- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-03-30
- Bylos Nr.
- I2-484-776/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04210-2024-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Giedrė Kairienė, Erminijus Baziulis, Eglė Mauricė
- Pareiškėjas
- R. U.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Kategorijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Erminijaus Baziulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Kairienės ir Eglės Mauricės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. U. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja R. U. (toliau – ir pareiškėja) teismui paduotu skundu prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2024 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. (10.11 E) DV_S-38818 (toliau – ir 2024 m. gegužės 23 d. Sprendimas), 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovė, ir Valdyba) 2024 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. (18.2.E) I-6795 (toliau – ir 2024 m. liepos 4 d. Sprendimas).
Pareiškėja skunde (b. l. 1-2) nurodė, kad kreipėsi į Valdybą prašydama pakeisti Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimą neįskaityti į darbo stažą laikotarpio, dirbto uždarojoje akcinėje bendrovėje „L“ (toliau – ir UAB „L“) nuo 1993 m. lapkričio 16 d. iki 1994 m. birželio 10 d., nes nesutiko su 2024 m. gegužės 23 d. Sprendime išdėstytais argumentais dėl darbo stažo nepripažinimo. Turi tris dokumentus apie apskaičiuotą darbo stažą. Dviejuose iš jų, 2004 m. gruodžio 24 d. pažymoje apie valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą Nr. 993 bei Valdybos 2021 m. liepos 6 d. pažymoje įtrauktas ir UAB „L“ dirbtas, laikotarpis. Stažas apskaičiuotas remiantis Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre esančiais duomenimis apie asmens stažą, įgytą nuo 1994 m. sausio 1 d., bei asmens pateiktais dokumentais apie stažą, įgytą iki 1993 m. gruodžio 31 d. Pagal minėtus dokumentus į darbo stažą buvo įtrauktas visas UAB „L“ dirbtas laikotarpis nuo 1993 m. lapkričio 16 d. iki 1994 m. birželio 10 d. Vėliau Valdybos Vilniaus skyrius savo sprendimus keitė, nors teisės aktų nuostatos nesikeitė. Trečiajame dokumente, tai yra Valdybos Vilniaus skyriaus 2021 m. spalio 5 d. pažymoje apie asmens pensijų socialinio draudimo stažą Nr. DV-V-8059 stažas nurodytas 38 m. 11 mėn. 21 d., nes neįskaitytas UAB „L“ dirbtas laikotarpis nuo 1993 m. lapkričio 16 d. iki 1994 m. birželio 10 d. Valdybos Vilniaus skyrius nesivadovauja teisiniu reglamentavimu, galiojusiu nuo 1993 m. lapkričio 16 d. iki 1994 m. birželio 10 d., o remiasi Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymu (redakcija galiojo iki 2024 m. birželio 1 d., toliau – ir Įstatymas) ir Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 (toliau – ir Nuostatai) ir taiko juos atgaline tvarka. Darbo knygelės į valstybinio socialinio draudimo pažymėjimus Valdyba ir jos teritoriniai skyriai keitė nuo 1992 m. sausio 1 d. ir visas turėjo pakeisti iki 1993 m. gruodžio 31 d. Darbo knygeles pakeitė valstybinio socialinio draudimo pažymėjimai, kurie turi vienodą juridinę galią ir yra pagrindinis dokumentas, patvirtinantis asmens draudimo stažą, apdraustojo įmokų sumą. Jos draudimo pažymėjime, kuriuo buvo pakeista darbo knygelė, yra įrašai apie priėmimą ir atleidimą UAB „L“, patvirtinti įmonės antspaudu ir vadovo parašu, nurodyta išmokėta darbo užmokesčio suma. Valdybos Vilniaus skyrius nepaaiškina, kodėl darbo stažas pripažįstamas