Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo N. B. pripažintas kaltu ir nuteistas

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 str. 1 d. laisvės atėmimu ketveriems metams;

- pagal BK 129 str. 2 d. 11 p. laisvės atėmimu šešiolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., 5 d. 2 p., 9 d., šias bausmes subendrinus su bausmėmis, paskirtomis Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. bei Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 29 d. nuosprendžiais, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvidešimčiai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2010 m. liepos 15 d. iki 2011 m. liepos 8 d. laikas.

Iš N. B. priteista nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. V. 80000 Lt neturtinei ir 8884,50 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. B. nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 14 d. vakare, tiksliai nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, mikroautobusu „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiu individualiai E. B. įmonei, nusivežęs nukentėjusiąją G. V. į mišką, esantį (duomenys neskelbtini), kur pasiūlęs G. V. pasimylėti, o pastarajai nesutikus, panaudojo jos atžvilgiu fizinį smurtą, t. y. prievarta ištraukė G. V. iš mikroautobuso, ją nurengė ir parvertęs ant žemės, pats nusismaukė savo kelnaites ir užgulęs G. V. iš viršaus atliko lytinį aktą ir taip lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja G. V. prieš jos valią.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 14 d. vakare, tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), prieš tai išžaginęs nukentėjusiąją G. V., ir pastarajai pasakius, kad apie tai praneš policijai, siekdamas nuslėpti padarytą nusikaltimą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudojo fizinį smurtą G. V. atžvilgiu, t. y. tyčia sudavė pastarajai nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, tarp jų 3 smūgius į galvos sritį, tuo padarydamas jai galvos smegenų sumušimą, povoratinklinę kraujosruvą, kraujosruvas kairiame momenyje ir kaktoje, muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, dešinės pusės 8–12 šonkaulių lūžius, nubrozdinimus liemens srityje, dešiniame ir kairiame sėdmenyse, dešinėje šlaunyje, abiejose blauzdose ir pėdose, kairės plaštakos nykštyje, po to G. V. įkėlė į mikroautobusą „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pavažiavęs apie 2 km, nuvažiavo nuo kelio už (duomenys neskelbtini) tilto, esančio (duomenys neskelbtini), kur ištempęs G. V. iš mikroautobuso, nutempė ją į krūmus, esančius prie (duomenys neskelbtini) upelio, ir ten ją paliko, ir nuo to dėl galvos smegenų sumušimo visumos G. V. mirė, tokiu būdu, jis, siekdamas nuslėpti kitą padarytą nusikaltimą, nužudė nukentėjusiąją G. V..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nuteisė N. B. už G. V. išžaginimą ir kvalifikuotą jos nužudymą.

Apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės pagal BK 129 str. 2 d. 11 p. ir 149 str. 1 d., šių veikų juridinio įvertinimo, tyčios turinio ir bausmės dydžio nepaneigia.

Apeliantas neneigia, kad kaltinime ir skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje sudavė du smūgius nukentėjusiajai kumščiu į galvą. Tačiau teigia, kad nukentėjusiosios mirties nesiekė.

Šie apelianto teiginiai neatitinka tikrovės.

Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai ir motyvuotai konstatuota, kad N. B. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 2, b. l. 15-16) bei paaiškinimai parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 7-8), iš esmės sutampa su teismo medicinos specialisto išvada (t. 1, b. l. 36-38) dėl smurto pobūdžio, sužalojimų padarymo mechanizmo, laiko, galimybės atlikti kokius nors aktyvius veiksmus po sužalojimų padarymo.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji G. V. 2010 m. liepos 14 d. vakare sėsdama į N. B. vairuojamą mikroautobusą, nebuvo sužalota. Tokia išvada seka iš liudytojų D. N. ir S. V. parodymų. Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad G. V. kūne rasti sužalojimai nėra būdingi griuvimo traumai dėl jų išsidėstymo keliuose kūno paviršiuose ir sužalojimų gausumo. Taigi, byloje neginčijamai nustatyta, kad specialisto išvadoje nurodytus daugybinius sužalojimus galėjo padaryti tik nuteistasis.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio nepagrindė įtariamojo parodymais, duotais tyrėjui ar 2010 m. liepos 18 d. ,,atviru prisipažinimu“ ir negalėjo to daryti, nes paminėtuose procesiniuose dokumentuose (t. 2, b. l. 4, 11-12) nurodytos nukentėjusiosios sužalojimų padarymo aplinkybės (užvažiuojant automobilio galiniu ratu ant galvos) akivaizdžiai prieštarauja jau paminėtai specialisto išvadai.

