Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja L. Aleknavičienė Civilinė byla Nr. 2A-52-124 /2013

Teisėjas K. Stulginskas Teisminio proceso Nr. 2-29-3-00477-2012-9

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 14 d.

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laisvės Aleknavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų E. M. ir R. M. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-857-215/2012 pagal ieškovo AB DNB bankas ieškinį atsakovams E. M. ir R. M., trečiajam asmeniui BUAB „Edrimas“ dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kredito gavėjas UAB „Edrimas“ prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, nesilaikė tarpinių kredito linijos limito grąžinimo ir mažinimo terminų, nemokėjo palūkanų ir delspinigių. Dėl šios priežasties bankas 2011-06-29 raštu įspėjo kredito gavėją ir laiduotojus apie netinkamai vykdomus įsipareigojimus ir paragino sumokėti skolą, o jų neįvykdžius, vienašališkai nutraukė Kredito linijos sutartį. Skola Bankui pagal Kredito linijos sutartį 2012-01-04 dieną sudaro: 15749,25 EUR negrąžinto kredito, 1187,06 EUR nesumokėtų palūkanų, 74,60 EUR delspinigių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta(CPK 329 st.). Todėl analizuotini apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovas ir trečiasis asmuo UAB „Edrimas“2008-09-18 sudarė Kredito linijos sutartį Nr.K-0700-2008-131, kurios sąlygos buvo keičiamos 2010-11-29 d.susitarimu Nr.K-0700-2008-131/1(8-10,11-12 b. l.). Ieškovo reikalavimo teisės užtikrinimui minėtos kredito sutarties pagrindu įkeistas trečiajam asmeniui UAB :“ „Edrimas“priklausantis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), gyvenamas namas bei kiti pastatai, esantys šiame sklype (24-29 b.l.) 2008-09-18 d. su atsakovais ieškovas sudarė laidavimo sutartis Nr.K-0700-2008-131/L1 ir Nr.K-0700-2008-131/L, kuriomis atsakovai įsipareigojo atsakyti ieškovui, jei trečiasis asmuo neįvykdytų savo prievolių pagal Kredito sutartį(11-14 b. l.).

Byloje kilo ginčas dėl laiduotojų atsakomybės dėl pagrindinės prievolės vykdymo, kai skolininkas prievolės įvykdymą yra užtikrinęs ir hipoteka bei dėl skolos išieškojimo, pakeitus kredito sutartį, o vėliau ir nutraukus kredito sutartį, reikalavimų reiškimo laiduotojams, kai skolininkui iškelta bankroto byla.

Apeliantai mano, kad teismas netinkamai taikė CK 6.76, 6.87, 6.88,6.89 straipsniuose įtvirtintas nuostatas reglamentuojančias laidavimo pabaigą, su kuo teisėjų kolegija nesutinka. Apeliantai nurodo, kad šiuo atveju yra pasibaigęs laidavimas ir jis baigėsi dviem pagrindais:-pasikeitus prievolei ir dėl novacijos ( CK 6.87 str. 4 d. ir 6.141 str. ).Apeliantai mano, kad ieškovui nutraukus Kredito linijos sutartį atsirado abi CK 6.87 str. 4 d. nustatytos laidavimo pabaigos sąlygos ir laidavimas pasibaigė dėl novacijos, be to ieškovas praleido CK 6.88 str. nustatytą trijų mėnesių laikotarpį pareikšti ieškinį laiduotojams.

Pagal LR CK 6.76, 6.81 straipsnių nuostatas laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad laidavimas baigiasi, kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia. Skolininko UAB „Edrimas“ ir atsakovų laiduotojų. atsakomybė kreditoriui AB DN bankas atsirado 2008-09-18 Kredito linijos sutarties Nr.K-0700-2008-131, 2008-09-18 d. laidavimo sutarčių Nr.K-0700-2008-131/L1 ir Nr.K-0700-2008-131/L-2 ir 2010-04-26 laidavimo sutarčių Nr. L-2800-2010-2 (Kredito sutarties 9, 15, 16, 17 punktai, Laidavimo sutarčių1.1, 2.1., , 2.3.1., 2.3.1.1., 2.3.1.4. ir kt. punktai) pagrindu, nes pagrindinis skolininkas – UAB „Edrimas“, neįvykdė laidavimu užtikrintos prievolės, t. y. negrąžino bankui pagal kreditavimo sutartį gauto kredito ir nesumokėjo delspinigių bei palūkanų. Laidavimo sutarties esmė – pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys trečiasis asmuo – laiduotojas (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje laidavimo sutarčių teisėtumas nebuvo ginčijamas, jos yra galiojančios.

Dėl laidavimo pabaigos CK 6.87 str. 4 d., 6.141 str. pagrindais.

