Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2016-02-25 · Civilinė byla Nr. e2-529-370/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2016-02-25Lietuvos apeliacinis teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2016-02-25Lietuvos apeliacinis teismas
  3. Pirmoji instancijaNutartis · 2016-06-02Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-02-25
Bylos Nr.
e2-529-370/2016
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02092-2015-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Danguolė Martinavičienė
Ieškovas
BUAB „Valstata“
Atsakovas
N. G., K. N., R. G.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-390-370/2016;
e2-529-370/2016
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02092-2015-6Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. vasario 25 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo K. N. ir R. G. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 23 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, taip pat R. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės pakeistos, priimtų civilinėje byloje Nr. e2-6198-653/2015, pagal ieškovės BUAB „Valstata“ ieškinį atsakovams N. G., K. N. ir R. G. dėl žalos atlyginimo, bankroto pripažinimo tyčiniu ir apribojimų eiti juridinio asmens valdymo organo nario pareigas.

Teismas, išnagrinėjęs atskiruosius skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

BUAB „Valstata“, atstovaujama bankroto administratoriaus A. V., kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama: 1) priteisti UAB „Valstata“ solidariai iš atsakovų R. G., K. N. ir N. G. 102 354 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 2) UAB „Valstata“ bankrotą pripažinti tyčiniu; 3) apriboti atsakovų R. G., K. N. ir N. G. teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Ieškinio reikalavimams dėl žalos atlyginimo užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovų nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises, esančias pas atsakovą ir/ar pas trečiuosius asmenis bei atsakovo pinigines lėšas, esančias atsakovo sąskaitose, ir/ar kituose bankuose ir/ar kredito įstaigose 102 354 Eur sumai.

Patikslintu ieškiniu ieškovė padidino ieškinio reikalavimą iki 159 881 Eur, atitinkamai prašydama padidinti ir laikinųjų apsaugos priemonių mastą šiems ieškinio reikalavimams užtikrinti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 23 d. nutartimi BUAB „Valstata“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino, ieškovės reikalavimams užtikrinti areštavo bendrai 102 354 Eur sumai atsakovams N. G., R. G. ir K. N. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir / ar kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovus ir / ar trečiuosius asmenis. Nesant ar esant nepakankamai atsakovų nekilnojamojo ir / ar kilnojamojo turto reikalavimams užtikrinti, areštavo atsakovų N. G., R. G. ir K. N. pinigines lėšas, esančias bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose priklausančias atsakovams ir esančias pas juos ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti, kitaip suvaržyti turtą, neviršijant bendros 102 354 Eur sumos, leidžiant atsakovams gauti pinigines lėšas, kurios yra darbo užmokestis ir jam prilygintas pajamas, ir disponuoti gaunamu darbo užmokesčiu, gaunant 1 MMA dydžio pinigines lėšas pragyvenimui, bei atliekant atsiskaitymus su paslaugų teikėjais už komunalines ir komunikacijų paslaugas, ir su ieškove BUAB „Valstata“. Teismas nurodė, kad ieškovė tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus, ieškinio suma yra didelė, o byloje nėra duomenų apie atsakovų turtinę padėtį, todėl darytina išvada, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo tenkino. Pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartyje nurodytą ieškovės BUAB „Valstata“ reikalavimų užtikrinimo dydį, padidinant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastą nuo 102 354 Eur iki 159 881 Eur. Kitą laikinųjų apsaugos priemonių dalį paliko nepakeistą. Teismo vertinimu, ši suma atsakovams, kaip fiziniams asmenims, yra didelė ir gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, o ieškovė, reikšdama patikslintus reikalavimus atsakovams, nurodė aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, pridėjo įrodymus.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskirajame skunde K. N., nesutikdamas su Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartimi, prašo panaikinti K. N. ir R. G. taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantas nurodo, kad bankroto administratorius, pagal ĮBĮ, turi teisę tikrinti įmonės sandorius už 36 mėn. laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, todėl ieškinyje nurodyta data 2012-04-26 nepatenka į bankroto administratoriaus dispoziciją. Taip pat pažymėjo, kad jis jau daugiau kaip 2 metus nėra BUAB „Valstata“ direktorius, traukti atsakovais buvusius bendrovės vadovus (K. N. ir R. G.) nėra pagrindo, nes bankroto administratoriui aktualiu laikotarpiu bendrovės kasininkas buvo N. G..

