Šiaulių apygardos teismo nutartis

2010-05-04 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-155-309-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-05-04
Bylos Nr.
1A-155-309-2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Vidmantas Mylė, Bronius Zalaga
Nuteistasis
D. N., E. K.
Nukentėjusysis
V. R.
Advokatai
Sofija Kručienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-155-309/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.8., 1.2.26.2.1.., 2.4.6.1.1., 2.4.7. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gegužės 4 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teisėjų Vidmanto Mylės, Broniaus Zalagos,sekretoriaujant Redai Jončienei,dalyvaujant prokurorei Ninai Raugienei,gynėjams advokatams Sofijai Kručienei, Algirdui Zakrasui,nuteistiesiems D. N., E. K.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. N. ir E. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-02-11 nuosprendžio, kuriuo:

D. N. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. - 50 parų areštu;

pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. - laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 metams 8 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 5 p., 7 p., bausmės vykdymas D. N. atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti mokslą ar įgyti specialybę ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 2 d., 67 str. 2 d. 3 p., 70 str., D. N. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 40 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, įpareigojant juos atlikti per 2 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. – 30 parų areštu;

pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. – laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu, galutinė bausmė E. K. paskirta laisvės atėmimas 2 metams 8 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 92 str. 1 d., 2 d., 82 str. 1 d. 1 p., 3 p., 85 str., bausmės vykdymas E. K. atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, skiriant auklėjamojo poveikio priemones – įspėjimą ir 40 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, įpareigojant juos atlikti per 2 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteista iš D. N. ir E. K. solidariai 20000 Lt (dvidešimt tūkstančių litų) nukentėjusiajam V. R. neturtinei žalai atlyginti.

Priteista iš D. N. ir E. K. po 2451,90 Lt Valstybinei ligonių kasai prie LR SAM nukentėjusiojo V. R. gydymo išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. N. ir E. K. nuteisti už tai, kad veikdami bendrais tyčiniais įžūliais veiksmais, 2008-09-21, apie 1 valandą, viešoje vietoje, naktiniame klube (duomenys neskelbtini), D. N. suduodant nukentėjusiajam V. R. ne mažiau kaip tris smūgius, E. K. suduodant nukentėjusiajam V. R. ne mažiau kaip vieną smūgį, taip padarydami nukentėjusiajam V. R. nesunkų sveikatos sutrikdymą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, D. N. ir E. K. nuteisti už tai, kad veikdami bendrais tyčiniais veiksmais iš chuliganiškų paskatų, 2008-09-21, apie 1 valandą naktiniame klube (duomenys neskelbtini), D. N. suduodant nukentėjusiajam V. R. ne mažiau kaip tris smūgius, E. K. suduodant nukentėjusiajam V. R. ne mažiau kaip vieną smūgį, padarė nukentėjusiajam V. R. kaktikaulio dešinės pusės lūžimą su lūžgalių dislokacija į kaktikaulio antį ir dešinę akiduobę, galvos smegenų sukrėtimą, kraujosruvas dešinės akies vokuose, muštinę žaizdą dešinės akies apatiniame voke, nosies nubrozdinimą, tai yra padarė nukentėjusiajam V. R. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes kaktikaulio dešinės pusės lūžis sutrikdė sveikatą ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. N. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-02-11 nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį ir jei kolegija nepatikės jo nekaltumu, prašo paskirtą bausmę sušvelninti ir žymiai sumažinti priteistą iš jo ir E. K. 20000 Lt sumą skirtą V. R. neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodo, kad jis neįvykdė nusikaltimų, numatytų LR BK 138 str. 2 d. 8 p. 284 str. 1 d.

