Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-02-14 · Administracinė byla Nr. I-1010-257/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-02-14
Bylos Nr.
I-1010-257/2018
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02185-2017-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Laisvutė Kartanaitė
Pareiškėjas
M. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1010-257/2018Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02185-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2, 55.1.1, 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 14 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Laisvutė Kartanaitė,sekretoriaujant Vilmai Šarauskienei,nedalyvaujant pareiškėjui M. Š.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neturtinę žalą.

Pareiškėjas M. Š. į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 64). Skunde (b. l. 2–3) pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodiškai buvo laikomas nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Buvo laikomas kamerose, kur ploto tekdavo gerokai mažiau, nei tai numato teisės normos, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas, todėl jautėsi nuolat suvaržytas, nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė. Sanitarinis mazgas nėra tinkamai įrengtas, nes nėra atskiros oro šalinimo sistemos, todėl kameroje sklinda ir laikosi nemalonus kvapas. Jis laikomas nehigieniškomis sąlygomis, dėl to ant kūno atsiranda bėrimų, turi kreiptis į medikus pagalbos arba būna išvarytas iš kabineto. Dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė nepatogumus, stresą, galimybių sumažėjimą, kamuoja nemiga. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

2018-01-15 ir 2018-01-22 teisme gauti pareiškėjo M. Š. atsikirtimai į atsakovo atstovo atsiliepimą (b. l. 60–61, 72–73).

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 58).

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 16–20) nurodė, kad prašo pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, o skundą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 m² (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr.V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtino Lietuvos higienos normą HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kuri įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d.

Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2017-12-22 pažymos Nr. 60/09-47011 „Dėl M. Š.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2017-10-16 iki 2017-11-20 buvo laikomas šiose kamerose: kameroje Nr. 70 buvo laikomi 1–2 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 9,53 iki 4,77 m², kameroje Nr. 76 buvo laikomas vienas ir jam teko 9,24 m², kameroje Nr. 95 buvo laikomi 1–2 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 17,5 iki 8,76 m², kameroje Nr. 74 buvo laikomi 1–2 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 8,7 iki 4,35 m².

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog teismų praktikoje suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto užtikrinimas vertinamas kaip esminė (itin svarbi) saugios gyvenamosios aplinkos prielaida, ir jeigu nustatomi tik higienos sąlygų pažeidimai, neturtinė žala pinigais dažnai net nepriteisiama, laikant, kad pats pažeidimo pripažinimas yra teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, arba priteisiama tik nedidelė suma, nes minimalios kameros ploto normos vienam asmeniui užtikrinimas mažina higienos normų reikalavimų neužtikrinimo neigiamą poveikį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-02-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017; 2016-03-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A-849-756/2016; 2016-09-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2388-624/2016 ir kt.).

Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktą, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei atsparia ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Minima nuostata patvirtina, kad imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nėra. Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Sienelės aukštis matomas iš teismui pateikiamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės. Taigi, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros dalies buvo atskirtas ir tai užtikrina pakankamą nuteistųjų, besinaudojančių juo, privatumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-05-29 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1079-756/2017).

Nacionaliniai teismai remiasi nuostata, kad tardymo izoliatoriuje kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 m² kameros ploto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Atsakovas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentą, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 m² (neįskaitant sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto), pažymi, jog teisės aktuose nėra nustatyta minimalaus ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje skaičiavimo metodologija, t. y. neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 m² – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto.

Įvertinęs minėtą teisinį reglamentavimą, atsakovas daro išvadą, kad, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, pagrįstai visą kameros plotą dalijo iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-912-520/2016).

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turi būti atimtas kameros įrenginių užimama plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-447-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, o ne konstatuojant atsakovo padarytus tesės pažeidimus (žr. 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017).

Matyti, kad pareiškėjui teko nuo 4,35 m² iki 17,5 m² gyvenamojo kameros ploto, tai leidžia daryti išvadą, jog visas pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus.

Dėl gulimo inventoriaus

Vadovaujantis LR teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija metalines lovas keičia pagal poreikį bei suimtųjų (nuteistųjų) prašymus. Pažymima, kad pareiškėjas jokio prašymo dėl netinkamos lovos nėra pateikęs.

Atsiliepimas

Atsakovas pažymi, kad vien per ilgas eksploatacijos amžius neleidžia teigti, kad gultai yra surūdiję ir nėra tinkami naudoti.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016-11-07 patikrinimo akte Nr. PA.6-447 nustatyta, kad kameroje Nr. 86 sulūžusių gultų nenustatyta, įrengtus gultus naudojant pagal paskirtį, pavojaus sveikatai ir gyvybei nenustatyta.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. V. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo M. Š. skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Neturtinę žalą grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų ir kameros buvo perpildytos, todėl pažeistas minimalus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų

Byloje yra pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2017-12-22 pažyma Nr. 60/09-47011 „Dėl M. Š.“ (b. l. 22), iš kurios matyti, kad pareiškėjas periodiškai Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nuo 2017-10-16 iki 2017-11-20 (20 dienų). Pareiškėjas nurodytu laiku buvo laikomas 20 dienas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos. Įvertinęs kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad visas 20 dienų pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausia iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 m² daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 m², erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad pareiškėjui kameroje Nr. 70 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 8,81 m²) teko nuo 4,41 m² (kameroje 2 asmenys) iki 8,81 m² (kameroje 1 asmuo), Nr. 76 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 8,39 m²) teko 8,39 m² (kameroje 1 asmuo), Nr. 95 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 16,29 m²) teko nuo 8,15 m² (kameroje 2 asmenys) iki 16,29 m² (kameroje 1 asmuo), Nr. 74 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 7,87 m²) teko nuo 3,94 m² (kameroje 2 asmenys) iki 7,87 m² (kameroje 1 asmuo). Taigi, pareiškėjui nebuvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumų dėl kamerų ploto. Iš byloje esančios 2017 m. rugsėjo 6 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus pažymos Nr. 62/08-265 „Apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą“ (b. l. 38–41) matyti, kad kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, esantys baldai nevaržė pareiškėjo judėjimo laisvės, o pareiškėjas kamerose praktiškai buvo laikomas vienas, išskyrus nedideles išimtis.

Dėl sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas

Pareiškėjas skunde nurodo, jog kamerose buvo laikomas nehigieniškomis sąlygomis.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. lapkričio 10 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-328 (16.3.187. 6.12) (patikrinimas atliktas 2017 m. lapkričio 8 d., b. l. 51–53) matyti, kad buvo patikrinta kamera Nr. 74, kurioje pareiškėjas buvo nuo 2017-11-10 iki 2017-11-16. Nustatyta, kad dirbtinė apšvieta atitiko nustatytus ribinius dydžius (Lietuvos higienos norma HN 134:2015 reglamentuoja, jog dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx). Kameroje Nr. 74 dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be gaubtų (pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 IV skyriaus punktas 12), kitą kameroje esantį inventorių, baldus, santechnikos ir elektros įrenginius naudojant pagal paskirtį, veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, nenustatyta. Ant kameros Nr. 74 sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių nėra. Patikrinimo akte nustatyta, kad galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus dėl tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013 ir kt.). Pareiškėjo teiginys dėl laikymo kamerose nehigieniškomis sąlygomis yra deklaratyvus, nekonkretus, abstraktus. Kad atsakovas laikosi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų, patvirtina byloje esantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos 2016-02-12 Nr. 20/01-1023 Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos-dezinfekcijos planas 2016-2017 m. (b. l. 42–50), todėl pareiškėjo argumentas dėl nehigieniškų sąlygų kamerose atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo skundo teiginys, kad kamerose esantys baldai aprūdiję, kadangi yra kokių 15 metų senumo, gultai nusėti vien rūdimis, ant kurių turėjo gulėti, yra deklaratyvus ir įtikinamai neindividualizuota, kokia žala jam kilo dėl minėto faktoriaus. Juo labiau, iš aukščiau paminėto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto matyti, kad kitą kameroje esantį inventorių, baldus, santechnikos ir elektros įrenginius naudojant pagal paskirtį, veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, nenustatyta.

Pareiškėjo naudai vertintina ta aplinkybė, kad aukščiau paminėtame Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akte konstatuota, kad kameroje Nr. 74 dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be apsauginių gaubtų (pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 IV skyriaus punktas 12). Tuo pačiu teismas pažymi, kad lempos be apsauginių gaubtų neskleidžia didesnio dirbtinio apšvietimo, o gaubtai yra tik apsaugos priemonė.

Pareiškėjas atsikirtime (b. l. 72–73) nurodė, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pasimatyti su artimaisiais. Iš pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2017-10-18 pateikė skundą Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriui dėl nesuteikto pasimatymo (b. l. 33), tačiau 2017-11-09 pareiškėjas pateikė prašymą jo skundo nebenagrinėti, kadangi išdėstytos aplinkybės išspręstos, raštiško atsakymo nereikalauja (b. l. 34), todėl administracinė procedūra buvo nutraukta ir pareiškėjo skundas nebebuvo nagrinėjamas (b. l. 35). Šiaulių tardymo izoliatoriaus sprendimas dėl administracinės procedūros nutraukimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais apskųstas nebuvo. Kadangi pareiškėjas pats pateikė

prašymą jo skundo dėl pasimatymo nesuteikimo nebenagrinėti, administracinė procedūra buvo nutraukta, todėl jo atsikirtime nurodyta aplinkybė dėl nesuteikimo pasimatymo su artimaisiais yra nepagrįsta ir atmestina.

