Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. vasario 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 str. 3 d., 253 str. 2 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat pripažinti kaltais ir nuteisti N. M. ir N. Mt., tačiau nuosprendis dėl jų apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad veikdamas organizuota grupe kartu su N. M. ir N. Mt., neturėdami leidimo, įgijo, gabeno, laikė, realizavo ir pasikėsino realizuoti ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus ir didelį kiekį šaudmenų, o būtent: ne vėliau kaip 2008 m. gruodžio pradžioje, veikdami dėl savanaudiškų paskatų, turėdami tikslą nusikalstamai praturtėti, susitarė organizuota grupe daryti sunkų nusikaltimą - ne mažiau kaip trijų šaunamųjų ginklų bei didelio kiekio šaudmenų įgijimą, gabenimą, laikymą ir realizavimą neturint leidimo, su bendrininkais pasiskirstė vaidmenimis, susitarę, kad N. M. organizuos šias nusikalstamas veikas, iš Anglijos telefonu koordinuodamas ir derindamas veiksmus su A. B., kuris užsiims ginklų bei šaudmenų įgijimu ir pristatymu N. Mt., bei N. Mt., kuri užsiims ginklų ir šaudmenų realizavimu, betarpiškai juos pardavinėdama. Realizuodami nusikalstamą ketinimą ir veikdami organizuota grupe, bendrais suderintais veiksmais, N. M. telefonu koordinuojant ir derinant veiksmus su N. Mt. ir A. B., duodant jiems nurodymus ir patarimus bei suorganizavus, kad A. B. nuo 2008 m. gruodžio pradžios iki 2009 m. liepos 5 d. ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis, neturėdamas leidimo, įgyti šaunamuosius ginklus, jų priedėlius ir šaudmenis, bei pastarajam įgijus: šešis savadarbius šaunamuosius ginklus, pritaikytus šaudyti 9 mm kalibro trumpaisiais „BROWNING" šoviniais, pagamintus savadarbiu būdu perdirbant Rusijos pramoninės gamybos dujinius pistoletus „IŽ-79-8", ir jų priedėlius - šešis šaunamųjų ginklų liepsnos ir garso slopintuvus (duslintuvus), pritaikytus naudoti su 7,62 - 9,0 mm šaunamaisiais ginklais, vieną pramoninės gamybos pusiau automatinį 7,62 mm kalibro 1930/33 m. pavyzdžio „TOKAREVO" konstrukcijos pistoletą „TT", skirtą šaudyti 7,62 mm kalibro „TOKAREV" šoviniais, vieną savadarbį šaunamąjį ginklą, pritaikytą šaudyti 5,6 mm kalibro ilgaisiais žiedinio įskėlimo šoviniais, pagamintą savadarbiu būdu panaudojant pistoletų „MARGO" ir „MARGOLIN" detales, vieną pramoninės gamybos pusiau automatinį 9 mm kalibro „84F" modelio pistoletą „BERETTA", skirtą šaudyti 9 mm kalibro trumpaisiais „BROWNING" šoviniais, 244 (du šimtus keturiasdešimt keturis) pramoninės gamybos 9 mm kalibro trumpuosius „BROWNING" šovinius, skirtus šaudyti iš daugelio modelių pistoletų bei pistoletų kulkosvaidžių, 8 (aštuonis) pramoninės gamybos 7,62 mm kalibro „TOKAREV" šovinius, skirtus 7,62 mm kalibro pistoletams, 56 (penkiasdešimt šešis) pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro ilguosius žiedinio įskėlimo šovinius, skirtus šaudyti iš daugelio modelių 5,6 mm kalibro graižtvinių šaunamųjų ginklų, 89 (aštuoniasdešimt devynis) pramoninės gamybos 9 mm kalibro „MAKAROV" šovinius, skirtus šaudyti iš daugelio modelių 9 mm kalibro graižtvinių šaunamųjų ginklų, bei nugabenus šiuos ginklus, jų priedėlius bei šaudmenis N. Mt., o pastarajai neteisėtai laikant juos butuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), o vėliau dalį neteisėtai pardavus nusikalstamą veiką imituojantiems Lietuvos kriminalinės policijos biuro (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausiajam tyrėjui A. M. ir (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausiajam tyrėjui S. J.: 2008-12-10 bute, esančiame duomenys neskelbtini), už 3000 Lt vieną perdirbtą pistoletą „IŽ-79-8" su panaikintu numeriu, kuris tikriausiai buvo (duomenys neskelbtini), duslintuvą ir 8 (aštuonis) 9 mm kalibro trumpuosius „BROWNING" šovinius, 2008-12-22 bute, esančiame (duomenys neskelbtini), už 5800 Lt - vieną perdirbtą pistoletą „IŽ-79-8" su panaikintu numeriu, kuris tikriausiai buvo (duomenys neskelbtini), vieną duslintuvą, vieną pistoletą „TT", rėmo Nr. (duomenys neskelbtini), vamzdžio Nr. (duomenys neskelbtini), 8 (aštuonis) 9 mm kalibro trumpuosius „BROVNING" šovinius ir 8 (aštuonis) 7,62 mm kalibro „TOKAREV" šovinius, 2009-05-19 prie (duomenys neskelbtini) upės, netoli (duomenys neskelbtini) alėjos ir (duomenys neskelbtini) gatvės sankryžos, (duomenys neskelbtini), už 8250 Lt - tris perdirbtus pistoletus „IŽ-79-8" su panaikintais numeriais, kurie buvo (duomenys neskelbtini), tris duslintuvus ir 18 (aštuoniolika) 9 mm kalibro trumpųjų „BROWNING" šovinių, likusius ginklus, jų priedelį ir šaudmenis: savadarbį šaunamąjį ginklą, pritaikytą šaudyti 5,6 mm kalibro ilgaisiais žiedinio įskėlimo šoviniais, pagamintą savadarbiu būdu panaudojant pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro pistoleto „MARGO" Nr. (duomenys neskelbtini) rėmą su vamzdžiu, pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro pistoleto „MARGOLIN" Nr. (duomenys neskelbtini) užraktą, dėtuvę, paleidžiamąjį - skeliamąjį mechanizmą bei savadarbius grąžinamąjį mechanizmą, užrakto kaištį ir kriaunas, pramoninės gamybos 9 mm kalibro „84 F" modelio pistoletą „BERETTA", skirtą šaudyti 9 mm kalibro trumpaisiais „BROWNING" šoviniais, savadarbį šaunamąjį ginklą su pašalintu numeriu, pagamintą perdirbant pramoninės gamybos dujinį pistoletą „IŽ-79-8", pritaikytą šaudyti 9 mm kalibro trumpaisiais „BROWNING" šoviniais, ir duslintuvą, 56 (penkiasdešimt šešis) pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro ilguosius žiedinio įskėlimo šovinius, 210 (du šimtai dešimt) pramoninės gamybos 9 mm kalibro trumpuosius „BROWNING" šovinius, 89 (aštuoniasdešimt devynis) pramoninės gamybos 9 mm kalibro „MAKAROV" šovinius, N. Mt. toliau neteisėtai laikant bute, esančiame (duomenys neskelbtini), 2009-07-05 pasikėsino neteisėtai parduoti nusikalstamą veiką imituojančiam Lietuvos kriminalinės policijos biuro (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausiajam tyrėjui A. M., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes tą pačią dieną šiame bute N. Mt. buvo sulaikyta policijos pareigūnų, o pistoletai, duslintuvas bei šoviniai 20 val. 34 min. buvo rasti ir paimti kratos metu.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. vasario 11 d. nuosprendį, jį išteisinti, o baudžiamąją bylą nutraukti. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, pažeidė suformuotą teisminę praktiką, nuosprendį grindė abejonėmis, dėl ko skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas.

