Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų (neveikimo) (neužtikrinat privatumo kalbantis telefonu bei būnant kameroje (nebuvo žaliuzių ant lango), atimant rūbus bei išduodant netinkamas pižamas ir neleidžiant pasinaudoti ribota interneto prieiga). Pareiškėjas nurodo ginčo laikotarpį nuo 2017-04-15 iki 2017-05-15.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Laisvės atėmimo vietų ligoninė arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Ligoninė yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis – ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą (Laisvės atėmimo vietų ligonės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014-03-06 įsakymu Nr. 1R-65, 1 p.). Atsižvelgiant į tai, Ligoninė pirmiausia turi atitikti nustatytus sveikatos priežiūros įstaigų įrengimo sveikatos saugos reikalavimus, kurie taikomi tiek, kiek įmanoma užtikrinti jos pacientams paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo, arešto bei laisvės atėmimo bausmių vykdymo ypatumus.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 62 straipsnio 1 dalis nustato, kad laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių: pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai, atviros kolonijos ir laisvės atėmimo vietų ligoninės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Ligoninė BVK 62 straipsnio 1 dalies prasme yra priskirtina pataisos įstaigai (2014-10-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1266/2014).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012-10-19 įsakymu Nr. V-946 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 47-1:2012) 108 punkte nustatyta, kad stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose pacientai perrengiami įstaigos drabužiais arba jiems pagal sveikatos priežiūros įstaigos vidaus tvarkos taisykles leidžiama dėvėti asmeninius drabužius ir avalynę; pacientų drabužiai turi būti švarūs; drabužiai keičiami ne rečiau kaip vieną kartą per 7 dienas, užteršti krauju ir (ar) kūno skysčiais, ekskretais – tuoj pat; pacientų avalynė, išduota įstaigoje, turi būti iš neperšlampamos medžiagos, tinkamos valyti ir dezinfekuoti. Pagal Ligoninės vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Ligoninės direktoriaus 2017-02-28 įsakymu Nr. V-39, 17 punktą infekcijų ir užkrečiamų ligų prevencijos ir kontrolės tikslais, pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, išskyrus apatinį trikotažą, marškinėlius, pižamą (skirtą miegui), kojines ir vieną porą batų, paliekami saugoti Ligoninės daiktų saugojimui skirtose patalpose, išduodant Perduotų saugoti ir turimų daiktų kvitą. Pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, gali būti išduodami tik raštiškai paprašius ir gavus Ligoninės administracijos leidimą.

Atsakovės atstovė nurodė, jog pareiškėjui buvo išduodamos tinkamos pižamos (b. l. 22–26). Duomenų apie tai, jog pareiškėjas kreipėsi dėl asmeninių rūbų išdavimo ar netinkamos pižamos pakeitimo, byloje nėra (b. l. 11). Įvertinus aukščiau išdėstytą, jokiais įrodymais nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl jam išduotų netinkamo dydžio drabužių (pižamos) vertintini kaip deklaratyvūs, grindžiami tik subjektyviais pareiškėjo samprotavimais, nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl atmestini.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybe, kad atsakovas neužtikrino jo privatumo kalbant telefonu. Nuteistųjų pokalbių telefonu tvarką reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), nuostatos. Bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti, pasirenka nuteistasis. Telefoninis pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu nuteistasis pažeidžia skambinimo tvarką (Bausmių vykdymo kodekso 102 str. 3 d.). Taisyklių 124 punktas numato, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Nuteistųjų, kuriems BVK nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje.

Taigi teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką, numatyti tam tikri šios teisės apribojimai, susiję su ypatingu nuteistųjų teisiniu statusu, be kita ko, nustatyta maksimali telefoninių pokalbių trukmė ir skaičius, galimybė kontroliuoti, su kuo telefonu bendrauja nuteistasis, registruojant jo skambučius nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelėje, ir pažymint joje asmenį, kuriam skambinama, telefono numerį, vardą ir pavardę. Be to, pareigūnams yra suteikta galimybė nutraukti telefoninį pokalbį tuo atveju, jeigu nuteistasis nesilaiko teisės aktuose nustatytos skambinimo tvarkos.

Byloje nėra duomenų, apie pareiškėjui suteiktus pokalbius. t. y. nėra pateiktas Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelės išrašas už ginčo laikotarpį, tačiau pareiškėjas skunde neginčijo aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu jam nebuvo užtikrinta teisė paskambinti telefonu.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą iš esmės grindė tuo, kad jo pokalbių klausydavosi kiti asmenys bei negalėjo išgirsti ką kitas asmuo kalba dėl triukšmo.