Nurodo, kad teisminio posėdžio metu jis paaiškino, jog 2008 09 20 apie 22-23 val. su K. P. ir E. K. buvo klube (duomenys neskelbtini), šventė jo gimtadienį. Eidamas iš tualeto ir lipdamas laiptais į antrą aukštą jis užkliuvo už nukentėjusiojo draugo. Tarp jų kilo konfliktas. Jis pajuto kelis smūgius į veidą. Dengdamasis veidą ir gindamasis bandė duoti atgal, bet nepataikė. Atėjo apsaugos darbuotojas, kuris pagalvojo, kad jis sukėlė konfliktą ir jį išsivedė. Jį apsaugos darbuotojas parvežė namo. Namuose persirengė, nes rūbai buvo purvini ir grįžo atgal į klubą. Prie įėjimo sutiko draugus. Jiems bestovint prie įėjimo atėjo nukentėjusysis V. R.. Jis pasakė - dėl ko tavo nubrėžta kakta. Tada V. R. pradėjo smaugti jo draugą K. P.. Gindamas K. P. jis susigrūmė su nukentėjusiuoju. Nukentėjusysis jį pargriovė ant žemės. Besigrumiant jis tris - keturis kartus įspyrė nukentėjusiajam V. R. į pilvo sritį. Į galvą nukentėjusiajam nesudavė. Taigi teigia, jog tokiu būdu, jis pats buvo sumuštas, tačiau pas teismo medicinos ekspertus ar į policiją dėl sumušimo nesikreipė. Taip pat nurodo, kad nukentėjusysis V. R. pats išprovokavo konfliktą, kai jis su draugais stovėjo prie įėjimo. Jis pirmas puolė K. P., o jis, pasak apelianto, tik gynė K. P. ir gindamas tris - keturis kartus įspyrė į pilvą. Todėl, apelianto nuomone, viešosios tvarkos jis nepažeidė, t. y. neįvykdė nusikaltimo, numatyto LR BK 284 str. 1 d., o buvo priverstas ginti draugą nuo neteisėtų V. R. veiksmų. Be kita ko nuteistasis nurodo, kad neįvykdė nusikaltimo numatyto LR BK 138 str. 2 d. 8 p., kadangi, pasak apelianto, jis V. R. sudavė į pilvą, o ne į galvą, todėl ir negali atsakyti pagal minėtą straipsnį, nes V. R. buvo sužalota galva. Taip pat nurodo, kad nukentėjusiojo V. R. parodymus reikia vertinti kritiškai. Nurodo, kad duodamas parodymus teisme (T2,b.l.72) nukentėjęs parodymų pradžioje sakė „...aš gavau vieną smūgį, kas smūgiavo aš negaliu pasakyti, žinau, kad E. K. man sudavė iš rankos, po to smūgio aš užsidengiau veidą ir man kažkaip aptemo sąmonė ir aš nukritau". Vėliau duodamas parodymus, nukentėjęs pareiškė, kad „pirmą smūgį man sudavė N.", nors anksčiau buvo pasakęs „...kas smūgiavo aš negaliu pasakyti". Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis nurodė, kad jis užsidengė veidą ir jam aptemo sąmonė, taigi nurodo, jog jis užsidengęs veidą, o be to, būdamas be sąmonės negalėjo žinoti, kas jam spyrė į galvą. Nukentėjusysis V. R. neigia, kad jam buvo spirta į pilvą. Tačiau jei jis buvo be sąmonės, tai galėjo ir nežinoti, kad jam buvo spirta į pilvą. Todėl, nuteistojo nuomone, šie nukentėjusiojo parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes jie yra prieštaringi. Taipogi nurodo, kad liudytojas T. K. (b.l.74) teismo posėdžio metu parodė, kad nukentėjusįjį spardė kokie keturi jaunuoliai, taigi teigia, jog jis negali atsakyti už kitų asmenų panaudotą smurtą nukentėjusio atžvilgiu, tuo labiau, kad jis nukentėjusiajam spyrė tik į pilvą, o dėl smūgių į pilvą jam nebuvo pareikštas kaltinimas.