Pirmiausia dėstomi argumentai dėl, apelianto įsitikinimu, neteisingo įrodymų vertinimo ir netinkamo teisės normų aiškinimo bei taikymo. Teigia, kad apygardos teismas nepagrįstai jo pokalbius apie transporto priemones prilygino pokalbiams apie ginklus, kuriais neva jis prekiavo, taip pat pokalbiuose minimą alyvą vertino kaip užslaptintai vadinamus šovinius. Pažymi, jog nuteistosios N. Mt. parodymai nepagrįsti objektyviais duomenimis, be to, jie prieštarauja nuteistojo N. M., taip pat kitų liudytojų, patvirtinusių, jog jie niekada jo (apelianto) nematė, parodymams. Mano, jog teismas, vertindamas telefoninių pokalbių turinį, daugiausia atsižvelgė ir akcentavo atskiras pokalbių metu pasakytas frazes, nevertindamas viso pokalbių turinio bei neatsižvelgdamas į kitus tuo laikotarpiu buvusius telefoninius pokalbius. Pažymi, jog ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta visa eilė N. Mt. ir N. M. pokalbiuose minimų asmenų, t. y. „O.“, „Č.“, žmonės, turintys atvažiuoti pas N. Mt., „tie“ žmonės, be to, pokalbiuose minimas „kitas A.“. Štai 2009-01-26 pokalbyje N. Mt. mini, jog „rytoj pasikvies A. pakalbėti“, nors jam, t. y. apeliantui, skambina tik 2009-01-29. Atkreipia dėmesį į 2009-01-17 apklausos metu N. Mt. nurodytą teiginį „apie O. ir A. papasakosiu kitoje apklausoje“, nors vėliau ji taip nė karto ir neužsiminė apie šiuos asmenis. Nagrinėjant bylą teisme, ji neatsakė arba vengė atsakyti, kas yra šie paminėti asmenys. Tokį nuteistosios elgesį apeliantas vertina kaip kito asmens apkalbėjimą, siekiant bet kokia kaina sušvelninti savo kaltę bei padedant tikriesiems nusikaltimo bendrininkams išvengti atsakomybės. Apygardos teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes ir jų apkaltinamajame nuosprendyje nevertino.

Aptaręs LR Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 4 d. nuostatas, nurodo, jog N. Mt. 2009-07-06 įtariamojo apklausos metu nurodė ginklus ir šaudmenis gaudavusi būtent iš jo (apelianto), o teisme pripažino anksčiau jo pavardės nežinojusi, nors minėtame apklausos protokole yra įrašyta jo pavardė. 2009-07-17 N. Mt. nurodė 2008-12-12, t. y. praėjus daugiau nei pusę metų, savo bute susitikusi su juo, kur jis (apeliantas) ranka jos užrašų knygutėje parašė dviejų ginklų pavadinimus, modelius ir kainas. Apeliantas abejoja tokiais parodymais, kadangi nuteistoji daugiau neatsiminė jokių kitų datų, netgi gerokai vėlesnių (mėnesio ar kelių mėnesių senumo), kada jis neva atvežė ginklus bei šaudmenis. Be to, atkreipia dėmesį, kad specialistų išvados kategoriškai nepatvirtino, jog rankraštiniai įrašai atlikti jo ranka, taip pat, kad pateiktas lapas bei užrašų knygutė iki atidalinimo sudarė vieną visumą.

