Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-245-734/2006 pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ieškinį atsakovams VĮ Registrų centras, A. P. , B. N. , D. A. , tretieji asmenys Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė D. S., Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarė D. Š., likviduojama UAB „Lingailė“, dėl teisinės registracijos panaikinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais bei pagal atsakovo A. P. priešieškinį Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, VĮ Registrų centras ir UAB „Lingailė“ dėl daiktinių teisių teisinės registracijos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka priimtoje 2004 m. kovo 15 d. nutartyje šioje byloje (1 t., b.l. 289-292) pažymėjo, kad atsakovė D. A. , nebūdama garažo savininke, pardavė jį atsakovei B. N. . Nusipirkdama garažą iš asmens, kuris nebuvo jo savininku, atsakovė B. N. tapo jo savininke. Ginčo garažo teisinė registracija dar 1994 m. lapkričio 17 d. atlikta UAB ,,Lingailė” vardu. Valdymo forma nurodyta nuosavybės teisė (1 t., b.l. 12). Tik vėliau, 1994 m. gruodžio 23 d., tas pats garažas jau užregistruotas atsakovės D. A. vardu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad visuotinai pripažįstama, kad iš neteisės negali kilti jokia teisė. Šioje byloje ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba dar ir šiandien yra ginčo garažo savininkas, 1994 m. lapkričio 17 d. įregistruota nuosavybė nėra nuginčyta. Kasacinės instancijos teismas nurodė, kad būtina svarstyti restitucijos klausimą. CK 1.80 str. nustato, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to ką yra gavusi, natūra – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.

Rezoliucinė dalis

1) Pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 1994-09-22 Vilniaus valstybinės pramoninių prekių prekybos įmonės pagrindinių priemonių priėmimo-perdavimo aktą;

2) Pripažinti negaliojančiu 1999-12-30 Vilniaus m. valdybos sprendimą Nr. 2292V dalyje dėl garažo (duomenys neskelbtini), perdavimo į Vilniaus miesto savivaldybės Biudžeto ir finansų skyriaus balansą ir 2000-02-08 UAB „Lingailė“ pagrindinių priemonių priėmimo-perdavimo aktą;

3) Panaikinti garažo, esančio (duomenys neskelbtini), 1994-11-17 teisinę registraciją UAB „Lingailė“ vardu ir 2000-05-09 teisinę registraciją Vilniaus miesto savivaldybės tarybos vardu ir priteisti iš ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 100 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui A. P. . Teismas nustatė, kad iki ŽKNTKR VĮ Vilniaus filialo atlikto kadastro duomenų patikslinimo 2000-05-01 surašant aktą Nr. 93, ginčo objektu pagal ieškinį ir priešieškinį esantis garažas nekilnojamojo turto kadastre bei registre buvo apskaitomas (registruotas) dviem skirtingais adresais ((duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini)), t.y. pirmuoju adresu buvo registruotos UAB „Lingailė“ nuosavybės teisės (nuo 2000-05-09 – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos), o antruoju – atsakovų D. A. , po to – B. N. , nuo 1996-09-06 – A. P. . Teismas nustatė, kad atsakovei D. A. tuo metu veikusių savivaldos institucijų buvo leista rekonstruoti jai priklausantį pastatą (duomenys neskelbtini), įrengiant jame garažą, buvo išduotas leidimas vykdyti individualią statybą ir D. A. garažo rekonstrukciją atliko pagal patvirtintą projektą ir gali juo naudotis. Teismas pažymėjo, kad šių dokumentų pagrindu VĮ Registrų centras (tuometinis VĮ Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro Vilniaus filialas) 1994-12-23 atliko garažo (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją atsakovės D. A. vardu. Teismas padarė išvadą, kad atsakovės D. A. registrui pateiktų dokumentų pagal jų turinį ir formą pakako nuosavybės teisei įregistruoti. Įvertinęs architekto A. V. atleidimo iš darbo dokumentus, atsižvelgdamas į jo paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad A. V. turėjo teisę pasirašyti 1990-11-28 raštą Nr. A-09-27. Įvertinęs 1990-01-15 raštą, bei 1990-01-27 leidimą vykdyti individualią statybą, architekto 1990-11-28 raštą, liudytojo A. V. parodymus, teismas padarė išvadą, kad atsakovė D. A. 1990 m. teisėtai valdė ūkinį pastatą, buvusį adresu (duomenys neskelbtini), nes kitaip nebūtų gavusi leidimų iš tuometinių savivaldybės institucijų šio pastato rekonstrukcijai. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra dokumentų, kurie paliudytų minėto pastato perdavimo atsakovei D. A. pagrindą, tačiau byloje esantys dokumentai leidžia teigti, kad šį pastatą atsakovė D. A. valdė nuosavybės teise, esančių dokumentų pakako garažo teisinei registracijai atsakovės D. A. vardu atlikti. Teismas pažymėjo, kad nėra duomenų, jog garažo teisinės registracijos bei 1995-01-18 ir 1996-09-06 sandorių sudarymo laikotarpiu garažą valdžiusiems asmenims kas nors būtų reiškęs pretenzijas, susijusius su daikto valdymu, ar ginčijęs atsakovų valdymo nuosavybės teise pagrįstumą bei teisėtumą.