pagal LTSR išduotas darbo knygeles, bet nepripažįstamas pagal jos pačios išduotus valstybinio socialinio draudimo pažymėjimus. Kadangi darbo knygelės buvo keičiamos į valstybinio socialinio draudimo pažymėjimus, mano, kad jos turi vienodą juridinę galią. Valdybos teiginys, kad socialinio draudimo pažymėjimas nėra stažą įrodantis dokumentas, tad juo negali būti vadovaujamasi apskaičiuojant stažą, neatitinka teisės aktų nuostatų. Jeigu Valdybos Vilniaus skyrius darbo stažą UAB „L“ pripažintų iki 1993 m. gruodžio 31 d. pagal socialinio draudimo pažymėjimą, turėtų būti taikomas anksčiau galiojusių teisės aktų tęstinumas, nes darbo santykiai tęsėsi toje pačioje UAB „L“ iki 1994 m. birželio 10 d., ir būtų įskaitytas visas UAB „L“ darbo stažas nuo 1993 m. lapkričio 16 d. iki 1994 m. birželio 10 d.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į skundą su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 41-49) nurodė, kad pareiškėja nėra sulaukusi Įstatyme nustatyto senatvės pensijos amžiaus - 65 metų. Asmeniui, kuriam nėra paskirta socialinio draudimo pensija ir kuris yra įgijęs stažo iki 1994 m. sausio 1 d., nuolatinės arba faktinės gyvenamosios vietos Valdybos teritoriniam skyriui pateikus stažą įrodančius dokumentus, įgyto stažo trukmė buvo apskaičiuojama vadovaujantis Įstatymu ir Nuostatais. Pareiškėja, nesutikdama su Valdybos Vilniaus skyriaus 2024 m. gegužės 23 d. raštu Nr. (10.11E) DV_S-38818, kuriuo į jos stažą neįskaitytas UAB „L“ laikotarpis nuo 1993 m. lapkričio 16 d. iki 1994 m. birželio 10 d., 2024 m. birželio 7 d. skundu kreipėsi į Valdybą. Pagal pareiškėjos socialinio draudimo pažymėjimo įrašus Nr. 3 – 4, nuo 1993 m. lapkričio 16 d. iki 1994 m. birželio 10 d., ji dirbo UAB „L“. Šis pažymėjimas nėra Nuostatų 6.4 papunktyje nurodytas kaip stažą įrodantis dokumentas, todėl minėtu įrašu negali būti remiamasi apskaičiuojant pareiškėjos stažą. Pareiškėja šiuo metu dirba, tai yra draudžiama ir valstybiniu socialiniu sveikatos draudimu, taip pat ji neturi teisės į išmoką užsienio valstybėje, todėl pareiškėjai, kuri nėra sulaukusi senatvės pensijos amžiaus, minėto laikotarpio neįskaitymas į stažą, kaupiant duomenis apie jos stažą, nesukelia teisinių pasekmių. Pareiškėja skunde reikalavimą įskaityti į stažą ginčo laikotarpį nepagrįstai grindžia iki 1995 m. birželio 10 d. galiojusiomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 584 patvirtintomis Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu įskaitos taisyklėmis. Taip pat nepagrįstas ir skundo teiginys, kad Valdybos Vilniaus skyrius, apskaičiuodamas pareiškėjos stažą, Įstatymą ir Nuostatus taiko atgaline tvarka.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 36-38) nurodė, kad Socialinio draudimo pažymėjimas nėra Nuostatų 6.4 papunktyje nurodytas stažą įrodantis dokumentas. Stažas po 1994 m. sausio 1 d. įrodomas Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis apie asmenų pensijų socialinio draudimo ir jam prilyginamus laikotarpius. Pagal socialinio draudimo pažymėjimo įrašus Nr. 3 ir Nr. 4 pareiškėja nuo 1993 m. lapkričio 16 d. iki 1994 m. birželio 10 d. dirbo UAB „L“. Šis pažymėjimas nėra Nuostatų 6.4 papunktyje nurodytas stažą įrodantis dokumentas, todėl minėtu įrašu negali būti remiamasi apskaičiuojant stažą. Patikrinti socialinio draudimo pažymėjimo įrašų apie priėmimą į darbą UAB „L“ pagrįstumą nėra galimybės, nes UAB „L“ yra išregistruota, o šios bendrovės dokumentai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Paslaugų