Nurodo, kad ieškiniai turi būti atmesti, nes jis neįvykdė nusikaltimų, numatytų LR BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p. Taip pat nurodo, kad jeigu kolegija nepatikės, kad jis neįvykdė šių nusikaltimų, 20000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė, kadangi jis neturi pajamų, mokosi, neturiu jokio turto, o Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.250 str. 2 d. nurodo, kad teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti ir į nusikaltimą padariusio asmens turtinę padėtį. Be kita ko apeliantas nurodo, teismo jam paskirta bausmė yra tikrai per didelė, kadangi jis charakterizuojamas teigiamai, mokosi, neteistas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. K. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 11 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu.

Skunde nurodo, kad tuoj po įvykio, 2008 09 21 apklausos metu, nukentėjęs V. R. davė parodymus, kad apie 1 val. klube (duomenys neskelbtini), prie rūbinės, pasiėmus striukę, pajuto smūgį į veidą, po ko pargriuvo ant žemės ir buvo spardomas 3-4 asmenų. Jis manė, kad jį sumušė jaunuolis, su kuriuo buvo sukonfliktavęs anksčiau, kartu su savo draugais. (T. 1 b.l. 25 - 26). Tačiau, pasak apelianto, tokius jo parodymus paneigė liudytojos D. Š. parodymai. Liudytoja D. Š., apklausos metu 2008 09 24 parodė, kad 2008 09 21 naktį ji dirbo UAB (duomenys neskelbtini) rūbinėje ir kad kas nors būtų mušamas ar spardomas, nematė. Jei taip būtų atsitikę, ji tikrai būtų mačiusi. (T. 1 b.1.52)

Iš Šiaulių apskrities ligoninės gydymo istorijos ir 2008 10 08 M. Romerio universiteto teismo medicinos instituto Šiaulių skyriaus specialisto išvados Nr. G (duomenys neskelbtini) nustatyta. Nukentėjęs V. R. ligoninės priėmimo skyriuje lankėsi 2008 09 21 00 val. 30 min., skųsdamasis, kad skauda galvą, nosį, pykina, vėmęs, buvo be sąmonės. Į ligoninės priėmimo skyrių kreipėsi pats, traumos aplinkybių nesako. Iš burnos alkoholio kvapas. Nebaigus apžiūros ligonis savavališkai pasišalino iš priėmimo skyriaus. Pakartotinai kreipėsi į medikus 2008 09 21 08 val. 15 min. 2008 09 21 11 val. paguldytas į neurochirurginį skyrių. (T. 1 b.l. 23 -24). Specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiajam V. R. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šiam sužalojimui padaryti, reikėjo vieno smūgio buku kietu daiktu į veidą. (T. 1 b.l. 24).

Liudytojas T. K. apklausos metu 2008 10 24 parodė, kad D. pastūmė V. R. ir šiam nugriuvus D. rankomis mušė gulintį V. R.. Po to mušė D. draugai, rankomis suduodami V. R. į galvą. Apie asmenį vardu D. jis sužinojo iš kitų asmenų, kurių nei vardų nei pavardžių nežino. Atpažintų iš nuotraukos D. ir kitą asmenį, kuris mušė V. R.. (T. i b.l. 53).