Toliau apeliantas trumpai aptaria Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus dėl nekaltumo prezumpcijos, taip pat, kaip šį principą apibrėžia LR BPK, cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 3.1.8 punkto nuostatas dėl to, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas abejonėmis, dėsto esminius įrodymų vertinimo aspektus. Apelianto įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepilnai įvykdė procesinių normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, reikalavimus, neatliko bylos duomenų lyginamosios analizės, juolab, kad jo namuose atlikus kratą, nerasti jokie daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti. Neigia kam nors pardavęs ginklus ar šovinius, taip pat netarpininkavo, slapto sekimo metu nesurinkti duomenys, leidžiantys daryti pagrįstas išvadas apie jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Tolesnėje skundo dalyje dėstomi teiginiai dėl neva netinkamo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Esminis argumentas yra tas, kad apeliantas siekia įrodyti šiuo atveju buvus provokaciją. Šiuo atveju iš esmės dėstomos teorinės nuostatos, susijusios su provokacijos sąvoka, draudimu provokuoti, paminima, kaip tai atsispindi tarptautiniuose teisės aktuose ir t.t. Daro išvadą, kad pati N. Mt. buvo išprovokuota nusikalsti, neteisėta provokacija atlikta ir prieš jį. Nors ikiteisminio tyrimo pareigūnai neturėjo ir negalėjo turėti jokios informacijos, jog jis daro nusikaltimus, už kuriuos neteisėtai nuteistas skundžiamu teismo nuosprendžiu, tačiau teismas į tai neatsižvelgė, tokiu būdu pažeisdamas kaltės vertinimą.

Atsikirtimu į nuteistojo A. B. apeliacinį skundą prokuroras prašo šį skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. vasario 11 d. nuosprendį. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas sprendimą pripažinti A. B. kaltu padarė remdamasis surinktais įrodymais. Štai N. Mt. viso proceso metu nuosekliai apeliantą įvardino kaip asmenį, tiekusį jai šaunamuosius ginklus ir šaudmenis. Tokius nuteistosios parodymus patvirtino liudytojai - policijos darbuotojai S. J. ir V. G., tas užfiksuota ir susitikimų su N. Mt. garso ir vaizdo įrašuose, telefoninių pokalbių išklotinėse. Kaip nepagrįstą atmeta apelianto A. B. teiginį neva pokalbių metu buvo kalbama apie automobilius ir alyvą. Prokuroro teigimu, telefoninių pokalbių chronologinės suvestinės akivaizdžiai rodo, jog N. Mt. su sūnumi nuolat aptarinėjo prekybą ginklais ir šaudmenimis, jų pokalbiuose minimas A. figūravo kaip asmuo, tiekiantis jai ginklus ir šaudmenis bei imantis sau dalį gautų pinigų. Visi N. Mt. telefoniniai kontaktai ir susitikimai su A. B. yra tiesiogiai susiję su N. Mt. sūnui perduodama informacija apie prekybos ginklais eigą. Tokį teiginį prokuroras pagrindžia vienu iš daugelio užfiksuotų telefoninių pokalbių, kurio turinį aptaria skunde. Toliau nurodoma, kad prašymas klausytis A. B. telefoninių pokalbių buvo grindžiamas būtent N. Mt. skambučiais asmeniui, vardu A., kuris, kaip matyti iš pokalbių teksto, teikė ginklus ir šovinius (pastarieji konspiracijos sumetimais buvo vadinami automobiliais ir alyva). Pabrėžiama, jog tuo atveju, jei A. B. būtų užsiiminėjęs prekyba automobiliais, tuomet jis tai galėtų pagrįsti dokumentais, ko pastarasis padaryti taip ir negalėjo. Pažymima, kad negauta kategoriška išvada dėl N. Mt. nusikalstamos veikos imitacijos modelio (toliau – NVIM) dalyviams perduoto lapelį su ginklų pavadinimais, kadangi neturėta A. B. laisvųjų rašysenos pavyzdžių. Visgi tikėtina išvada taip pat netiesiogiai patvirtina jo kaltę vykdžius prekybą ginklais bei šoviniais.

Atsikirtime kaip nepagrįsti įvardijami nuteistojo A. B. teiginiai apie tai, kad jį policijos darbuotojai išprovokavo nusikalsti. Prokuroras nurodo, kad su pareigūnais bendravo tik N. Mt., o A. B. jokių kontaktų su pastaraisiais neturėjo. Akcentuojama ir tai, kad pati N. Mt. paneigė buvusi provokuojama padaryti nusikalstamą veiką. Pirmo susitikimo su NVIM dalyviais metu ji jau turėjo šaunamuosius ginklus, kuriuos įsigijo anksčiau. Tą faktą, kad nebuvo jokios provokacijos, patvirtina ir N. Mt. bei N. M. telefoninių pokalbių analizė, iš kurios matyti, kad pastarieji patys nuolat rodė iniciatyvą, buvo suinteresuoti parduoti kuo daugiau ginklų ir šaudmenų bei gauti kuo daugiau pinigų. Prokuroro manymu, dauguma A. B. skunde išdėstytų teiginių yra deklaratyvaus pobūdžio, jie paremti ne teisme išnagrinėtų faktinių duomenų visuma, o tik atskirais, iš bendro konteksto išimtais faktais, kuriuos apeliantas traktuoja savo naudai.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistojo A. B. gynėja prašė patenkinti jo apeliacinį skundą, o prokuroras prašė šį apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Iš nuteistojo A. B. apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis prašo jį išteisinti, o bylą nutraukti. Mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, pažeidė teisminę praktiką ir nuosprendį pagrindė abejonėmis. Kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, aptarė juos nuosprendyje ir pagrįstai A. B. pripažino kaltu padarius LR BK 25 str. 3 d., 253 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką. Apygardos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, LR BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai aptarti nuosprendyje, jie įvertinti ir nurodyta, kuriais iš jų grindžiamos teismo išvados, o kurie atmesti kaip nepagrįsti.

Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus ir netinkamai taikė bei aiškino teisės normas. Tokie apelianto teiginiai yra nepagrįsti ir atmetami kaip nepasitvirtinę. Kolegija pastebi, kad A. B. skunde išdėstyti argumentai dėl neva netinkamai įvertintų jo pokalbių apie transporto priemones ir alyvą, kuriais jis prekiavo, yra deklaratyvaus pobūdžio. Tai, kad apygardos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino ne taip, kaip tikėjosi apeliantas, negalima pripažinti, jog įrodymai įvertinti pažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatas. Taip pat kolegija nesutinka su A. B. teiginiu esą teismas nevertino visų pokalbių, vykusių tarp N. Mt. , N. M. ir jo turinio, o atsižvelgė į atskiras pokalbių metu pasakytas frazes. Atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, kolegija akcentuoja, jog visi byloje surinkti ir apkaltinamajame nuosprendyje įvertinti įrodymai atitinka LR BPK 20 str. 3 d., 4 d. įrodymams keliamus liečiamumo ir leistinumo reikalavimus. Minėto LR BPK 20 str. 2 d. nustatyta, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. LR BPK 20 str. 5 d. teigiama, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį pagrindė ne abejonėmis, kaip teigia apeliantas, o faktais ir atskirai įvertino visus pripažintus įrodymus jų tarpusavio liečiamumo (susietumo) aspektu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto ir N. M. iškeltą versiją neva telefoninių pokalbių metu buvo kalbama apie automobilius ir alyvą, kuriais jie prekiavo, o ne apie šaunamuosius ginklus. Telefoninių pokalbių chronologinės suvestinės akivaizdžiai įrodo, jog N. Mt. su sūnumi aptarinėjo prekybą ginklais ir šaudmenimis, kuriuos N. Mt. tiekė asmuo, vardu A., kuris šiai pardavus ginklus, iš jos pasiimdavo dalį pinigų. Objektyviais bylos duomenimis nustatyta, kad A. – tai ne kuris nors kitas asmuo, o A. B., kuris telefoninių kontaktų metu, išklausęs N. Mt. prašymą, ne tik derino su ja šaunamųjų ginklų ir šaudmenų pristatymo detales ir kainą, bet ir pats skambino tiek N. Mt., tiek N. M., užuominomis perduodamas informaciją apie ginklų rūšis ir kainas. Po nuolatinių ir intensyvių telefoninių kontaktų su sūnumi ir policijos darbuotojais, veikusiais pagal NVIM, N. Mt. iš karto skambindavo A. B. ir perduodavo informaciją, kiek ir kokių ginklų reikia ir už kiek NVIM dalyviai gali juos nupirkti. Daugkartiniai N. Mt. telefoniniai skambučiai A. B. ir po to įvykę jų tarpusavio pokalbiai rodo, jog jiems buvo labai svarbu parduoti kuo daugiau ginklų, šaudmenų aukštesne, nei siūlė pirkėjai, kaina. Pats A. B. derino su N. Mt. susitikimo laiką ir vietą. Juk A. B. su N. Mt. susitikdavo ne tik jos pačios bute (duomenys neskelbtini), bet ir jos sūnaus N. M. bute (duomenys neskelbtini), kuriame niekas tuo metu negyveno. Telefoninių pokalbių, įvykusių tarp N. M. ir N. Mt., A. B. bei N. Mt., turinys rodo, jog jie pokalbių metu, pamiršę konspiraciją, apie šaunamuosius ginklus ir šaudmenis kalbėjo ne užuominomis, o aiškiai juos įvardijo tikraisiais pavadinimais ir nurodė pistoletų rūšis – TT, Walter bei šovinių kainą.