Teismas padarė išvadą, kad laikotarpiu, kai ginčo garažas buvo registruotas UAB „Lingailė“ vardu, UAB „Lingailė“ šio garažo faktiškai nevaldė, garažu nesinaudojo ir nebandė naudotis. Teismas konstatavo, kad garažas į UAB „Lingailė“ turto balansą ir po to -ieškovo nuosavybėn buvo perduotas tik „dokumentiškai“, o realus ginčo garažo priėmimas-perdavimas neįvyko.

Teismas nustatė, kad priėmus sprendimą dėl UAB „Lingailė“ likvidavimo, buvo siekiama išsiaiškinti garažo priklausomybę ir nenustačius formalių teisinių kliūčių, t.y. nustačius esant atliktai teisinei registracijai UAB „Lingailė“ vardu, garažas buvo perduotas į Vilniaus miesto savivaldybės Biudžeto ir finansų skyriaus balansą, nors ieškovui ir buvo žinomas faktas, kad minėtu garažu naudojasi kitas asmuo.

Teismas pažymėjo, kad reikalavimo išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo ieškovas nepareiškė, bei nėra duomenų, kad ieškovas ginčo garažą faktiškai valdė.

Teismas padarė išvadą, kad nei UAB „Lingailė“, po to – ir ieškovas nesiekė įgyvendinti savo, kaip savininko, teisės valdyti daiktą bei juo naudotis ir neveikė kaip rūpestingas, atidus asmuo ir sąžiningas įgijėjas, todėl ir nenustatė, kad ginčo turtą faktiškai valdo kitas asmuo. Teismas pažymėjo, kad atsakovas A. P. naudojasi ginčo garažu dar nuo 1996 m. ir iki šios bylos iškėlimo teisme niekas nereiškė pretenzijų ginčo garažą faktiškai valdžiusiems asmenims.

Teismas padarė išvadą, kad atsakovei D. A. nuosavybėn buvo perduotas būtent tuometinei Vilniaus valstybinei pramoninių prekių prekybos įmonei priklausęs garažas, buvęs (duomenys neskelbtini).

Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylų duomenys patvirtina, kad tai yra tas pats garažas, kuriam buvo sudarytos dvi kadastro duomenų bylos: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), konstatavo, kad tuometinė Vilniaus m. valdyba 1994 m. neturėjo teisės disponuoti šiuo turtu, ir spręsti šio garažo perdavimo VĮ „Lingailė“, nes Vilniaus m. valdyba neturėjo nuosavybės teisės į garažą.

Teismas konstatavo, kad 1994-09-22 Vilniaus valstybinės pramoninių prekių prekybos įmonės surašytas pagrindinių priemonių priėmimo-perdavimo aktas laikytinas niekiniu, nes pagal jį perduodamas garažas nebepriklausė Vilniaus m. valdybai ir pagal šį aktą neįvyko realus ginčo garažo perdavimas-priėmimas.

Atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus valstybinė pramoninių prekių prekybos įmonė šio garažo faktiškai nevaldė, teismas padarė išvadą, kad toks aktas, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms ir viešajai tvarkai, negalėjo sukelti teisinių pasekmių, t.y. būti pagrindu nuosavybės teisei atsirasti. Teismas pažymėjo, kad pripažinus šį aktą niekiniu ir negaliojančiu nuo jo surašymo momento, negaliojančiu taip pat pripažintinas 1999-12-30 Vilniaus m. valdybos sprendimas Nr. 2292V dalyje dėl garažo (duomenys neskelbtini), perdavimo į Vilniaus miesto savivaldybės Biudžeto ir finansų skyriaus balansą bei šio sprendimo pagrindu 2000-02-08 UAB „Lingailė“ surašytas aktas.

Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo abejoti ieškovo nurodytų ginčo garažo perleidimo sandorių teisėtumu ir pripažinti juos negaliojančiais, o atsakovai B. N. ir A. P. laikytini sąžiningais įgijėjais. Teismas pažymėjo, kad dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo šioje byloje yra pasisakęs Vilniaus apygardos teismas 2004-06-15 nutartyje, todėl pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, remiasi minėtoje apygardos teismo nutartyje išdėstyta pozicija dėl senaties termino skaičiavimo ir laiko, kad senaties terminas ieškiniui pareikšti nėra praleistas (2000-07-18 LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 1 d., 2 d., 1964 m. CK 47 str., 2000 m. CK 1.5 str., 4.48 str. 1 d., 1.80 str. 1 d., 1.81 str. 1 d., CPK 93 str. 1 d.).

Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti, o atsakovo A. P. priešieškinį atmesti. Nurodė, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas jį priimdamas, pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, ir tai lėmė šios civilinės bylos neteisingą išnagrinėjimą. Apeliacinio skundo argumentai:

1) Teismas, tikrindamas ar atsakovės D. A. nuosavybės į ginčo garažą (duomenys neskelbtini), teisinė registracija atlikta pagrįstai, turėjo išsamiai patikrinti ir nustatyti, ar pateikti Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 8.3 p. ir 9.4 p. nurodyti dokumentai, ar juose nėra netikslumų, ar jų pakanka teisinei registracijai atlikti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai apibūdino ieškovo pareikštą ieškinį ir jo pagrindą, tačiau atmesdamas ieškinį, sprendimo motyvų nepagrindė nei konkrečiomis teisės normomis, nei konkrečiais įrodymais bei jais remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Skundžiamo teismo sprendimo motyvai leidžia pagrįstai teigti, kad teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą šioje civilinėje byloje, ir vėl iš esmės nesiaiškino, netyrė ir nevertino, ar dokumentai, kurių pagrindu 1994-12-23 atsakovas VĮ „Registrų centras“ įregistravo D. A. nuosavybės teises į garažą (duomenys neskelbtini), buvo pakankami tokiai teisinei registracijai atlikti. Teismas sprendime niekaip nepagrindė motyvo, kad A. V. turėjo teisę pasirašyti 1990-11-28 raštą Nr. 1-09-217, kai byloje yra pateiktas 1990-11-12 įsakymas Nr. 63 „Dėl atleidimo iš darbo“, kuris akivaizdžiai patvirtina, kad nuspręsta architektą A. V. atleisti iš darbo nuo 1990-11-27.

2) Teismas sprendime teisingai nustatė, kad byloje esantys dokumentai negali būti laikomi pirminiais D. A. nuosavybės teisės įgijimo į ginčo garažą dokumentais. Vienok, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad dokumentų pakako 1994-12-23 įregistruoti D. A. nuosavybės teisę į ginčo garažą. Teismas, nurodydamas, kad D. A. 1990 m. teisėtai valdė ūkinį pastatą, buvusį (duomenys neskelbtini), rėmėsi prielaida, kad kitaip ji nebūtų gavusi leidimų iš tuometinių savivaldybės institucijų šio pastato rekonstrukcijai. Teismas, konstatuodamas, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių ūkinio pastato perdavimo D. A. pagrindą, šią aplinkybę įvertino ieškovo nenaudai. Teismas neįvertino ir nepasisakė dėl kitų byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo garažas niekada nebuvo ūkinis pastatas.

3) Teismas sprendime peržengė atsakovo A. P. pareikšto priešieškinio ribas, grubiai pažeisdamas materialinės ir procesinės teisės normas, ir tai lėmė neteisingą šios civilinės bylos išnagrinėjimą.

