Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 metų 6 mėnesių terminuota laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi paskirta bausmė sumažinta 1/3 ir D. D. paskirta 1 metų terminuota laisvės atėmimo bausmė.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2017 m. gruodžio 20 d.

Iki įsiteisės nuosprendis D. D. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. D. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2017 m. spalio 24 d. apie 21 val. (duomenys neskelbtini), pėsčiųjų take, (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties (duomenys neskelbtini) namu, panaudodamas fizinį smurtą, pastūmė rankomis nukentėjusiąją G. S., prispaudė ją prie tvoros, taip atimdamas jai galimybę priešintis, reikalavo pinigų ir pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajai G. S. priklausančius 4 eurus, tuo nukentėjusiajai G. S. padarė 4 eurų turtinę žalą.Alytaus rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendyje konstatavo, kad įrodyta, jog D. D. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, kaltės neneigė, todėl jis baustinas.Apeliaciniame skunde nuteistasis D. D. prašo paskirti švelnesnę bausmę bei esant galimybei taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Skunde nurodė, kad skirdamas bausmę, teismas vertino tik apeliantą neigiamai charakterizuojančias aplinkybes, neatsižvelgiant į tai, jog jo požiūris į gyvenimą bei įstatymus ir visuomenę iš esmės keičiasi. Jis, būdamas suimtas, pradėjo dirbti, atsikratė priklausomybės nuo alkoholio, ruošiasi sukurti šeimą, jo sužadėtinė laukiasi, taip pat skunde nurodė, jog suvokė savo elgesio neleistinumą. Visa tai, jo nuomone, pagrindžia, kad bausmė galėjo būti skirta artima nusikaltimo sankcijos minimumui. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje apelianto D. D. advokatė R. Šeperienė prašė apeliacinį skundą tenkinti, skirti švelnesnę bausmę, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.Apeliacinis skundas netenkinamas.Apeliaciniu skundu apeliantas nekvestionuoja teismo nustatytų faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių, inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau, atitinkamai argumentuodamas, nuteistasis mano, jog teismas jam paskyrė per griežtą bausmę, t. y. kelia jam paskirtos bausmės individualizavimo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).Pažymėtina, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Vertinant apeliacinio skundo turinį, apeliantas neginčija paskirtos bausmės rūšies, tačiau siekia, jog jam būtų ji pašvelninta iki minimumo arba jos vykdymas atidėtas.Pagal bendrą taisyklę teismas skiria bausmę, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytais pagrindais: pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).Pirmosios instancijos teismas D. D. inkriminavo BK 180 straipsnio 1 dalį, t. y. plėšimą. Už šį nusikaltimą įstatymų leidėjas kaltininkui numatęs dvi alternatyvias bausmės rūšis: areštą arba laisvės atėmimo bausmę iki 6 metų. Teismas sprendė, jog D. D. atsakomybę lengvino aplinkybė, jog jis nusikaltimo padarymą pripažino, nuoširdžiai dėl to gailisi, sunkinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau bausmės rūšies ir dydžio parinkimui buvo įvertintos ir kaltinamąjį charakterizuojančios aplinkybės, tokios kaip ankstesni teistumai, šis nusikaltimas padarytas netrukus po ankstesnės bausmės atlikimo, neišnykus teistumui, jis taip pat yra baustas ir administracine tvarka, nedirbantis, neturintis pastovios gyvenamosios vietos ir oficialaus pragyvenimo šaltinio. Tokio pobūdžio nusikaltimai nuteistojo atžvilgiu yra neatsitiktiniai, nes jis yra nuteistas už analogišką nusikalstamą veiką, nors teismo nuosprendis dar neįsiteisėjęs, teisme yra gauta byla taip pat dėl plėšimo jo atžvilgiu, o tai tik leido teismui spręsti, jog pragyvenimui reikalingų lėšų yra gaunama nusikalstamu būdu, o ne teisėtų priemonių pagalba. Analizuodamas šias pirmosios instancijos teismo nustatytas ir bylos duomenimis pagrįstas aplinkybes dėl bausmės rūšies parinkimo apeliacinės instancijos teismas vertina, kad tokia išvada yra visiškai teisinga, bausmės rūšis parinkta motyvuotai, ji teisinga siekiamų bausmės tikslų kontekste. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės dydį, atsižvelgė į tai, kad apeliantas kaltę pripažino, kritiškai vertina savo veiksmus, atsiprašė nukentėjusiosios, atsižvelgė į teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiosios poziciją ir bausmės dydį parinko mažesnį nei jos vidurkis. Šios aplinkybės teismo sprendimo bausmės dydžio parinkimo procese tinkamai įvertintos ir iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, jog teismas nuteistajam paskyrė žymiai mažesnę laisvės atėmimo bausmės trukmę ją gretinant su šio straipsnio sankcijos vidurkiu (3 metai 1 mėnuo). Atsižvelgiant į skundo esmę – paskirtos bausmės švelninimo prasme įstatymo numatytais pagrindais, teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 62 straipsnyje ir BK 54 straipsnio 3 dalyje. BK 62 straipsnyje nurodyta sąlygų visuma, kuriai esant nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį bausmė gali būti švelninama, jeigu yra visos sąlygos, kurios apibūdina kaltininko elgesį padarius nusikalstamą veiką, tačiau šiuo atveju BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų kriterijų D. D. netenkina. Paprastai, kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis, tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi.BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas laikytinas išimtiniu, t. y. minėto straipsnio taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, darančių įtaką padarytos nusikalstamos veikos ar asmens, padariusio nusikaltimą, pavojingumui, buvimu, dėl ko sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad analizuojamu atveju yra susiklosčiusi daugiau tipinė, įprastinė nei išskirtinė situacija, todėl minėto straipsnio nuostatos taip pat negali būti taikomos d. D. atžvilgiu.Apeliaciniame skunde nuteistasis prašė bausmę sušvelninti iki minimumo, tačiau pagrįstų argumentų kodėl apeliacinės instancijos teismas turėtų jo skundą tenkinti nenurodė, o subjektyvi nuteistojo nuomonė, teisėjų kolegijai nėra imperatyvas, nes teismai pirmiausia turi laikytis įstatymo ir atsižvelgiant į išskirtines aplinkybes derinti įstatymo leidėjo nustatytą bausmę ir jos dydį su proporcingumo principu, kad paskirta bausmė ir jos dydis būtų adekvati kaltininkui ir jo nesuvaržytų labiau nei to reikalauja bausmės paskirtis. Skundo argumentai, jog teismas skirdamas bausmę atsižvelgė tik į jį neigiamai charakterizuojančias aplinkybes, bet neįvertino, jog jis keičia požiūrį į įstatymus ir visuomenę, keičiasi jo gyvenimas, jis pradėjo dirbti, nėra priklausomas nuo alkoholio, o jo sužadėtinė laukiasi, bus kuriama šeima, nėra absoliutūs ir pagrįsti, nes bausmės individualizavimo procese teismas vertino ne tik nuteistąjį neigiamai charakterizuojančias aplinkybes, bet ir teigiamai, tačiau tai, kad teismo sprendimas buvo nulemtas skiriant laisvės atėmimo bausmę, kurio terminas ženkliai mažesnis nei bausmės vidurkis, nesuponuoja teisėjų kolegijai išvados, jog šios skundo aplinkybės buvo išskirtinio pobūdžio ir nebuvo tinkamai įvertintos pirmosios instancijos teismo. Taigi, teisėjų nuomone, D. D. paskirta bausmė ir jos dydis yra adekvati padarytam nusikaltimui, paskirta bausmė yra švelnesnė nei bausmės vidurkis, taip pat atkreiptinas dėmesys, jog teismui pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas ji dar sumažinta trečdaliu, kur galutinė bausmė paskirta 1 metams. Apeliaciniame skunde D. D. prašė esant galimybei jo bausmės vykdymą atidėti, t. y. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. BK 75 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl, net ir esant formaliems pagrindams, esminė taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas šią išvadą gali suformuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Nagrinėjamu atveju apeliantas D. D. nuteistas už vieno tyčinio apysunkio nusikaltimo padarymą. Formaliu požiūriu apeliantui galėtų būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas, bet turi būti viena sąlyga – pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Byloje esantys duomenys vis dėlto neleidžia padaryti neabejotinos išvados, kad bausmės tikslų galima pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realios bausmės atlikimo, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į visas bylos aplinkybes ir įvertina nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas tyčinis apysunkis nusikaltimas), jos padarymo aplinkybes (nusikaltimą nuteistasis padarė naudojant fizinį smurtą) bei nuteistojo asmenybę (teistas, teistumas neišnykęs, nusikaltimą padarė neužilgo po to kai buvo paleistas po paskirtos bausmės atlikimo iš pataisos namų, byloje yra duomenys, jog nedirba, tačiau skunde nurodė, jog įsidarbino, bet to nepagrindė jokiais duomenimis, todėl vertintina, kad nedirba ir neturi nuolatinio pragyvenimo šaltinio, jokių išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, tai ne pirmas toks jo nusikaltimas). Kaip jau minėta pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, kad tokiu savo elgesiu nuteistasis D. D. iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė. Teismo nuomone, demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų bei stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią, piktybinį polinkį daryti teisei priešingus veiksmus, taip pat pavojingą, smurtauti linkusią jo asmenybę. Apeliaciniame skunde nurodė priešingai, tačiau tai teismo neįtikina. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, konstatuoja, jog atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nebūtų apribota nuteistojo D. D. galimybė toliau daryti analogiškus nusikaltimus, jis nebūtų sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo ateityje ir nebūtų pasiekti bausmės tikslai. Aplinkybių, kurios leistų apeliantui pasiekti bausmės tikslus be realaus bausmės atlikimo, šiuo atveju nenustatyta, todėl BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikytinos.Teisėjų kolegijos nuomone, vien nuteistojo norai ir siekiai, vidinės motyvacijos be jos išorinių apraiškų realiuose veiksmuose negali būti laikomas pakankamu pagrindu tam, kad teismas galėtų manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Gyvenimo būdo keitimas yra procesas, kuris turi būti objektyviai matomas, o gyvenimo būdo keitimo siekio deklaravimas yra noro išreiškimas, neturintis savyje jokio objektyvaus pasireiškimo. Apibendrinant visa kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu D. D. paskirta bausmė ir jos dydis yra teisingi, paskirta nepažeidžiant proporcingumo ir teisingumo principų, bausmė nėra per griežta, o nesant pagrįsto pagrindo taikyti bausmės vykdymo atidėjimo instituto, D. D. apeliacinis skundas netenkinamas konstatuojant, jog pirmosios instancijos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendis teisėtas ir nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.