Taigi apeliantas teigia, kad jis byloje niekur nebuvo įvardintas, 2008 11 26 jis buvo apklaustas liudytoju, (T.l b.l. 88), o vėliau tapo įtariamuoju. Nuteistasis mano, kad jis buvo tyčia nurodytas, kaip asmuo įvykdęs nusikaltimą, kadangi jis nebuvo atpažintas asmeniškai iki pareiškiant jam įtarimą. Mano, kad tai buvo padaryta sąmoningai, nes nukentėjusysis ir liudytojai jo būtų neatpažinę, taigi apeliantas mano, jog tokiu būdu buvo pažeista LR BPK 192 str. 5 d. Nurodo, kad jo abejones patvirtina nukentėjusiojo V. R. parodymai teisme, kuomet jis jį supainiojo su D. N.. (T. 2 b.l. 70 - 76). Mano, kad todėl atpažinimas buvo darytas po pusės metų, darytas iš nuotraukų 2009 04 03, kuomet atpažino jį, E. K. ir D. N. (T. 1 b.l. 44). Atpažinimas padarytas po keturių mėnesių, kai 2008 12 31, jam, E. K., pareikštas įtarimas ir jis apklaustas įtariamuoju (T. 1 b.l. 118). Apeliantui kyla klausimas, jei 2008 12 31 jis jau buvo įtariamasis, kodėl 2009 04 03 atpažinimas daromas iš fotonuotraukos. Be to, nurodo, kad atpažinimas iš nuotraukų, kurio metu buvo atpažintas T. K., kaip asmuo mušęs V. R., atliktas nuo 08 val. 00 min. iki 09 val. 15 min. Per tą laikotarpį, nuo 08 val. 30 min. iki 08 val. 45 min. buvo pakartotinai apklaustas T. K., nuo 08 val. 00 min. iki 08 val. 30 min. buvo apklaustas nepilnametis liudytojas G. B.. (T. 1 b.l. 54-55,90). Todėl mano, kad tokį procesinį veiksmą vertinti, kaip neginčijamą įrodymą, nėra pagrindo. Nurodo, kad liudytojai T. V. ir T. T., kurie tą vakarą buvo kartu su V. R. 2008 04 02 jo neatpažino, kaip asmens mušusio V. R.. (T. 1 b.l. 67,78). Teigia, kad D. N., ikiteisminio tyrimo metu kelis kartus keitė savo parodymus. Iš pradžių, apklaustas įtariamuoju, parodė, kad muštynes pradėjo E. K. ir K. P., o jis pribėgęs prie gulinčio V. R., kelis kartus suspyrė gulinčiam V. R. (T.l b.l. 97-98). Akistatos metu su K. P., D. N. pakeitė parodymus ir paaiškino, nežino ką darė K. P. ir E. K. (T. 1 b.l. 105-106). Kaltinamajame akte nurodyta, kad papildomos apklausos metu D. N. parodė, kad jau matė, kaip E. K. pervertė V. R. ant žemės ir jį mušė. Tačiau įtariamojo D. N. papildomos apklausos protokolo nėra. Tarp jo ir D. N. akistatos nebuvo, dėl jo parodymų prieštaravimo ir keitimo. D. N. parodymus valandos laikotarpyje keitė kelis kartus. Be to, apklausiant D. N., pažeista LR BPK 179 str. reikalavimai, kad protokole turi būti nurodyta veiksmo atlikimo vieta. 2008 12 30 D. N. apklausos įtariamuoju protokole nenurodyta apklausos vieta (T. I b.l. 97 - 98), kuriame jis teigia, kad jis mušė V. R., po apklausos 10 val. 30 min., atliekant įtariamojo D. N. parodymų patikrinimą vietoje, 10 val. 30 min. jis tvirtina, kad draugų suduotų smūgių jis nematė. (T. 1 b.l. 100).

Teisminio nagrinėjimo metu, nukentėjusysis V. R. pirmasis davė parodymus. Jis parodė, kad pajuto smūgį į veidą, ir tuo paneigė liudytojo T. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad V. R. pastūmė D.. Nukentėjęs V. R. teisme parodė, kad gavo smūgį į veidą. Kas smūgiavo nežino. Žino, kad E. K. sudavė į veidą, jis užsidengė rankomis veidą, jam aptemo sąmonė ir jis nugriuvo ant žemės. Tokiais parodymais, jis paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad jis nežino kas jam sudavė (T. 1 b.l. 25-26). Taip pat paneigė liudytojo T. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad D. N. V. R. pastūmė ir šis nugriuvo (T. 1 b.l. 53,54).