Atskirajame skunde R. G., nesutikdama su Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartimi, prašo panaikinti atsakovams taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantė nurodo, kad, iki ieškinio pateikimo teismui, nei iš ieškovės bankroto administratoriaus, nei iš po atsakovės pradėjusio dirbti K. N., nėra gavusi jokių reikalavimų, raginimų, pranešimų ar pretenzijų. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad būtent atsakovė, kaip vadovė būtų ėmusi ir naudojusi įmonės pinigines lėšas. Jos vadovavimo laikotarpiu nenustatyta jokių pažeidimų. Apeliantė taip pat nesutinka su ieškinyje išdėstytais argumentais dėl sistemingo pinigų išėmimo iš įmonės ir jų naudojimo kitiems, nei įmonės veiklos tikslams. Nurodo, kad bendrovė buvo stiprinama iš įstatinio kapitalo didinimo, todėl nelogiška, kad patys investavę akcininkai nekontroliuotų veiklos. Nurodė, kad negalima remtis aplinkybe, kaip pagrindu priteisti reikalaujamą žalą vien dėl to, kad UAB „Valstata“ buvęs vadovas N. G. nepateikia bankroto administratoriui sudarytos finansinės ataskaitos, bei pagal balansą neperduoda bankrutuojančios įmonės turto.

Atsiliepimas

Ieškovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, atsiliepime į atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 23 d. nutarties, prašo apeliantų atskiruosius skundus atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškinio pagrįstumas vertintinas atsižvelgiant į tokias faktines aplinkybes: 1) įmonės veiklos ir buhalteriniai apskaitos dokumentai administratoriui nėra perduoti; 2) įmonės 2013 ir 2014 metų finansinės atskaitomybės nėra sudarytos ir perduotos Juridinių asmenų registrui; 3) administratoriui neperduoti įmonės dokumentai, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad keičiantis įmonės vadovams įmonės reikalai buvo perduodami vadovaujantis įstatymais; 4) įmonę valdant atsakovams piniginės lėšos buvo sistemiškai išgryninamos bei išduodamos tretiesiems asmenims visiškai nepagrindžiant šių ūkinių operacijų; 5) įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų nuslėpimas ir neperdavimas bankroto administratoriui. Taigi, ieškovės nuomone, ieškinys prima facie pagrįstas, nes ne tik suformuotas ieškinio dalykas ir pagrindas, bet ir pateikti įrodymai. Nurodo, kad atsakovai nepateikė įrodymų, kad laikinosios apsaugos priemonės sukelia jiems žalą, atskiruosiuose skunduose nurodo argumentus, susijusius su ieškiniu, tačiau ieškinio reikalavimų tenkinimo klausimas bus sprendžiamas bylą nagrinėjant š esmės. Taip pat nurodo, kad ĮBĮ nedraudžia bankroto administratoriui tikrinti sandorių ir už kitus laikotarpius, nepatenkančius į 36 mėn. terminą.

Žemesnės instancijos teismas

Atskirajame skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutarties, kuria pakeistos taikytos laikinosios apsaugos priemonės, padidinant jų mastą, R. G. prašo teismo panaikinti minėta nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovams. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad yra tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas didinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastą, nes toks reikalavimas iš viso negali būti patenkintas dėl ieškinio senaties.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirieji skundai netenkintini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimų (nutarčių) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarčių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2015 m. spalio 23 d. ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarčių, kuriomis atitinkamai taikytos laikinosios apsaugos priemonės ieškinio reikalavimams užtikrinti ir padidintas jų taikymo mastas, pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimas.

Dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 23 d. nutarties

Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, taip pat teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 29 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Valstata“, įmonės administratoriumi paskyrė A. V.. Bankroto administratorius 2015 m. spalio 20 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl žalos atlyginimo, bankroto pripažinimo tyčiniu ir apribojimų eiti juridinio asmens valdymo organo nario pareigas, atsakovais nurodydamas N. G., K. N., R. G., ieškinio suma – 102 354 Eur, ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus apygardos teismas tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskiruosius skundus dėl šios pirmosios instancijos teismo nutarties pateikė apeliantai K. N. ir R. G.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties atskiruosiuose skunduose nurodytų argumentų pagrindu.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti įvykdymą būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovei. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės turi nepažeisti šalių interesų pusiausvyros (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Nurodytos sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-338/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja CPK įtvirtintos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus, o netaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, atsižvelgiant į didelę ieškinio sumą, taip pat nežinomą atsakovų finansinį pajėgumą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada.

Pagal formuojamą teismų praktiką sprendžiant dėl poreikio taikyti atsakovu nurodomam asmeniui laikinus apribojimus ir draudimus, iki ginčas bus išnagrinėtas iš esmės, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ar juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Pagal prima facie doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013). Antrajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai – teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui ar pasidarymui neįmanomu, būdingi civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 str.) bei proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 str.) principai, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (sprendimo vykdymo apsaugos poreikį, aplinkybių, patvirtinančių grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimą) tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui, o priešinga proceso šalis – atsakovas, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas išvengti tokių priemonių pritaikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvimą, t. y. grėsmę sprendimo įvykdymui. Grėsmė ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui gali būti paneigta įrodymais, kad atsakovas turi pakankamai turto ir todėl sprendimo įvykdymas jam nesukeltų sunkumų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1066-464/2015).

Sprendžiant dėl kumuliatyvių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų egzistavimo nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas visų pirma atkreipia dėmesį, kad tiek K. N., tiek R. G. pateiktuose atskiruosiuose skunduose nėra įrodinėjamos aplinkybės, susijusios su laikinųjų pasaugos priemonių taikymo sąlygomis, jų atliktu (ne)tinkamu įvertinimu, nepateikiami duomenys, paneigiantys galbūt palankaus ieškovės ieškinio sprendimo įvykdymo apsunkinimą ar negalimumą įvykdyti (pvz., gerą atsakovų finansinę padėtį, paneigiančią didelės ieškinio sumos prezumpciją), taip pat, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai varžo jų teises, yra neproporcingos ir pan. K. N. savo atskirąjį skundą grindžia iš esmės dviem argumentais: 1) bankroto administratorius neturėjo teisės tikrinti sandorių, sudarytų nuo 2012-04-24; 2) apeliantas daugiau kaip dvejus metus nėra UAB „Valstata“ vadovas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apelianto nurodomi argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, kad pagal ĮBĮ 11 str. 5 d. 8 p. bankroto administratoriui nustatyta pareiga ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, tačiau, priešingai nei nurodo apeliantas, ši norma nedraudžia bankroto administratoriui tikrinti sudarytus sandorius ir už ankstesnį laikotarpį. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad jis nuo 2013-09-03 nebebuvo įmonės vadovas, nes akcininkų sprendimu vadovu paskirtas N. G., prie atskirojo skundo prideda tai patvirtinantį išrašą iš Juridinių asmenų registro. Tačiau ši aplinkybė, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus motyvus, jog bankroto administratorius turi teisę tikrinti įmonės sandorius, sudarytus ir už ilgesnį laikotarpį nei 36 mėn., taip pat į tai, kad ieškinyje bankroto administratorius ieškinį grindžia ūkinėmis operacijomis, atliktomis nuo 2012-04-26, vertintina kaip teisiškai nepagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kad teismas, vertindamas, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vadovaujasi CPK 144 str. įtvirtintomis sąlygomis – ieškinio preliminariu pagrįstumu ir teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu, A. G. atskirojo skundo argumentai, jog iki ieškinio teismui pateikimo ji nebuvo gavusi jokių reikalavimų, raginimų ar pranešimų, taip pat teiginiai apie įmonės akcininkų pastangas, yra teisiškai nereikšmingi ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumo bei pagrįstumo, taip pat, kaip ir argumentai, susiję su ieškinio reikalavimų apeliantės atžvilgiu nepagrįstumu nurodant, jog ieškovė nepateikė įrodymų, kad būtent apeliantė asmeniškai būtų ėmusi ir naudojusi įmonės pinigines lėšas. Kitaip tariant apeliantai atskiruosiuose skunduose nurodo aplinkybes, kurios iš esmės arba neturi reikšmės sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo arba jų pagrįstumas turės būti patikrintas bylą nagrinėjant iš esmės.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, taip pat bylos medžiagą (CPK 185 str.) daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškovės reiškiamas reikalavimas iš esmės yra galimas, taip pat grindžiamas kartu su ieškiniu pridėtais įrodymais, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo. Tenkintinas ar ne ieškinio reikalavimas bus pasisakyta tik bylos nagrinėjimo iš esmės stadijos pabaigoje, įvertinus faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų visumą. Atsakovai nepateikė duomenų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl ieškinio prima facie pagrįstumo, taip pat dėl galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo ar negalimumo jį įvykdyti sąlygos (CPK 178 str.), neįrodinėjo, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos, pažeidžiančios jų teises. Tokių aplinkybių iš byloje esančių duomenų nenustatė ir teismas. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad apeliantai neįrodė pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo, teismas tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygoms reikšmingas aplinkybes, teisingai nustatė, kad ieškinio suma fiziniams asmenims laikytina pakankamai didele, todėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutarties

Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad ieškovei pateikus patikslintą ieškinį dėl 159 881 Eur žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovų, pagal ieškovės prašymą Vilniaus apygardos teismas pakeitė 2015 m. spalio 23 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą nuo 102 354 Eur iki 159 881 Eur. Teismas nustatė, kad ši suma laikytina didele, todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali padidėti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika, be to, ieškovė tikėtinai pagrindė savo reikalavimus. Apeliantė R. G., nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodo, kad ieškovė prašo žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010-11-24 iki 2012-05-12, todėl akivaizdu, kad teismas tokio reikalavimo netenkins, nes žalai, atsiradusiai iki 2012-11-19, būtų taikoma senatis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šis argumentas nepaneigia ieškinio reikalavimų preliminaraus pagrįstumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas negali konstatuoti tikėtino ieškinio nepagrįstumo dėl senaties termino praleidimo, nes pirma, teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis), o klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimo metu dar paprastai nėra žinoma atsakovo pozicija (ar atsakovas reikalaus atmesti ieškinį dėl senaties termino praleidimo); antra, tarp šalių gali kilti ginčas dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios; trečia, ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas. Taigi, ieškinio senaties termino praleidimas / nepraleidimas ir iš to kylančios teisinės pasekmės gali būti konstatuotas tik visapusiškai išnagrinėjus visas konkrečios bylos aplinkybes, o ne preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimo procese (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-108-516/2015). Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, jie įvertinti nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, apeliantė įrodymų, paneigiančių būtinybę keisti laikinųjų apsaugos priemonių mastą dėl jos geros finansinės padėties ar kitų aplinkybių, paneigiančių didelės ieškinio sumos prezumpciją, nepateikė, byloje tokių duomenų taip pat nėra. Esant pagrindui taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir ieškovei pateikus patikslintą ieškinį, grindžiamą įrodymais, o apeliantei nepateikus priešingų įrodymų (CPK 178 str.), konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, padidindamas laikinųjų apsaugos priemonių mastą nuo 102 354 Eur iki 159 881 Eur, todėl nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Danguolė Martinavičienė