- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-23
- Bylos Nr.
- 2A-10-345/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-00558-2011-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Henrichas Jaglinskis
- Suinteresuotas asmuo
- A. L., I. T., I. P., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vilniaus miesto
- Pareiškėjas
- N. G.
- Kategorijos
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Henrichas Jaglinskis apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų A. L., I. T. ir I. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagal pareiškėjos N. G. pareiškimą, suinteresuoti asmenys: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyrius, A. L., I. T.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja N. G. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. M., miręs 2010-10-23, yra jos tėvas. Nurodė, kad nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą reikalinga, turint tikslą kreiptis į notarų biurą ir užvesti paveldėjimo bylą po J. M. (M.) mirties ir gauti paveldėjimo teisės liudijimą į mirusiojo paliktą turtą. Ji yra V. B. ir J. M. (M.) dukra, tačiau minėtas faktas gimimo liudijime nėra nurodytas. J. M., būdamas gyvas, pripažino savo tėvystę, rėmė ją ir jos motiną.
Vilniaus miesto 1- asis apylinkės teismas 2011 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškimą tenkino, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos N. G. tėvas yra J. M., miręs 2010-10-23, juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas palikimui priimti. Teismas nustatė, jog pareiškėja yra gimusi 1960-12-12, kad pareiškėjos gimimo liudijime nurodyta, kad jos motina yra B. V., o žymoje „tėvas“ nurodyta tik „I.“, kad J. M. mirė 2010-10-23, kad Gyventojų registro tarnybos duomenimis velionis nebuvo vedęs ir neturėjo vaikų, kad J. M. (M.) vardu įregistruotos daiktinės teisės į žemės sklypą, esantį Miško g. 20, Vilniuje, kad paciento valios pareiškime VšĮ Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Centro filiale J. M. nurodė, kad A. L. turi teisę už jį pasirašyti medicininius dokumentus, kad Juodšilių slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje Paciento valios pareiškime dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo J. M. nenurodė jokio asmens, kuriam būtų teikiama informacija, kad teismui pateiktame P. P. pranešime nurodyta, kad velionis niekada nėra minėjęs, kad turi dukterį. Teismas, įvertinęs liudytojų parodymus, nustatęs, jog J. M. iki pareiškėjos gimimo kurį laiką gyveno kartu su pareiškėjos motina, teikė pareiškėjai išlaikymą bei pripažino ją savo dukra, sprendė, jog yra Lietuvos TSR santuokos ir šeimos kodekso 55 str. nustatyti pagrindai pripažinti, jog J. M. yra pareiškėjos tėvas.
Šalies argumentai
Suinteresuoti asmenys A. L., I. T. ir I. P. apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjos N. G. pareiškimą atmesti, objektyviai tiesiai byloje nustatyti skirti genominę ekspertizę, I. P. įtraukti į bylą suinteresuotu asmeniu. Nurodo, kad jie patikimais įrodymais, patvirtinančiais aplinkybę, jog pareiškėja yra J. M. (M.) dukra, laikytų teismo paskirtą DNR ekspertizę, kurią atlieka Teismo medicinos instituto Serologijos ir DNR laboratorija, Policijos departamento prie Vidaus reikalavimų ministerijos Kriminalinės policijos kriminalistinių ekspertizių tarnyba, Žmogaus genetikos centras. Jos yra mirusiojo artimos giminaitės, todėl, ištyrus jų bei pareiškėjos kraują, būtų nustatyta objektyvi tiesa apie pareiškėjos ir J. M. (M.) giminystę. Bendro vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimo iki vaiko gimimo niekas byloje nepatvirtino. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad su J. M. (M.) jos motina vedė bendrą ūkį iki vaiko gimimo, taip pat nepateikta jokių duomenų apie pareiškėjos ir J. M. (M.) bendravimą. Kelia abejonių faktas, jog jų dėdė, kuris tariamai išlaikė savo dukterį, neatliko jokių veiksmų tėvystei įteisinti, nesuteikė dukrai pavardės. Byloje nėra duomenų apie tai, kokiu būdu pareiškėja susitikdavo su spėjamu tėvu, nepateikė konkrečių duomenų apie tai, kiek J. M. prisidėjo prie jos išlaikymo. Liudytojų parodymai šiuo klausimu buvo labai abstraktūs ir abejotini. Tėvystės pripažinimas byloje neįrodytas, o N. G. motina niekada nesikreipė į teismą tėvystei nustatyti ir nesiekė, kad tariama mirusiojo dukra būtų tėvo auklėjama ir auginama. Faktas, kad gimimo liudijime įrašytas vardas J. negali būti laikomas tėvystės įrodymu, kadangi sovietinės santvarkos metais (1960-aisiais) buvo priimta asmenis vadinti vardu ir tėvavardžiu rusišku pavyzdžiu, todėl civilinės metrikacijos darbuotojai primygtinai patardavo vienišai motinai užpildyti tėvo vardo grafą bei įrašyti motinos tėvo (senelio) vardą. Pareiškėjos motinos grafoje yra įrašas „B. V. J.“. Lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis Juozo vardas yra „J.“ ir „J.“.
