- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-30
- Bylos Nr.
- I-123-428/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02432-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Asta Urbonienė, Markevičius Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- UAB „Baltijos Polistirenas“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento
- Kategorijos
- 14.4.6Aplinkos oro apsauga
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Markevičiaus Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Urbonienės,
dalyvaujant pareiškėjos UAB „Baltijos Polistirenas“ atstovui U. A. , advokatei A. Ž. , atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento atstovėms J. S. , R. L. , Z. D. , aplinkos inžinerijos specialistei I. K. ,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Baltijos Polistirenas“ skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimų panaikinimo ir mokesčio sumažinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau - Kauno RAAD) 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. S12-37 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – skundžiamas sprendimas) ir teismui netenkinus pareiškėjos skundo reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą, 50 procentų sumažinti skundžiamame sprendime paskaičiuotą mokestį, už nuslėptą ir nedeklaruotą teršalų kiekį, patvirtintą 19 497 Eur (devyniolikos tūkstančių keturių šimtų devyniasdešimt septynių eurų) mokestį pareiškėjui taikant tarifo koeficientą 25, taip sumažinant patvirtintą mokestį iki 9 748,50 Eur (devynių tūkstančių septynių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų ir 50 euro centų).
Pareiškėja skunde nurodė bei teismo posėdžio metu jos atstovas ir advokatė paaiškino, kad atsakovas 2015 m. spalio 5 d. patikrinimo akte nustatė, jog pareiškėja tariamai neteisingai skaičiavo ir deklaravo mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių, dėl ko neva buvo sumokėtas mažesnis mokestis. Minėtame akte nurodyta, jog įmonė 2013 metais išmetė į aplinkos orą ir nedeklaravo 22,003 t pentano, 0,916 t strireno ir 0,198 t kietųjų dalelių (C), 2014 metais - 25,543 t pentano, 0,723 t stireno ir 0,229 t kietųjų dalelių (C), todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtintu Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 14 punktu už tariamai nuslėptą ir nedeklaruotą teršalų kiekį numatė skaičiuoti mokestis didesniu tarifu. Skundžiamu sprendimu buvo patvirtintas patikrinimo aktas. Šiame sprendime atsakovas nurodė, jog pareiškėja nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už išmestą į aplinkos orą teršalų kiekį: 2013 m. - 22,003 t pentano, 0,916 t strireno ir 0,198 t kietųjų dalelių (C), 2014 m. - 25,543 t pentano, 0,723 t stireno ir 0,229 t kietųjų dalelių (C). Atsakovas nustatė, kad įmonė pažeidė Lietuvos Respublikos Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 3 ir 5 dalis, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtintu Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 14 punktu už tariamai nuslėptą ir nedeklaruota teršalų kiekį paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už tariamai nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių - 19 497 Eur. Atsakovas nepagrįstai vadovavosi išimtinai pareiškėjos pateiktais duomenimis 2013 metų inventorizacijos ataskaitoje, nes netyrė faktiškai į aplinkos orą išmetamų teršalų kiekio, panaudodamas netikslius maksimalius duomenis, visiškai neatsižvelgdamas į faktinius teršalų išmetimo kiekius. Atsakovas naudojosi tik 2013 metų aplinkos oro taršos šaltinių ir jų išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaitos ir Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo Nr. 5/48-07 (išduotas 2007-12-17, koreguotas 2013-12-31) (toliau – TIPK) duomenimis, kuriuose numatyti maksimalūs teršalų išmetimo dydžiai, ko pasėkoje atsirado didelė paklaida, kadangi skaičiuoti ne pagal faktinį išmetamą į aplinkos orą teršalų kiekiai, nurodyti TIPK 13 lapo 19 lentelėje „Išmetamu i aplinkos orą teršalu