Teisme, po V. R. apklausiant liudytoju T. K., pastarasis parodė, kad nukentėjusiajam V. R. pirmą smūgį į veidą sudavė D. N.. Tokiais savo parodymais jis paneigė V. R. teisme duotus parodymus ir savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad D. N. V. R. pastūmė ir šis nugriuvo. ( T. 1 b.l. 53,54).

Po T. K. parodymų, kad pirmas sudavė D. N., nukentėjęs V. R., būdamas teismo salėje ir girdėjęs liudytojo parodymus teisme, pakeitė savo parodymus duotus teisme ir paaiškino, kad pirmas smūgiavo D. N.. Į teisėjos klausimą, V. R. parodė, kad pirmą smūgį gavo nuo D. N..

Teisme apklaustas liudytoju T. K. parodė, kad pirmas V. R. sudavė D. N., o po to ir E. K.. V. R. nugriuvus, spardė kojomis, Tokiu būdu T. K., duodamas parodymus teisme, paneigė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad jis nematė, kad V. R. buvo spardomas kojomis, o buvo mušamas rankomis. ( T. 1 b.l. 53,54). Liudytojas T. T., kuris tą vakarą buvo kartu su V. R., teisme parodė, kad vienas iš vaikinų sudavė V. R. į veidą ir šis nugriuvo. Pargriuvusį V. R. spardė 4 asmenys. V. R. mušė ir E. K.. Ikiteisminio tyrimo metu, atpažino tik D. N., kaip mušusį V. R.. Kitų asmenų neatpažino. Iš pateiktų foto nuotraukų T. T., jo neatpažino. ( T. 1 b.l. 78). Apeliantui kyla klausimas, kaip liudytojas, kuris jo neatpažino ikiteisminio tyrimo metu, ir parodė, kad ar mušė D. N. draugai V. R. nematė, teisme tvirtina, kad jis mušė V. R. ir kokie konkrečiai buvo jo veiksmai (T. 1 b.l, 76,77). Liudytojas L. V. teisme parodė, kad jis nematė, kad E. K. būtų mušęs V. R. ir net nematė, kur stovėjo E. K.. Liudytojas K. P. parodė, kad tą vakarą, klube (duomenys neskelbtini) prie rūbinės, jį pradėjo smaugti kažkoks vaikinas. Jis paprašė jo pagalbos. Jis atitraukė vaikiną, užsipuolusį K. P. ir po to išėjo iš klubo. Jokių muštynių prie laiptų nematė. Nuteistasis D. N. teisme davė tokius parodymus, kad jam spiriant V. R., jis E. K. nematė. Jis teigia, kad jį pašaukė jis, E. K., kad gulėjo ant žemės ir jis jį gynė. Atsakydamas į kitus klausimus D. N. parodė, kad matė, kaip jis rankomis mušė V. R., kuris gulėjo ant žemės. Parodymus keitė, nes pagailėjo draugų.

Nurodo, kad iš nuosprendžio neaišku, ką nustatė teismas, pripažindamas jį kaltų, nes tik nurodė, kuo jis yra kaltinamas ir išvardino liudytojų parodymus. Tokiu būdu, apeliantas daro išvadą, kad sugretinus įrodymus, gautus ikiteisminio tyrimo ir teisminio tyrimo metu, neįrodyta, kad jis įvykdė nusikaltimą už kurį buvo nuteistas. LR BPK 20 str. 4 d. nurodyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdai gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Taipogi nurodo, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai nepatvirtina, kad jis sužalojo V. R.. Nukentėjusiojo ir kai kurių liudytojų parodymai prieštarauja anksčiau duotiems parodymams. Kai kurie liudytojai nurodo, kad V. R. mušė nuo 4 iki 8 asmenų. Tačiau teisiamas buvo jis ir D. N.. Liudytoja D. Š., kuri nesuinteresuota bylos baigtimi, parodė, kad 2008 09 21 naktį ji dirbo UAB (duomenys neskelbtini) rūbinėje ir kad kas nors būtų mušamas ar spardomas, nematė. Jei taip būtų atsitikę, ji tikrai būtų mačiusi. Ji matė, kaip prie rūbinės susistumdė keletas jaunuolių, po to jie išsiskirstė. ( T. 1 b.l. 52). Panašūs ir liudytojo K. P. parodymai, kad buvo susistumdymas prie rūbinės, kada jis buvo smaugiamas, o jis jį vadavo (T. 1 b.l. 89).

