Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-02-13 · Administracinė byla Nr. I2-1801-872/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-02-13
Bylos Nr.
I2-1801-872/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04378-2019-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Fausta Vitkienė (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Beata Martišienė
Pareiškėjas
M. P.
Atsakovas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Advokatai
Leonidas Pčelincevas
Administracinė byla Nr. I2-1801-872/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04378-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Beatos Martišienės ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Leonid Pčelincev,atsakovo atstovui D. J.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas Ukrainos pilietis M. P. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas ar atsakovas) Kontrolės skyriaus 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (15/5-8) 50U-2514 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Ukrainos piliečiui M. P., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas paaiškina, kad 2018 m. liepos 26 d. sudarė darbo sutartį su UAB „Lauvera“ (toliau – ir Darbdavys) ir nuo 2018 m. lapkričio 15 d. pradėjo dirbti. Pareiškėjui 2018 m. lapkričio 22 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir LLG). Pareiškėjas nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. iki 2019 m. rugpjūčio 22 d., atostogų metu, buvo išvykęs iš Lietuvos į Vokietijos Federacinę Respubliką (toliau – ir Vokietija). 2019 m. lapkričio 18 d. pareiškėjas jo prašymu buvo atleistas iš darbo ir išvyko iš Lietuvos į Ukrainą dėl šeimyninių priežasčių. Pareiškėjas ir Darbdavys susitarė, kad pareiškėjui grįžus į Lietuvą, jis kreipsis į Darbdavį dėl darbo santykių pratęsimo ir naujos darbo sutarties sudarymo. 2019 m. gruodžio 11 d. pareiškėjas grįžo iš Ukrainos į Lietuvą ir, kaip buvo sutarta, 2019 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į Darbdavį dėl darbo santykių pratęsimo ir naujos darbo sutarties sudarymo, tuomet pareiškėjas ir sužinojo apie priimtą atsakovo Sprendimą. Pareiškėjas ir Darbdavys 2019 m. gruodžio 17 d. pasirašė darbo sutartį, pagal kurią pareiškėjas vėl pradėjo dirbti pas Darbdavį nuo 2019 m. gruodžio 18 d.

Nurodo, kad pareiškėjo darbo santykiai su Darbdaviu buvo nutrūkę tik nuo 2019 m. lapkričio 18 d. iki 2019 m. gruodžio 18 d., t. y. tik vieną kalendorinį mėnesį. Mano, kad tokį trumpą darbo santykių nutraukimą galima prilyginti pareiškėjo nemokamoms atostogoms dėl šeimyninių priežasčių. Tokiu būdu naikinti pareiškėjui LLG tuo pagrindu, kad jis labai trumpam laikotarpiui buvo nutraukęs darbo santykius Lietuvoje ir dėl šeimyninių priežasčių išvykęs iš Lietuvos, būtų nesąžininga, neproporcinga ir neteisinga. Pažymi, kad pareiškėjas pas Darbdavį dirbo ne pirmą kartą Lietuvoje ir jokių teisės aktų pažeidimų jis nebuvo padaręs. Pareiškėjo nuomone, atsakovo priimtas Sprendimas yra neproporcingas bei nepagrįstas, pažeidžiantis objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principus.