kiekiai“. Pareiškėja pateikė visus faktinius išmetamų teršalų duomenis, tačiau atsakovas jų nevertino ir mokestį už 2013/2014 metų išmetamų į aplinkos orą teršalų kiekį apskaičiavo pagal 2013 metų aplinkos oro taršos šaltinių ir išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaitos duomenis, atliktos pagal 2012 metų įmonės veiklos rodiklius, kuriuose nurodyti kiek maksimaliai leidžiama išmesti teršalų į orą. Pareiškėja gamyboje niekada nepasiekė 4 960 tonų žaliavos sunaudojimo. Šias aplinkybes įrodo ir aukščiau pateiktos faktinės aplinkybės bei 2016 m. balandžio 11 d. pareiškėjos pažyma apie sunaudotą žaliavų kiekį tonomis pagal atskirus cechus ir taršos šaltinius, kurioje akivaizdžiai matyti, kad nei 2014 metais, nei 2015 metais nebuvo sunaudota 4 960 tonų žaliavos.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime ir jo atstovės teismo posėdyje prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė bei atstovės teismo posėdžio metu panašiai paaiškino, kad patikrinimo metu pareiškėja pateikė buhalterines pažymas apie 2013/2014 metais pagamintą produkciją ir sunaudotas medžiagas, Teršalų išmetimo iš taršos šaltinių matavimų rezultatų suvestinę už 2013 - 2014 metus, Aplinkos oro taršos šaltinių ir išmetamų teršalų inventorizacijos 2013 metų ataskaitą, atliktą pagal 2012 metų pareiškėjo veiklos duomenis. Pareiškėja tikrinimo metu nepateikė taršos šaltinių įrenginių darbo laiko apskaitos, todėl išmetamų teršalų kiekiai apskaičiuoti naudojantis pareiškėjos Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos 2013 metų ataskaita, kad 2012 metais gamybai buvo sunaudota 2237,226 t žaliavų, atitinkamai nustatyta, kad pareiškėja išmetė į aplinkos orą 36,083 t pentano, 1,022 t stireno ir 0,323 t kietųjų dalelių (C). 2013 /2014 metais padidinus gamybą, atitinkamai padidėjo ir išmetamų teršalų kiekiai. Pareiškėja nevedė polistireninio putplasčio gamybos įrenginio darbo laiko apskaitos, kuri reikalinga apskaičiuojant metinius teršalų kiekius. Pareiškėja mokestinio patikrinimo metu nenurodė ir nepateikė dokumentų kokiais būdais 2013/ 2014 metais apskaičiavo stireno ir pentano teršalų metinius išmetimus. Pareiškėjos atsakomybę už pateikiamų duomenų teisingumą nustato ne tik TIPK taisyklės, bet ir Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ir ataskaitų teikimo taisyklės, patvirtintos Aplinkos ministro 2002 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 340 „Dėl aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaitos įforminimo tvarkos patvirtinimo“, kurių 10 punkte numatyta, jog už inventorizacijos atlikimą, ataskaitos parengimą ir, esant reikalui, jos tikslinimą savo lėšomis atlieka bei už inventorizacijos ataskaitoje pateikiamus galutinius duomenis atsako ūkinės veiklos vykdytojas. Nepagrįsti pareiškėjos argumentai, jog nebuvo tirti faktiškai į aplinkos orą išmetamų teršalų kiekiai, pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių mokamas pagal faktiškai per ataskaitinį laikotarpį išmestą į aplinką teršalų kiekį. Išmestas į aplinką teršalų kiekis apskaičiuojamas vidutinį vienkartinį teršalų kiekį (g/s) (iš galiojančios Inventorizacijos 2.2 lentelės) padauginus iš teršalų išsiskyrimo šaltinių darbo laiko (val.) (Įmonės darbo laiko apskaita). Vadovaujantis Teršalų išmetimo į aplinkos orą apskaitos ataskaitų teikimo tvarkos aprašo 5 punktu - apskaita vykdoma naudojant Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaitos duomenis ir (arba) Teršalų, išmetamų iš stacionarių aplinkos oro taršos šaltinių monitoringo duomenis ir (arba) taršos šaltinių skaičiavimus, kurie atliekami pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro patvirtintas į atmosferą išmetamo teršalų kiekio apskaičiavimo metodikas. Pareiškėja mokestinio patikrinimo metu nepateikė įrenginių (taršos šaltinių) darbo laiko apskaitos, t. y. nevedė polistireninio putplasčio gamybos įrenginio darbo laiko apskaitos (aiškino, kad nėra techninių galimybių), todėl mokestinio patikrinimo metu buvo negalima apskaičiuoti faktiškai išmestų teršalų kiekių. Dėl šios priežasties atsakovės specialistės vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ir kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Išmetamų teršalų skaičiavimas buvo atliktas pareiškėjos pasiūlytu palyginimo būdu ir tai pareiškėjai patvirtino 2015 m. gegužės 25 d. raštu „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų“. Pareiškėjas pateikdamas už 2013 m. valstybinę statistinę ataskaitą Formą Nr. 2-Atmosfera, išmetamus teršalų kiekius deklaravo pagal dviejų inventorizacijų duomenis. Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaita - tai yra optimalios gamybos inventorizacija, kurioje yra nurodyta faktinis sunaudotų žaliavų kiekis ir instrumentiniais matavimais nustatytas išmetamų teršalų kiekis. Inventorizuojami visi oro teršalų išsiskyrimo ir išmetimo į aplinkos orą šaltiniai bei iš jų išmetami teršalai ne ilgesniam kaip 5-erių metų laikotarpiui. Pasikeitus gamybos sąlygoms (padidėjus ar sumažėjus gamybai) pareiškėjas turėjo pareigą atlikti naują Inventorizaciją, kurioje turi būti nurodyti faktiškai gamyboje sunaudotų žaliavų kiekiai, o ne nurodyti kiekiai. Todėl skaičiuojant 2013 m. pareiškėjo išmestus į aplinką teršalų kiekius, 2007 m. inventorizacija negalima buvo vadovautis. Be to, pareiškėjas 2013 metais ir 2014 metais išmestus į aplinką teršalų kiekius negalėjo vertinti pagal 2007 m. inventorizaciją dar ir dėl to, kad 2013 m. gruodžio 13 d. buvo patvirtinta Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaita pagal 2012 m. duomenis ir pagal šios inventorizacijos duomenis 2013 m. gruodžio 31 d. koreguotas pareiškėjo Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas Nr. 5/48. Leidimo 19 lentelės „Išmetamų į aplinkos orą teršalų kiekiai“ „Leidžiama išmesti t/m nuo 2013 m.“ nurodyti teršalų kiekiai yra: 36,083 t pentano, 1,022 t stireno ir 0,323 t kietųjų dalelių (C). Leidimo 21 lentelėje „Tarša į aplinkos orą“ pagal kiekvieną įrenginį nurodyta leidžiama tarša nuo 2013 m. sausio 1 d. Pareiškėja turėjo pateikti VMI deklaraciją už 2013 m. mokestinį laikotarpį iki 2014 m. kovo 1 d. jau pagal 2013 m. Inventorizaciją ir koreguotą leidimą. Pareiškėja manydama, jog 2013 metų inventorizacijoje pateikti duomenys yra netikslūs, galėjo dar iki atitinkamo mokestinio laikotarpio pradžios tikslinti pateiktą inventorizaciją, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Netikslumai buvo pastebėti jau pasibaigus atitinkamiems mokestiniams laikotarpiams ir kai po atlikto mokestinio patikrinimo buvo nustatyti netiksliai deklaruoti faktiškai išmesti teršalų kiekiai ir patvirtintas sprendimas. 2007 metų Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaitoje pateikti klaidingi duomenys, t. y. nurodytas klaidingas metinis sunaudotų žaliavų kiekis. Pareiškėjo elgesys rodo jo nesąžiningumą ir siekį išvengti mokesčio padidintu tarifu mokėjimo.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas byloje kilo dėl mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo teisėtumo ir teisingumo.
Pareiškėja ginčija Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau - Kauno RAAD) 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. S12-37 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo buvo patvirtintas atsakovo 2015 m. spalio 5 d. patikrinimo aktas Nr. MAKP - 34 ir paskaičiuotas didesniu tarifu už nuslėptą ir nedeklaruotą teršalų kiekį mokestis 19 497 Eur už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių už 2013 ir 2014 metus.
Be to, pareiškėja taip pat prašė, netenkinus pareiškėjos skundo reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą, sumažinti 50 procentų skundžiamame sprendime paskaičiuotą mokestį, už nuslėptą ir nedeklaruotą teršalų kiekį, patvirtintą 19497 Eur (devyniolikos tūkstančių keturių šimtų devyniasdešimt septynių eurų) mokestį pareiškėjui taikant tarifo koeficientą 25, taip sumažinant patvirtintą mokestį iki 9748,50 Eur (devynių tūkstančių septynių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų ir 50 euro centų).