Teigia, kad jis neneigė ir neneigia, jog sudavė asmeniui, kuris smaugė K. P., tačiau nepadarė veikos, kuria yra kaltinamas, V. R. nesužalojo ir viešosios rimties nepažeidė. Be kita ko apeliantas nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad buvo sutrikdyta normali klubo veikla. Ikiteisminio tyrimo metu, neieškoti apsaugos darbuotojai, kurie patvirtintų, kad klube buvo sumuštas V. R. ir buvo sutrikdyta klubo veikla. Teisminio tyrimo metu negauta jokio skundo apie sutrikdytą klubo veiklą. Neapklausus klubo apsaugos darbuotojų, kurie patvirtintų V. R. sumušimo aplinkybes ir nesant skundo dėl klubo veiklos sutrikdymo, mano negalima priimti apkaltinamojo nuosprendžio, dėl viešosios rimties sutrikdymo. Teigia, kad jo veiksmai klube, ginant draugą K. P., negali būti traktuojami, kaip viešosios rimties pažeidimas ir demonstravimas nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai.

Taipogi nurodo, kad jei kai kurių liudytojų parodymais, V. R. mušė nuo 4 iki 8 asmenų, apeliantui kyla klausimas, kodėl nuteistas jis ir D. N.. Be to nurodo, kad nesutampa įvykio laikas. V. R. nurodo, kad buvo sumuštas 1 val., ( T. 1 b.l. 25-26), o 2008 10 08 M. Romerio universiteto teismo medicinos instituto Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. G (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad nukentėjęs V. R. ligoninės priėmimo skyriuje lankėsi 2008 09 21 00 val. 30 min. ir jam nustatyta diagnozė, ši diagnozė pakartotinai nustatyta 08 val. 15 min. V. R. pakartotinai atvykus į ligoninės priėmimo skyrių. ( T. 1 b.l. 23-24). Neaišku, ar V. R. buvo sužalotas muštynėse su D. N. metu, ar anksčiau, nes tą vakarą buvo ne vienos muštynės, kurias jis matė. Teigia, kad nei ikiteisminio tyrimo nei teisminio tyrimo metu, neįrodyta, nuo kurio asmens vienintelio smūgio, buvo sužalotas V. R.. Teisme apklaustas ekspertas, negalėjo įvardinti, iš kokio daikto buvo padarytas sužalojimas V. R..

Nurodo, kad teismas, neišsiaiškino liudytojų parodymų prieštaravimų duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Liudytojai, duodami parodymus teisme po 15 mėnesių, įvykio aplinkybes prisiminė geriau, negu praėjus mėnesiui po įvykio. Nors jis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė tuos pačius parodymus, tačiau teismas jo parodymus atmetė, kaip duotus siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokiu būdu, apelianto nuomone, teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, dėl nukentėjusiojo V. R. sužalojimo, išnagrinėjęs ikiteisminio tyrimo ir teismo metu surinktus įrodymus, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį buvo šališkas, kadangi įrodymais, kurie yra prieštaringi, teismas rėmėsi kaltinamajam nuosprendžiui jo atžvilgiu priimti. Nukentėjęs V. R. teisme neteigė, kad buvo suduoti du smūgiai į veidą. Jis tik apsiriko, kuris pirmas jam sudavė į veidą. ( T. 2 b.l. 70-76). O nuosprendyje teismas, kaip V. R. apsirikimą, pateikė kaip įrodymą, kad V. R. sudavė ir jis. Teigia, kad jis nuteistas už klubo veiklos sutrikdymą, nors byloje nėra jokio įrodymo, kad buvo sutrikdyta klubo veikla. Iš liudytojų prieštaringų parodymų, teismas rėmėsi tik tais, kurie netiesiogiai įrodo jo nusikalstamą veiką. Tai T. K. atpažinimai, jo parodymai, D. N. prieštaringi parodymai. Apkaltinamajame nuosprendyje, vadovavosi šiais parodymais ir pripažino, kad nukentėjęs buvo sužalotas jo ir D. N. veiksmais.