Atsiliepimas
Pareiškėja N. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, skundą atmesti. Nurodo, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Apeliantai ekspertizės skyrimo klausimą iškėlė tik teikdami apeliacinį skundą, tačiau apeliacinio skundo pagrindas gali būti tik tos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme teismas siūlė šalims apsvarstyti galimybę dėl ekspertizės skyrimo, ji teismo posėdžio metu nurodė, jog ji neabejoja, kad J. M. yra jos tėvas, tačiau neprieštaravo ekspertizės skyrimui, be to, tuo metu galiojęs įstatymas nenumatė privalomos ekspertizės skyrimo. Suinteresuoti asmenys atsisakė teismui teikti tokį prašymą. Dėl šios priežasties pagrindas tėvystei nustatyti gali būti įrodomieji faktai, patvirtinantys tėvystę, todėl teismas įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė sprendimą. Be to, skunde apeliantai nepasisako ir nenurodo motyvų, dėl kurių prašymas skirti ekspertizę nebuvo pateiktas anksčiau. Priešingai, nei teigia apeliantai, ji į bylą pateikė įrodymus apie tai, kada ir kokiu būdu ji susitikdavo su tėvu, kiek tėvas prisidėjo prie jos išlaikymo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011-06-08 sprendimo padavė A. L., I. T. ir I. P., tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog I. P. bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme nedalyvavo. Apeliaciniame skunde nurodyta, jog I. P. yra I. T. ir A. L. brolis, J. M. (M.) sūnėnas, kad jis gyvena Baltarusijoje, todėl nespėjo laiku kreiptis į notarą dėl palikimo po dėdės mirties priėmimo, kad I. T. ir A. L. neprieštarauja, kad jis būtų laikomas paveldėtoju net praleidus įstatymo nustatytą terminą palikimui priimti ir dėl šių priežasčių jis turėtų būti į bylą įtrauktas suinteresuotu asmeniu. Pagal CPK 305 str. apeliacinį skundą turi teisę paduoti dalyvaujantys byloje asmenys, o I. P. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nedalyvavo. Kadangi teismui nėra pateikti duomenys apie tai, kad I. P. yra priėmęs palikimą, t. y. kad yra atlikęs veiksmus, numatytus CK 5.50 str. 2 d. (faktiškai pradėjo valdyti paveldimą turtą, kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo, padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą), teismas sprendžia, jog dėl I. P. teisių ir pareigų teismo sprendimu nenuspręsta. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliacinį skundą padavė asmuo, kuris neturi teisės jį paduoti, kad teismo sprendimu dėl I. P. teisių ir pareigų nenuspręsta, kad pagal CPK 315 str. 5 d. tais atvejais, kai apeliacinį skundą paduoda asmuo, kuris neturi teisės jo paduoti, ir jeigu šie trūkumai paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas, daro išvadą, jog apeliacinis procesas dėl I. P. skundo nutrauktinas, byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal suinteresuotų asmenų A. L. ir I. T. apeliacinį skundą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytas aplinkybes, civilinės bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos surinktus įrodymus, pagrįstai tenkino pareiškėjos N. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir nustatė, jog J. M. buvo jos tėvas. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja N. G. (buvusi B.) gimė 1960-12-12, kad gimimo liudijime jos motina nurodyta B. V., Juozo, tėvas- I. (b. l. 7, 9), kad spėjamas vaiko tėvas J. M. mirė 2010-10-23 (b. l. 11). Vadovaujantis CPK 391 str. 1 d., jei iki bylos nagrinėjimo teisme miršta spėjamas vaiko tėvas, teismas nagrinėja tėvystės nustatymo bylą CPK V dalies XXVI skyriuje nustatyta tvarka, t.y. ypatingosios teisenos tvarka.
Pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl juridinio fakto nustatymo, t. y. kad J. M. yra jos tėvas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad yra pagrindas nustatyti tėvystę J. M. (M.), t. y. kad jis yra pareiškėjos tėvas, nes bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog J. M. iki pareiškėjos gimimo kurį laiką gyveno kartu su jos motina, teikė pareiškėjai išlaikymą bei pripažino ją savo dukra. Suinteresuoti asmenys savo apeliacinį skundą grindžia tuo, kad patikimu įrodymu, patvirtinančiu aplinkybę, jog pareiškėja yra J. M. (M.) dukra, laikytų ekspertizę, kad bendro vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimo iki vaiko gimimo byloje niekas nepatvirtino, t. y. kad pareiškėja nepateikė įrodymų, kad jos motina iki jos gimimo su J. M. (M.) vedė bendrą ūkį, taip pat nepateikė jokių duomenų apie pareiškėjos ir J. M. (M.) bendravimą, kad faktas, jog gimimo liudijime įrašytas vardas „J.“ negali būti laikomas tėvystės įrodymu.
Pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl įstatymų taikymo tėvystės nustatymo bylose atkreipiamas dėmesys į tai, kad remiantis Lietuvos Respublikos CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 str. 2 d., numatančia, kad, esant šeimos santykiams, atsiradusiems iki CK įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms. Taigi nagrinėjamu atveju nėra taikomos Lietuvos Respublikos CK, kuris įsigaliojo nuo 2001-07-01 3.146–3.148 str. nuostatos. Kai vaikas yra gimęs laikotarpiu nuo 1940-12-01 iki 1968-10-01, teismas turi vadovautis tuo metu galiojusio 1969-12-02 įsaku „Dėl Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso įsigaliojimo tvarkos“. Pareiškėja N. G. gimė 1960-12-12, todėl taikomos minėto įstatymo nuostatos, reglamentuojančios tėvystės nustatymą. Pagal 1969-12-02 įsako Nr. VII-538 „Dėl Lietuvos TSR Santuokos ir šeimos kodekso įsigaliojimo tvarkos“ 10 p. vaikams, gimusiems iki 1968-10-01 iš nesančių tarpusavyje santuokoje asmenų, tėvystė gali būti nustatyta pagal bendrą vaiko motinos ir asmens, pripažįstančio save vaiko tėvu, pareiškimą. Mirus asmeniui, kuris išlaikė vaiką ir pripažino save vaiko tėvu, tėvystės pripažinimo faktas gali būti nustatytas teismine tvarka. Taigi tėvystės pripažinimo faktas tokioje byloje gali būti nustatytas, esant dviem aplinkybėms: pirma, asmuo išlaikė vaiką; antra, pripažino save vaiko tėvu. Būtent šie du įrodomieji faktai turi būti ir jie sudaro įrodinėjimo dalyką nagrinėjamojoje byloje.
Nustatant vaiko išlaikymo faktą, būtina nustatyti spėjamo tėvo teikiamos paramos kartotinumą ir paskirtį. Liudytoja I. A. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad pareiškėjos mama ir J. M. buvo įsimylėję, kad J. M. visada klausdavo apie dukrą, duodavo jai pinigų, kad juos perduotų pareiškėjai ir jos motinai, kad tai tęsėsi ilgą laiką, kol N. mokėsi mokykloje (b. l. 81-84). Liudytoja V. B., pareiškėjos motina, paaiškino, jog su J. M. susipažino 1957 m., kad jų dukra gimė 1960 m. pabaigoje, kad J. M., sužinojęs apie tai, kad ji laukiasi, pasakė, jog jai padės, tačiau jos neves, kad ji su J. M. (M.) iki tapo nėščia gyveno kaip šeima, kad tapusi nėščia išėjo iš J. M. (M.) gyventi į savo butą, kad J. M. padėdavo finansiškai išlaikyti dukrą, tačiau ne dažnai, kad pinigus porą kartų davė pats, o tuo metu, kai buvo Juodšiliuose, duodavo jos draugei I. A. (b. l. 84-86). Liudytoja T. Z. paaiškino, jog ji tris mėnesius iki J. M. mirties buvo jį sutikusi, kad jis jos klausė apie dukrą, kaip ji gyvena, kur dirba, kad J. M. jos vyro paprašė, kad jis būtų vaiko krikšto tėvas, kad J. M. nenorėjo eiti į krikštynas, nenorėjo žmonių apkalbų, kad jos vyras pareiškėją pakrikštijo, kad J. M. kažkiek padėdavo materialiai (b. l. 120-121). Liudytoja V. B. paaiškino, kad J. M. ateidavo, kad pareiškėjos motina truputį gyveno pas jį Gerosios Vilties g., kad kai pareiškėjos motina pareiškėją pagimdė, J. M. duodavo pinigų, dovanų, kad jis pripažino savo dukrą, kad Z. buvo krikšo tėvas (b. l. 122-123). Liudytoja V. V. paaiškino, kad N. tikrai yra J. M. (M.) dukra (b. l. 124). Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių liudytojų parodymus, pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti, jog J. M. pripažino savo tėvystę, t. y. kad jis yra pareiškėjos tėvas, kad teikė jai išlaikymą.