Byloje nustatyta, kad atsakovas 2015 m. gegužės 7 d. pavedimu Nr. MPV - 33 atliko planinį pareiškėjos mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir deklaravimo patikrinimą už 2013 ir 2014 metų mokestinį laikotarpį. Atsakovas 2015 m. spalio 5 d. patikrinimo akte Nr. MAKP-34 (toliau – patikrinimo aktas) nustatė, jog pareiškėja neteisingai vykdė išmetamų teršalų apskaitą dėl ko buvo neteisingai apskaičiuotas ir deklaruotas bei sumokėtas mažesnis mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių už 2013 metų ir 2014 metų mokestinius laikotarpius. Patikrinimo akte nustatyta, kad pareiškėja išmetė į aplinkos orą ir nedeklaravo bei nesumokėjo mokesčio už išmestą į aplinkos orą teršalų kiekį, t. y. : 2013 m. - 22,003 t pentano, 0,916 t strireno ir 0,198 t kietųjų dalelių (C), 2014 m. - 25,543 t pentano, 0,723 t stireno ir 0,229 t kietųjų dalelių (C). Atsakovas patikrinimo akte nustatė, kad pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 3 ir 5 dalis, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtintu Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo ( toliau - Tvarkos aprašas) 14 punktu už nuslėptą ir nedeklaruota teršalų kiekį paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių - 19 497 Eur.
Pareiškėja nesutiko su patikrinimo akte nustatytais išmetamų teršalų kiekiais už 2013 ir 2014 metų laikotarpius, kuriuos atsakovo teigimų pareiškėja tyčia nuslėpė nedeklaruodama ir už juos nesumokėdama taršos mokesčio. Pareiškėja teigė, kad atsakovas, skaičiuodamas taršos mokestį palyginamuoju metodu, vadovavosi tik pareiškėjo pateiktais duomenimis 2013 metų inventorizacijos ataskaitoje, tačiau net netyrė faktiškai į aplinkos orą išmetamų teršalų kiekio, skaičiuodamas į aplinkos orą išmetamų teršalų kiekį, panaudodamas netikslius maksimalius duomenis, palyginimui naudodamas 2013 metų inventorizacijoje nurodytus 2012 metais sunaudotų medžiagų kiekius, neatsižvelgė į 2012 metų metinę ataskaitą Forma Nr. 2 - Atmosfera, kurioje buvo nurodyti faktiniai duomenys apie per mokestinį laikotarpį iš stacionarių taršos šaltinių į aplinką išmestą teršalų kiekį.
Bylos duomenys patvirtino, jog atsakovas, tikrindamas taršos mokesčio apskaičiavimo pagrįstumą už 2013 ir 2014 metų mokestinius laikotarpius, vadovavosi palyginamuoju metodu, lygindamas 2013 metų inventorizacijos ataskaitoje nurodytus 2012 metų duomenis, kadangi įmonė nevedė taršos šaltinio - polistereninio putplasčo gamybos įrenginio darbo laiko apskaitos. Dėl šios priežasties mokestinio patikrinimo metu nebuvo galimybės kitaip apskaičiuoti faktiškai išmestų teršalų kiekio. Išmetamų teršalų į orą kiekiams apskaičiuoti atsakovas vertino pareiškėjos Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos 2013 metų ataskaitos duomenis (toliau – inventorizacijos ataskaita), kuri 2013 m. gruodžio 13 d. buvo suderinta Kauno RAAD. Inventorizacijos ataskaitoje buvo nurodyta, jog įmonė 2012 metais gamybai sunaudojo 2237,226 t žaliavų. Mokestinio patikrinimo metu pagal pateiktas buhalterines pažymas nustatyta, kad 2013 metais gamybai buvo sunaudota 2612,921 t žaliavų, o 2014 metais - 3820,861 t žaliavų. Paskaičiuoti žaliavų kiekiai atitiko pareiškėjo nurodytiems žaliavų kiekiams. Atsakovas sprendė, jog pareiškėjai 2013 ir 2014 metais padidinus gamybą lyginant su 2012 metais, t. y. 2013 m. - 116,79 % ir 2014 m. - 170,78 %, atitinkamai padidėjo ir išmetamų teršalų kiekiai. Atsakovas paskaičiavo, kad pareiškėja išmetė į aplinkos orą 2013 metais 42,141 t pentamo, 1,192 t stireno, 0,377 kietųjų dalelių, nors 2013 metais deklaravo 20,138 t pentano, 0,278 t stireno ir 0,179 kietųjų dalelių, taip pat 2014 metais - išmetė 61,626 t pentano, tačiau deklaravo 36,083 t, išmėtė 1,745 t stireno, deklaravo 1,022 t ir išmetė 0,552 t kietųjų dalelių (C) deklaravo 0,323 t (It., b.l. 8, patikrinimo akto 1-3 lentelių duomenys).