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai aptarė nuteistojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme bei motyvuotai pasisakė kokiais nuteistojo parodymais remiasi ir kokius atmeta. Toks parodymų vertinimas atitinka BPK 20 str. 5 d. ir 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus. Pažymėtina, kad pats apeliantas nei pirmosios instancijos teisme, nei savo apeliaciniame skunde negalėjo logiškai paaiškinti savo parodymų keitimo priežasčių. Jo nurodomos aplinkybės, sąlygojusios kaltinimą atitinkančių parodymų davimą yra neįtikinamas. Akivaizdu, kad apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją ar parodymų patvirtinimo vietoje metu ikiteisminio tyrimo pareigūnai įtakoti įtariamojo apsisprendimą pripažinti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymą, neturėjo galimybių.

Kolegija, įvertinusi nukentėjusiajai padarytą sužalojimų kiekį, nurodytą specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 23-26), jų pobūdį ir vietą (galvos, krūtinės ir kitose srityse), nusikalstamų veiksmų nutraukimo priežastis (smurtą nutraukė po to, kai nukentėjusioji neberodė gyvybės požymių), nuteistojo elgesį po sužalojimų padarymo (nuvežė į nuošalią vietą ir numetė gyvybės požymių nerodančią G. V. krūmuose prie upelio), leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo tyčios turinį ir kryptingumą nustatė teisingai. Pažymėtina, kad pats apeliantas nesugebėjo įtikinimai ir logiškai paaiškinti, kodėl nesiekdamas nukentėjusiosios mirties, niekam apie jos sužalojimą nepranešė, nuvežė ją ir paliko nuošalioje vietoje, nors aiškiai turėjo suprasti, kad gyvybės požymių nerodanti nukentėjusioji, nesuteikus reikiamos medicininės pagalbos, neišvengiamai mirs.

Toks nuteistojo tyčios turinys – nusikalstamos veikos pavojingumo suvokimas, padarinių numatymas ir šių padarinių norėjimas, atskleidžia ir nusikalstamos veikos (nužudymo) motyvą ir tikslą – siekimą nuslėpti kitą nusikaltimą (G. V. išžaginimą), kuris, šiuo atveju, nulėmė tokio nuteistojo tyčios kryptingumo susiformavimą.

Tai, kad nužudydamas nukentėjusiąją apeliantas siekė nuslėpti jau padarytą išžaginimą, N.B. patvirtino savo 2010 m. liepos 20 d. atvirame prisipažinime (t. 2, b. l. 13) ir apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (t. 2, b. l. 15-16) nurodydamas, kad du smūgius į galvą G. V. sudavė po lytinių santykių prieš nukentėjusiosios valią ir jos pasakymo, kad apie tai praneš policijai.

Šie nuteistojo parodymai ir atvirame prisipažinime užfiksuoti paaiškinimai pilnai sutampa su įvykio vietos apžiūros (t. 1, b. l. 13-16) duomenimis, iš kurių matyti, kad G. V. buvo rasta be kelnių ir apatinių rūbų. Šie duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais ir juos tinkamai įvertino, paneigia apelianto teisme duotus parodymus, kad jis su nukentėjusiąja lytiškai nesantykiavo, t. y. jos neišžagino.

Pažymėtina, kad ir šiuo atveju N. B. negalėjo paaiškinti, kodėl jam atsisakius lytiškai santykiauti su tariamai tokių santykių siekusia G. V., dar reikėjo smurtauti prieš nukentėjusiąją, pačiam nusimauti ir palikti įvykio vietoje šortus.

Tokiu būdu konstatuoti BPK 20 str. reikalavimų ar baudžiamojo įstatymo taikymo pažeidimų nėra pagrindo.

Skiriamas bausmes už sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimų padarymą, teismas BK 54 str. 2 d. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (nusikalstamos veikos padarytos tiesiogine tyčia), kaltininko asmenybę (teistas keletą kartų, iš kurių vienas teistumas - už pasikėsinimą nužudyti), atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui). Šios aplinkybės rodo padidintą N. B. pavojingumą visuomenei ir atkaklų nenorą gyventi dorai. Todėl už išžaginimą paskirta ketverių metų, o už kvalifikuotą tyčinį nužudymą – šešiolikos metų laisvės atėmimo bausmės, kurių dydžiai yra didesni už sankcijų vidurkius, nėra aiškiai per griežtos.

Taikydamas BK 63 str. nuostatas, pirmosios instancijos teismas šio įstatymo reikalavimų nepažeidė. Skundžiamu ir ankstesniais įsiteisėjusiais nuosprendžiais paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu. Galutinė dvidešimties metų subendrinta bausmė atitinka padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, nuteistojo asmenybę bei neprieštarauja teisingumo principui ir bausmės paskirčiai.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo N. B. apeliacinį skundą atmesti.