Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. V. , R. B. ir E.R. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo

V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu trylikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikius nuo 2005 m. liepos 20 d. iki 2005 m. liepos 21 d.

R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu trylikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikius ir suėmus nuo 2005 m. liepos 20 d. iki 2005 m. rugpjūčio 21 d.

E. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikius nuo 2005 m. liepos 20 d. iki 2005 m. liepos 22 d.

Iš V. V., R. B. ir E. R. priteista solidariai 100000 Lt neturtinės žalos ir 1000 Lt advokato paslaugoms apmokėti nukentėjusiajai O. L. J., po 100000 Lt mažamečiams nukentėjusiems K. J. ir A. J. , atstovaujamiems N. J. , bei 6258,61 Lt laidojimo išlaidų ir 1500 Lt advokato paslaugoms apmokėti nukentėjusiajai Ž. J. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. , R. B. ir E. R. nuteisti už tai, kad 2005 m. liepos 19 d., nuo 21 val. iki 22 val., pievelėje prie (duomenys neskelbtini) seniūnijos administracinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), vykstant futbolo varžyboms, viešoje vietoje, visi trys nuteistieji, iš jų E. R. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, veikdami bendrininkų grupe, dėl chuliganiškų paskatų užpuolė iš konflikto vietos prie automobilių stovėjimo aikštelės bėgantį nukentėjusįjį A. J., šiam pargriuvus visi bendrai sudavė smūgius rankomis ir kojomis į galvą, sprandą, kaklą, krūtinę ir kitas kūno vietas, tuo padarydami jam daugybinius kūno sužalojimus įvairiose kūno vietose, tarp jų galvoje, sprande ir kakle, dėl ko nuo stipraus galvos sumušimo, lydimo kraujosruvų galvos-sprando minkštuose audiniuose, raumenyse, kraujo išsiliejimo po minkštais galvos smegenų dangalais, į skilvelius, apie tiltą, smegenėles, galvos smegenų sumušimo, nukentėjusysis A. J. mirė.

Byloje nėra vaizdo medžiagos, kurioje nufilmuotas faktas, kai nukentėjusįjį mušė broliai M. bei D.P.. Nuosprendyje nepagrįstai neaptartos šios aplinkybės, liudytojo V. B. parodymai bei poėmis paminėtos filmuotos medžiagos iš pastarojo liudytojo. Nors teismas rėmėsi apelianto parodymais dėl E. R. dalyvavimo nusikaltimo padaryme, tačiau nepagrįstai pripažino, jog apeliantas sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvą. Apeliantas teigia, kad teismas pažeidė BPK 20 str. 1, 3 ir 5 d. nuostatas, nes nevertino apelianto ir liudytojų parodymų, bei kitų byloje surinktų duomenų, o bylą išnagrinėjo neišsamiai ir paviršutiniškai.

Nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus, agresyviai nusiteikęs, visų varžybų metu grubiai įžeidinėjo apeliantą, dėl ko apeliantas patyrė didelį stresą. Nors dėl šių neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų buvo labai susijaudinęs, tačiau jokių chuliganiškų motyvų apeliantas neturėjo. Teismas nepagrįstai neaptarė nusikalstamos veikos kvalifikacijos pagal BK 130 str., kas rodo teismo šališkumą apelianto atžvilgiu. Todėl teigia, kad teismas neteisingai pritaikė įstatymą.

Teismo šališkumą rodo ir tai, kad nebuvo atliktas eksperimentas dėl liudytojos D. P. parodymų, prieštaraujančių kitų liudytojų parodymams. Be to, teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos M. P. parodymais. Kadangi ši liudytoja yra neįgali, apeliantas mano, jog ji dėl savo ligos negalėjo realiai įvertinti situaciją. Liudytojai broliai M. bei D. P. vartojo prieš nukentėjusįjį smurtą, suduodami smūgius jam į galvą, todėl jie siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės ir yra suinteresuoti bylos baigtimi. Apeliantas mano, kad teismas buvo šališkas ir neobjektyvus, pažeidė BPK 301 str. reikalavimus, nes padarė išvadas, prieštaraujančias byloje surinktiems įrodymams. Kadangi jam inkriminuotos veikos nepadarė, nepagrįstai iš jo priteisti ir civiliniai ieškiniai.

Įvykio metu smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo ir broliai M. bei D. P. . Todėl teismo išvada, kad būtent apelianto ir kitų nuteistųjų suduoti smūgiai turėjo lemiamą įtaką A. J. mirčiai, yra nepagrįsta. Be to, šią išvadą paneigė ir teismo medicinos specialistas. Apeliantas nurodo, kad smūgius nukentėjusiajam prie seniūnijos pastato, be apelianto ir nuteistojo R. B. , sudavė ne E. R., o M. K.. Šią aplinkybę patvirtino liudytojai M. B. , J. P. ir R. V.. Teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, o nustačius kitokias, nei kaltinamajame akte nurodytos faktinės įvykio aplinkybės, byla turėjo būti perduota prokurorui.

Apeliantas, vadovaudamasis Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 p. nuostatomis bei kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006 ir Nr. 2K-716/2007, teigia, kad skundžiamame nuosprendyje nėra nustatyta kiekvieno iš nuteistųjų dalyvavimo nusikalstamoje veikoje laipsnis, tuo pažeidžiant Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.2 ir 3.1.3 p. nuostatos. Teismo posėdžio metu nepasitvirtino kaltinamajame akte nurodytas visiems nuteistiesiems vienodas suduotų smūgių skaičius, kiekis, pobūdis. Taip pat nepaneigta aplinkybė, jog smūgius, nuo kurių mirė nukentėjusysis, jam sudavė ir kiti, byloje nustatyti, bet nepatraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenys.

Apeliantas, vadovaudamasis Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 19 p. nuostatomis bei kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2008, teigia, kad teismas nepagrįstai jo veiką kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. Priežastis, sąlygojusi jo veiksmus, buvo nuolatiniai, visų rungtynių metu trukę bei provokuojantys įžeidinėjimai, necenzūriniai žodžiai, smurtas apelianto komandos ir atskirų jos žaidėjų atžvilgiu, t. y. pyktis ir įtūžis dėl įžeidžiančių ir netinkamų nukentėjusiojo veiksmų bei atsakas į juos. Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai patvirtino, jog įvykio metu nukentėjusysis buvo neblaivus ir jo įžeidžiantis bei provokuojantis elgesys varžybų metu kėlė daugelio asmenų pyktį. Apeliantas, suduodamas smūgius nukentėjusiajam, norėjo supykęs pastarąjį tik pamokyti ir nesiekė jo mirties. Jis elgėsi spontaniškai, nenumatydamas galimų pasekmių. Todėl mano, kad jo veika turi būti kvalifikuota pagal BK 129 str. 1 d. Teismas nepagrįstai nesivadovavo BK 54 str. 2 d. nuostatomis bei paskyrė neteisingą bausmę. Nuo tyrimo pradžios apeliantas savo kaltę pripažino iš dalies, nes jo suduoti smūgiai negalėjo sukelti nukentėjusiojo mirties. Be to, jo veiksmams turėjo įtakos netinkamas nukentėjusiojo elgesys. Jis atsiprašė nukentėjusiųjų bei atlygino dalį padarytos žalos, todėl mano, kad tai turi būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 2 p. Kartu mano, jog jam gali būti taikytos ir BK 62 str. nuostatos. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.282 str. nuostatomis bei pripažino laidojimo išlaidomis tokiomis, kurios pagal teismų praktiką negali būti pripažintinomis būtinomis laidojimo išlaidomis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti, o prokurorė – atmesti.

Nuteistųjų V. V., R. B. ir E. R. apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė abejonių nekeliančią išvadą, kad nuteistųjų V. V. , R. B. ir E. R. kaltė dėl tyčinio nužudymo yra neginčijamai įrodyta. Apygardos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji A. J. nužudė dėl chuliganiškų paskatų.

