Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Erikos Misiūnienės, kolegijos teisėjų Rimvidos Zubernienės, Virginijos Nijolės Griškevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės „BTA Insurance Company“ SE, Lietuvos Respublikoje veikiančios per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje ieškinį atsakovui A. S. dėl dalies draudimo išmokos grąžinimo ir atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2012-11-28 sprendimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė „BTA Insurance Company“ SE, Lietuvos Respublikoje veikianti per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, prašė priteisti iš atsakovo A. S. 1682,16 Lt draudimo išmoką, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir žyminį mokestį. Nurodė, kad su atsakovu buvo sudaryta draudimo sutartis Nr. 12 3687507, kuria apdrausta automobilio OPEL OMEGA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė už autoavarijos metu padarytą žalą. 2012-02-09 įvyko autoįvykis, kurio kaltininku pripažintas atsakovas A. S., vairavęs minėtą transporto priemonę. Įvykio metu buvo apgadintas automobilis ŠKODA SUPERB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Dėl šio įvykio metu padarytos žalos ieškovė išmokėjo 8410,80 Lt draudimo išmoką dėl automobilio ŠKODA SUPERB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sugadinimų. Atsakovas neįvykdė pareigos pranešti draudikui raštu per tris darbo dienas apie įvykį bei su draudimo įmone nebendradarbiavo. Ieškovei 2012-04-26 paprašius atsakovo pateikti turimą informaciją apie eismo įvykį, jos nepateikė. Kadangi apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė įstatymo nustatytas pareigas, ieškovė prašo iš atsakovo priteisti 20 procentų dydžio išmokėtos nukentėjusiajam asmeniui draudimo išmokos dalį – 1682,16 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas – sutartis. CK 6.987 straipsnyje nurodyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudimo įvykis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010-12-29 Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje yra išaiškinęs, kad tokios draudimo rūšies sutartis – privaloma imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsakyti jos sudarymu suinteresuotam asmeniui, nes transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnis). Šios sutarties šalims teisės ir pareigos kyla iš sutarties, iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Draudimo įstatymo bei įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų, kurie detalizuoja paminėtų įstatymų taikymą.

Byloje nėra ginčo, jog tarp šalių buvo sudaryta draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta automobilio Opel OMEGA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė už autoįvykio metu padarytą žalą. 2012-02-09 autoįvykio metu buvo apgadintas automobilis, kurio valdytojui šios bylos ieškovė išmokėjo 8410,80 Lt. Autoįvykio kaltininku buvo pripažintas atsakovas, kuris nepateikė įrodymų, jog ginčijo savo kaltę. Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra ar atsakovas turėjo pareigą per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio raštu pranešti apie autoįvykį ieškovei ir ar dėl šios pareigos tinkamo neįvykdymo ieškovė turi teisę pareikalauti grąžinti 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos.

Lietuvos kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 6 str. 3 d. atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę ( Standartinių draudimo sutarties sąlygų 14 punktas). Taip pat draudėjas sutarties galiojimo metu turi draudiką informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą. Todėl šios draudimo sutarties šalių pareiga bendradarbiauti tiek sudarant, tiek vykdant sutartį yra įtvirtinta CK 6.38 str. 3d., tiek paminėtame specialiajame įstatyme. Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių, dėl kurių ir buvo draustasi, atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų (Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas nurodė, kad eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tik tada, jei draudėjas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė Privalomojo draudimo taisyklėse nustatytas pareigas. Šių pareigų vykdymas yra svarbus dėl to, kad, įvykus eismo įvykiui, kuo operatyviau ir objektyviau būtų išsiaiškintos eismo įvykio aplinkybės, dalyviai, asmeniui ir (ar) turtui padarytos žalos dydis bei civilinės atsakomybės už ją apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 26 d. nutartis byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. D. L., bylos Nr. 3K-3-433/2007). Todėl paminėtos įstatymo nuostatos leidžia padaryti išvadą, kad pagal bylos įrodymus ieškovas turi teisę reikalauti ginčo sumos. Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 str. 1 d. 5 p. įpareigojo transporto priemonės valdytoją per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių, taip pat pateikti draudikui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes. Apie eismo įvykį reikia pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, ir tuo atveju, kai neaišku, kuris eismo dalyvis yra dėl jo atsakingas. Pagal CPK 178 str. nustatytas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles atsakovas privalėjo pateikti įrodymus, jog jis tokį pranešimą pateikė raštu. Byloje liudytojos G. B. parodymais įrodyta, jog ji šią nuostatą papildomai išaiškino atsakovui telefonu ( b.l.53). Ieškovo 2012-04-26 raštu įrodyta, jog ieškovas net ir praėjus 3 darbo dienų terminui nuo autoįvykio paragino atsakovą pranešti apie autoįvykį, išaiškino tokio nepranešimo pasekmes (b. l. 29), tačiau byloje nėra įrodymų, jog atsakovas šią pareigą būtų įvykdęs, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino materialines teisės normas ir patenkino ieškinį.

Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 2 d. nurodyta, kad draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką, todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimas Nr. 796 ,,Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo‘‘ yra civilinės teisės šaltinis CK 1.3 str. 4 d. prasme. Šio nutarimo 60 p. nustatyta, jeigu apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė Įstatymo 12 straipsnyje nustatytų pareigų ar jas netinkamai vykdė, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo: iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu atsakingas dėl padarytos žalos valdytojas ar jo atstovas nepranešė jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui ar jo atstovui apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad apie draudžiamąjį įvykį atsakingas draudikas sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį neturėjo įtakos atsakingo draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką. Atsakovas šioje byloje neįrodinėjo, kad jo nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį neturėjo įtakos atsakingo draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką, apeliaciniame skunde pateikdamas motyvus iš esmės tik dėl netaisyklingo pirmosios instancijos teismo sprendimo kalbos stiliaus ir gramatinių klaidų.

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo motyvą, jog ieškinys yra nepasirašytas ieškovo, tačiau šis motyvas yra neįrodytas. Ši byla buvo pradėta ieškovo paduotu pareiškimu CPK 431 str. nustatyta tvarka. Ši pareiškimą pasirašė ieškovo atstovas advokatas. Ieškovo ir advokato sudaryta 2011-12-16 atstovavimo sutartis įrodo, jog advokatas tokią teisę turėjo (b.l.5). Atsakovas pateikė prieštaravimus dėl šio teismo įsakymo ir teismas juos priėmęs, įpareigojo pateikti ieškinį, kurį pasirašė ieškovo advokatas (b.l.23), kuriam tokia teisė buvo suteikta pagal galiojančią paminėtą atstovavimo sutartį (CK 2.142 str. 1d.). CK 51str.1 d. yra nustatyta, kad asmenys gali vesti savo bylas patys teisme ar per atstovus, o CPK 57 str. 3 d. nurodyta, kad advokato teisės ir pareigos bei jų mastas patvirtinamas rašytine su klientu sudaryta sutartimi ar jos išrašu, todėl šis apeliacinio skundo motyvas yra nepagrįstas, nes ieškovės advokato teisė pasirašyti ieškinį buvo nurodyta atstovavimo sutartyje.

Kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo motyvų ir prašymų, nes jie nėra susiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku, todėl neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 306 str. 2d.).

Paminėtais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, todėl naikinti skundžiamo teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1d. 1p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šilalės rajono apylinkės teismo 2012-11-28 sprendimą palikti nepakeistą.