto asmens nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje Nr. P180-188/2007 procesas buvo atnaujintas, konstatavus prokuroro kreipimosi į Nacionalinę žemės tarnybą būtinumo nustatymo reikšmingumą. Šioje nutartyje nebuvo susiklosčiusi situacija, kai du savarankiškus sprendimus dėl to paties klausimo priima teritorinės prokuratūros. Nutartyje, dėl kurios prašoma atnaujinti procesą, nebuvo konstatuotas prokuroro kreipimosi į kitą instituciją nepagrįstumas. Taigi, esant skirtingoms situacijoms nurodytose bylose, negalima teigti, kad administracinių teismų praktika yra nevienoda. Priešingai, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nutartyje, dėl kurios prašoma atnaujinti procesą, kaip ir trečiojo suinteresuoto asmens prašyme nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje Nr. P180-188/2007, sutinka su administracinių teismų formuojama praktika, jog termino prašymui dėl viešojo intereso gynimo paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas.

Prašymuose atnaujinti procesą nurodytas Prokuratūros įstatymo 6 straipsnio 1 dalies bei ABTĮ 56 straipsnio 1 dalies taikymo pažeidimas, galėjęs turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Prašymuose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog buvo praleistas terminas skundui paduoti. Pabrėžta, jog Vilniaus apygardos prokuratūra, nesant skundui, negalėjo žinoti apie Vilniaus apylinkės prokuratūros atsisakymą ginti viešąjį interesą. Atkreiptinas dėmesys, kad trečiojo suinteresuoto asmens prašyme atnaujinti procesą nurodyti Nuostatų punktai nepaneigia apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nutartyje, dėl kurios prašoma atnaujinti procesą, prieitų išvadų. Prašyme akcentuoti Nuostatų punktai, įtvirtinantys prokuratūros sistemos pavaldumo santykius, vidinę struktūrą, skundų nagrinėjimo tvarką, nereglamentuoja tos pačios informacijos skirtingo gavimo teritorinėse prokuratūrose momento teritorinėms prokuratūroms atliekant atskirus tyrimus ir priimant kelis atskirus sprendimus pagal tas pačias to paties subjekto skirtingu metu skirtingiems prokuratūros, kaip vieningos organizacijos, padaliniams nurodytas aplinkybes. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad trečiojo suinteresuoto asmens prašyme nurodyti Nuostatai įsigaliojo tik nuo 2009 m. sausio 11 d., t. y. jau po Vilniaus apygardos prokuratūros tyrimo atlikimo ir kreipimosi į pirmosios instancijos teismą.

Nesutiktina su trečiojo suinteresuoto asmens prašyme atnaujinti procesą nurodyta aplinkybe, kad buvo nepaisoma Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalies, kadangi nutartyje, dėl kurios prašoma atnaujinti procesą, nebuvo paneigiama nurodytoje normoje įtvirtinta prokuroro pareiga apginti viešąjį interesą net ir tuo atveju, kai šį interesą atsisako ginti kitos prokuratūros prokurorai. Dar kartą pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas kreipimosi į administracinį teismą ginant viešąjį interesą pradžios momentas esant situacijai, kai tos pačios organizacinės sistemos pareigūnai priima du atskirus sprendimus dėl to paties klausimo.

Tretysis suinteresuotas asmuo prašyme atnaujinti procesą tvirtina, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl prokuroro praleisto termino kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo atnaujinimo, turi įvertinti viešojo intereso ir teisinių santykių stabilumo principų santykį ir nuspręsti, kuriam iš jų turėtų būti teikiama pirmenybė. Tačiau UAB „Antakalnio ūkis“ nors prašyme ir akcentuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartį Nr. 3K-7-38/2008, tačiau nenurodo, kodėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nutartyje, dėl kurios prašoma atnaujinti procesą, nepagrįstai nesivadovavo šia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi ir kuo dėl to pasireiškė nevienodos administracinių teismų praktikos formavimas. Atkreiptinas dėmesys, kad kaip, be kita ko, nurodyta ir pačiame trečiojo suinteresuoto asmens prašyme atnaujinti procesą, apeliacinės instancijos teismo 2009 m. rugpjūčio 3 d. nutartis Nr. A502-866/2009 buvo priimta laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse Nr. P556-127/2009, Nr. A261-361/2009, Nr. AS261-435/2009 suformuotos administracinių teismų praktikos.

Prašymuose atnaujinti procesą pabrėžiama, kad buvo nukrypta nuo administracinių teismų suformuotos praktikos, kadangi administracinė byla buvo nutraukta, o ne grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartyje Nr. A822-65/2009 išties, konstatavus, jog pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, pareikšti materialiniai reikalavimai nėra tinkami pažeistam viešajam interesui apginti, t. y. nebuvo prašoma pašalinti statybos leidimo pagrindu atsiradusių padarinių, byla grąžinta apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad minėtoje nutartyje nebuvo konstatuotas termino kreiptis į teismą praleidimo faktas. ABTĮ 101 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus jo padavimo terminus, ir neprašoma termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą. Kadangi nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, jog pareiškėjas prašė atnaujinti praleistą prašymo padavimo terminą tik įrodymais pagrindžiant terminą nuo 2008 m. kovo 4 d., byla buvo nutraukta, o ne grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taigi, lyginamos nutartys termino skundui paduoti praleidimo aspektu nėra analogiškos, dėl šių priežasčių ir teismo priimamų sprendimų rezoliucinės dalys neturi sutapti. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nutartimi, dėl kurios prašoma atnaujinti procesą, nenukrypo nuo prašymuose minimoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartyje Nr. A822-65/2009 suformuotos praktikos.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašyme atnaujinti procesą nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartyje Nr. AS438-475/2008 konstatuota aplinkybė, jog Klaipėdos apygardos prokuratūros atsisakymas ginti viešąjį interesą bei kreiptis į teismą, nevaržo pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro teisės ginti viešąjį interesą bei teisme ginčyti tuos pačius administracinius sprendimus. Pažymėtina, kad nors ir atrodo analogiškos, minėta bei apeliacinės instancijos teismo nutartis, dėl kurios prašoma atnaujinti procesą, nėra tapačios. Nutartyje Nr. AS438-475/2008 konstatuota Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorų teisė savarankiškai atlikti tyrimą ir įvertinti Klaipėdos apygardos prokuratūros priimtus sprendimus bei surinktą medžiagą, susijusią su galimai viešąjį interesą pažeidžiančiais Palangos miesto savivaldybės administracijos sprendimais, taip pat kreiptis į teismą dėl šių sprendimų panaikinimo. Taigi, minimoje teismo nutartyje buvo vertinama situacija, aukštesniam pagal pavaldumą prokurorui priimant sprendimus žemesnio pagal pavaldumą prokuroro atlikto tyrimo ir priimto sprendimo atžvilgiu. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju skirtingų pavaldumo lygių prokurorai priėmė atskirus sprendimus tais pačiais klausimais. Taigi, tvirtinti, kad apeliacinės instancijos teismas nutartimi, dėl kurios prašoma atnaujinti procesą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartyje Nr. AS438-475/2008 suformuotos praktikos, nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad prašymai dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįsti įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestini, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502–866/2009 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys - UAB „Antakalnio ūkis“ ir UAB „Antakalnio prekyba“) dėl statybos leidimo ir pažymos panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius