Klaipėdos apylinkės teismo nutartis

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Laimutė Venckuvienė, išnagrinėjusi nukentėjusiosios L. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) privataus kaltinimo skundą, kuriame prašoma N. A. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1d.,154 st. 2d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013 m. balandžio 15 d. Klaipėdos miesto apylinkės teisme gautas nukentėjusiosios L. Ž. skundas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka N. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1d.,154 st. 2d.

Skunde nurodoma, kad N. A. 2009 m. liepos l d. vykusio sodininkų bendrijos „Rūta" narių susirinkimo metu kreipėsi į susirinkime dalyvaujančius sodininkus ir nurodė, jog L. Ž. pažeidinėja Sodininkų bendrijų įstatymą bei sodų bendrijos „Rūta" įstatus. Akcentavo, jog visi pažeidimai yra patvirtinti dokumentais ir esant būtinybei bus perduoti atitinkamoms institucijoms. Savo kreipimęsi N. A. taipogi nurodė, jog šiuo metu keliose Klaipėdos miesto valstybinėse institucijose yra nagrinėjami L. Ž. padaryti nusižengimai. Taip pat, jog bendrijos nariai yra klaidinami dėl įstatymų ir įstatų nesilaikymo, t. y., kadastrinių matavimų procedūros (skl. 2227), bendros teritorijos ir įrenginių eksploatavimo (drenažinio šulinio panaikinimas), higienos reikalavimų bendrijos teritorijoje nesilaikymo, namo rekonstrukcijos statybinių pažeidimų; yra ignoruojami valdybos nariai sprendžiant svarbius sodininkų bendrijos klausinius ir kt. Savo raštišką kreipimąsi į sodininkus N. A. perskaitė, perleido per rankas susirinkime dalyvavusiems bendrijos nariams, reikalavo šį raštą prijungti prie sodininkų bendrijos susirinkimo protokolo. Tokiu būdu N. A. 2009 m. liepos l d. vykusio sodininkų bendrijos „Rūta" narių susirinkime paskleidė tikrovės neatitinkančią žinią, jog L. Ž. pažeidinėja įstatymus bei sodininkų bendrijos narių teises ir taip įvykdė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 154 str. l dalyje. Nukentėjusioji nurodė, jog pagal nei vieną N. A. pateiktą pareiškimą, skundą jokia instituciją nenustatė, kad ji būtų įvykdžiusi kokį nors pažeidimą, jai netaikyta teisinė ar kitokia atsakomybė. Dėl viešo N. A. melagingos informacijos paskleidimo sodo bendrijos nariams ji išgyveno pažeminimo jausmą, emocinį sukrėtimą, nerimą dėl savo reputacijos pablogėjimo tarp sodininkų bendrijos narių, kitų asmenų.

Be to, portale klaipeda.diena.lt 2009 m. gruodžio 16 d. publikuotas straipsnis pavadinimu „Pirmininkė užgrobė kaimynų žemę", kuriame N. A. ją kaltina neteisėtai užgrobus žemę. N. A. pasakymais: „Man daugiausiai nurėžė žemės.", „ <...> kaimynė sugebėjo atsimatuoti dalį bendro naudojimo žemės sklypo su sandėliuku.", per visuomenės informavimo priemones paskleidė tikrovės neatitinkančią žinią, jog L. Ž. neteisėtai, pažeisdama teisės aktų reikalavimus, pasisavino N. A. žemę, prisijungė sodų bendrijos (valstybinę) žemę. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, jog ji ne tik kad neužvaldė daugiau žemės, priklausančios N. A., bet jos valda sumažėjo.Tokiais savo veiksmais N. A. padarė Baudžiamojo kodekso 154 str. 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Toks viešas

tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas ją sukrėtė, ji patyrė emocinį šoką, depresiją, pažeminimą, nerimą dėl savo reputacijos pablogėjimo.

Privataus kaltinimo bylos procesas pagal L. Ž. skundą negali būti pradėtas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 4 dalis nurodo, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį – objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą (baudžiamąjį nusižengimą), visumą. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Nukentėjusioji L. Ž. prašo patraukti baudžiamojon atsakomybėn kaltininką N. A. už šmeižimą. Šmeižimas pagal Baudžiamojo kodekso 154 straipsnį, yra tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Paskleidimu pripažįstamas tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, tai yra faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes ar veiksmus, konstatavimą. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti objektyviai nustatytas ir patikrintas įrodymais. Nuomonė yra subjektyvus kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos, jai netaikomas tiesos kriterijus, todėl nuomonė nelaikoma žinia, tačiau ji turi remtis faktais. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamosios atsakomybės pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl, paskleisdamas informaciją, kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo.