Visų nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai apygardos teismo išvadų dėl V. V. , E. R. ir R.B. kaltės, veikos juridinio įvertinimo bei bausmės dydžių nepaneigia.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog prieš nukentėjusįjį prie seniūnijos pastato smurtavo visi trys nuteistieji.

Priešingai nei teigia E. R., šią aplinkybę patvirtino ne tik R. B., bet ir pats E. R. ikiteisminio tyrimo metu apklausiant jį įtariamuoju, akistatos su R. B. metu ir teisme sprendžiant kardomosios priemonės klausimą (t. 2, b. l. 6, 138-139; t. 3, b. l. 24, 26-27; t. 4, b. l. 17-18, 146; t. 5, b. l. 2). Tiesa, pirmosios instancijos teisme jau nurodė, kad nukentėjusiojo nesivijo ir smūgių prie seniūnijos pastato jam nesudavė. Tačiau įtikinamai paaiškinti savo parodymų keitimo priežasčių nesugebėjo. Todėl patikimumo aspektu vertinant R. B. parodymus, teismas pagrįstai atsižvelgė į jau paminėtus E. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Šiuos R. B. ir E. R. parodymus patvirtino liudytojos D. P. ir M. P., nurodydamos, kad prie seniūnijos pastato nukentėjusįjį spardė trys asmenys, iš kurių tik vienas vilkėjo sportinę aprangą, pažymėtą Nr. 10 (byloje nustatyta, kad tokiu numeriu pažymėtą aprangą vilkėjo R. B.). Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 str. ir 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų, taip pat motyvuotai atmetė V. V. ir liudytojo J. P. parodymus. Nesutikti su tokiu įrodymų vertinimu kolegija neturi pagrindo.

Apeliantas E. R. neteisingai interpretuoja arba sąmoningai iškraipo liudytojų Ž. Š. , R. V. , L. V. parodymus. Šie liudytojai niekada nedavė parodymų, kad būtent M. K. su V. V. ir R. B. vijosi nukentėjusįjį iki seniūnijos pastato. Šie liudytojai taip pat niekada netvirtino, jog matė M. K. grįžtantį nuo seniūnijos pastato (t. 2, b. l. 39-40, 43-44, 47-48; t. 5, b. l. 123, 125; t. 6, b. l. 115).

Taigi, asmenų, kurie smurtavo prieš nukentėjusįjį prie seniūnijos pastato, ratas yra neginčijamai nustatytas. Apie jų, kaip bendrininkų dalyvavimą nusikalstamoje veikoje pobūdį, laipsnį, tyčios turinį ir kryptingumą kolegija pasisakys vėliau.

Nuteistųjų R. B. ir V. V. apeliaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino muštynių ir smūgių sudavimo automobilių stovėjimo aikštelėje ir nepasisakė ar šie kitų asmenų suduoti smūgiai turėjo įtakos nukentėjusiojo mirčiai, neaptarė kitų byloje surinktų duomenų (liudytojo V. B. parodymų, filmuotos medžiagos).

Šie apeliantų teiginiai yra arba neteisingi, arba neturi esminės reikšmės sprendžiant nuteistųjų kaltės ir veikos juridinio įvertinimo klausimus.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiajam smūgius į galvą automobilių stovėjimo aikštelėje sudavė ir kiti asmenys. Tai aiškiai ir nedviprasmiškai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad R. B. savo skunde iškraipo faktinius bylos duomenis, nurodydamas, jog A.J. dar buvo smogta ir buteliu į galvą. Tokių duomenų byloje nėra. Iš liudytojų J. P. , M. B. , T. M. , E. G. parodymų matyti, kad toks smūgis buvo suduotas K. J., o ne A. J..