Kolegija nesutinka, kad atsakovų kaip laiduotojų atsakomybė šiuo atveju yra pasibaigusi. LR CK 6.87 str. 4 d. numato, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kitą. Ši norma yra dispozityvi, t. y. leidžia šaliai ir laiduotojui sutartimi nustatyti, pasibaigia laidavimas ar ne (2011-03-29 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo c.b. Nr. 3K-3-145/2011). Nagrinėjamu atveju, ieškovas ir atsakovai -laiduotojai sulygo, jog laiduotojų atsakomybė išlieka nepriklausomai nuo prievolės pasikeitimo. Laidavimo sutartyse (3.1 p.) šalys numatė, kad laiduotojų atsakovų atsakomybė pagal Kredito linijos sutartį išlieka nepriklausomai nuo to, kad be laiduotojo sutikimo iš esmės pasikeičia skolininko prievolės pagal Kreditavimo sutartį ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja laiduotojo atsakomybė ar atsiranda kitos nepalankios laiduotojui pasekmės. Nepriklausomai nuo šios sąlygos Bankas turi teisę, bet neprivalo, reikalauti iš laiduotojo sutikimo Kreditavimo sutarties pakeitimams atlikti. Pažymėtina, kad ieškovui ir trečiajam asmeniui 2010-11-29 d. sudarant susitarimą Nr.K-0700-2008-131/1, jį pasirašė ir atsakovai, patvirtindami, kad susipažino su Susitarimo sąlygomis, joms neprieštarauja bei patvirtino, kad laidavimas galioja ir Kredito linijos sutarties prievolei Susitarimu pakeistoms sąlygoms(12 b.l.). Kadangi laiduotojai sutiko dėl Kredito linijos sutarties sąlygų pakeitimo, dėl to laiduotojai prieš Banką atsako taip pat ir tokiu pačiu mastu kaip ir kredito gavėjas, jų prievolė išlieka nepriklausomai nuo to, ar prievolė iš esmės pasikeitė.

Kolegija nesutinka su apeliantų nuomone, kad šiuo atveju jų atsakomybė baigėsi dėl novacijos (CK 6.141 str. 1 d.). Kredito linijos sutarties nutraukimas negali būti laikomas novacija, kadangi jis nesukuria naujos prievolės, pakeičiančios pradinę prievolę. Sutarties nutraukimas yra išimtinis teisių gynimo būdas, sukuriantis teisę kreditoriui reikalauti sugrąžinti visą paimtą kreditą, sumokėti palūkanas, delspinigius bei kitus mokėjimus. Taip pat bylos atveju nėra ir kitų novacijos pagrindų, nes pradinis skolininkas nebuvo pakeistas nauju skolininku.

Be to nesutiktina, kad teismas turėjo taikyti CK 6.88 straipsnio nuostatas , nes ieškovas pavėlavo kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo iš atsakovų. Ieškovas 2011-11-21 d. raštu Nr. 30.58.17/6826 nustatė trečiajam asmeniui įsiskolinimo sumokėjimo terminą iki 2011-12-27 ir pranešė, kad iki to laiko neįvykdžius finansinių įsipareigojimų kitą dieną po nurodyto termino pasibaigimo dienos vienašališkai nutraukia kredito sutartį su visais pakeitimais ir pradeda priverstinį išieškojimą iš bankui įkeisti turto ir kito įmonei bei laiduotojams priklausančio turto ir lėšų(16 b.l.).Apie tai buvo pranešta skolininkui bei laiduotojams (17 b. l.).Ieškovas nurodo, kad sutartį vienašališkai nutraukė nuo 2012-01-04, šios aplinkybės nustatytos ir įsiteisėjusioje 2012-01-17 d. Telšių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr.2-340-304/2012 ( 22-23 b. l.) . Bankas į teismą dėl skolos priteisimo iš laiduotojų kreipėsi 2012 m. vasario 27 d.(1-4 b. l.), kas patvirtina, kad ieškovas dėl skolos priteisimo iš atsakovų (laiduotojų) kreipėsi per trijų mėnesių laikotarpį nuo Kredito linijos sutarties nutraukimo. Be to kolegija sutinka su ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu dėl sudarytos kredito rūšies. Apeliantai mano, kad tarp ieškovo ir trečiojo asmens buvo sudaryta terminuota sutartis, su kuo kolegija nesutinka.

Laidavimo sutartyse 4.3 punkte šalys aiškiai sutarė, jog laidavimas galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo(13-14 b. l.). Todėl kreditorius nėra saistomas CK 6.88 str. 1 d. nustatytu terminu pareikšti reikalavimus laiduotojams per 3 mėnesius. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris 2009-05-18 c.b. Nr. 3K-7-229/2009 išaiškino, kad kai kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 str. 1 d. nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas , bet prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus grąžinta visa paskola, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Remiantis tuo pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad esant tokiam aplinkybėms, tai CK 6.88 str. 1 d. nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas.