Apeliacinio skundo argumentas apie tai, kad byloje neįrodytas pareiškėjos motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimas iki vaiko gimimo, tačiau, kaip jau minėta, šios bylos įrodinėjimo dalykas yra tai, kad asmuo išlaikė vaiką ir pripažino save vaiko tėvu, o ne bendras vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimas kartu. Be to, bylos nagrinėjimo metu liudytojai patvirtino, jog iki pareiškėjos nėštumo pareiškėjos mama ir J. M. gyveno kartu, t. y. liudytoja V. B. nurodė, jog J. M. gyveno Vilkpėdėje vieno kambario bute pas šeimininkę, kad po to, kai jos draugė ištekėjo, draugė išėjo gyventi į namuką, kur gyveno J. M., kad šia.) kitame kambaryje, kad prieš gimdymą ji išsikraustė į savo butą, kad ji su J. M. (M.) iki nėštumo gyveno kaip šeima, liudytoja V. B. paaiškino, kad pareiškėjos mama gyveno pas J. M. Gerosios Vilties g., kad pareiškėjos motina pas jį būdavo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog faktas, kad J. M. su artimaisiais nekalbėjo apie tai, jog turi dukrą, neįrodo, jog pareiškėja nėra jo dukra, kadangi iš byloje apklaustų liudytojų parodymų matyti, jog J. M. buvo uždaras, be to, liudytojai K. M., M. R. J. M. (M.) pažinojo tik nuo 1974 m., o pareiškėja gimė 1960 m. (b. l. 124-127), todėl jokių aplinkybių apie pareiškėjos motinos ir J. M. (M.) draugystę, gyvenimą kartu ar atskirai, santykius paliudyti negalėjo. Tai, kad pareiškėjos gimimo liudijime kaip pareiškėjos tėvas nurodytas „I.“ tik patvirtina, jog pareiškėjos tėvas yra J. M., įrodymų, paneigiančių, aplinkybę, kad įrašas „I.“ yra ne spėjamo vaiko tėvo vardas, teismui nepateikta.
Suinteresuoti asmenys apeliaciniu skundu prašo objektyviai tiesai byloje nustatyti skirti genominę ekspertizę. CPK 314 str. numato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas neatsisakė atlikti ekspertizės, priešingai, iš bylos medžiagos matyti, jog bylos nagrinėjimo metu teismas klausė pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų nuomonės dėl ekspertizės skyrimo, kad pareiškėja neprašė skirti ekspertizės, o suinteresuotų asmenų atstovas nurodė, jog tokio prašymo nereikš, kadangi tai dvasiškai sunkus dalykas (b. l. 129). Dalyvaujantiems byloje asmenims buvo sudaryta reali galimybė rinkti įrodymus tėvystės faktui patvirtinti ar paneigti, tačiau dalyvaujantys byloje asmenys nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neišreiškė noro skirti ekspertizę, be to, byloje esančių kitų įrodymų (pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų paaiškinimų, liudytojų parodymų, rašytinių įrodymų) pakanka išvadai, jog J. M. yra pareiškėjos tėvas, daryti, todėl ekspertizė neskirtina.
CPK 185 str. leidžia teismui įvertinti bylos įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, kuris turi būti pagrįstas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas laiko, kad pirmiau nurodyti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog J. M. pripažino save pareiškėjos tėvu ir nors ne periodiškai, tačiau pareiškėjai gimus teikė jai išlaikymą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. M., miręs 2010-10-23, yra N. G. (ikisantuokinė pavardė- B.) tėvas. Pareiškėjos pateikti rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai pagrindžia šio fakto buvimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, suinteresuotų asmenų A. L. ir I. T. apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 185 str., 326 str. 1 d. 1 p.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį procesą pagal I. P. (I. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimo nutraukti.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.