Iš specialisto išvadų ir paaiškinimų, duotų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, seka, kad nukentėjusysis mirė nuo septyniais smūgiais į galvą padarytų sužalojimų visumos. Šie sužalojimai galėjo būti padaryti tiek automobilių stovėjimo aikštelėje, tiek prie seniūnijos administracinio pastato. Kolegijos nuomone, aptartos specialisto išvados yra aiškios ir pakankamai motyvuotos. Šių išvadų ir paaiškinimų vertinimas įrodymų visumos kontekste yra teismo prerogatyva ir pareiga. Būtent taip šį savarankišką įrodymą skundžiamo nuosprendžio 9-ame ir 10-ame lapuose ir įvertino apygardos teismas. Apeliantai nenurodo kokias dar aplinkybes, kurių ištyrimas reikalauja specialių žinių ir dėl kurių nėra pasisakyta specialisto išvadose ir paaiškinimuose, būtina nustatyti skiriant komisinę teismo medicinos ekspertizę. Kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad specialistas pirmosios instancijos teisme kategoriškai patvirtino, jog pagal sužalojimų išsidėstymą ir pobūdį visi galvos srityje užfiksuoti sužalojimai yra padaryti tiesioginiais smūgiais (t. 6, b. l. 9-12). Tai, kad pastarieji specialisto paaiškinimai nėra palankūs apeliantams, dar neduoda pagrindo papildomai tirti šią aplinkybę - galimybę patirti mirtinus sužalojimus griūvant nuo dviračio.

Skundžiamame nuosprendyje įtikinamai ir pakankamai plačiai motyvuota, kokiais bylos duomenimis remiantis daroma išvada, jog nuteistųjų smurtiniai veiksmai turėjo lemiamą įtaką nukentėjusiojo mirčiai.

Su tokiu nuteistųjų veiksmų įvertinimu kolegija sutinka ir kartu pažymi, kad, pagal BPK 255 str. 1 d., byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje neturėjo teisės spręsti T. M. , T. M. , D. P. , M. K. kaltės ir atsakomybės klausimų, juo labiau, kad dėl šių ir kitų asmenų ikiteisminio tyrimo metu priimti procesiniai sprendimai nėra panaikinti (t. 4, b. l. 60, 68, 104, 106, 108).

Kolegijos nuomone, tokia teisinė situacija įgalino pirmosios instancijos teismą padaryti vienintelę galimą šio teisminio nagrinėjimo ribose išvadą, kad kitų jau paminėtų asmenų padaryti veiksmai (smūgių nukentėjusiajam į galvą sudavimas) nešalina nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės ir priežastinio ryšio tarp jų padarytos veikos ir kilusių pasekmių. Tokią išvadą patvirtina pats nukentėjusiojo elgesys (byloje nustatyta, kad A. J. po smūgių, suduotų automobilių aikštelėje, išliko labai energingas, jis aktyviai gynėsi, rankomis laikė apglėbęs du asmenis, po to sudavė smūgius kitiems asmenis bei nubėgo netrumpą atstumą iki seniūnijos pastato, kur po nuteistųjų atliktų smurtinių veiksmų liko gulėti bei netrukus mirė). Taigi, byloje neginčijamai nustatyta, kad tarp nuteistųjų R. B., V. V. ir E. R. padarytos veikos (suduotų intensyvių smūgių nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbų organą-galvą ir kitas kūno vietas) prie seniūnijos administracinio pastato ir kilusių pasekmių (nukentėjusiojo mirties) yra priežastinis ryšys.

Byloje nėra nustatyta kiek smūgių ir į kurias kūno vietas nukentėjusiajam sudavė kiekvienas nuteistasis. Byloje taip pat nepaneigti R. B. parodymai, kad smūgius į galvą nukentėjusiajam sudavė tik V. V. . Tačiau įvertinus liudytojų D. P. , G. D. , S. R. , M. P. , M. P. parodymus galima daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad visi trys nuteistieji naudojo intensyvų smurtą.

Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai dėl nužudymo kaltinami keli asmenys, teismas priimdamas nuosprendį gali remtis mirtino smūgio arba mirties dėl visumos sužalojimų visumos doktrina. Šioje byloje nustatyta, kad nukentėjusysis mirė nuo sužalojimų galvos srityje visumos. Nuteistųjų pavartoto smurto pobūdis ir intensyvumas, veiksmų bendrumo suvokimas ir pritarimas vienas kito veiksmams liudija apie neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą.

Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 8 p. nurodyta, kad jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 str. atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų.

Remdamasi paminėtu Senato nutarimu ir jau susiformavusia teismų praktika (kasacinė byla Nr. 2K-3/2009), kolegija daro išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas laikyti visus apeliantus nužudymo bendravykdytojais yra teisingas.

Jau paminėto Senato nutarimo 19 p. nurodyta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. (dėl chuliganiškų paskatų), kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį.

Nuteistasis V. V. paaiškino, kad A. J. vijosi norėdamas pastarąjį pamokyti, o R. B. – įžeistas nukentėjusiojo žodžių. Nuteistasis E. R. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad jis A. J. vijosi, nes kažkas pasakė „varom padėti“, t. y. norėdamas padėti kitiems smurtauti prieš nukentėjusįjį. Tai reiškia, kad masinio renginio sportinių varžybų metu, nepaisydami elementarių moralės ir elgesio normų, visi trys nuteistieji priešpastatydami save prieš aplinkinius ir demonstruodami niekinantį požiūrį į nukentėjusįjį, prieš pastarąjį smurtą vartojo panaudodami kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, t. y. smurtinius veiksmus atliko dėl chuliganiškų paskatų. Todėl kolegija daro išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji A. J. nužudė dėl chuliganiškų paskatų.

Nuteistojo V. V. apeliaciniame skunde nurodytos kasacinės bylos Nr. 2K-423/2006, Nr. 2K-716/2007 ir Nr. 2K-24/2008, kuriose buvo nustatytos kitokios faktinės nusikaltimų padarymo aplinkybės, negali būti laikomos teisminiais precedentais, taikytinais šioje byloje.

Teismų praktikoje nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 str. tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Nužudymas pripažįstamas padarytas staiga labai susijaudinus tada, kai jis įvyko tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimus asmenis poelgio kaip greitas atsakas į tai. Jei nuo nukentėjusiojo poelgio iki nužudymo praėjo ilgesnis laiko tarpas ar kaltininkas atliko kokius nors pasiruošimo tam veiksmus, toks nužudymas paprastai negali būti kvalifikuojamas kaip padarytas staiga labai susijaudinus, nes šios aplinkybės rodo, kad staigaus didelio susijaudinimo būsena daugeliu atveju jam jau buvo praėjusi (Senato nutarimo Nr. 46 24 p.).

Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog R. B. buvo labai susijaudinęs ar fiziologinio afekto būsenos. Nukentėjusysis kartu su K. J. replikas apie žaidimą išsakė rungtynių pabaigoje. Tuo metu R. B. futbolo nebežaidė, jis buvo pakeistas kitu žaidėju ir sėdėjo ant atsarginių suolelio. Konfliktas kilo toliau nuo futbolo aikštės tarp abiejų futbolo komandų sirgalių. Norėdamas smurtauti, R. B. nubėgo net apie 52 metrus, t. y. išbėgo iš futbolo aikštės teritorijos, pribėgo prie konfliktuojančiųjų asmenų automobilių stovėjimo aikštelėje ir nusivijo nukentėjusįjį už seniūnijos administracinio pastato. Todėl nuteistojo R. B. teiginys, kad jo padaryta veika atitinka požymius veikos, numatytos BK 130 str., atmestinas kaip nepagrįstas.

Nuteistasis R. B. apeliaciniame skunde neteisingai nurodo, kad byloje nėra vaizdo medžiagos, kurioje nufilmuotos nusikaltimo padarymo aplinkybės, bei kad apygardos teismas nuosprendyje neaptarė šios medžiagos. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad paminėta vaizdo medžiaga yra baudžiamojoje byloje (t. 1, b. l. 26-40; t. 6, b. l. 100), skundžiamame nuosprendyje yra aiškiai aptartos paminėtos aplinkybės (t. 6, b. l. 137-138), o teisiamojo posėdžio metu, įvykusio 2007 m. lapkričio 28 d., buvo peržiūrėtas liudytojo V. B. pateiktas vaizdo įrašas (t. 6, b. l. 101-102). Dėl to nuteistasis R. B., jo gynėja ar kiti proceso dalyviai jokių pastabų nepareiškė ir tam neprieštaravo.