Teismas daro išvadą, kad laisvės atėmimo vietos pareigūnams teisės aktai nustato pareigą, kad būtų nuolat užtikrinta skambinančiųjų priežiūra (ir kontrolė) pokalbių metu. Teismas pripažįsta, kad tokia kontrolė gali apriboti asmenų privatumą, sukelti tam tikrų neigiamų patyrimų, tačiau taip pat konstatuotina, kad tam tikri suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo bei kitokio pobūdžio apribojimai bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su kalinimo esme ir tikslais, bei saugaus bausmės vykdymo užtikrinimu, kol tai asmeniui nesukelia itin rimtų neigiamų padarinių, galėjusių nulemti neturtinės žalos kilimą.

Pareiškėjas skunde nenurodė teismui konkrečių Ligoninės pareigūnų pavardžių ar nuteistųjų, kurie būtų klausęsi pareiškėjo telefoninių pokalbių, taip pat nenurodė tikslių datų, kuomet, pasak pareiškėjo, buvo trukdoma ir klausomasi jo telefoninių pokalbių. Pareiškėjas jokių duomenų, kad būtų kreipęsis į Ligoninę, jog negalėjo pasinaudoti taksofonu ar nutrūkusio pokalbio, kaip jis teigia, dėl triukšmo ir pašalinių asmenų, nepateikė. Ligoninė negali būti laikoma atsakinga, kad buvo triukšminga ir sunku bendrauti telefonu. Tokiu atveju, patys laikomi asmenys turėjo gerbti vieni kitus ir atitinkamai supratingai bendrauti, netriukšmauti. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato pareigos pataisos įstaigai telefoną, kuriuo nuteistieji skambina artimiesiems, įrengti atskiroje patalpoje. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui Ligoninėje nebuvo suteikta galimybė paskambinti telefonu ir buvo pasiklausoma telefoninių pokalbių. Teismas taip pat vertina, kad pareiškėjas grindė savo reikalavimą abstrakčiais argumentais, jų nekonkretizavo ir neindividualizavo, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių prašomą priteisti neturtinę žalą.

Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad Ligoninėje ginčo laikotarpiu ribota interneto prieiga buvo neįrengta, nėra, todėl pareiškėjas negalėjo naudotis internetu. Pastebėtina, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs, jog pataisos įstaiga turi suteikti suimtiesiems galimybę neribotai naudotis internetu, lankytis interneto svetainėse ir toks reglamentavimas yra susiję su suimtųjų teisinės padėties ypatumais bei suėmimo vykdymo režimo reikalavimų užtikrinimu. LVAT 2017-11-06 nutartyje (administracinė byla Nr. A-5031-442/2017) yra pažymėjęs, kad ribotos prieigos internetu suteikimas priklauso suėmimo vykdymo įstaigos administracijos diskrecijai. Suteikdama galimybę naudotis ribota interneto prieiga, įstaiga privalo nustatyti ir naudojimosi internetu tvarką. Siekiant užtikrinti bausmės vykdymo režimo reikalavimų tinkamą įgyvendinimą, nuteistieji galėtų naudotis riboto interneto prieiga, lankydamiesi tik tose interneto svetainėse, kurios yra įtrauktos į leistinų interneto svetainių sąrašą. Be to, pastebėtina, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl negalėjimo naudotis internetu yra pernelyg abstraktūs. Pareiškėjas nenurodė, kokios būtent informacijos jis negalėjo gauti, nenurodė kada teikė prašymus ir kas jų nepriėmė. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui būtų uždrausta siųsti ir gauti dokumentus paprastu paštu, prenumeruoti laikraščius bei žurnalus, kaip numatyta Bausmių vykdymo kodekso 93 straipsnyje. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl jo teisių pažeidimo, nesudarant galimybės naudotis ribota interneto prieiga, vertintini deklaratyviais ir nepatvirtina atsakovo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjui neįrodžius būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos – neturtinės žalos atsiradimo fakto ir nesant pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti jo prašomą neturtinės žalos atlyginimą dėl negalėjimo naudotis ribota interneto prieiga. Be to, akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas laikosi pozicijos, jog Konvencijos 10 straipsnio negalima aiškinti kaip bendro įpareigojimo suteikti nuteistiesiems interneto prieigą prie interneto ar konkrečių interneto svetainių (žr., pvz., 2017-01-17 sprendimą byloje Jankovskis prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 21575/08).

Nei Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprūpinimo norma), patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017-01-01), nei Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245, nenumatė, kad kamerų tipo patalpose turi būti įrengtos ant langų užuolaidos (žaliuzės). Atsižvelgiant į tai, jog teisės aktai nenumato, jog ant langų turi būti užuolaidos ar žaliuzės pareiškėjo argumentai dėl privatumo kamerose neužtikrinimo, jog nebuvo ant langų žaliuzių, atmestini kaip nepagrįsti.

Apibendrinant, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), todėl nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti. Atitinkamai, dėl šių priežasčių nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. L. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.