Paaiškina, kad pareiškėjas atostogų metu buvo išvykęs iš Lietuvos į Vokietiją, nes ten jam pažadėjo rasti geriau apmokamą, nei Lietuvoje darbą ir įforminti visus būtinus darbui Vokietijoje dokumentus. Atvykęs į Vokietiją, pareiškėjas sutiko nepažįstamą asmenį vardu M., kuris pasiūlė darbą įmonėje „4pX Logistik GmbH“ bei pažadėjo artimiausiu laiku įforminti visus būtinus darbui Vokietijoje dokumentus. 2019 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjas pradėjo dirbti minėtoje įmonėje, o jau 2019 m. rugpjūčio 7 d. joje buvo atliktas patikrinimas, kurio metu paaiškėjo, kad pareiškėjo dokumentai, būtini darbui Vokietijoje, taip ir nebuvo įforminti. Dėl šios priežasties pareiškėjas Vokietijos pareigūnų buvo pripažintas neteisėtai vykdančiu apmokamą veiklą Vokietijoje ir iš jos išsiųstas. Dėl kitų asmenų kaltės ir dėl savo pasitikėjimo, vokiečių kalbos nežinojimo ir darbo patirties Vokietijoje neturėjimo, pareiškėjas buvo nubaustas Vokietijos pareigūnų, jam uždrausta 2 m. ir 6 mėn. atvykti į Vokietiją. Pareiškėjo teigimu, jis tik formaliai pažeidė Vokietijos teisės aktus, tačiau tas pažeidimas nebuvo piktybiškas, pareiškėjas patikėjo kitų asmenų pažadais ir tapo jų auka. Mano, kad pareiškėjui taikyti papildomą atsakomybę už jo padarytus pažeidimus Vokietijoje, už kuriuos jis jau buvo nubaustas, ir naikinti jam LLG, taip pat būtų neproporcinga bei nepagrįsta, tai pažeistų objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principus.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, skundžiamas Sprendimas taip pat yra diskriminuojamo pobūdžio, taikantis pareiškėjui žymiai didesnę atsakomybę, negu jis iš tikrųjų nusipelnė. Nors teisės aktai nustato, kad atsakovas turėjo diskrecijos teisę pasirinkti pareiškėjui papildomą atsakomybę už jo padarytą Vokietijos teisės aktų pažeidimą, tačiau šiuo atveju atsakovas pažeidžia pareiškėjo teises, nes teisės principai neleidžia už vieną teisės aktų pažeidimą keletą kartų taikyti atsakomybę.

Pareiškėjas mano, kad atsakovo turima informacija apie jį, nėra besąlyginis pagrindas atsakovui priimti sprendimą dėl LLG panaikinimo. Taip pat mano, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, bei kad atsakovas nesilaikė gero administravimo principo. Pareiškėjas oficialiai nebuvo informuotas apie klausimo dėl LLG panaikinimo nagrinėjimą, jam nebuvo sudaryta reali galimybė pateikti paaiškinimus ir įrodymus, ar pasiruošti galimiems ribojimams, kurie iš esmės turi lemiamą ekonominę reikšmę pareiškėjui. Taigi priimant pareiškėjui nepalankų Sprendimą, akivaizdžiai buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, realiai nebuvo sudaryta galimybė pareiškėjui pateikti paaiškinimus ar kitus įrodymus, galinčius turėti įtakos ginčo Sprendimo priėmimui.

Pareiškėjas mano, kad dėl visų skunde nurodytų argumentų, skundžiamas Sprendimas turi būti panaikintas.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas atsiliepime (b. l. 23–27) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „Lauvera“, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai 2018 m. liepos 30 d. pateikė prašymą išduoti LLG. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir su juo pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2018 m. spalio 22 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui LLG Nr. LT7451498, galiojantį iki 2020 m. lapkričio 22 d.

2019 m. gruodžio 11 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo įsidarbinimą ir nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. lapkričio 18 d. buvo atleistas iš minėtoje bendrovėje einamų pareigų.

Nurodo, kad pareiškėjui ginčijamu Departamento Sprendimu LLG buvo panaikintas dvejais savarankiškais pagrindais: Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, nes pareiškėjas buvo atleistas iš UAB „Lauvera“ einamų pareigų, ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nes dėl pareiškėjo Vokietija į antros kartos Šengeno informacinę sistemą yra įvedusi perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi iki 2022 m. rugsėjo 20 d.

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, pareiškėjo skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio. Pažymi, kad pareiškėjas neneigia ginčijamu Sprendimu nustatytų aplinkybių. Atkreipia dėmesį į tai, jog vertinant Sodros duomenis nustatyta, kad pareiškėjui bendrovė nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. spalio 31 d. nemokėjo atlyginimo. Šie duomenys gali rodyti, kad pareiškėjas tuo metu buvo nemokamose atostogose, tačiau tam darbo sutarties nutraukimas nebuvo būtinas.

