Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant atsakovės Palangos miesto savivaldybės administracijos atstovei I. Š.,

2022 m. gegužės 23 d. nuotoliniame mišriame viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. P. skundą atsakovei Palangos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo (toliau – ir VŠIĮ) 11 straipsnio 3 punkte buvo nurodyta, jog teisę gauti slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytomis sąlygomis turi netekę 60 proc. ir daugiau darbingumo asmenys. VŠĮĮ reglamentavo, kad priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos asmenims netekusiems 60 – 70 proc. darbingumo bei neįgaliems, sulaukusiems senatvės pensijų amžiaus, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros ar nuolatinės pagalbos poreikis dydis siekė 0,5 bazinės pensijos dydžio. Pažymi, jog minėta tikslinė kompensacija yra mokama nepaisant asmens gaunamos pensijos rūšies.

Pareiškėja akcentuoja, jog ji negavo nei valstybinės socialinio draudimo I invalidumo grupės pensijos, nei 0,5 valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo, skirto specialiajam nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikiui tenkinti. Laikosi pozicijos, kad nuo 2011 m. rugsėjo mėn. jai turėjo būti mokama tikslinė kompensacija, todėl kreipėsi į atsakovę su prašymu ištaisyti šią klaidą.

Administracija Sprendime nurodė, kad neturi duomenų, jog pareiškėjai būtu nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis arba nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, todėl slaugos ar priežiūros tikslinių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos nėra įvykdytos. Sprendime konstatuojama, kad pareiškėja neįgijo teisės gauti minėtą kompensaciją ir prašymas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

Komisija , išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, kuriame buvo prašoma panaikinti Sprendimą, 2022 m. vasario 21 d. sprendime konstatavo, jog Administracija pagrįstai atsisakė tenkinti prašymą išmokėti pareiškėjai nuo 2011 m. rugsėjo mėn. susidariusį tikslinės kompensacijos įsiskolinimą.

Pareiškėja laikosi pozicijos, jog Sprendimas ir Komisijos 2022 m. vasario 21 d. sprendimas yra nepagrįsti ir neteisėti. Teigia, jog minėtuose sprendimuose nebuvo vertinta aplinkybė, kad VŠIĮ 11 straipsnio 3 punktas aiškiai nustato, jog asmenys, kurie yra netekę daugiau kaip 60 proc. darbingumo turi teisę gauti slaugos ar priežiūros išlaidų tikslinę kompensaciją. Akcentuoja, jog pateikti dokumentai įrodo, kad jai yra nustatytas 65 proc. netektas darbingumas. N. K., nei atsakovė minėtų aplinkybių nepaneigė.

Atsakovė sutinka, kad pareiškėjai yra nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis, tačiau Palangos miesto savivaldybės administracijos Socialinės rūpybos skyrius (toliau – ir Skyrius), tikrindamas informaciją apie pareiškėjai nustatytus specialius poreikius, Tarnybos informacinės sistemos duomenų bazėje duomenų apie pareiškėjai nustatytą specialųjį nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros poreikį nebuvo rasta, tikrinimo laikotarpis nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. Atsakovės nuomone minėtos aplinkybės įrodo, kad pareiškėja nebuvo įgijusį teisės gauti tikslinę kompensaciją.