Be kita ko apeliantas nurodo, kad teismas iš dalies tenkindamas nukentėjusiojo civilinį ieškinį, argumentavo, kad V. R. sužalojimo pasekmės bus jaučiamos ir ateityje. Tačiau išraše iš Kauno medicinos universiteto klinikos nurodoma, kad V. R. išrašomas nestebint komplikacijų, geroje būklėje. Rekomendacijose gydymui ir darbui - prognozė palanki. (T. 1 b.l. 27).

Teismo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Apskųstų pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Siekdamas tinkamai parinkti reikiamą sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšį (BPK 326 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas turi nustatytus įstatymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, nuosprendžio (nutarties) trūkumus teisingai ir tiksliai teisiškai įvertinti.

Išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į nešališką teismą ir BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kur nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Teisė į nešališką teismą yra vienas pagrindinių asmens teisių užtikrinimo principų. Pagal įstatymo prasmę ir esamą teismų praktiką teismo nešališkumo principo turinį sudaro garantijos, jog bylą nagrinėjantis teismas nėra suinteresuotas bylos baigtimi vienos iš šalių naudai ir dėl to nekyla pagrįstų abejonių. Kad nekiltų abejonių, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 1 d., teismui yra keliamas imperatyvus reikalavimas nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma reiškia, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Turi būti išsamiai ir nešališkai vertinamas byloje surinktų įrodymų visetas, nes tai sąlygoja prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi, įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir pareiga, įtvirtinta BPK 20 str. 5 d.

Atlikusi skundžiamo teismo nuosprendžio analizę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjo įrodymus, tačiau priimdamas nuosprendį iš esmės nepateikė byloje surinktų įrodymų bei bylos faktinių aplinkybių įvertinimo, tai yra apsiribojo ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu surinktų duomenų išdėstymu, nesprendė jų pripažinimo įrodymais klausimo bei nevykdė BPK 20 str. išdėstytų reikalavimų.

Nors nuosprendyje ir nurodyta, kuriais įrodymais grindžiama nuteistųjų kaltė, o būtent teismas nurodė – tai, kad nukentėjusįjį mušė abu kaltinamieji teisme patvirtino nukentėjusysis V. R., liudytojai T. K., T. T., tačiau teismas neišsiaiškino liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų prieštaravimų duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme bei visiškai nepasisakė dėl teismo posėdyje apklaustų L. V., K. P. parodymų, neišdėstė tokio sprendimo motyvų.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, iš apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokolo, nukentėjusysis V. R. duodamas parodymus teisme, parodymų pradžioje sakė - „aš gavau vieną smūgį, kas smūgiavo aš negaliu pasakyti, žinau, kad E. K. man sudavė iš rankos, po to smūgio aš užsidengiau veidą ir man kažkaip aptemo sąmonė ir aš nukritau". Vėliau duodamas parodymus, nukentėjusysis parodė, kad „pirmą smūgį man sudavė N.", nors anksčiau buvo pasakęs „kas smūgiavo aš negaliu pasakyti" (2 t., b. l.72).