Mokesčio už aplinkos teršimą objektas pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 straipsnio 1 dalį yra išmetami į aplinką teršalai. Mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių moka aplinką teršiantys fiziniai juridiniai ir asmenys, kurie Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka privalo turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą arba taršos leidimą, kuriuose nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai (Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 str. 1 d.).
Pareiškėja vykdo polistireninio putplasčio ir polistireninių pakuočių gamybą, pareiškėjos vykdomai veiklia yra išduotas Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas Nr. 5/48 (toliau - Leidimas) išduotas 2007 m. gruodžio 17 d., koreguotas 2013 m. gruodžio 31 d.
Taigi, pareiškėja yra taršos mokesčio mokėtoja. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas nevedė polistireninio putplasčio gamybos įrenginio – taršos šaltinio darbo laiko apskaitos. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių mokamas pagal faktiškai per ataskaitinį laikotarpį išmestą į aplinką teršalų kiekį. Teršalų išmetimo į aplinkos orą apskaitos ir ataskaitų teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinko ministro 1999 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 480, 5 punkte (redakcija galiojusi nuo 2013-01-01 iki 2014-07-01) numatyta, kad apskaita vykdoma ir ataskaita pildoma naudojant Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaitos duomenimis, atliktos vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 340 patvirtintų Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ir ataskaitų teikimo taisyklių tvarka.
Pareiškėja nenurodė ir nepateikė duomenų, kokiais būdais 2013 ir 2014 metais apskaičiavo stireno ir pentano teršalų metinius išmetamus kiekius. Taip pat pareiškėja nevedė taršos šaltinių darbo laiko apskaitos. Nors teisės aktuose, reglamentuojančiose išmetamų teršalų kiekio apskaitą, nėra numatytas imperatyvus reikalavimas apskaityti taršos šaltinio darbo laiką, tačiau minėtų Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ir ataskaitų teikimo taisyklių 29.1.6. punkte nurodyta, jog inventorizacijos ataskaitos lentelės penktoje ir šeštoje skiltyse nurodomas vidutinis bendras įrenginio veikimo laikas per parą ir per visus praėjusius kalendorinius metus. Todėl išmestas į aplinką teršalų kiekis apskaičiuojamas vidutinį vienkartinį teršalų kiekį (g/s) pagal galiojančios inventorizacijos ataskaitoje nurodytus taršos vienkartinių dydžių duomenis padauginus iš teršalų išsiskyrimo šaltinių darbo laiko valandų nurodytų pagal įmonės darbo laiko apskaitą. Kadangi pareiškėja per 2013 ir 2014 metų laikotarpius nevedė taršos šaltinio darbo laiko apskaitos, atsakovas skaičiuodamas taršos mokesčio teisingumą už 2013 ir 2014 metų mokestinius laikotarpius neturėjo galimybės taršos mokesčio apskaičiuoti pagal faktiškai išmetamų teršalų į aplinką kiekį pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 3 dalį.
Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ir kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalimi, metinius teršalų kiekius, nesant taršos šaltinio darbo laiko apskaitos duomenų, apskaičiavo pareiškėjo pasiūlytu palyginamuoju metodu, vertindamas 2013 metų išmetamų teršalų į aplinką inventorizacijos ataskaitą bei Leidimo duomenis.