Štai iš 20058-12-22 įvykusio telefoninio pokalbio tarp N. M. ir N. Mt. matyti, jog N. M. motina, į pastarojo klausimą: ,,Kiek paėmė?“, atsakė: ,,Paėmė du. Paėmė TT, Audi tą“ (t. 2, b. l. 6). N. Mt. pranešus sūnui, jog ji už parduotus ginklus gavo ,,< ... > penkis tūkstančius aštuonis šimtus“, ir paklausus jo, ,,kiek čia tau priklausytų iš jų?“, N. M. pareiškė: ,,Nieko dabar nepriklausytų. Nes tą TT iš tikrųjų, matai paėmėm išvis be pinigų. Reik atiduot už TT, a ne? Už tą audiucha?“ (t. 2, b. l. 7). N. M. pokalbio metu su motina norėjo išsiaiškinti, kiek pinigų gavo už parduotą ginklą - ,,tris davė už TT?“, į ką N. Mt. atsakė: ,,E, du devynis“, nes ,,< ... > su A. ten pasiderinom. Tai A. viską žino“ (t. 2, b. l. 7). Iš N. Mt. tolimesnių pokalbių matyti, jog ginklų ir šovinių pardavimo kainas nustatydavo jos sūnus ir A. B., kuriam sutikus, N. Mt. kainą pardavėjams nuleisdavo. Kad A. B. kartu su kitais nuteistaisiais prekiavo ne automobiliais, matyti ir iš N. Mt. pokalbių su A. B., kuriam praneša, jog ,,skambino man tas S.. Tas, klaipėdiškis dėl to. Ginklo žinai. E, vienas labai susidomėjęs klientas yra, žinai“. Klausia: < ... > O, tų su dusliarkėm turi“, į ką A. B. atsako: ,,< ... > Atvažiuosiu, pakalbėsim“ (t. 2, b. l. 37, 43). 2009-06-22 vykusio telefoninio pokalbio tarp N. M. ir A. B. metu jie aptaria, kiek pirkėjai ginklų yra užsisakę: juos vadina ,,Folksvagenais“, ,,Volksvageniukais“ ir galiausiai N. M. atsako A. B., kad ,,< ... > Pas mane yra tas vienas valteriukas“ ir apeliantas pritaria: ,,Ai, nu, nu, jo, jo, jo“ (t. 2, b. l. 66). Kai policijos darbuotojai, veikę pagal NVIM, užsakė pas N. Mt. ginklų, ji nedelsiant paskambino A. B. ir paprašė: ,,Žiūrėk, A., reikėtų 3, gali užsakyti“, o šis pažadėjo: ,,Ai ten kur tada problemų buvo? Nu, gal užsakysiu, nu“ (t. 2, b. l. 73). Šių duomenų visumą pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė A. B. kaltę prekiavus šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis patvirtinančiais įrodymais. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas įvertino ne atskirų pokalbių metu pasakytas frazes, o visą pokalbių turinį, kuris patvirtina, jog A. B. kartu su kitais nuteistaisiais užsiėmė nusikalstama veika. Išvardinti duomenys pripažįstami įrodymais, jie įvertinti ir aptarti nuosprendyje, todėl kolegija konstatuoja, kad išanalizavus atskirai minėtų duomenų reikšmę pripažįstama, kad šie duomenys yra įrodymų, o ne prielaidų pobūdžio. Apelianto teiginys neva N. Mt. parodymai nepagrįsti objektyviais duomenimis bei prieštarauja nuteistojo N. M., liudytojų parodymams, atmetamas kaip deklaratyvus ir nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nuteistosios N. Mt. parodymus, kurie buvo nuoseklūs viso proceso metu. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį, jog N. Mt. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme kalta prisipažino visiškai, nuoširdžiai gailėjosi padariusi nusikalstamas veikas ir paaiškino jų padarymo aplinkybes. N. Mt. tiriant bylą buvo apklausta net 7 kartus (t. 3, b. l. 64-66, 68-78, 80-88, 90-98, 100-102, 104-109, 114-115). Apklausiama ji tvirtino, jog per kelis kartus ji pardavė S. J. ir A. M. 6 šaunamuosius ginklus už 17050 Lt ir 48 šovinius. Šovinius pardavinėjo po 3 Lt arba 2 Lt už vienetą. Šaunamuosius ginklus jai tiekė A. B.. Ginklų ir šovinių kainas nurodydavo jos sūnus ir A. B.. Ji sūnui telefonu pranešdavo, už kiek pardavė ginklus, tuomet jis paskirstydavo pinigus: didesnę dalį pinigų atiduodavo A. B., o likusius pasilikdavo sau. Iš A. B. gautus ginklus paslėpdavo savo ar sūnaus bute, ten juos ir parduodavo. Kadangi ginklai buvo perdirbti, tai keletą jų pirkėjai išbandė ir atsisakė nupirkti, kadangi šie buvo brokuoti. A. B. jai pranešdavo, kokių markių ginklus galima pasiūlyti pirkėjams. Kalbėdami telefonu konspiracijos tikslu jie ginklus vadindavo automobilių pavadinimais, pvz. ,,Audi“ – tai ,,TT“, ,,Volkswagen“ – tai ,,Walter“, šoviniai – alyva, duslintuvai - ,,dusliarkės“ . Šiuos parodymus N. Mt. patvirtino teisiamajame posėdyje (t. 6, b. l. 72-75).

Apeliantas neteisus tvirtindamas, jog N. Mt. parodymai nėra pagrįsti objektyviais bylos duomenimis, nes nuteistosios nurodytas nusikalstamų veikų aplinkybes patvirtino liudytojai S. J. ir V. G., kurie dirbdami Lietuvos kriminalinės policijos biure (duomenys neskelbtini) tarnyboje, gavo informaciją, jog N. Mt. disponuoja šaunamaisiais ginklais. Susipažinę su ja, S. J. su A. M. per kelis kartus nusipirko 6 šaunamuosius ginklus ir šovinius. N. Mt. pati jiems siūlė pirkti ginklus, šovinius ir nurodė jų kainą. Ji nuolat jiems skambino telefonu, rašė SMS žinutes ir ragino kuo greičiau atvažiuoti bei nupirkti ginklus. Iš N. Mt. sužinojo, kad ginklus jai tiekė A. , o jos sūnus N. M., gyvenantis Anglijoje, jam talkino (t. 6, b. l. 69-71).