Taipogi, liudytojas T. T. pirmosios instancijos teisme parodė, kad vienas iš vaikinų sudavė V. R. į veidą ir šis nugriuvo. Pargriuvusį V. R. spardė 4 asmenys. V. R. mušė rankomis ir spardė kojomis ir E. K. (2 t. b. l. 74). Nors ikiteisminio tyrimo metu liudytojas T. T. iš pateiktų foto nuotraukų atpažino tik D. N., kaip asmenį mušusį V. R., kitų asmenų neatpažino (1 t., b. l. 78). Tampa neaišku, kaip liudytojas, kuris E. K. neatpažino ikiteisminio tyrimo metu, ir parodė, kad ar mušė D. N. draugai V. R. nematė (1 t., b. l. 76, 77), teisme jau tvirtino, kad E. K. mušė V. R. ir nurodė, kokie konkrečiai buvo E. K. veiksmai (2 t. b. l. 74).

Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažino, jog D. N. ir E. K. jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas padarė 2008 m. rugsėjo 21 d. apie 1 valandą (2 t., b. l. 97). Tačiau 2008-10-08 M. Romerio universiteto teismo medicinos instituto Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad nukentėjusysis V. R. ligoninės priėmimo skyriuje lankėsi 2008-09-21, 00 val. 30 min. (1 t., b. l. 23-24). Tuo būdu pirmosios instancijos teismas tiksliai nenustatė reikšmingos faktinės aplinkybės – veikos padarymo laiko, kuri kartu su kitomis aplinkybėmis individualizuoja kaltinamųjų padarytą veiką.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apylinkės teismas atmetė nuteistųjų D. N. ir E. K. parodymus kaip „duodamus siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės"', nors teismas turėjo bent minimaliai išanalizuoti nuteistųjų parodymus ir juos paneigti ne nuomone, o byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurios paneigia jų parodymus. Konkrečiu atveju, teismas, neleistinai nei teisiniams nei bendriesiems praktiniams diskursams, nenurodydamas jokių priežasčių atsisakė pagrįsti savo teiginį, laikydamas jį ir išvada ir jos pagrindimu. Tuo teismas parodė savo nepalankumą kaltinamiesiems ir taip pažeidė nešališkumo principą, kuris yra garantuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje.

Taip pat nuosprendyje nenurodomi nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai, neargumentuojama kaip buvo sutrikdyta klubo veikla, neišdėstytas konstatuojamo bendrininkavimo pagrindimas. Skundžiamame nuosprendyje deklaratyviai bei formaliai konstatuojama nuteistųjų D. N. ir E. K. kaltė, praktiškai visiškai nemotyvuojant bei neargumentuojant šios išvados.

Esant visoms aukščiau minimoms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad priimdamas bei surašydamas skundžiamą nuosprendį pirmosios instancijos teismas ne tik esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, buvo šališkas ir tai sukliudė išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį. Šio pažeidimo, iš naujo neišnagrinėjus baudžiamosios bylos, ištaisyti apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės, todėl nuosprendis naikintinas ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Iš naujo nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas turi išsamiai išnagrinėti byloje surinktus įrodymus, juos įvertinti tinkamai bei nešališkai, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti aplinkybes ir tik po to priimti atitinkamą procesinį sprendimą.

Ryšium su tuo, kad nuosprendis naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti teisme, spręstinas kaltinamiesiems paskirtų kardomųjų priemonių klausimas. Nors ir esant nustatytiems procesiniams pažeidimams, visgi, byloje yra duomenų apie D. N. ir E. K. nusikalstamą veikimą, todėl D. N. ir E. K. paliekamos tos pačios kardomosios priemonės: D. N. – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, E. K. – rašytinis pasižadėjimą neišvykti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 4 p.,

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 11 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti Šiaulių miesto apylinkės teismui.

D. N. palikti kardomąją priemonę: įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje.

E. K. palikti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Kolegijos pirmininkas Zigmas KavaliauskasTeisėjai Vidmantas MylėBronius Zalaga