Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-02-04 · Administracinė byla Nr. P-438-14-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-02-04
Bylos Nr.
P-438-14-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Irmantas Jarukaitis
Pareiškėjas
S. V.
Atsakovas
Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P438 – 14/2011Procesinio sprendimo kategorija 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTIS2011 m. vasario 4 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-193/2010 pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovams Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas S. V. (toliau – pareiškėjas) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Druskininkų policijos komisariato (dabar – Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas) 2007 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. D-S-4721; 2) įpareigoti atsakovą Alytaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išduoti siuntimą į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją (toliau – CMEK) sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti; 3) priteisti iš atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas, apeliantas) kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo dėl tarnybos; 4) priteisti iš atsakovų su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad yra Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio patrulis. 2006 m. gruodžio 5 d. patyrė traumą Lietuvos policijos mokymo centro organizuojamuose kvalifikacijos tobulinimo kursuose, praktinių mokymų „Specialiųjų priemonių panaudojimas“ metu. 2007 m. balandžio 18 d. buvo patvirtinta Druskininkų policijos komisariato tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 70-IL-189, kurioje konstatuota, kad jis patyrė nelaimingą atsitikimą, susijusį su tarnyba. 2007 m. gegužės 21 d. raštu kreipėsi į Druskininkų policijos komisariatą, prašydamas išduoti jam siuntimą į CMEK sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti, apskaičiuoti ir išmokėti jam priklausančią kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo tarnybos metu, tačiau Druskininkų policijos komisariato viršininkas 2007 m. gegužės 30 d. raštu Nr. D-S-4721 atsisakė išmokėti kompensaciją, nes trauma patirta nesant padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno sveikatai ar gyvybei. Pareiškėjo nuomone, toks sprendimas neteisėtas, nes praktiniai mokymai vyko savigynos salėje su kieta danga, ir tokiomis sąlygomis atliekami sulaikymo veiksmai (kitam pareigūnui stovint už nugaros ir laikant rankomis jam žemiau kelių bei galva stumiant į nugarą, jis krisdamas ant parketo susimušė dešinės rankos alkūnės sritį) laikytini kaip padidinantys pavojų jo sveikatai. Jis negalėjo išvengti kritimo ar iš anksto numatyti, kad susilaužys dešiniojo spindulinio kaulo slankstelį. Savigynos veiksmai imituojant nusikaltėlių užpuolimus ir gynimąsi nuo jų akivaizdžiai yra pavojingi, todėl nėra pagrindo tokius pratimus ir mokymus priskirti prie nepavojingų, įprastų tarnybos sąlygų. Teigė, jog yra visos sąlygos išmokėti Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 40 straipsnio 3 dalyje nustatytą kompensaciją. Pagrindų, dėl kurių kompensacija nemokėtina, nėra (Statuto 40 str. 6 d.).

Atsiliepimas

Atsakovas Druskininkų policijos komisariatas (Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas) atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Druskininkų policijos komisariatas (Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas) nurodė, kad pareiškėjo sužalojimas vertinamas kaip nelaimingas atsitikimas, susijęs su tarnyba, tačiau nesusijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno sveikatai ar gyvybei. Statuto 40 straipsnio 3 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. originali redakcija) vertinamos ne sportinės varžybos, būtinas pareigūno mokymasis savigynos kursuose, bet statutinio pareigūno tiesioginių pareigų atlikimas, kurias vykdydamas jis gali būti sužalotas dėl kitų asmenų pavojingo veikimo. Nukentėjęs asmuo atliko darbą, kuris nėra tiesiogiai numatytas pareigybinėje instrukcijoje ar pareigybės aprašyme. Pareiškėjui nedarbingumo metu buvo mokamas visas atlyginimas vadovaujantis Statuto 41 straipsniu, ir kitokių išlaidų dėl gydymo jis neturėjo, todėl šiuo atveju jam turėjo būti apskaičiuota ir išmokėta draudimo išmoka. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. birželio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-642/2004.

Atsiliepimas

Atsakovas Policijos departamentas atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Policijos departamentas nurodė, kad tarnybinio patikrinimo metu nenustatyta, jog pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta dėl padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos gyvybei ir sveikatai (Statuto 40 str. 3 d.). Pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta kvalifikacijos tobulinimo metu, kuris priskirtinas prie kategorijų, kurios lemia, kad pareigūno sveikatos sutrikdymas įvyko dėl tarnybos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1172/2006 ir 2005 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-735/2005). Tai, kad praktiniai mokymai vyko savigynos salėje su kieta danga, negali sąlygoti padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos gyvybei ir sveikatai požymio buvimo, nes atliekant tokius savigynos veiksmus paprastai nėra jokios rizikos, kad besimokantis pareigūnas patirs sveikatos sutrikdymą. Padidėjęs pavojus ir padidėjusi rizika gyvybei ar sveikatai būtų tuomet, kai būtų neįprastos aplinkybės ar veikiama sąveikaujant su padidėjusio pavojaus šaltiniu (persekiojamas ar sulaikomas nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasipriešina ir dėl to pareigūnas patiria sveikatos sutrikdymą ir pan.). Kvalifikacijos tobulinimas, nors ir atliekant kovinės savigynos veiksmus, pats savo esme nelemia padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos gyvybei ir sveikatai požymio buvimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Druskininkų policijos komisariato 2007 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. D-S-4721 ir įpareigojo Alytaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išduoti pareiškėjui siuntimą į CMEK dėl sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymo, o reikalavimą priteisti iš Policijos departamento kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo dėl tarnybos atmetė.