4) Teismas padarė šiuos materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimus:

- 1994-09-22 ginčo garažas (duomenys neskelbtini), buvo perduotas iš vienos valstybinės įmonės (skaidomos Vilniaus pramoninių prekių prekybos valstybinės įmonės) kitai valstybinei įmonei (naujai įsteigtai valstybinei įmonei „Lingailė“), ką akivaizdžiai patvirtina byloje esantis aktas, Vilniaus m. valdyba tuo metu nebuvo nei ginčo garažą priimanti, nei ginčo garažą perduodanti šalis (CPK 329 str. l d., 177 str. l, 2 d., 197 str., 185 str. l d., 265 str. l d., 270 str. 4d. 1.2 p.);

- Byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad 1994-09-22 faktinis ginčo garažo perdavimas tarp šių valstybinių įmonių neįvyko, kad valstybinė įmonė „Lingailė“ laikotarpiu, kai ginčo garažas buvo registruotas jos vardu, jo faktiškai nevaldė, juo nesinaudojo ir nebandė naudotis, kaip ir nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad D. A. šiuo garažu naudojosi jau 1994 m. rugsėjo 22 d. (CPK 177 str. 1 d., 2 d., 178 str., 263 str. 2 d., 265 str. l d., 270 str. 4 d. 1 p., 2 p.);

- D. A. nuosavybės teisė į ginčo garažą (duomenys neskelbtini) (tuo metu (duomenys neskelbtini)) buvo registruota 1994-12-23, t.y. po to, kai nuosavybės teisė į jį jau 1994-11-17 buvo įregistruota valstybinės įmonės „Lingailė“ vardu (CPK 185 str. l d., 265 str. l d., 270 str. 4 d. 3 p.);

- Ieškovo teisė į ginčo garažą atsirado ne 1994 m., o 2000 m., ką nurodė ir Vilniaus m. l apylinkės teismas 2006 m. gruodžio l d. sprendime, todėl apskritai nesuprantama apie kokią Vilniaus m. savivaldybės (Vilniaus m. valdybos) nuosavybės teisę į ginčo garažą (duomenys neskelbtini), 1994 m. teismas pasisako sprendime, pripažindamas niekiniu 1994-09-22 Vilniaus valstybinės pramoninių prekių prekybos įmonės pagrindinių priemonių priėmimo-perdavimo aktą (CPK 329 str. l d., CPK 185 str. l d., 265 str. l d., 270 str. 4 d. l p., 2 p.), taip pat nesuprantama, kokiu pagrindu teismas taiko galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.48 str. l d. ir 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 149 str. (CPK 330 str., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 str.).

Atsakovai VĮ Registrų centras, B. N. A. P. atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta, priimant teisingą sprendimą. Teismas vykdo teisingumą įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka priimdamas sprendimą, t.y. išspręsdamas teisinį ginčą konkrečioje byloje. Tam, kad ginčas dėl teisės būtų išspręstas teisingai, svarbu, kad byloje dalyvaujantys asmenys tinkamai įgyvendintų savo teises bei įstatymų nustatytas pareigas. Tai, kad šalys turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, nereiškia, kad dispozityvumo principas yra absoliutus, nes šalių veiksmus kontroliuoja teismas.

Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista teisė ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas. Asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinama pareiškiant ieškinį arba priešieškinį teisme, nurodant dalyką (reikalavimus) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis grindžiami savo reikalavimai, ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus).

Vadinasi, šalis turi aiškiai suformuluoti prašymą, t.y. nurodyti, kokiu būdu prašoma apginti pažeistą subjektinę teisę. Teismas, pripažinęs reikalavimą apginti subjektinę teisę pagrįstu, jį tenkina.

Teismas gina civilines teises, pripažindamas tas teises, atkurdamas buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, nutraukdamas arba pakeisdamas teisinį santykį, pripažindamas negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktus, prieštaraujančius įstatymams. Visuotinai žinoma aplinkybė, kad tas, kas pirmas yra laike, tas pirmas yra ir teisėje.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino faktines aplinkybes pagal ieškovo ir atsakovo suformuluotus priešinius reikalavimus. Kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas peržengė atsakovo A. P. pareikšto priešieškinio ribas, nes savo iniciatyva pripažino niekiniu ir negaliojančiais 1994-09-22 Vilniaus valstybinės pramoninių prekių prekybos įmonės pagrindinių priemonių priėmimo-perdavimo aktą, 1999-12-30 Vilniaus m. valdybos sprendimą Nr. 2292V dalyje dėl garažo (duomenys neskelbtini), perdavimo į Vilniaus miesto savivaldybės Biudžeto ir finansų skyriaus balansą ir 2000-02-08 UAB „Lingailė“ pagrindinių priemonių priėmimo-perdavimo aktą (LR CPK 265 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teismas savo iniciatyva negali pripažinti niekiniais nuosavybės teisių atsiradimo, perleidimo ir įgijimo sandorių, kurių pagrindu yra atlikta ginčo objekto teisinė registracija. Sandoriai dėl nuosavybės teisių gali būti ginčijami ieškininės teisenos tvarka suformulavus reikalavimus, siekiant apginti asmens subjektines teises, nurodant konkretų įstatymų leidėjo numatytą teisių gynimo būdą.