Iš skundo argumentų matyti, kad A. B., nesutikdamas su N. Mt. parodymais, mano, kad jie prieštarauja nuteistojo N. M., taip pat kitų liudytojų (jų pavardžių neišvardija) parodymams. Kadangi apeliantas nenurodo konkrečiai, kurie N. Mt. parodymai prieštarauja jos sūnaus, liudytojų parodymams, todėl kolegija plačiau nuteistųjų ir liudytojų S. J., V. G. parodymų neanalizuoja ir daro išvadą, jog šis A. B. apeliacinio skundo argumentas yra deklaratyvus, nereikalaujantis nuoseklesnio aptarimo.

A. B. bando įtikinti teismą, jog N. Mt. jį apkalbėjo, siekdama sušvelninti savo teisinę padėtį ir neva padėti tikriesiems nusikaltimo bendrininkams išvengti atsakomybės. Kolegija, nesutikdama su šiuo teiginiu, konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų apie priešiškus N. Mt. bei A. B. santykius arba vadą jį apkalbėti. Priešingai, abu pripažino, kad N. Mt. yra jo draugo N. M., per kurį ir susipažino, mama. Juos sieja tik draugiški santykiai. N. Mt. paaiškino, jog A. B. mobiliojo ryšio telefono numerį gavo iš jos sūnaus, kuris ir patarė kreiptis į jį dėl ginklų tiekimo. Iš byloje esančių telefoninio pokalbio išklotinių matyti, kad ne tik N. Mt. dažnai skambindavo, rašydavo SMS žinutes A. B., bet ir jis telefonu susisiekdavo su N. Mt..

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, N. Mt. paaiškino, kas yra asmenys: ,,O.“, ,,Č.“, ,,kitas A.“, ,,tie žmonės“, o teisiamojo posėdžio metu į apelianto gynėjos klausimus nuosekliai išdėstė, kas jai yra žinoma apie tuos žmones: ,,Aš turiu 2 pažįstamus vardu A.. Aš apie O. ir A. nieko ypatingo nežinau. Ką žinojau apie A. , tą ir pasakiau. O apie tą O. aš iš vis nieko nežinau. Tą O. aš iš viso 1 kartą gyvenime esu mačiusi < ... >“. ,,Jokių ,,kitų“ aš nepamenu“ (t. 6, b. l. 74). Teisiamojo posėdžio protokolo 74-75 lapuose yra užfiksuota visa, kas N. Mt. žinoma apie išvardintus asmenis. Iš N. Mt. ir S. J. paaiškinimų matyti, jog A. B. paminėtas ,,kitas A.“ juos supažindino ir dalyvavo pirmojo susitikimo metu. Tuo jo vaidmuo ir baigėsi. Byloje nėra jokių duomenų, kad jis ar kuris nors kitas asmuo būtų dalyvavę kartu su nuteistaisiais jų vykdomoje nusikalstamoje veikloje. Nesuprantama, kokią aplinkybę apeliantas norėjo patvirtinti ar paneigti skunde teigdamas: ,,Štai 2009-01-26 pokalbyje N. Mt. mini, jog rytoj pasikvies A. pakalbėti, nors jam, t. y. apeliantui, skambino tik 2009-01-29“. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2009-01-22, 12 val. 21 min., S. J. skambino N. Mt. ir pažadėjo atvykti. Po to įvyko N. Mt. pokalbiai su sūnumi (2009-01-22 ir 2009-01-26), kuomet ji pranešė sūnui, jog pirkėjai ,,< ... > sakė paims aną tai tiksliai“ (t. y. šaunamąjį ginklą), o N. M. įkalbinėjo motiną parduoti po 3 Lt ,,< ... > tuos tepalus“ (t. y. šovinius). Po susitikimo su pirkėjais ir po pokalbių su sūnumi, N. Mt. 2009-01-29 paskambino A. B. ir pasiūlė ,,< ... > tuoj susimatyti“ (t. 2, b. l. 25-27). Nevienkartiniai telefoniniai pokalbiai tarp nuteistųjų rodo, jog jie iš anksto tarpusavyje derino visus veiksmus, kurie sekė vienas po kito (ginklų užsakymas, informacijos perdavimas, kainų aptarimas, ginklų pristatymas N. Mt.), ir tik galiausiai įvykdavo ginklų pardavimas. Be to, N. Mt. pranešdavo A. B., kada ji bus namuose ir kada jis gali atvažiuoti, todėl dažnai jie tarpusavyje pasimatymus atšaukdavo, perkeldavo jų datas. Nežinia, kokią aplinkybę apeliantas norėjo paneigti ar patvirtinti nurodęs, jog N. Mt. savo sūnui pažadėjo pasikviesti A. B. pakalbėti rytoj (t. y. 2009-01-27), o iš tikrųjų šiam paskambino tik 2009-01-29.

Siekdamas paneigti N. Mt. parodymus, apeliantas akcentuoja tą aplinkybę, jog 2009-07-06 N. Mt., apklausta kaip įtariamoji, nurodė ginklus ir šaudmenis gaudavusi iš jo, o teisme pripažino anksčiau jo pavardės nežinojusi (minėtame apklausos protokole yra įrašyta jo pavardė). Iš įtariamosios N. Mt. paminėto apklausos protokolo matyti, jog ji išties nurodė ,,ginklus ir šaudmenis aš gaudavau iš A. B., su kuriuo mane supažindino sūnus“ (t. 4, b. l. 64-66). Vėliau N. Mt., kaip įtariamoji, buvo apklausta papildomai 2009-07-17, 2009-07-22, 2009-07-31, 2009-08-05 ir 2009-01-01, 2009-10-09 (t. 4, b. l. 68-78; 80-88, 90-98, 100-102, 104-109, 114-115). Iš šių apklausų metu duotų N. Mt. parodymų daroma neabejotina išvada, jog A. B. yra tas asmuo, su kuriuo ji bendravo telefonu ir kuris jai atveždavo ginklus bei šaudmenis, o juos realizavusi atiduodavo jam pinigus. Kadangi 2009-07-06 jai buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą (t. 4, b. l. 60), tuomet ji ir sužinojo A. B., o taip pat policijos darbuotojų S. J., A. M. pavardes, kurias ir nurodė vėlesnių apklausų metu.

