Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-904-238/2015;

Teisėja: Odeta Gruodienė Teisminio proceso Nr. 1-26-1-00652-2014-0;

2015 m. gruodžio 23 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Andrėjui Klimaševskij, išteisintojo V. P. gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Andrėjaus Klimaševskij apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 24 straipsnio 6 dalį, BK 284 straipsnio 1 dalį, išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiosios D. Z. civilinis ieškinys V. P. atmestas, o civilinis ieškinys G. J. paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. buvo kaltinamas pagal LR BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 284 straipsnio 1 dalį, tai yra tuo, kad 2014 m. gegužės 17 d., apie 21.30 val. prie Panemunės pėsčiųjų tilto, Kaune, veikdamas kaip padėjėjas bendrininkų grupėje su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą baudžiamąją bylą, perdavė pastarajam nusikaltimo įrankį – specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą (dujų balionėlį), suprasdamas, kad asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą baudžiamąją bylą, dujų balionėlį tuoj pat panaudos prieš nukentėjusiąją viešoje vietoje – prie Panemunės pėsčiųjų tilto, Kaune, ir tokiais įžūliais veiksmais, be jokios rimtos priežasties, demonstruos nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdys visuomenės rimtį bei tvarką, ką asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą baudžiamąją bylą, nedelsdamas ir įgyvendino.

Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras Andrėjus Klimaševskij prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 9 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo V. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 24 straipsnio 6 dalyje, BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir, vadovaujantis LR BK 38 straipsniu, V. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiąja bei baudžiamąją bylą nutraukti, o civilinį ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo argumentai neatitiko bylos faktinių aplinkybių. Dujų purškimas viešoje vietoje į nukentėjusįjį vertintinas ne tik kaip fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajam, bet ir kaip paties nukentėjusiojo negerbimas, viešas jo pažeminimas, taip pat negerbimas nusistovėjusių visuomenės moralės normų, savęs priešpastatymas viešai nusistovėjusiai tvarkai, o taip pat aplinkinių rimties trikdymas. Mobiliojo ryšio telefonas iš nukentėjusiosios jau buvo atimtas, ji bėgo iš įvykio vietos, o dujų panaudojimas buvo nukreiptas į nukentėjusiosios įbauginimą viešoje vietoje, nekreipiant dėmesio, ar aplinkui yra ar nėra pašalinių asmenų. V. P. perdavė dujų balionėlį G. J. suprasdamas, kad dujos bus panaudotos prieš nukentėjusiąją. Nors V. P. neatliko tiesioginių smurtinio pobūdžio veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu, tačiau jis suvokė tolesnę įvykių eigą (tai, kad dujos bus panaudotos prieš nukentėjusiąją), perdavė G. J. nusikaltimo įrankį. Panaudotas dujų balionėlis yra specialiai žmogui sužaloti pritaikytas daiktas, kurį panaudojus nukentėjusiajam padaromas didelis psichologinis poveikis, todėl dujų balionėlio panaudojimo intensyvumas negali būti vertimas lygiagrečiai su kitais nežalojančiais ir į asmenį nenukreiptais chuliganiškais veiksmais, tokiais kaip grasinimai, bauginimai, turto sugadinimas. V. P., būdamas pakaltinamas, turėdamas pakankamai socialinių įgūdžių ir gyvenimiškos patirties, neabejotinai suvokė, kad yra viešoje vietoje (5 metrai nuo pėsčiųjų tilto, kuris lankomas žmonių). Kitų žmonių reakcija į įvykį, reakcijos išsami analizė nesudaro įtakos V. P. veiksmų kvalifikavimui, nes kaltinamasis nekreipė dėmesio, ar pašaliniai mato įvykį, ir tai nedarė įtakos jo neteisėtiems veiksmas. V. P., perdavęs dujų balionėlį G. J., bėgo jam iš paskos, o G. J. persekiojo nukentėjusiąją. Iš karto po dujų panaudojimo V. P. ir G. J. konfliktavo su praeiviais. Mano, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas, teismo argumentai netinkamai motyvuoti, neatsižvelgta į bylos aplinkybes, surinktus įrodymus, jų loginius ryšius, todėl V. P. atžvilgiu būtina priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau atsižvelgus į tai, jog V. P. neigiamai vertina savo veiksmus, prisipažino padaręs nusikaltimą, pažadėjo daugiau nenusikalsti, susitarė su nukentėjusiąja dėl neturtinės žalos atlyginimo, V. P. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas susitaikius su nukentėjusiąja ir baudžiamoji byla nutrauktina.

Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Andrėjaus Klimaševskij apeliacinis skundas atmestinas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (LR BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo ir kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Apeliacinio skundo pagrindiniai argumentai yra susiję su tuo, kad, prokuroro manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus, apeliaciniame skunde iš esmės ginčijami teismo nustatyti faktai. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis LR BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė, kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Priimtas išteisinamasis nuosprendis ir jame aprašytos aplinkybės byloja, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, išdėstė V. P. išteisinančius bylos duomenis, motyvuotai atmetė kaltinimus ir visiškai pagrįstai rėmėsi byloje surinkta medžiaga.

Perdavus bylą į teismą, kaltinamojo V. P. veika buvo kvalifikuota pagal LR BK 180 straipsnio 2 dalį, tačiau vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui, t. y. nukentėjusiajai patikslinus savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir kaltinamajam V. P. išsamiai parodžius apie įvykio aplinkybes, buvo nustatyta, kad nėra pakankamai duomenų inkriminuoti kaltinamajam V. P. LR BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Prokuroras pakeitė V. P. padarytos veikos kvalifikavimą iš LR BK 180 straipsnio 2 dalies į LR BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 284 straipsnio 1 dalį.

V. P., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad G. J. paprašė D. Z. parodyti telefoną, kurį ji turėjo rankoje, šiai nesutikus G. J. telefoną iš rankų ištraukė. Tuomet D. Z. bėgo šauktis pagalbos į viršų, kur buvo vaikinų grupė. G. J. paprašė jo dujų balionėlio, jis jam jį davė. Duodamas balionėlį pagalvojo, gal tik pagrasins. Jis bėgo iš paskos, kur bėgo G. J., nes gal viską būtų sustabdęs. Buvo vaikinų grupė, G. J. nubėgo link tų vaikinų, sakė, kad čia jo pažįstami, tuomet papurškė jiems dujomis. Jam buvo keista, kad G. J. purškia dujas ant savo pažįstamų. Jis irgi priėjo prie tų vaikinų, įvyko grumtynės, jis stūmė juos nuo savęs. Paskui išsiskirstė, pabėgo, nes tie vaikinai sakė, kad iškvies policiją. Kai pabėgo, G. J. jam atidavė dujų balionėlį. Jo tikslas buvo pabūti, pagerti, tačiau ne pagrobti telefoną iš D. Z., su G. J. pagrobti telefono nesitarė.

Nukentėjusioji D. Z. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2014 m. ji su V. P. susipažino per radiją „Tau“. Ji jam paskambino, o V. P. pasiūlė susitikti. Ji su V. P. susitiko prie prekybos centro „Molas“, be jų, buvo V. P. brolis ir dar vienas draugas. Jie pasiūlė eiti pasivaikščioti Panemunės tiltu, ji sutiko. Būnant prie Panemunės tilto ji telefone klausė muzikos, o iš jos telefoną paėmė kitas draugas. Ji prašė atiduoti, bet jis neatidavė. Tuomet ji bėgo, prašė, kad žmonės padėtų, kviestų policiją. Asmuo, kuris atėmė iš jos telefoną, yra G. J.. Pagarsinus nukentėjusios D. Z. parodymus 2014 m. gruodžio 3 d. vykdant asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką, nukentėjusioji nurodė, kad aplinkybes gerai prisimena, dujas purškė tas asmuo, kuris pagrobė telefoną. Jis dujų balionėlį turėjo su savimi, balionėlio iš nieko neprašė, bent ji negirdėjo. Dujomis jai buvo papurkšta toje vietoje, kur buvo pagrobtas telefonas. Kiti nebandė jos pastumti ar sulaikyti. Kai ji bėgo, nepastebėjo, kad ją vytųsi. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad V. P. purškė dujomis, todėl, kad buvo ant jo pikta, nes jo draugas G. J. papurškė dujų ir pagrobė telefoną. Kaltina ir V. P., nes ir jis prisidėjo prie vagystės, kartu dalyvavo, ėjo su jais, galėjo ją apginti, sudrausminti draugą.