Šiuo atveju atsakovas A. P. priešieškiniu Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, VĮ Registrų centras ir UAB „Lingailė“ prašė panaikinti garažo, esančio (duomenys neskelbtini), 1994-11-17 teisinę registraciją UAB „Lingailė“ vardu ir 2000-05-09 teisinę registraciją Vilniaus m. savivaldybės tarybos vardu, bet nenurodė, kokie bus jo teisių pasikeitimai, teismui tenkinus jo priešieškinį, neįvardino, kokių tikslų tuo siekė, nes ginčijo atliktą viešosios nuosavybės registraciją Vilniaus m. savivaldybės tarybos vardu, nenurodydamas Civiliniame kodekse numatyto pažeistų subjektinių teisių gynimo būdo, vadinasi, nenurodė ieškinio dalyko. Tai neatitinka CPK 143 str. ir 135 str. reikalavimų, nustatytų civilinių teisių gynimui priešieškinio instituto pagalba.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti, kad vienu ar kitu būdu būtų apginta nuo pažeidimų bet kieno teisė, neapibrėžtų asmenų teisė. Asmens teisė kreiptis į teismą reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Siekiant apginti viešąjį interesą, kitų asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus į teismą gali kreiptis prokuroras, valstybės valdymo institucijos, įmonės, įstaigos, organizacijos ir fiziniai asmenys, kuriems įstatymu suteikta teisė tai daryti. Atsakovas A. P. nagrinėjamoje byloje nepriskirtinas prie asmenų, turinčių tokią teisę.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, sprendime tyręs ir vertinęs aplinkybes, susijusias su ieškinio ir priešieškinio pagrindu, peržengdamas priešieškinio ribas, bet netyręs ir nenustatęs, kokiu būdu atsakovo A. P. subjektinės teisės turėtų būti apgintos, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Teismai, vykdydami teisingumą, turi būti nešališki. Tai reiškia, kad teismas negali už atsakovą A. P. suformuluoti priešieškinio dalyką ar pagrindą. Bylą grąžinus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, pirmiausia būtina atsakovui nurodyti esminį priešieškinio trūkumą ir tai, kad jis privalo pagal CPK reikalavimus raštu suformuluoti priešieškinio dalyką.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, tyręs ir vertinęs aplinkybes, susijusias su ieškinio ir priešieškinio pagrindu, nenustatė termino atsakovui pašalinti priešieškinio trūkumus ir visiškai suformuluoti priešieškinio dalyką ir pagrindą (LR CPK 141 str. 3 d., 143 str. 3 d.). Kadangi šiuo atveju yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, kolegija daro išvadą, kad skundžiamas sprendimas naikintinas, grąžinant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Nurodyti procesiniai pažeidimai sudaro teisinį pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visa apimtimi, perduodant bylą nagrinėti iš naujo tam pačiam apylinkės teismui kitam teisėjui (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.). Iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi pašalinti nurodytus procesinius pažeidimus, kurie negali būti pripažįstami formaliais pažeidimais, nes yra kliūtis išnagrinėti bylą iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 328 str.).

Kolegija nevertina kitų argumentų, nes skundžiamas sprendimas naikinamas pilna apimtimi, ir tik pašalinus apeliacinės instancijos teismo nurodytus procesinius pažeidimus ir įvykdžius kasacinės instancijos nurodymus bei ištyrus visas aplinkybes, spręstina byla. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka priimtoje 2004 m. kovo 15 d. nutartyje šioje byloje (1 t., b.l. 289-292) privalomų išaiškinimų teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Kasacinės instancijos teismas, išaiškinęs šioje byloje, kad visuotinai pripažįstama, kad iš neteisės negali kilti jokia teisė, kad būtina spręsti restitucijos klausimą (LR CPK 2 str., 7 str., 8 str., 13 str., 49 str., 177 str. - 179 str., 182 str. 1 p., 185 str., 312 str., 313 str., 320 str., 328 str., 362 str.).

nutarė:

Panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 01 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.