Pabrėžia, kad Departamentas taikė imperatyvias Įstatymo nuostatas ir neturėjo diskrecijos teisės jų netaikyti.

Atsakovas mano, kad ginčijamas Sprendimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti Šengeno erdvės valstybių narių interesus ir užkirsti kelią atvykti nepageidaujamiems asmenims į Lietuvos Respubliką bei Šengeno erdvę. Taip pat mano, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas prašė pareiškėjo skundą atmesti, remdamasis atsiliepime išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilęs dėl atsakovo Departamento Kontrolės skyriaus 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. (15/5-8) 50U-2514 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Ukrainos piliečiui M. P., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „Lauvera“ suvirintoju, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai 2018 m. liepos 30 d. pateikė prašymą išduoti LLG (b. l. 29–41).

Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir su juo pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2018 m. spalio 22 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui LLG Nr. LT7451498 (b. l. 61–62), galiojantį iki 2020 m. lapkričio 22 d. (b. l. 9).

Departamentas 2019 m. gruodžio 11 d. Sodros informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjo įsidarbinimą ir nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. lapkričio 18 d. buvo atleistas iš UAB „Lauvera“ einamų pareigų (b. l. 77–78).

Departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas buvo atleistas iš UAB „Lauvera“ einamų pareigų, bei tai, kad Vokietija į antros kartos Šengeno informacinę sistemą yra įvedusi perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi iki 2022 m. rugsėjo 20 d., vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, 2019 m. gruodžio 11 d. priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą LLG (b. l. 7–8, 79–80).

Įstatymo 26 straipsnis reglamentuoja leidimo gyventi išdavimo ir keitimo sąlygas.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato LLG išdavimo ir keitimo pagrindus. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas.

Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui (Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto a)); pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį (Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b)); Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus (Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto c)).

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatyti atvejai, kuomet LLG užsieniečiui panaikinamas. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad LLG užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 punkte nurodytą atvejį, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punktą, tapo bedarbiu) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad LLG užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.

Įstatymo 2 straipsnio 7¹ dalyje nustatyta, kad humanitarinės priežastys, tai liga, kitoks ūmus sveikatos sutrikimas ar organizmo būklė, asmeninė priežastis, kurios užsienietis negalėjo numatyti ir išvengti, nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybės, dėl kurių užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Taigi, spręstinas skundžiamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Teismas turi nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamą Sprendimą pagrįstumą, būtina įvertinti ir skundžiamo Sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą pažymėjo, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. LVAT 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Nagrinėjamu atveju akcentuotina, kad pareiškėjas neginčija skundžiamu Sprendimu nustatytų aplinkybių, tačiau mano, kad dėl jų atsakovas neturėjo panaikinti jam išduoto LLG.

Pareiškėjas mano, kad naikinti jam išduotą LLG tuo pagrindu, kad jis labai trumpam laikotarpiui buvo nutraukęs darbo santykius Lietuvoje ir dėl šeimyninių priežasčių išvykęs iš Lietuvos, būtų nesąžininga, neproporcinga ir neteisinga.

Iš byloje esančios 2018 m. liepos 26 d. darbo sutarties Nr. 66 matyti, kad pareiškėjas su UAB „Lauvera“ sudarė neterminuotą darbo sutartį ir nuo 2018 m. lapkričio 15 d. dirbo suvirintoju šioje bendrovėje (b. l. 10–11). Kaip minėta, šiuo pagrindu pareiškėjui buvo išduotas LLG Nr. LT7451498, galiojantis iki 2020 m. lapkričio 22 d. Iš byloje esančių 2019 m. gruodžio 11 d. Sodros informacinės sistemos duomenų apie pareiškėją matyti, kad M. P. 2019 m. lapkričio 18 d. buvo atleistas iš UAB „Lauvera“ suvirintojo pareigų (b. l. 77–78). Tai patvirtinta ir byloje esantis 2019 m. lapkričio 18 d. įsakymas Nr. 19/82, kuriame nurodoma, kad pareiškėjas atleidžiamas iš darbo nuo 2019 m. lapkričio 18 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 55 straipsnio 1 punktą (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių) (b. l. 13).

Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.

Atsižvelgdamas į aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas LLG, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso LLG galiojimo metu, t. y. iki 2020 m. lapkričio 22 d. Išimtys įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas LLG, nėra numatytos. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai, nustatęs, jog pareiškėjas nutraukė darbo santykius su UAB „Lauvera“, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą LLG Nr. LT7451498.

Pareiškėjo teigimu, skundžiamas Sprendimas yra diskriminuojamo pobūdžio, taikantis pareiškėjui žymiai didesnę atsakomybę, negu jis iš tikrųjų nusipelnė. Mano, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo teises, taikydamas jam papildomą atsakomybę už Vokietijoje padarytą teisės pažeidimą, kadangi už vieną teisės aktų pažeidimą negalima keletą kartų taikyti atsakomybę.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad dėl pareiškėjo Vokietija į antros kartos Šengeno informacinę sistemą yra įvedusi perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi iki 2022 m. rugsėjo 20 d. pagal SIS II Reglamento 24 straipsnį (b. l. 68, 70, 72, 75).

Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. gruodžio 20 d. reglamento (EB) Nr.1987/2006 „Dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo“ (toliau ir Reglamentas) 10 punkte nustatyta, kad SIS II turėtų būti perspėjimai draudimo atvykti ar apsigyventi tikslais; pagal 3 straipsnio a) punktą - „perspėjimai“ - tai SIS II įvestų duomenų rinkinys, leidžiantis kompetentingoms institucijoms identifikuoti asmenį, kad būtų galima imtis konkretaus veiksmo.

Reglamento preambulės 5 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad antrosios kartos Šengeno informacinė sistema turėtų būti kompensacinė priemonė, padedanti išlaikyti aukšto lygio saugumą Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, remiant politikos krypčių, susijusių su į Sutarties IV antraštinės dalies trečią dalį įtraukta Šengeno acquis dalimi dėl asmenų judėjimo, įgyvendinimą. Pagal šį Reglamentą SIS II tikslas – aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, bei Sutarties IV antraštinės dalies trečios dalies nuostatų, susijusių su asmenų judėjimu jų teritorijose, taikymas naudojantis šia sistema perduodama informacija (Reglamento 1 straipsnio 2 dalis).

Reglamento 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka.

Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, jog Departamentas nenagrinėjo pareiškėjo padaryto pažeidimo Vokietijoje, nes tai daryti jam ir nepriklauso, tačiau vadovaudamasis imperatyviomis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, nustatęs aplinkybę, kad Vokietija į antros kartos Šengeno informacinę sistemą yra įvedusi perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi iki 2022 m. rugsėjo 20 d., teisėtai ir pagrįstai nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą LLG Nr. LT7451498.

Iš aukščiau aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad šiuo atveju Departamentas neturėjo diskrecijos teisės netaikyti minėtų Įstatymo nuostatų. Įstatymo 50 straipsnyje nustatyti savarankiški LLG panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą LLG.

LVAT yra konstatavęs, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (LVAT 2019 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019)

Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų apskundęs jo įrašymą į antros kartos Šengeno informacinę sistemą ir įvestą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi iki 2022 m. rugsėjo 20 d. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas skunde nenurodo humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, kurie sudarytų pagrindą atsakovui priimti sprendimą išduoti LLG esant perspėjimui Šengeno informacinėje sistemoje. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu neturėjo būti taikomos minėtame Įstatyme nustatytos išimtys. Teismo nuomone, atsakovo priimtas skundžiamas Sprendimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti Šengeno erdvės valstybių narių interesus ir užkirsti kelią atvykti nepageidaujamiems asmenims į Lietuvos Respubliką bei Šengeno erdvę.