Dėl laidavimo ir hipotekos kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais dėl ieškovo piktnaudžiavimo savo procesinėmis teisėmis. Apeliantai, nesutikdami su teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus bei nepagrįstai sprendė, jog skola gali būti priteisiama iš laiduotojų, neišieškojus skolos iš skolininko įkeisto turto. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliantų argumentus kaip nepagrįstus (CPK 178 str.).

CK 6.70 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas pavyzdinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas: netesybos, įkeitimas (hipoteka), laidavimas, garantija, rankpinigiai ar kiti sutartyje numatyti būdai, o teismų praktikoje yra susiklosčiusi aiški nuostata, kad sutartinių civilinių teisinių santykių subjektai, vadovaudamiesi sutarties laisvės principu ir atsižvelgdami į sutarties pobūdį, savo poreikius, finansinį pajėgumą, verslo praktikos tendencijas ir pan., gali pasirinkti ne vieną, bet keletą minėtų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl dviejų iš jų – hipotekos ir laidavimo. Hipoteka yra daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo – įvykdymas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui. Šios daiktinės teisės būdingi bruožai yra jos absoliutumas, pirmumas prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto ir sekimas paskui įkeistą daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc v. BUAB „Neto“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-171/2010; 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. B. v. BUAB „Neto“, bylos Nr. 3K-3-433/2010 ir kt.). Taigi, jeigu per hipotekos lakšte nustatytą terminą skolininkas įsipareigojimo neįvykdo, hipotekos kreditorius gali įgyvendinti savo teises kreipdamasis į hipotekos teisėją ir prašydamas, kad įkeistas daiktas būtų parduotas iš viešųjų varžytynių ir iš gautų pinigų visiškai atlyginta jam priklausanti suma, kurią jis turi teisę gauti pirmiau už kitus kreditorius, arba kad jam būtų suteikta teisė pradėti administruoti įkeistą daiktą (CK 6.192 str. 1 d.).

Kitu prievolių įvykdymo užtikrinimo būdu - laidavimo sutartimi, kreditoriui užtikrinama, kad, pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys trečiasis asmuo – laiduotojas (CK 6.76 str. 1 d.). Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju pagrindinio skolininko trečiojo asmens UAB „Edrimas“ prievolės, kilusios iš Kreditavimo sutarties ir vėlesnio jos pakeitimo, įvykdymas yra užtikrintas pačios įmonės nekilnojamojo turto įkeitimu bei atsakovų E. M. ir R. M. laidavimu, įtvirtinančiu jų solidariąją prievolę Bankui. Nagrinėjamoje civilinėje byloje materialaus teisinio pobūdžio reikalavimai buvo pareikšti pagrindinio skolininko - šiuo metu bankrutuojančios UAB „Edrimas“ laiduotojams. Liteko duomenimis ieškovo materialaus teisinio pobūdžio reikalavimas BUAB „Edrima“ (pagrindiniam skolininkui) yra pareikštas ir patvirtintas bankroto byloje 2013-01-11 Šiaulių apygardos teismo nutartimi civ. byloje Nr.B2-315-372/2013. Tai, kad ieškovas jau yra pareiškęs kreditorinius reikalavimą bankroto byloje ir reiškia ieškinį atsakovams, atsižvelgiant į laidavimo sutartyse nustatytą solidarią atsakovų atsakomybę nereiškia ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.

Įmonių bankroto teisinis reglamentavimas lemia, kad iškėlus skolininkui bankroto bylą visi skolininko skolų mokėjimo terminai yra laikomi pasibaigę (Įmonių bankroto įstatymo 16 straipsnis), todėl atsiranda pareiga laiduotojui įvykdyti savo šalutinę prievolę. Remiantis ĮBĮ nustatytu teisiniu reglamentavimu, teisme iškėlus bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą (ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalis). Teisė pareikšti reikalavimus bankroto byloje taikoma tiek kreditoriui, kurio reikalavimai yra užtikrinti prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais (tarp jų ir laidavimu), tiek ir neapsaugotiems kreditoriams. Pažymėtina, kad, bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos (CK 6.6 straipsnio 4 dalis, 6.81 straipsnio 1 dalis) išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu. Tačiau jei užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš juridinių asmenų registro (ĮBĮ 32 straipsnio 5-6 dalys), tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis) ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (CK 6.87 straipsnio 1 dalis).

Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip. Sudarant kredito, laidavimo sutartis jose šalys nenustatė kitokios tvarkos. Nagrinėjamu atveju laidavimo sutartyse yra numatyta solidari laiduotojų atsakomybė, o ne alternatyvi- subsidiari laiduotojų atsakomybė (laidavimo sutarčių 1.1,2.1.1,2.3.1.1 p.).Kaip minėta, esant solidariai skolininkų pareigai , kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą ar jos dalį (CK 6.6str.4 d.,5 d.).Pagal Kredito ir laidavimo sutartimis , laiduotojai įsipareigojo , skolininkui pažeidus laidavimu užtikrintą prievolę , atsakyti ieškovui kartu su skolininku. Ši reikalavimo teisė atsirado, ieškovui nutraukus Kreditavimo sutartį dar iki bankroto bylos iškėlimo. Bankroto bylos iškėlimas nėra aplinkybė, šalinanti atsakovų pareigą atsakyti pagal laidavimo sutartis. Hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojai, kaip solidarieji bendraskoliai, vykdytų turimą solidariąją prievolę, yra siejama su skolininko neįvykdytu skoliniu įsipareigojimu, o ne su galimybe gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš įkeisto daikto. Atsižvelgiant į atsakovų solidariąją atsakomybę. ieškovo kreditorinio reikalavimo patvirtinimas bankroto byloje nereiškia dvigubo prievolės vykdymo.

Ieškovo pasirinkimo teisės realizavimas, kuriam subjektui pareikšti materialaus teisinio pobūdžio reikalavimą, nereiškia jo piktnaudžiavimo savo procesinėmis teisėmis. ĮBĮ 34 straipsnio nuostatos numato, kad įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Ši įstatymo nuostata vertinant sudarytų laidavimo sutarčių sąlygas neriboja ieškovo pasirinkimo teisės, kam pareikšti reikalavimus. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija nesutinka su skundo motyvu, jog teismas turėjo pripažinti, kad ieškovo reikalavimas pirmiausia turėjo būti tenkinamas iš BUAB „Edrimas“ nors ir įkeisto, bet vis dar turimo turto, kurio atžvilgiu 2012-03-13 d. yra priimtina Telšių rajono apylinkės teismo nutartis dėl skolininko įkeisto turto pardavimo iš varžytinių (b.l.125 b. l.) ir tik vėliau toje dalyje, kurioje reikalavimai liks nepatenkinti, taikyti atsakomybę šios bylos atsakovams. Nepagrįstas apeliantų argumentas, kad šiuo atveju teismas turėjo aiškintis aplinkybes dėl trečiojo asmens mokumo , dėl ieškovo galimybių išsireikalauti skolą, pardavus trečiojo asmens įkeistą turtą. Kadangi trečiajam asmeniui iškelta bankroto byla, akivaizdu, kad šis skolininkas yra nemokus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas kaip solidarusis bendraskolis, vykdytų turimą solidariąją prievolę, yra saistoma jam neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio ir nesaistoma kreditoriaus galimybės gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš įkeisto daikto. Išieškojimo mastas gali ir turėtų būti kontroliuojamas vykdymo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 23 d. nutartyje civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-7-364/2010).Kreditoriui gavus visą ar dalį savo reikalavimo patenkinimą iš skolininko ar pardavus jo įkeistą turtą, atitinkamai būtų mažinami kreditoriniai reikalavimai laiduotojams. Pagal CK6.83 straipsnio 1 dalį įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę. Taigi, ieškovo reikalavimus patenkinus iš laiduotojų, jie įgytų atgręžtinio reikalavimo teisę į pagrindinį skolininką. Jeigu reikalavimas patenkinamas iš įkeisto turto ir iš laiduotojų, tai taikytinos nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančios normos (CK 6.237-6.242 str.). Byloje nėra duomenų, kad skolininko turtas būtų realizuotas ir būtų gautos atitinkamos lėšos, dėl ko turėtų būti mažinamas skolinis įsipareigojimas. Kadangi 2012 04 27 d. Šiaulių apygardos teismas priėmė nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui UAB „Edrimas“, ši nutartis remiantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatomis buvo nebevykdoma.

Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino solidariosios atsakomybės bei hipotekos institutą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniu skundu neginčijamos teismo priteistos konkrečios įsiskolinimo sumos, todėl teisėjų kolegija šių aplinkybių neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Atmetus atsakovų apeliacinį skundą, vadovaujantis CPK 93, 98 straipsniais, tenkintinas ieškovo atstovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurios sudaro 1452 Lt(152-155 b. l.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų E. M. ir R. M. ieškovui AB DNB bankuis po 726 Lt (po septynis šimtus dvidešimt šešis litus ) atstovavimo išlaidų apeliacinėje instancijoje.