skyriaus Archyvo poskyriui neperduoti. Patikrinus Valdybos Vilniaus skyriuje saugomus „UAB „L“ 1993 – 1994 metų dokumentus buvo nustatyta, kad nėra duomenų apie pareiškėjos darbą bei pranešimo apie atleidimą iš darbo 1994 metais. Duomenų apie pareiškėjos darbą minėtoje bendrovėje po 1994 m. sausio 1 d. nėra ir Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre, kurio duomenimis įrodomas stažas po 1994 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į tai, darbo laikotarpis nuo 1993 m. lapkričio 16 d. iki 1994 m. birželio 10 d. UAB „L“ pareiškėjai neįskaitytas į stažą teisėtai, todėl tenkinti pareiškėjos skundą nėra teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2024 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. (10.11 E) DV_S-38818 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2024 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. (18.2.E) I-6795 teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2024 m. gegužės 23 d. Sprendimo ir 2024 m. liepos 4 d. Sprendimo priėmimo metu nėra sulaukusi Įstatyme nustatyto senatvės pensijos amžiaus ir dirbo. Pareiškėja 2024 m. gegužės 7 d. kreipėsi į Valdybos Vilniaus skyrių dėl stažo perskaičiavimo. 2024 m. gegužės 23 d. Sprendimu (b. l. 14-15) pareiškėjos prašymas buvo atmestas. Pareiškėja, nesutikdama su 2024 m. gegužės 23 d. Sprendimu, kuriuo į jos stažą neįskaitytas UAB „L“ laikotarpis nuo 1993 m. lapkričio 16 d. iki 1994 m. birželio 10 d., 2024 m. birželio 7 d. skundu (b. l. 16-18) kreipėsi į Valdybą. Valdyba, išnagrinėjusi šį pareiškėjos skundą, 2024 m. liepos 4 d. Sprendimu (b. l. 19-21) jį atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja, nesutikdama su 2024 m. liepos 4 d. Sprendimu, jį apskundė teismui.
Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad šis įstatymas taikomas asmenims, atitinkantiems šio įstatymo nustatytus pensijų socialinio draudimo stažo reikalavimus atitinkamos rūšies socialinio draudimo pensijai skirti ir sukakusiems šio įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių, pripažintiems invalidais, nedarbingais arba iš dalies darbingais, o tokiems asmenims mirus, – jų sutuoktiniams ir vaikams (įvaikiams).
Įstatymo 14 straipsnio 1 dalis nustato sąlygas valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijai gauti, tai yra asmuo įgyja teisę gauti senatvės pensiją, kai jis atitinka abi toliau nurodytas sąlygas – asmeniui sukanka šio įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius (Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir jis turi minimalųjį stažą, nustatytą senatvės pensijai (Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Įstatymo 41 straipsnio 1 dalis numato, kad kreiptis dėl pensijos paskyrimo galima prieš tris mėnesius iki teisės gauti pensiją atsiradimo arba bet kuriuo metu po teisės gauti pensiją atsiradimo.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja 2024 m. gegužės 23 d. Sprendimo ir 2024 m. liepos 4 d. Sprendimo priėmimo metu nėra sulaukusi Įstatyme nustatyto senatvės pensijos amžiaus (65 metų). Todėl, pareiškėja kreipimosi į Valdybos Vilniaus skyrių metu dar nebuvo įgijusi teisės gauti senatvės pensiją.
Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tai reiškia, kad kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat ne kartą konstatavo, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; 2018 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-295-756/2018 ir kt.).