Teismo posėdyje dalyvavusi aplinkos inžinerijos specialistė I. K. , įvertinusi bylos medžiagą ir ginčo šalių paaiškinimus, patvirtino, jog atsakovo taikytas teršalų kiekio skaičiavimo paliginamasis metodas, proporcingai skaičiuojant gamybai sunaudotus žaliavų kiekius per 2012, 2013, 2014 metus (procentais) išmetamų teršalų kiekius į aplinką kiekiui, leistinas ir teisingas, nes įmonei nevedant taršos šaltinio darbo laiko paskaitos nėra kitos galimybės tiksliau apskaičiuoti išmetamų teršalų kiekio, todėl teoriškai galimą pagrįstai teigti, kad nuo sunaudotų žaliavų gamybai kiekio priklauso išmetamų į aplinką teršalų (pentano, stireno ir kietųjų dalelių) kiekis, t. y. kuo daugiau gamyboje sunaudota žaliavų, tuo daugiau į aplinką išmetama teršalų.
Įvertinus specialistės paaiškinimus ir minėtų teisės aktų reglamentavimą, nėra jokio faktinio, nei teisinio pagrindo abejoti patikrinimo akte nustatytais teršalų išmestų į aplinką per 2013 ir 2014 metus paskaičiuotais kiekiais ir teigti, kad atsakovas neteisingai paskaičiavo pareiškėjos nedeklaruotus mokesčius už aplinkos teršimą. Pareiškėja nepateikė pagrįsto specialiomis žiniomis, kitokio į aplinką išmestų teršalų kiekio per 2013 ir 2014 metus faktinio paskaičiavimo, paneigiančio atsakovo apskaičiuotus palyginamuoju metodu išmetamų teršalų kiekius ir taršos mokesčio apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą. Atsakovas apskaičiuodamas mokesčio už aplinkos teršimą pagrįstumą, vadovavosi pareiškėjos pateiktais išmetamų teršalų apskaitos dokumentais, pagal kuriuos apskaičiavo išmestų teršalų kiekius ir taršos mokestį.
Nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad atsakovas turėjo vadovautis iki 2013 m. gruodžio 13 d. atlikta 2007 metų inventorizacijos ataskaita, suderinta 2007 m. lapkričio 29 d., kadangi joje buvo nurodyti faktiniai duomenys, t. y. nurodytas faktiškai sunaudotas žaliavų kiekis 2613,921 t, taip pat pareiškėjos 2012 ir 2013 metų teršalų į aplinkos orą apskaitos atskaitomis Forma Nr. 2 - Atmosfera, kuriose buvo nurodyti išmestų į aplinkos orą teršalų kiekiai.
Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjos 2007 metų inventorizacijos ataskaita, suderinta 2007 m. lapkričio 29 d., galiojo ne ilgiau kaip 5 - erius metus, t. y. iki 2012 m. lapkričio 29 d., todėl mokesčio už aplinkos teršimą patikrinimo atlikimo metu - 2015 metais negaliojo ir nebuvo pagrindo ja vadovautis (Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ir ataskaitų teikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 340, 5 punktas).
Teršalų išmetimo į aplinkos orą apskaitos ir ataskaitų teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinko ministro 1999 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 480, 5 punkte (redakcija galiojusi nuo 2013-01-01 iki 2014-07-01) numatyta, kad apskaita vykdoma ir ataskaita pildoma naudojant Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos duomenis. Pareiškėjos 2013 metų inventorizacijos ir 2012 metų bei 2013 metų teršalų į aplinkos orą apskaitos atskaitos Formos Nr. 2 - Atmosfera duomenys buvo skirtingi, kadangi 2013 metų inventorizacijoje buvo faktiškai nurodyti maksimalūs leistini teršalų išmetimo kiekiai, o ataskaitose, pareiškėjos teigimu, faktiniai. Pareiškėja nenurodė ir nepateikė duomenų, kokiais būdais apskaičiavo teršalų 2012 bei 2013 metų metinius išmetimo faktinius kiekius, nevesdama tašos šaltinio darbo laiko apskaitos.