Atkreipia dėmesį, kad specialusis poreikis ir specialiųjų poreikių lygis yra skirtingos sąvokos ir jų nustatymą patvirtina skirtingi dokumentai. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (toliau – ir Integracijos įstatymas) nurodoma, kad specialusis poreikis – specialiosios pagalbos reikmė, atsirandanti dėl asmens įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų ir nepalankių aplinkos veiksnių. Specialiųjų poreikius ir jų lygius nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Asmuo dėl specialiųjų poreikių nustatymo privalo kreiptis į Tarnybą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai sukakus senatvės pensijos amžiui, Skyrius 2011 m. rugsėjo 5 d. neterminuotai jai nustatė vidutinių specialiųjų poreikių lygį, tačiau nėra duomenų, kad teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjai yra nustatyti specialieji poreikiai. Pabrėžia, kad nustatytas specialiųjų poreikių lygis neturi įtakos specialiųjų poreikių nustatymui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2022 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. 21R2-32 (AG2-14/15-2022 (b. l. 9-11) ir Palangos miesto savivaldybės administracijos 2022 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. (8.6.E) D3-32 „Dėl prašymo“ (b. l. 22-23), teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja 2021 m. gruodžio 7 d. kreipėsi į Skyrių su prašymu „Dėl pagalbos išlaidų tikslinės kompensacijos mokėjimo“ (b. l. 17). Prašyme pareiškėja nurodė, kad Tarnyba nustatė, jog ji yra netekusi 65 proc. darbingumo, yra išduotas neįgaliojo pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad jai yra pripažintas vidutinių specialiųjų poreikių lygis. Paaiškino, kad nuo 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojusios VŠIĮ redakcijos 11 straipsnio 3 punktas numatė, kad teisę gauti slaugos ar priežiūros išlaidų tikslinę kompensaciją šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytomis sąlygomis turi 60 proc. ir daugiau darbingumo netekę asmenys. Akcentuoja, kad ji negavo nei valstybinės socialinio draudimo I invalidumo grupės pensijos arba 0,5 bazinės pensijos dydžio tikslinės kompensacijos, todėl prašo išmokėti nuo 2011 m. rugsėjo mėn. susidariusi įsiskolinimą.

Administracija išnagrinėjusi minėtą pareiškėjos prašymą priėmė Sprendimą, kuriuo konstatavo, jog nėra duomenų, kad pareiškėjai buvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis arba nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, todėl VŠIĮ 12 straipsnyje nustatytos sąlygos nėra įvykdytos, pareiškėja neįgijo teisės gauti minėtų tikslinių kompensacijų ir prašymas negali būti tenkintas. Sprendime atkreipiamas dėmesys, kad specialusis poreikis ir specialiųjų poreikių lygis yra skirtingos sąvokos. Nustatytus specialiuosius poreikis patvirtinta Tarnybos išduota specialiojo poreikio nustatymo pažyma. Akcentuojama, kad pareiškėja minėtos pažymos Skyriui nepateikė, Tarnybos informacinėje sistemoje tokios informacijos taip pat nėra.

Pareiškėja, nesutikdama su Sprendime išdėstytomis aplinkybėmis, 2022 m. sausio 26 d. Komisijai pateikė skundą, kuriame prašė panaikinti Sprendimą. Komisija išnagrinėjusi skundą, 2022 m, vasario 21 d. sprendimu atmetė jį kaip nepagrįstą ir paliko Sprendimą galioti. Komisija sprendime konstatavo, kad slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslines kompensacijas turi teisę gauti asmenys, kuriems nustatytas daugiau nei 60 proc. netektas darbingumas ir nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis arba nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros ar nuolatinės pagalbos poreikis. Be to šie neįgalieji turi būti slaugomi ar prižiūrimi namie. Pažymima, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu nebuvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos arba specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Pareiškėja nėra prižiūrima ar slaugoma namie, ji pati gali save apsitarnauti. Komisija įvertinusi minėtas aplinkybes padarė išvada, kad Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, kadangi atsakovė neturėjo pareigos nuo 2011 m. rugsėjo mėn. mokėti tikslinės kompensacijos.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog asmeniui kreipusis į teismą po to, kai ginčas buvo išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, teisme yra sprendžiamas ginčas ne dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo, bet dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso. Pirmosios instancijos teismas neatlieka kvazi apeliacinės funkcijos tikrindamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o sprendžia ginčą dėl teisės iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-622-442/2020; 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020).

Įvertinus minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją darytina išvada, kad iš esmės nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyku yra Palangos miesto savivaldybės administracijos 2022 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. (8.6.E) D3-32 „Dėl prašymo“, teisėtumas ir pagrįstumas.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja VŠIĮ, Integracijos įstatymas ir Lietuvos Respublikos tikslinių kompensacijų įstatymas (toliau – ir TKĮ). Atkreiptinas dėmesys, kad įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybinių išmokų įstatymo Nr. I-675 pakeitimo įstatymui nuo 2017 m. sausio 1 d. VŠĮĮ pakeitė Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymas.

Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad Tarnyba pareiškėjai yra išdavusi neįgaliojo pažymėjimą Nr. 1378907 (b. l. 18-19). Minėtame pažymėjime nurodyta, kad pareiškėjai yra nustatytas vidutinis specialiųjų poreikių lygis. 2009 m. lapkričio 12 d. darbingumo lygio pažymoje Nr. 0456871 (b. l. 20) nustatyta, kad pareiškėjos darbingumo lygis yra 35 proc., t. y. pareiškėja yra netekusi 65 proc. darbingumo.

