Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Ž. V. padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 400 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nurodė, kad nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. buvo kalinamas Marijampolės PN kamerų tipo patalpose, nesudarant tinkamų kalinimo sąlygų. Nurodė, jog kameroje Nr. 22 trūko gyvenamojo ploto, todėl nuolat trūko vietos bei gryno oro. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, bendravimo galimybių sumažėjimu, dirglumu, nerviniu stresu, taip pat pablogėjo sveikata, patyrė psichologinį sukrėtimą. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Nurodė, kad baudos izoliatoriaus kameros Nr. 22 plotas 20,39 kv. m, kameroje įrengtos 5 gyvenamosios vietos. Pareiškėjas bausmę 15 parų laikotarpiui atlikinėjo nuo 2015 m. spalio 14 d. iki 2015 m. spalio 28 d. kartu su juo kameroje bausmę atlikinėjo dar 7 nuteistieji, tačiau nuteistasis Ž. K. nuo 2015 m. spalio 22 d. buvo išvykęs etapu, baudos izoliatoriaus kameroje kurioje buvo septyni nuteistieji, pareiškėjas bausmę atlikinėjo tik 8 paras. Nuo 2015 m. spalio 29 d. uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 22, tačiau M. J. į kamerą Nr. 22 buvo patalpintas nuo 2015 m. spalio 25 d., o T. Ž. nuo 2015 m. spalio 30 d., todėl baudos izoliatoriaus kameroje šeši nuteistieji buvo tik 5 paras. Nuo 2015 m. lapkričio 13 d. uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 22, šiuo laikotarpiu kamera nebuvo perpildyta nes G. K. nuo 2015 m. lapkričio 12 d. buvo išvykęs etapu. Pareiškėjas dėl perpildytų baudos izoliatoriaus kamerų į pataisos namų administraciją nėra kreipęsis. Pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Atsakovo nuomone, nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė Ž. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.2. punktu, kuris nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas nustatė, jog laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 14 d. iki 2015 m. lapkričio 27 d. (iš viso 25 paras) pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto kamerų tipo patalpose. Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose tam tikrą laikotarpį buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, taikomų vienam asmeniui tenkančiam plotui. Tai sudarė pakankamą pagrindą išvadai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas patyrė papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, ko nebūtų atsitikę, jei jis Marijampolės pataisos namuose būtų buvęs kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas nusprendė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme valstybė neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės, sudarančios pagrindą priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis negu kiti asmenys ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai. Taip pat pažymėta, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, įvertinęs neilgą ir pertraukiamą pažeidimo laikotarpį (minimalus plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas 25 paras, šis laikotarpis nebuvo tęstinis), taip pat įvertinus tai, jog pareiškėjas dėl ginčo dalyko nebuvo kreipęsis į pataisos namų Psichologinę tarnybą, o jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, numatančią, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus, teismas nusprendė, kad 200 Eur dydžio atlygintinos neturtinės žalos dydis yra pakankamas pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.

III.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą dalyje, kuria teismas priteisė 200 Eur ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – neturtinės žalos nepriteisti.Teigia, kad pareiškėjas negalėjo turėti neigiamų pasekmių dėl gyvenamojo ploto trūkumo, tai negalėjo paveikti pareiškėjo sveikatos ar psichologinės būklės. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Marijampolės PN nenustatyti ir byloje nėra jokių dokumentų, jog pareiškėjui dėl byloje nustatytų pažeidimų ginčo laikotarpiu būtų nesuteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė ar psichologinė pagalba. Pareiškėjo kalinimas perpildytose kamerose buvo vienkartinis trumpalaikis ir nebuvo tęstinis, jo trukmė buvo pakankamai trumpa. Remdamasis CK 1.138 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad įvertinus tai, jog atsakovas sąmoningai nesiekė pažeisti pareiškėjo orumo ir nežmoniškai su juo elgtis, ėmėsi priemonių kuo geresnėms kalinimo sąlygoms užtikrinti, yra pagrindas nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti valstybės institucijos neteisėto veikimo ar neveikimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas Marijampolės PN tam tikrą laikotarpį (25 paras) buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, taikomų vienam asmeniui tenkančiam plotui, ir nusprendė, kad 200 Eur dydžio atlygintinos neturtinės žalos dydis yra pakankamas pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, kuris savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia teiginiu, kad pareiškėjas negalėjo turėti neigiamų pasekmių dėl gyvenamojo ploto trūkumo bei mano, kad yra pagrindas nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti valstybės institucijos neteisėto veikimo ar neveikimo pripažinimu.Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 14 d. iki 2015 m. lapkričio 27 d. pareiškėjas iš viso 25 paras buvo laikomas Marijampolės PN baudos izoliatoriaus kamerose sąlygomis, neatitinkančiomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkto nuostatos, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių papildomų duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.Papildomai pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-336/2012 ir kt.)Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymo sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui. Taigi tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus.Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.Pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014).Pažymėtina, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nustatytą pažeidimą, jo pobūdį, mastą ir trukmę, į kitas reikšmingas žalos atlyginimo būdo ir dydžio nustatymo aplinkybes, vertintina, jog tik teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 200 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis ir yra tinkamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reguliuojančias ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.