Teismo vertinimu, už mokesčio už aplinkos teršimą teisinga duomenų pateikimą, kaip taršos mokesčio mokėtojas, atsako pareiškėja (Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 str. 6 d.). Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ir ataskaitų teikimo taisyklių, patvirtintų Aplinkos ministro 2002 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 340, 10 punkte numatyta, jog už inventorizacijos atlikimą, ataskaitos parengimą ir, esant reikalui, jos tikslinimą savo lėšomis atlieka bei už inventorizacijos ataskaitoje pateikiamus galutinius duomenis atsako ūkinės veiklos vykdytojas. Kadangi aplinkos oro taršos šaltinių išmetamų teršalų apskaita vykdoma pagal inventorizacijos duomenis, kuri pildoma griežtai vadovaujantis Teršalų išmetimo į aplinkos orą apskaitos ir ataskaitų teikimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinko ministro 1999 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 480, ir už inventorizacijos ataskaitoje pateikiamus galutinius duomenis atsako ūkinės veiklos vykdytojas, tai atsakovas neturėjo teisinio pagrindo vadovautis ne inventorizacijos ataskaita, bet pareiškėjos nurodytomis 2012 bei 2013 metų teršalų į aplinkos orą apskaitos atskaitomis - Formos Nr. 2, kurių duomenimis akivaizdžiai skyrėsi nuo 2013 metų inventorizacijos ataskaitos duomenų (Teršalų išmetimo į aplinkos orą apskaitos ir ataskaitų teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinko ministro 1999 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 480, 10 p.).
Atsakovas pagrįstai apskaičiavo ir nustatė, jog pareiškėjai 2013 ir 2014 metais padidinus gamybą lyginant su 2012 metais, t. y. 2013 m. - 116,79 % ir 2014 m. - 170,78 %, atitinkamai padidėjo ir išmetamų teršalų kiekiai, todėl pareiškėjos įmonė išmetė į aplinkos orą ir nedeklaravo : 2013 metais 22,003 t pentano, 0,916 t stireno ir 0,198 t kietųjų dalelių (C); 2014 metais – 25,543 t pentano, 0,723 t stireno ir 0,229 kietųjų dalelių (C). Skundžiamu sprendimu buvo patvirtintas patikrinimo aktas ir paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių – 19 497 Eur (67 318 Lt).
Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje numatyta sankcija – už nuslėptą apmokestinamųjų gaminių kiekį mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuotas didesniu tarifu. Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230, 14 punkte numatyta mokestis taikant didesnį tarifą už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių skaičiuojamas, kai mokesčio mokėtojas nedeklaravo ar deklaravo mažesnį nei buvo išmestas ar išleistas į aplinka.
Atsakovas, apskaičiuodamas mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą padidintu tarifu, pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje ir Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230, 14 punkte įtvirtintas nuostatas skaičiuodamas mokestį padidintu tarifu, tačiau paskaičiuotas mokesčio dydis, t. y. pritaikyta sankcija, yra akivaizdžiai neadekvati poveikio priemonė, prieštaraujanti teisingumo ir proporcingumo principams.
Lietuvos vyriausiais administracinis teismas (toliau – LVAT), formuodamas praktika panašaus pobūdžio bylose, yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui, būtent – mokesčio mokėtojo elgesio modelio – apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo fakto konstatavimui, būtina taip pat nustatyti, jog mokesčių mokėtojas sąmoningai tyčia siekė konkretaus neteisėto rezultato – apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo. Tokias aplinkybes, deklaruoti apmokestinamųjų gaminių kiekius, patvirtintų inter alia apgaulingas apskaitos tvarkymas, apskaitos dokumentų klastojimas, trukdymas mokesčių administratoriui atlikti įstatyme nustatytas pareigas ir pan.(LVAT 2015-10-29 nutartis administracinėje byloje NR. A-768-438/2015).
Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad pareiškėja apskaičiavo mokestį už aplinkos teršimą, pagal 2013 metų ataskaitos Forma Nr. 2 – Atmosfera duomenis, kuriose buvo nustatytas ir nurodytas mažesnis teršalų kiekis, nei nustatė atsakovas. Pareiškėjos tvirtinimu, pareiškėja skaičiavo ne maksimalius leistinus išmesti į aplinką teršalų kiekius, bet faktinius 2012 ir 2013 metų ataskaitoje Forma Nr. 2 – Atmosfera nurodytus teršalų išmetimo kiekius, kurių nuoseklumą patvirtino 2007 metų inventorizacijos (negaliojančios) duomenys. Įvertinus šį pareiškėjos paaiškinimą, taip pat 2012 ir 2013 metų ataskaitos Formoje Nr. 2 – Atmosfera nurodytus teršalų išmestų į aplinką kiekius ir 2013 metų inventorizacijos duomenis, akivaizdu, kad minėti duomenys yra tarpusavyje prieštaringi ir nenuoseklūs, 2013 metų inventorizacijos 4 lentelėje, nurodyti leistini maksimalus kiekiai, t. y. pentano – 36,083 t, stireno 1,022 t, kietosios dalelės – 0,323 t, kurie sutampa su pareiškėjos Leidime nurodytais leistinais teršalų kiekiais 19 lentelėje, tačiau prieštarauja ir nesutampa su 2012 ir 2013 metų ataskaitos Forma Nr. 2 – Atmosfera ir 2012 metų inventorizacijos (negaliojanti) duomenimis. Įvertinus tai, manytina, jog pareiškėja 2013 metų inventorizacijos duomenyse nurodydama teršalų kiekius dėl pakankamai sudėtingos teršalų apskaitos tvarkos galimai akivaizdžiai suklydo nurodydama ne faktinius, bet maksimalius Leidime nurodytus teršalų kiekius, todėl teigti, jog pareiškėja sąmoningai tyčia siekė nuslėpti apmokestinamųjų teršalų kiekius, tokiu būdu išvengdamas pareigos mokėti mokestį už aplinkos teršimą, nėra faktinio pagrindo.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).
Atsižvelgiant į minėtą byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, tai, kad, vadovaujantis specialistės paaiškinimais - tiksliausias oro taršos nustatymo būdas yra oro taršos instrumentinis matavimas, vertinant momentinius teršalų išmetimus, todėl atsakovo taikytas palyginamasis metodas laikytinas teorinio (ne faktinio) pobūdžio taršos mokesčio dydžio skaičiavimo metodu, kuris negali būti visiškai objektyvus ir tikslus, tačiau pagrįstas ir leistinas tikėtino pobūdžio teršalų kiekio skaičiavimo būdas, kuriuo vadovaujantis daugiau tikėtina, jog pareiškėja gamyboje, sunaudodama daugiau žaliavų, santykinai išmetė didesnį teršalų kiekį. Be to, įvertinus pareiškėjos, kaip taršos mokesčio mokėtojo rūpestingą elgesį, tai, kad pareiškėja bendradarbiavo su atsakovu, teikė dokumentus, vedė teršalų apskaitą, laiku pildė tašos mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijas, bei siekdama kuo tiksliau apskaičiuoti taršos mokestį nuo 2015 metų pradėjo vykdyti taršos šaltinių darbo laiko apskaitą. Nagrinėjamojoje byloje nenustatyta duomenų, kad pareiškėja turėjo tikslą nuslėpti išmetamų į aplinką teršalų kiekius ir mokamus mokesčius bei turėti mokestinės naudos. Vadovaujantis ištirtais byloje įrodymais, tikėtina, kad pareiškėja, teikdama 2013 metų inventorizacijos ataskaitą, akivaizdžiai suklydo nurodydama maksimalius, o ne faktinius metų teršalų kiekius, todėl nesiekė sąmoningai nevykdyti teisės aktų, reglamentuojančių išmetamų į aplinką teršalų apskaitos ir mokesčio už taršą apskaitos imperatyvių reikalavimų. Taigi, įvertinus pareiškėjos padaryto pažeidimo aplinkybes, pobūdį, mastą, teisingumo, protingumo kriterijus, konstatuotina, jog sankcija (taršos mokestis didesniu tarifu) siekiamam tikslui pasiekti bus pasiekta sumažinus paskaičiuotą 19 497 Eur taršos mokestį didesniu tarifu, sumažinus šį mokestį 50 procentų iki 9 748,50 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau - Kauno RAAD) 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. S12-37 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir sumažinti paskaičiuotą 19 497 Eur taršos mokestį didesniu tarifu 50 procentų iki 9 748,50 (devynių tūkstančių septynių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų ir 50 euro centų) Eur sumos.
Kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.