Apeliaciniame skunde yra ginčijami N. Mt. parodymai, duoti 2009-07-17 (t. 4, b. l. 68-78), kuomet ji nurodė konkrečią datą, t. y. 2008-12-12, kai susitikimo metu bute A. B. jos užrašų knygutėje parašė dviejų ginklų pavadinimus, modelius ir kainas. Apelianto teigimu, N. Mt. negalėjo atsiminti šios datos, nes po susitikimo iki apklausos buvo praėję daugiau nei pusė metų. Abejoja šiais N. Mt. parodymais dar ir todėl, kad nuteistoji neatsiminė daugiau jokių datų, kada jis neva atvežė ginklus ir šaudmenis.

Su šiais apelianto teiginiais nesutinkama ir štai dėl ko: priešingai nei teigia A. B., tiek šios, tiek kitų apklausų metu N. Mt. nurodė konkrečias datas, kada A. B. lankėsi pas ją ir atvežė ginklus bei šaudmenis ir kada juos pardavė asmeniui, vardu S.: ,,< ... > 2008-12-10 bute, esančiame (duomenys neskelbtini), už 3000 Lt pardaviau < ... > perdirbtą pistoletą, duslintuvą ir aštuonis šovinius“. Po to N. Mt. pamini kitas datas: 2008-12-22, 2009-05-19, 2009-07-05, kuomet ji pardavė (paskutinį kartą – pasikėsino parduoti) šaunamuosius ginklus ir šaudmenis. N. Mt. patvirtino, jog ginklų ir šaudmenų atvežimą derindavo ,,< ... > su savo sūnumi, kuris derino tai su A. B.“. Ginklus ir šaudmenis A. B. atveždavo ,,< ... > tą pačią dieną (arba kelias prieš), kai jų atvažiuodavo S.“ (t. 4, b. l. 64-66).

Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad konkrečią 2008-12-12 datą N. Mt. nurodė jai pateikus 2008-12-13 telefoninio pokalbio, įvykusio 12 val. 39 min. tarp jos ir sūnaus įrašą bei stenogramą. Ji paaiškino, kad sūnui papasakojo, jog A. (B.) 2008-12-12 paėmė pinigus ir jos užrašų knygutėje užrašė dvi ginklų modelius – AGRAM ir WALTER bei jų kainas, o ji ant to paties lapuko ranka užrašė ,,originalai“, turėdama galvoje, kad šie ginklai neperdirbti, originalūs (t. 4, b. l. 68-78). Tad tokie nuteistosios N. Mt. parodymai yra logiški ir suprantami, nes su A. B. ji buvo susitikusi 2009-12-12, o kitą, t. y. 2009-12-13 pokalbio su sūnumi metu jam papasakojo apie įvykusį susitikimą.

Kolegija sutinka su teismo sprendimu vadovautis N. Mt. parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime, nes jie gauti įstatymo nustatyta tvarka ir laikytini tinkamais įrodymais sprendžiant A. B. kaltės klausimą.

Nors A. B. teigia, kad specialisto išvada kategoriškai nepatvirtino, jog įrašą N. Mt. užrašų knygutėje atliko jis, tačiau kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai buvo vadovautasi specialisto išvada Nr. 140-(6374)-ISI-6014 (t. 2, b. l. 127-129), kurioje konstatuojama, kad rankraštinius įrašus: ,,AGRAM 4 VNT 3500 eur Su gal. WALTER 7,6 kalibr 2500 LT“ tikriausiai parašė A. B. (nes nebuvo pateikta A. B. laisvųjų rašysenos pavyzdžių). Ši išvada patvirtina N. Mt. parodymus, kad ant lapelio, kurį ji perdavė policijos pareigūnams, ginklų modelius užrašė apeliantas. Nors specialistas nenustatė, kad tirti pateiktas popieriaus lapas ir užrašų knygelė iki atidalinimo sudarė vieną visumą (t. 2, b. l. 139-140), tačiau kitoje specialisto išvadoje yra nurodyta, kad užrašų knygelės dabar esančiame 18 lape, antros pusės viršutinėje dalyje, yra visiškai tokių pačių įspaustų įrašų, kaip ir rankraštiniai įrašai, esantys ant pateikto tirti popieriaus lapelio (t. 2, b. l. 133-134). Šių ir kitų nuosprendyje aptartų rašytinių įrodymų visetas patvirtina A. B. kaltę neteisėtai disponavus šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis – ne mažiau kaip trims šaunamaisiais ginklais ir dideliu kiekiu šaudmenų. A. B. padaryta nusikalstama veika organizuota grupe su N. Mt. ir N. M. tinkamai kvalifikuota pagal LR BK 25 str. 3 d., 253 str. 2 d.

Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, visus įrodymais pripažintus duomenis vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, susiejo juos į vieningą loginę visumą, darė tai pagal vidinį įsitikinimą. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.