Kolegija neturi pagrindo abejoti visiškai nesuinteresuotos bylos baigtimi liudytojos D. P. parodymais. Pažymėtina, kad ši liudytoja nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurias neigtų R. B.. Todėl atlikti eksperimentą nėra būtinumo. Be to, tokių prašymų R. B. ar jo gynėja nepareiškė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme.

Priešingai nei teigiama R. B. apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę perskaityti ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojos M. P. parodymus ir į juos atsižvelgti sprendžiant nuteistųjų kaltės ir veikos juridinio įvertinimo klausimus. Iš byloje esančios pažymos (t. 6, b. l. 93) matyti, kad ši liudytoja serga ligomis, kurios ženkliai apsunkina galimybę judėti (gali lygiu paviršiumi paeiti tik 20-30 metrų). Medicininėje pažymoje nėra jokių duomenų apie M. P. psichinę negalią. Todėl skunde esančios abejonės dėl šios liudytojos galimybių realiai vertinti įvykio situaciją ir ją atpasakoti yra nepagrįstos.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.

Šališkumas susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu ir šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių. BPK 20 str. 5 d. nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Priešingai nei teigia R. B., byloje nėra jokių duomenų, kad apygardos teismas, nagrinėdamas šią bylą, turėjo išankstinę nuomonę dėl jo ar kitų nuteistųjų kaltės ir (ar) šią bylą nagrinėję pirmosios instancijos teismo teisėjai negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių. Taip pat byloje nėra duomenų, kad, atliekant ikiteisminį tyrimą ar ją nagrinėjant apygardos teisme, nuteistasis R. B. ar (ir) jo gynėja negalėjo pasinaudoti nušalinimo teise, reglamentuota BPK III skyriaus ketvirtame skirsnyje. Kolegija neturi jokio pagrindo abejoti, jog įrodymus vertinusių pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėję pirmosios instancijos teismo teisėjai būtų buvę šališki, neobjektyvūs, suinteresuoti bylos baigtimi, ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Tai, jog teismas bylos duomenis vertino kitaip, nei norėtų nuteistasis, nereiškia, kad teismas buvo šališkas. Pažymėtina ir tai, kad įrodymų įvertinimas yra teismo prerogatyva. Nuteistajam nepalankaus teismo sprendimo priėmimas taip pat nėra pagrindas laikyti teismą šališku. Baudžiamojo proceso įstatyme nėra (ir negali būti) nustatyta, jog apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas pats savaime jau yra pagrindas abejoti teisėjų kolegijos, priėmusios tokį nuosprendį, nešališkumu. Tai prieštarautų baudžiamojo proceso paskirčiai, numatytai BPK 1 str. 1 d.

Pagal BPK 234 str. 2 d. ir 254 str. 3 d., kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą, pirmosios instancijos teismas ją perduoda prokurorui. Jeigu to nepadarė pirmosios instancijos teismas ir dėl to paduotas apeliacinis skundas, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 326 str. 1 d. 5 p., panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoda prokurorui. Pagal paminėtus BPK straipsnius, byla prokurorui perduodama tik vienu pagrindu – kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Šios baudžiamosios bylos kaltinamajame akte (t. 5, b. l. 27-33) yra nurodyti visi duomenys, kurie, pagal BPK 219 str. reikalavimus, tokiame procesiniame dokumente privalo būti nurodyti. Taigi, priešingai nei teigia nuteistasis V. V. , tiek kaltinamajame akte, tiek skundžiamame nuosprendyje yra nurodytos analogiškos nusikaltimo padarymo aplinkybės. Prokurorui perduoti bylos medžiagą, šiuo atveju, nėra jokio pagrindo.