Dėl portale klaipeda.diena.lt 2009 m. gruodžio 16 d. publikuoto straipsnio pavadinimu „Pirmininkė užgrobė kaimynų žemę", kuriame N. A., pasak pareiškėjos, ją kaltina neteisėtai užgrobus žemę, N. A. pasakymais: „Man daugiausiai nurėžė žemės.", „ <...> kaimynė sugebėjo atsimatuoti dalį bendro naudojimo žemės sklypo su sandėliuku.", kaip nurodo savo skunde L. Ž., N. A. per visuomenės informavimo priemones paskleidė tikrovės neatitinkančią žinią, jog L. Ž. neteisėtai, pažeisdama teisės aktų reikalavimus, pasisavino N. A. žemę, prisijungė sodų bendrijos (valstybinę) žemę. Vėlgi, kaip matyti, N. A. išdėstė savo nuomonę apie tai, jog L. Ž., jo manymu, daugiau atsimatavo žemės. Kaip matyti, N. A. pasakė savo nuomonę dėl L. Ž. veiksmų. Kaip jau minėta, nuomonė nelaikoma žinia, ir jai netaikomas tiesos kriterijus. N. A. išdėstyti vertinimai ir apibendrinimai išsakyti neįžeidžiančia forma, nėra priešingi nei moralės, nei visuomenės nuostatoms, todėl atitinkamai nėra priešingi ir baudžiamosios teisės ginamoms vertybėms.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinė nutartis Nr. 2K-409/2011).

Nagrinėjamu atveju aktualu tai, kad asmens garbę ir orumą gina ne tik Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, bet ir Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Šio kodekso 2.24 straipsnyje įtvirtinta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

Kaip matyti iš medžiagos, pateiktos su skundu, pateikta informacija portale klaipeda.diena.lt 2009 m. gruodžio 16 d. publikuoto straipsnio pavadinimu „Pirmininkė užgrobė kaimynų žemę" yra susijusi su kilusiu ginču tarp sodininkų bendrijos narių, ir neaišku, ar N. A. buvo šio straipsnio iniciatorius. Teismui pateiktoje publikacijos kopijoje nurodyti N. A. teiginiai „Man nurėžė daugiausiai žemės. Pabandžiau kovoti, tuoj prisistatė inspektoriai, puolė tikrinti, skyrė baudas“. „Daug metų čia yra bendras kelias žmonėms eiti. Pavasarį, kai nebūna vandens ši vieta – išsigelbėjimas. Žmonės su kibirais iš visų pusių sueina. Tačiau kaimynė sugebėjo atsimatuoti dalį bendro naudojimo žemės su sandėliuku. Žmonėms praeiti palikta puse žingsnio bendros žemės, užverstos lentomis?- gūžčiojo kaimynas N. A.“. Kaip matyti, tarp kaimynų santykiai tuo metu buvo (ir yra) konfliktiški, ir šiuos žodžius N. A. išsakė kaip savo nuomonę, komentarą, atsakydamas į žurnalisto klausimą, būdamas nepatenkintas tuo kas vyksta sodininkų bendrijoje, o ne sąmoningai siekdamas paskleisti informaciją apie L. Ž. ir tokiu būdu ją apšmeižti. Pažymėtina ir tai, kad 2009-07-01 sodininkų susirinkime jo pasakyti ar prašyme parašyti žodžiai, kad pirmininkė pažeidinėja įstatymą bei įstatus, tik parodo neigiamą N. A. požiūrį į sodų bendrijos pirmininkę, tačiau yra bendro pobūdžio, abstraktūs ir neatskleidžia jokių konkrečių neigiamų L. Ž. savybių, jos asmenybės vertinimo. Kaip matyti, nėra jokių objektyvių duomenų, kad ši informacija gali paniekinti ar pažeminti L. Ž. arba pakirsti visuomenės pasitikėjimą ja. Prie skundo pridėtų dokumentų kopijos patvirtina, kad N. A. išdėstė savo poziciją, nuomonę. Vien subjektyvus pareiškėjos L. Ž. įsitikinimas, kad N. A. žodžiai ją šmeižia, ją žemina, o viešas tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas ją sukrėtė, ji patyrė emocinį šoką, depresiją, pažeminimą, nerimą dėl savo reputacijos pablogėjimo, negali savaime sudaryti pagrindo baudžiamajam procesui pradėti. Konstatuotina, kad nei baudžiamosios teisės teorijos, nei praktikos prasme nurodytos aplinkybės nelaikytinos duomenimis, galinčiais paniekinti ar pažeminti kitą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo. Nors L. Ž. prie skundo pridėjo dokumentus, pagrindžiančius jos veiklos teisėtumą, tačiau teismas jos veiklos teisėtumo netiria, tai yra atskiro tyrimo dalykas.

Motyvuojamoji dalis

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad N. A. paskleidė informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti L. Ž. arba pakirsti visuomenės pasitikėjimą ja.

Esant minėtoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pagal pareiškime nurodytus duomenis yra aiškios LR BPK 3 str. 1 d. 1 p. nurodytos aplinkybės, o vadovaujantis LR BPK 412¹ str. 1 d., teismas atsisako pradėti privataus kaltinimo bylos procesą. Teismui nenustačius nei nusikaltimo, nei baudžiamojo nusižengimo požymių, privataus kaltinimo bylos procesas negali būti pradėtas. Be to, teismas pažymi tai, kad baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p., 412¹ straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal L. Ž. skundą, kuriame prašoma N. A. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1d.,154 st. 2d., kadangi yra aiškios Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės– nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šią nutartį per 7 dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas turi teisę apskųsti Klaipėdos apygardos teismui per nutartį priėmusį teismą.