A. B. skunde nurodoma, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, kadangi visos byloje esančios abejonės buvo aiškinamos jo nenaudai. Nekaltumo prezumpcijos principas yra įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d., nustatant, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Nekaltumo prezumpcijos principas reikalauja, kad kaltintojas pateiktų kaltumo įrodymus, o abejonės tarnautų kaltinamojo naudai. Kolegijos nuomone, byloje buvo pateikta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių A. B. kaltumą. Jis, neprisipažindamas kaltu, iškėlė versiją neva pardavinėjo automobilius, kurie buvo paminėti pokalbiuose su N. Mt. ir N. M.. Apelianto nurodytas aplinkybes kategoriškai paneigė N. Mt., liudytojai V. G., S. J. bei byloje esantys rašytiniai įrodymai, kurie nuosprendyje yra nuoseklia tvarka aptarti ir įvertinti, todėl dar kartą juos analizuoti netikslinga. Apelianto paminėta aplinkybė – jo namuose atlikus kratą nerasti jokie daiktai, turintys reikšmės nusikaltimui – negali paneigti jį aktyviai dalyvavus nusikaltimo padaryme. A. B. ginklus ir šaudmenis atveždavo į N. Mt. ar jos sūnaus butą, kur jie susitikdavo ir derindavo ginklų pardavimo sąlygas.

Kolegija nesutinka su A. B. skundo argumentu, kad teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 3.1.8 punkto nuostatas. Apeliantui primenama, kad senato nutarimo nuostatos turi ne privalomą, o rekomendacinį pobūdį (Teismų įstatymo 23 str. 2 d. 2 p.), todėl jų nesilaikymas nėra ir negali būti pagrindas naikinti ar keisti nuosprendį. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti, o senato nutarimo nuostatos nebuvo pažeistos. Be to, LAT senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 aiškinamos LR BPK normos, reglamentuojančios nuosprendžio surašymą, o šių normų pažeidimai negali būti pagrindu baudžiamajai bylai nutraukti, kaip to prašoma apeliaciniu skundu.

Galiausiai A. B. siekia įtikinti teismą, jog šiuo konkrečiu atveju buvus policijos darbuotojų provokaciją. Mano, jog pati N. Mt. buvo išprovokuota, o po to provokacija buvo atlikta ir prieš jį. Su šiais apelianto teiginiais kolegija nesutinka ir pabrėžia, jog pati N. Mt., tiesiogiai bendravusi su NVIM dalyviais, t. y. policijos darbuotojais, neigia, kad buvo jų išprovokuota, todėl neaiškus ir prieštaringas A. B. tvirtinimas, jog jis buvo provokuojamas. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad apeliantas asmeniškai išvis nebendravo su policijos darbuotojais, todėl nesuprantama, kaip šie galėjo jį provokuoti. Tuo tarpu N. Mt. kategoriškai neigia buvus provokaciją. Iš jos parodymų matyti, kad susipažinusi su S. (policijos pareigūnu S. J.), jau pirmo susitikimo su juo ir policijos darbuotoju A. M. metu, savo bute jiems pardavė perdirbtą pistoletą su duslintuvu ir 8 šoviniais, o po to įvyko ir kiti susitikimai, kurių iniciatorė taip pat buvo nuteistoji, vykdžiusi savo sūnaus ir A. B. nurodymus parduoti kuo daugiau ginklų ir šaudmenų, kadangi jiems reikėjo pinigų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime yra pabrėžęs, kad jei nusikalstamos veikos imitacijos modelio vykdymo metu nedaromas spaudimas asmeniui, kuriam modelis taikomas, asmuo neskatinamas, neprovokuojamas padaryti nusikaltimo, modelis yra teisėtas. Šiuo konkrečiu atveju N. Mt. nebuvo skatinama, provokuojama padaryti nusikaltimą, prieš ją nebuvo naudojama fizinė ar psichinė prievarta, ji pati buvo aktyvi šio nusikaltimo vykdytoja: pati skambino, rašė SMS žinutes S. J., prašydama susitikti, o susitikimų metu siūlė pirkti šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, derėjosi dėl kainos, aiškino, jog ginklus galės išsirinkti pagal nuotraukas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs filmuotą medžiagą prie operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų ir prie jų pridėtų pokalbių suvestinių turinį, elektroninių ryšių tinklais perduotos informacijos nuo 2008-12-09 iki 2009-07-05 bendrą suvestinę, protokolus dėl slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo ir kitą byloje surinktą medžiagą, konstatavo, kad skiriant ir taikant nusikalstamos veikos imitacijos modelį buvo laikomasi Operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimų, neperžengtos įstatymo leistos ir modeliu nustatytos elgesio ribos, todėl į nusikalstamos veikos imitacijos modelis pritaikytas tinkamai, N. Mt. nebuvo provokuojama ar kitaip kurstoma padaryti nusikalstamą veiką. Taigi teismo įvertinti byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad Operatyvinės veiklos įstatymo 3 str. 19 d., 6 str. 5 d., 7 str. 4 d. 4 p., 12 str. normos, kuriose įtvirtintos nusikalstamos veikos imitacijos modelio taikymo sąlygos ir tvarka, buvo pritaikytos tinkamai.

Teismas, skirdamas A. B. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė sunkų nusikaltimą iš savanaudiškų paskatų, siekdamas pasipelnyti, teistas 3 kartus ir teistumas neišnykęs, charakterizuojamas neigiamai, o taip pat įvertintos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, lengvinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta. Vadovaudamasis šiais motyvais, teismas A. B. paskyrė sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, t. y. laisvės atėmimą 6 metams. Bausmė teisinga ir ne per griežta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.