Pareiškėja skunde teigia, kad jai slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija turėjo būti mokama nuo 2011 m. rugsėjo mėn. VŠIĮ (straipsnio redakcija galiojusi nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 11 straipsnis numatė, kad teisę gauti slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytomis sąlygomis turi šie neįgalieji: 1) vaikai, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumas; 2) nedarbingi ar iš dalies darbingi asmenys, netekę 60 procentų ir daugiau darbingumo, pripažinti tokiais iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 24 metai, taip pat asmenys, kurie dėl ligos ar traumos, atsiradusios iki jiems sukako 24 metai, padarinių pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo, po 24 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 26 metai; 3) netekę 60 procentų ir daugiau darbingumo asmenys, nenurodyti šios dalies 2 punkte; 4) sukakę senatvės pensijos amžių asmenys.

VŠIĮ 12 straipsnio 1 dalis numato, kad slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos šio įstatymo 11 straipsnyje nurodytiems neįgaliesiems, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos šio įstatymo 11 straipsnio 2–4 punktuose nurodytiems neįgaliesiems, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros ar nuolatinės pagalbos poreikis. Šio įstatymo 11 straipsnio 1 punkte nurodytiems neįgaliems vaikams priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos nepaisant to, ar jiems nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, ar nenustatytas (VŠIĮ 12 straipsnio 2 dalis). Slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos tik tais atvejais, kai šiame straipsnyje nurodyti neįgalieji slaugomi ar prižiūrimi namuose (VŠIĮ 12 straipsnio 3 dalis).

Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo TKĮ. Pirminės TKĮ redakcijos (galiojusios nuo 2017-01-01 iki 2017-10-01) 1 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad šio įstatymo tikslas – nustatyti slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslines kompensacijas asmenims, kuriems Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis arba neįgalumo lygis. Šis įstatymas nustato tikslinių kompensacijų finansavimo šaltinį, teisę į šias išmokas turinčius asmenis, tikslinių kompensacijų dydžius, tikslinių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas ir tvarką (TKĮ 1 straipsnio 2 dalis).

Nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusioje TKĮ 4 straipsnio redakcijoje buvo nurodyta, jog asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, skiriama ir mokama slaugos išlaidų tikslinė kompensacija (TKĮ 4 straipsnio 1 dalis). Asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, ir vaikams, kuriems nustatytas sunkus arba vidutinis neįgalumo lygis, skiriama ir mokama priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija (TKĮ 4 straipsnio 2 dalis).

Nuo 2019 m. sausio 1 d. galiojančioje TKĮ 3 straipsnio redakcijoje teigiama, jog teisę gauti slaugos išlaidų tikslinę kompensaciją turi asmenys, kuriems yra nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis (TKĮ 3 straipsnio 1 dalis). Teisę gauti priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją turi asmenys, kuriems yra nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis (TKĮ 3 straipsnio 2 dalis).

Įvertinus anksčiau minėtą teisinį reguliavimą darytina išvada, kad viso ginčo laikotarpiu slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos buvo mokamos asmenims, kuriems buvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, o priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija buvo mokama asmenims, kuriems buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Pažymėtina, kad laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. minėtos tikslinės kompensacijos galėjo būti mokamos tik tokiems asmenims, kuriems buvo nustatyti atitinkami specialieji poreikiai ir jie buvo slaugomi ar prižiūrimi namuose.

Kaip ir anksčiau minėta, bylos dokumentai patvirtina, kad pareiškėjai yra nustatytas vidutinis specialiųjų poreikių lygis. Integracijos įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2021-07-01 iki 2022-03-23) 2 straipsnio 12 dalis numato, kad specialusis poreikis - specialiosios pagalbos reikmė, atsirandanti dėl asmens įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų (neįgalumo ar darbingumo netekimo) ir nepalankių aplinkos veiksnių. Specialiųjų poreikių lygis - asmens, sukakusio senatvės pensijos amžių, savarankiškumo netekimo mastas, nustatomas atsižvelgiant į asmens specialiuosius poreikius (Integracijos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Remiantis minėtu teisiniu reguliavimu akivaizdu, kad sąvokos specialieji poreikiai ir specialiųjų poreikių lygis nėra tapačios. Aplinkybė, kad pareiškėjai yra nustatytas vidutinis specialiųjų poreikių lygis nesudaro prielaidos konstatuoti, jog ginčo laikotarpiu jai buvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis arba specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis.