Pažymėtina, kad, kaip jau buvo nustatyta, pareiškėjai teisė į senatvės pensiją dar neatsirado, nes ji neatitinka Įstatymo reikalavimų, todėl 2024 m. gegužės 23 d. Sprendimas ir 2024 m. liepos 4 d. Sprendimas pareiškėjai nesukelia teisių ir pareigų, nes, net ir patenkinus pareiškėjos skundą, jos teisių apimtis nepasikeistų. Šiais sprendimais pareiškėja faktiškai yra informuojama apie tai, kad į skaičiuojamą socialinio pensijų draudimo stažą nebus įskaičiuotas laikotarpis nuo 1993 m. lapkričio 16 d. iki 1994 m. birželio 10 d., kuomet pareiškėja galimai dirbo UAB „L“, pateikiant susiklosčiusios situacijos išaiškinimą, tačiau nėra priimamas sprendimas dėl pensijos (ne)skyrimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2024 m. gegužės 23 d. Sprendimas ir 2024 m. liepos 4 d. Sprendimas yra informacinio pobūdžio dokumentai, kuriais nėra priimtas joks viešojo administravimo subjekto valdingo pobūdžio nurodymas ar patvarkymas. Minėti sprendimai negali būti prilyginami viešojo administravimo subjekto atsisakymui atlikti tam tikrus veiksmus arba vertinami kaip neigiama išvada, sukelianti juridines pasekmes.
Būtent tokia teisminė praktika analogiško pobūdžio bylose yra suformuluota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-842-602/2021, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-475-822/2022) ir pirmosios instancijos teismas ja vadovaujasi taikydamas tą patį teisinį reglamentavimą (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalis).
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taip pat pažymėtina ir tai, kad išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, savo esme yra materialinio teisinio pobūdžio išvada, nes ji reiškia, jog atitinkamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis, o konstatavimas, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis, kartu reiškia ir konstatavimą, kad jokios asmens materialinės teisės nebuvo pažeistos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį Nr. AS442-505/2009). Taigi, išvada, kad skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia (nebesukelia) asmeniui teisinių pasekmių, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą, bet negali būti pagrindas administracinę bylą nutraukti. Tokia išvada, be kita ko, yra grindžiama ir tuo, kad administracinis teismas, užbaigdamas bylą nutartimi dėl bylos nutraukimo, t. y. procesiniu dokumentu, kuriuo nėra byla išnagrinėjama iš esmės, negali pasisakyti dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Nutraukiant bylą, negali būti sprendžiamas klausimas dėl to, ar materialiosios teisės normos nustato asmeniui, kuris kreipiasi į teismą su tam tikru reikalavimu, teisinių pasekmių atsiradimą. Šis klausimas yra susijęs su materialiosiomis teisinėmis kreipimosi į teismą prielaidomis, todėl gali būti sprendžiamas tik nagrinėjant bylą iš esmės ir byloje priimant sprendimą. Sprendžiant bylos nutraukimo klausimą, yra nagrinėjamos tik procesinės prielaidos kreiptis į teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-646/2013).
Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos skundžiami 2024 m. gegužės 23 d. Sprendimas ir 2024 m. liepos 4 d. Sprendimas patys savaime jokių teisių ir pareigų pareiškėjai nesukuria ir yra tik informacinio pobūdžio dokumentai, kuriais pareiškėja informuojamas apie tai, kad į skaičiuojamą socialinio draudimo stažą senatvės pensijai gauti nebus įskaičiuojamas laikotarpis nuo 1993 m. lapkričio 16 d. iki 1994 m. birželio 10 d., kuomet pareiškėja galimai dirbo UAB „L“.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-635-492/2017; 2021 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-882-1062/2021).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, konstatuoja, kad naikinti pareiškėjos ginčijamų 2024 m. gegužės 23 d. Sprendimo ir 2024 m. liepos 4 d. Sprendimo nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
pareiškėjos R. U. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, dėl sprendimų panaikinimo, atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.