Pareiškėjas mano, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, bei kad atsakovas nesilaikė gero administravimo principo, kadangi pareiškėjas oficialiai nebuvo informuotas apie klausimo dėl LLG panaikinimo nagrinėjimą, jam nebuvo sudaryta reali galimybė pasisakyti, pateikti paaiškinimus ir įrodymus, ar pasiruošti galimiems ribojimams, kurie iš esmės turi lemiamą ekonominę reikšmę pareiškėjui.

Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis.

Pažymėtina, kad valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jos teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT (pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) (2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99) praktikoje.

Akcentuotina, kad iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad nagrinėjamu atveju būtent Departamentui įstatymų leidėjas įtvirtino pareigą kontroliuoti užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje, o šiuo atveju, kontroliuoti / tikrinti ar pareiškėjas atitinka Įstatymo sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas LLG Nr. LT7451498, galiojantis iki 2020 m. lapkričio 22 d.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d įsakymu Nr. IV-329 patvirtinto „Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs“ tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) (redakcija, galiojusi skundžiamo Sprendimo priėmimo metu) 2 punkte nustatyta, kad LLG išduodamas, keičiamas ir panaikinamas Įstatyme ir Lietuvos Respublikos branduolinės (atominės) elektrinės įstatyme nustatytais pagrindais.

Nagrinėjamu atveju akcentuotina ir tai, kad LVAT yra konstatavęs, kad Aprašas neįtvirtinta Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016). Pastebėtina, kad Aprašo nuostatos įtvirtina Departamento valstybės tarnautojo teisę, bet ne pareigą kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų pateikimo, nagrinėjant užsieniečio prašymą išduoti ar pakeisti LLG, tačiau ne tuomet, kai užsieniečio atžvilgiu yra atliekama kontrolės procedūra, t. y. tikrinama, ar užsienietis atitinka Įstatymo sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas ar pakeistas LLG.

Teismo nuomone, jeigu teisės aktuose būtų įtvirtinta Departamento pareiga informuoti užsienietį apie jo atžvilgiu atliekamą kontrolės procedūrą, tuomet pati procedūra iš esmės netektų prasmės, nes užsienietis galėtų ištaisyti susiklosčiusią situaciją, kad vėl formaliai atitiktų Įstatymo keliamus reikalavimus, pagal kuriuos jam buvo išduotas / pakeistas LLG.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nei Įstatymas, nei Aprašas neįtvirtina Departamento pareigos informuoti užsienietį apie jo atžvilgiu atliekamą kontrolės procedūrą, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą LLG Nr. LT7451498, galiojantį iki 2020 m. lapkričio 22 d.

Iš byloje esančios 2019 m. gruodžio 17 d. darbo sutarties Nr. 111 matyti, kad pareiškėjas su UAB „Lauvera“ vėl sudarė neterminuotą darbo sutartį ir nuo 2019 m. gruodžio 18 d. pradėjo dirbti suvirintoju šioje bendrovėje (b. l. 14–15). Pažymėtina, kad ši sutartis neleidžia kitaip įvertinti Sprendimo motyvų, kadangi ji nepaneigia jame nustatytų aplinkybių ir sudaryta jau po skundžiamo Sprendimo priėmimo. Pažymėtina ir tai, kad skundžiamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka vėl kreiptis į atsakovą dėl naujo LLG išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį, teismas daro išvadą, kad jis atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos priemonės motyvuotos, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, ginčo klausimus reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, į tai, jog pareiškėjas nepateikė pakankamai argumentų ir įrodymų, kurie leistų abejoti skundžiamo atsakovo Sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, teismas daro išvadą, kad atsakovas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, todėl skundžiamas Departamento Kontrolės skyriaus 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimas Nr. (15/5-8) 50U-2514 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Ukrainos piliečiui M. P., panaikinimo“ yra teisėtas ir pagrįstas. Sprendime nenustatyta aplinkybių, įgalinančių teismą panaikinti skundžiamą administracinį aktą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Asta Adamonytė-ŠipkauskienėBeata MartišienėFausta Vitkienė