Pareiškėjo atsikirtimo teiginiai dėl langų angų padidinimo ir netinkamos ventiliacijos atmestini kaip nepagrįsti, nes Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja natūralaus apšvietimo normų (koeficientų), o paminėtos higienos normos IV skyriaus „Patalpų įrengimo ir priežiūros klausimai“ 17 punkte nurodyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu, kiti darbai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 punktas numato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Iš aukščiau paminėto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto matyti, kad kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta. Taip pat iš aukščiau paminėto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto matyti, kad buvo patikrinta kamera Nr. 74. Tikrinimo metu dirbtinė apšvieta atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, nėra duomenų, kad būtų pažeisti nustatyti Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimai dėl oro temperatūros ir santykinės oro drėgmės. Pareiškėjo atsikirtimo teiginiai, kad atidarius kameroje langą išvedinti, iš karto kameroje krenta temperatūra, darosi drėgna yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti.

Dėl sanitarinio mazgo

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose sanitarinis mazgas nėra tinkamai įrengtas (kai kuriose kamerose tualetai tupimi), nes nėra atskiros oro šalinimo sistemos, todėl kameroje sklinda ir laikosi nemalonus kvapas.

Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nereglamentuoja sanitarinio mazgo durų ir uždaro viršaus. Higienos norma HN 134:2015 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Iš byloje esančios Šiaulių tardymo izoliatoriaus san. mazgų zonų kamerose lentelės (b. l. 36–37) matyti, kad kamerose Nr. 88, 83, 12, 90 san. mazgo atitvarinė konstrukcija kamerose Nr. 70, 76, 95 yra OSB, o kameroje Nr. 74 OBS užuolaida, tačiau kokios atitvarinės konstrukcijos yra iš priekio (ar yra durys ir kokio dydžio), nenurodyta.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 nurodoma, kad Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, nustatanti laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1 p.), nors ir taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, tačiau veikiančioms laisvės atėmimo vietoms visgi yra taikomi tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 p.).

Vertinant tualetų įrengimą, teismas pažymi, jog nors tualetai kamerose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, visgi pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog kai tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pareiškėjo nurodoma aplinkybė dėl ventiliacijos tualete nebuvimo vertinama kaip pagrįsta.

Dėl sveikatos sutrikimų

Pareiškėjas nurodė, kad būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje patyrė nepatogumus, stresą, galimybių sumažėjimą, kamuoja nemiga.

Susipažinus su asmens sveikatos istorija (b. l. 10–15) matyti, jog užfiksuoti pareiškėjo nusiskundimai 2012-01-03 patikrinimo metu, nurodytos traumos, atliktos operacijos, žalingi įpročiai: rūkymas, alkoholis, narkotikai. Nėra užfiksuota, kad pareiškėjui būtų nustatyti regėjimo sutrikimai, akių ligos, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu būtų kreipęsis dėl kūno bėrimų, peršalimo, slogos, ką nurodė skunde ir atsikirtimuose į atsakovo atstovo atsiliepimą. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašą, negalima konstatuoti, kad dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, ką nurodė savo skunde, t. y. tokiems pareiškėjo teiginiams konstatuoti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Iš byloje esančios Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2017 m. gruodžio 27 d. pažymos Nr. 61/04-2931 (b. l. 23) matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017-10-01 iki 2017-12-01 kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Į pareiškėjo skundus buvo atsakyta arba pats pareiškėjas prašė jo skundų nebenagrinėti, todėl administracinės procedūros buvo nutrauktos (b. l. 24–35).

Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti atsižvelgtina į tai, kad įvertinus kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad visas 20 dienų pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus. Taip pat atsižvelgiant į EŽTT didžiosios kolegijos skirtingos praktikos harmonizavimą, teismas nustatė, kad pareiškėjui visas 20 dienų nebuvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto, nes pareiškėjas daugiausia laiko praleido vienas, pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo pripažinti pagrįstais bei tai, kad kameroje Nr. 74, kurioje pareiškėjas buvo 6 dienas dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be apsauginių gaubtų (techniškai netvarkingos). Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nenurodo, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2157-442/2016, 2017-04-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-832-442/2017, 2017-04-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017-05-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017 ir kt.), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 70 Eur. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė 300 Eur neturtinę žalą, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 70 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi

nusprendžia:

Pareiškėjo M. Š. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui M. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 70 Eur (septyniasdešimt Eur 00 Euro ct) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Laisvutė Kartanaitė