R. B. ir V. V. savo skunduose teisingai pažymi, kad nukentėjusysis A. J. elgėsi netinkamai. Byloje neginčijamai nustatyta, kad A. J. kartu su K. J. futbolo rungtynių metu, būdami girti, keikėsi ir įžeidinėjo komandų žaidėjus. Tačiau būtina įvertinti tai, kad sportinių (ypač aktyvių sporto šakų tokių, kaip futbolo ir krepšinio) varžybų metu žiūrovų ir komandos sirgalių elgesys paprastai būna ypatingai emocionalus, audringas ir triukšmingas. Paminėtų sporto šakų žaidėjai privalo priprasti prie tokio žiūrovų ir sirgalių elgesio, kuris dažnai vertinamas kaip vienas iš varžybų atributų, ir jį toleruoti. Todėl ir šiuo atveju triukšmingas ir nederamas žiūrovų ir sirgalių elgesys abiejų komandų futbolo žaidėjams neturėjo būti išskirtinis ar netikėtas. Todėl, kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo pripažinti nukentėjusiojo A. J. elgesį provokuojančiu ar rizikingu bei turėjusiu įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Tiek R. B. , tiek V. V. prašo sušvelninti jiems paskirtas bausmes, vadovaujantis BK 54 str. 3 d. ir 62 str. nuostatomis.

BK 54 str. 3 d. numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad taikydamas BK 54 str. 3 d. nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, liudijančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokių aplinkybių byloje nėra.

Skirdamas švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (BK 62 str. 1, 2, 4 d.) nuosprendyje teismas turi išvardyti nustatytas BK 62 str. atitinkamos dalies sąlygas ir pagrįsti, kokios kitos bylos aplinkybės leidžia taip švelninti bausmę.

BK 62 str. 1 d. numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą.

Šio straipsnio 2 d. nurodyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir:

1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba

2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba

3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba

4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba

5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba

6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.

Viena iš BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui būtina nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, t. y. nurodė esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, bei jis nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos.

Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikaltimą, t. y. veiką, kurią jis betarpiškai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas.

Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.). Pažymėtina, kad nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, o turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.).

Nuteistasis V. V. savo kaltę padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, pripažino tik iš dalies, t. y. jis nepripažino esminių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu jis nurodė ne tuos asmenis, kurie kartu su juo padarė nusikalstamą veiką. Neesant visų būtinų baudžiamojo įstatymo nustatytų sąlygų, nėra teisinio pagrindo V. V. dalinį prisipažinimą pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 2 p. V. V. atlygino tik nedidelę dalį (1000 Lt) padarytos turtinės žalos. Ši dalis yra visai menka, lyginant su nukentėjusiesiems padaryta neturtine žala. Todėl ši aplinkybė nepripažintina jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe. Taigi, byloje nėra jokių BK 62 str. 2 d. nuostatų taikymo V. V. sąlygų.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad R. B. keitė savo parodymus dėl reikšmingų bylai aplinkybių – smurto pobūdžio, intensyvumo, bendrininkų veiksmų apimties.

Štai pirmojoje apklausoje jis teigė, kad V. V. ir vaikinas iš Kybartų spardė A. J. į galvos sritį, korpusą, V. V. dar ir šokinėjo ant galvos, o pats tik įspyrė nukentėjusiajam į kojas (t. 2, b. l. 12-123). Kitoje apklausoje (t. 2, b. l. 124) jis jau nurodė, kad įspyrė nukentėjusiajam ne daugiau kaip tris kartus į dešinį šoną. Be to teigė, kad negali pasakyti kur įspyrė vaikinas iš Kybartų. Pirmosios instancijos teisme (t. 6, b. l. 117-118) R. B. jau tvirtino, kad jis A. J. spyrė kartą į šoną ir du kartus į kojas, o E. R. – į juosmenį, šoną, petį ir galbūt į krūtinę.