LR BK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimui būdinga tai, kad darant tą pačią nusikalstamą veiką dalyvauja (bendrai veikia) du ar daugiau nusikalstamos veikos subjektų. Pagal LR BK, būtinu bendrininkavimo požymiu yra bent dviejų bendrininkų tarpusavio susitarimas veikti bendrai, siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus.

Nors kaltinamasis V. P. parodė, kad dujų balionėlį davė paprašytas G. J., tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis numanė, jog dujų balionėlis gali būti panaudotas pagrobiant mobilųjį telefoną ar atliekant kitas neteisėtas veikas, ar kad tarp V. P. ir G. J. būtų buvęs tarpusavio susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Šias aplinkybes patvirtino ir nukentėjusioji D. Z. nurodydama, kad V. P. jos atžvilgiu jokių veiksmų neatliko, ji net nematė, kad jis būtų perdavęs dujų balionėlį G. J., ir supyko tik dėl to, kad V. P. jos negynė. Veika, kurios padarymu yra kaltinamas V. P., yra padaroma veikiant tiesiogine tyčia, t. y. asmeniui suvokiant, jog savo veiksmais jis demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to nori. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų ir apie tai, kad V. P. būtų turėjęs tikslą sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką ir būtent tuo tikslu perdavęs dujų balionėlį G. J.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ir tai, jog ir pats įvykis, dėl kurio byla buvo perduota į teismą, vyko trumpą laiką, taip pat nenustatyta jokių aplinkybių, kad dėl įvykio ten buvę žmonės pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nenustatyta ir tai, kad kas nors dėl tokio įvykio (viešosios tvarkos sutrikdymo) būtų kreipęsis į policiją. Taigi byloje nėra jokių duomenų apie viešosios rimties sutrikdymo faktą, už šios veikos įvykdymą niekas baudžiamojon atsakomybėn nebuvo traukiamas, taigi neįmanoma tokia situacija, kuomet asmuo būtų pripažintas kaltu padėjęs padaryti nusikalstamą veiką, kurioje nebuvo nei vieno vykdytojo, t. y. nusikalstama veika apskritai nebuvo įvykdyta. Konstatuojama, kad kaltinimas V. P. yra visiškai nepagrįstas, kadangi asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą baudžiamąją bylą, nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymą (nepagarbos demonstravimą aplinkiniams ir visuomenės rimties bei tvarkos sutrikdymą), taigi negalima daryti išvados, kad jis, V. P. padedant, nedelsdamas tai įgyvendino.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, konstatuoja, kad V. P. dėl kaltinimo pagal LR BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir motyvais pagrindo nėra, todėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 9 d. nuosprendis paliekamas galioti, o prokuroro Andrėjaus Klimaševskij apeliacinis skundas atmetamas.

Kauno apygardos teisme 2015 m. gruodžio 9 d. iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo gautos pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo už išteisintajam V. P. suteiktą antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, prašoma išieškoti iš V. P. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas – 23,16 Eur. LR BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Tačiau nagrinėjamu atveju V. P. baudžiamojoje byloje buvo išteisintas, todėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Andrėjaus Klimaševskij apeliacinį skundą atmesti.