Integracijos įstatymo 20¹ straipsnio 1 dalis teigia, kad Specialieji poreikiai nustatomi neatsižvelgiant į asmens amžių, neįgalumo lygį ar darbingumo lygį. Nustatomi šių rūšių specialieji poreikiai: 1) nuolatinės slaugos; 2) nuolatinės priežiūros (pagalbos); 3) lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos; 4) ugdymo; 5) techninės pagalbos priemonių; 6) aplinkos ir būsto pritaikymo; 7) asmeninės pagalbos. Specialiojo nuolatinės slaugos, specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos), specialiojo lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo kriterijus ir tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras kartu su sveikatos apsaugos ministru. (Integracijos įstatymo 20¹ straipsnio 12 dalis).

Tuo tarpu Integracijos įstatymo 20¹ straipsnio 9 dalyje numatyta, jog specialiųjų poreikių lygis nustatomas asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių. Gali būti nustatomi du specialiųjų poreikių lygiai: 1) didelių specialiųjų poreikių lygis – nustatomas asmenims, kuriems nustatytas pirmojo ar antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis, arba asmenims, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos nustatytas 0–30 procentų darbingumo lygis; 2) vidutinių specialiųjų poreikių lygis – nustatomas asmenims, kuriems nustatytas pirmojo ar antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, arba asmenims, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos nustatytas 35–55 procentų darbingumo lygis (Integracijos įstatymo 20¹ straipsnio 10 dalis).

Vadovaujantis anksčiau minėtu teisiniu reguliavimu konstatuotina, kad specialiųjų poreikių lygis yra nustatomas tik asmenims, kuriems sukako senatvės pensijų amžius, atsižvelgiant į asmens darbingumo lygį. Nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) specialieji poreikiai yra nustatymo kriterijus ir tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo bei sveikatos apsaugos ministrai.

Nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-120/V-346 „Dėl specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo kriterijų sąrašo, tvarkos aprašo ir pažymų formų patvirtinimo“ patvirtintas Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo tvarkos aprašas. Minėto aprašo 2 punkte nustatyta, kad specialiuosius poreikius nustato Tarnyba.

Nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2018 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-765/V-1530 „Dėl specialiojo nuolatinės slaugos, specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos), specialiojo lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintas Specialiojo nuolatinės slaugos, specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos), specialiojo lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo tvarkos aprašas. Aprašo 2 punkte taip pat yra nustatyta, kad specialiuosius poreikius nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą darytina išvada, kad Tarnyba yra kompetentinga institucija spręsti ar yra pagrindas nustatyti asmeniui specialųjį nuolatinės slaugos poreikį arba specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad Tarnyba teisės aktų nustatyta tvarka būtų priėmusi sprendimą, jog pareiškėjai yra būtina specialioji nuolatinė slauga arba specialioji nuolatinė priežiūra (pagalba). Tokių aplinkybių nei skunde, nei teismo posėdžio metu nenurodė ir pati pareiškėja. Pažymėtina, kad Administracija tiek Sprendime, tiek atsiliepime į skundą paaiškino, jog tikrinant informaciją Tarnybos informacinėje sistemoje tokių duomenų taip pat nenustatytė.

Vadovaujantis minėtomis aplinkybėmis konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėja nebuvo įgijusi teisės į tikslines kompensacijas, tiek vadovaujantis VŠIĮ, tiek TKĮ nuostatomis, kadangi ji neatitiko vienos iš minėtuose teisės aktuose nustatytos sąlygos – jai nebuvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis ir/arba specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Akivaizdu, jog atsakovė Sprendimu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos 2021 m. gruodžio 7 d. prašymą jai išmokėti nuo 2011 m. rugsėjo mėn. susidariusį tikslinių kompensacijų įsiskolinimą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius Palangos miesto savivaldybės administracijos 2022 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. (8.6.E) D3-32 „Dėl prašymo“ ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2022 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. 21R2-32 (AG2-14/15-2022 neteisėtumo pagrindų, pareiškėjos J. P. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjos J. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.