Toks parodymų keitimas neduoda pagrindo jo dalinį prisipažinimą laikyti atsakomybe lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 2 p.

Nuteistasis R. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis išlaikė neįgalius savo tėvus bei yra globėjas neįgalaus savo senelio. Tačiau šių aplinkybių, tam, kad R. B. būtų galima taikyti BK 62 str. 2 d. straipsnio nuostatas, nepakanka. Byloje nėra nustatytų kitų baudžiamojo įstatymo reikalaujamų sąlygų – visiško ar dalinio turtinės žalos atlyginimo ir ne mažiau kaip dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Byloje taip pat nėra BK 62 str. 1 d. taikymo sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems V. V. ir R. B. trylikos metų laisvės atėmimo bausmes, BK 41, 54 ir 61 str. reikalavimų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas labai sunkus tyčinis nusikaltimas, sukėlęs negrįžtamus padarinius ir ypatingą žalą visuomenei), kaltininkų asmenybes (V. V. dirbantis, administracine tvarka baustas 2005-09-16, anksčiau neteistas; R. B. dirbantis, anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas teigiamai), jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę (veika padaryta bendrininkų grupe) bei lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei į kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiams. Nuteistiesiems V. V. ir R. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurių dydžiai yra labai artimi sankcijoje nustatytam bausmės vidurkiui, nėra aiškiai per griežtos, neprieštarauja bausmės paskirčiai ir teisingumo principui.

Pažymėtina ir tai, kad kaltininko asmenybė yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama skiriant bausmę. Vien teigiama kaltininko asmenybė negali nusverti padarytos veikos pavojingumo laipsnio ir kitų aplinkybių, numatytų BK 54 str. 2 d.

Pagal BPK 115 str. 2 d. nuostatas, tik išimtinais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu teisingai išsprendė civilinio ieškinio, priteisto nukentėjusiesiems K. J. ir A. J. , atstovaujamiems N. J. , O.N. J. bei Ž. J. pagristumo ir dydžio klausimus. Kolegija taip pat sutinka su šiais teismo motyvais ir jų dar kartą nebedėsto. Pažymėtina tik tiek, kad šiuo atveju nėra nustatyti jokie išimtiniai atvejai, dėl kurių nebuvo galima apskaičiuoti civilinio ieškinio dydžio. Pagal Lietuvoje esančias laidojimo apeigų tradicijas ir papročius, laidojimo išlaidas sudaro apmokėjimas už visus daiktus (žvakes, gėles, velionio drabužius ir pan.) bei paslaugas (laidojimo namų ar šarvojimo salės, bažnyčios, duobkasių ir pan.), reikiamas mirusio asmens laidotuvėms, maistas ir gėrimai gedulingiems pietums, antkapio pastatymas ir pan. Todėl, kolegijos nuomone, apelianto akcentuojamos išlaidos (alkoholiniams gėrimams, cigarečių pakeliui, pakeliui kramtomos gumos ir kitoms buitinėms prekėms) šiuo atveju yra gyvenimiškai būtinos, įprastos bei vidutinės, t. y. tokios, kurios buvo padarytos neperžengiant nuosaikumo ribų. Be to, šios laidojimo išlaidos yra pagrįstos byloje esančiais dokumentais (t. 1, b. l. 93-97).

Priešingai nei teigia nuteistasis V. V. , apygardos teismas pagrįstai vadovavosi tiek CK 6.250 str., tiek 6.282 str. nuostatomis, reglamentuojančiomis civilinės atsakomybės taikymo klausimus. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teismų praktikai (kasacinės bylos Nr. 3K-3-351/2007, 2K-108/2007, 2K-209/2007). Todėl nuteistojo V. V. apeliacinio skundo prašymas klausimą dėl civilinio ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilini proceso tvarka, atmestinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti nuteistųjų V. V., R.B. ir E. R. apeliacinių skundų pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų V. V. , R. B. ir E. R. apeliacinius skundus atmesti.