Teismas nurodė, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytų faktinių aplinkybių apie patirtą traumą kovinės savigynos kursų metu ginčo šalys neginčija, tačiau išvadoje išreikštas siūlymas pareiškėjui dėl draudimo išmokos kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Druskininkų skyrių dėl įvykio pripažinimo draudiminiu bei draudimo išmokos apskaičiavimo ir ginčijamo sprendimo turinys bei teikiama argumentacija dėl nagrinėjamos situacijos vertinimo nėra adekvatūs kitiems byloje esantiems įrodymams bei su šiuo ginču susijusiems teisės aktams. Pažymėjo, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą, nes nesutinka su tarnybinio patikrinimo išvadoje pateiktu vertinimu, kad jo tarnybinių pareigų atlikimas nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūno sveikatai ar gyvybei, nors jis buvo sužalotas. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, 23 straipsnio 9 dalimi, Statuto 3 straipsnio 7 dalimi, 40 straipsnio 3 dalimi. Teismas, įvertinęs įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjo patirtas sužalojimas laikytinas sužalojimu atliekant tarnybines funkcijas, kuris susijęs su padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, ir yra priežastinis ryšys tarp sužalojimo ir tarnybinių pareigų atlikimo. Teismas nustatė, jog praktiniai mokymai buvo vykdomi artimomis natūralioms sąlygoms, galinčioms atsirasti vykdant policininko funkcijas bet kokioje kitoje aplinkoje. Specialių reikalavimų dėl mokymų vietų paruošimo nėra. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju kompensacija pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį mokama: kai sužalojimas patirtas pareigūnui einant savo tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Pareigūno tarnybinės pareigos nustatomos jo veiklą reglamentuojančiais teisės aktais (Policijos veiklos įstatymu, Operatyvinės veiklos įstatymu ir kt.); kai sužalojimas patirtas dėl tarnybos. Sužalojimais dėl tarnybos laikytini tokie pareigūno patirti sužalojimai, kai tarp patirto sužalojimo ir tarnybos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Teismas nurodė, jog pareiškėjo patirta trauma atsirado vykdant tarnybines pareigas, kai aplinkybės, kurioms esant sužalojimas buvo patirtas, atsirado ne dėl policijos pareigūno apsisprendimo elgtis tam tikru būdu, o dėl to, kad pastarasis turėjo taip elgtis vykdydamas tarnybines pareigas, nustatytas jo veiklą reglamentuojančiais teisės aktais (Policijos veiklos įstatymu, Operatyvinės veiklos įstatymu ir kt., o taip pat turėjo vykdyti aukštesnių policijos pareigūnų bei tobulinimo kursų tvarkaraščio nurodymus) ir kitais teisės aktais, ir vykdydamas atitinkamus institucijos, kurioje jis tarnauja, vadovybės nurodymus arba patvarkymus (vykti į komandiruotę, dalyvauti Lietuvos policijos mokymo centro organizuotuose kvalifikacijos tobulinimo kursuose „Fizinės prievartos priemonių panaudojimas“, juose tobulinti fizinius ir praktinius gebėjimus, susijusius su policijos funkcijų vykdymu). Teismas pažymėjo, jog fizinio pasirengimo reikalavimai policijos pareigūnams numatyti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1V-500 patvirtintose Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų fizinio pasirengimo reikalavimų ir pareigūnų fizinio pasirengimo tikrinimo bei papildomų reikalavimų, susijusių su fiziniais ir praktiniais gebėjimais eiti tam tikras pareigas tam tikruose vidaus reikalų įstaigų padaliniuose, ir atitikties šiems reikalavimams tikrinimo taisyklėse (toliau – Taisyklės) (60, 60.1, 60.3.1, 60.3.2 p.). Teismas konstatavo, kad pareiškėjo dalyvavimas tobulinimosi kursuose yra susijęs su policijos funkcijų vykdymu (tobulinimosi kursai yra tarnybinių funkcijų vykdymo sudedamoji dalis). Nustatytos asmens susižalojimo aplinkybės (tarnybinio patikrinimo išvada) ir įrodymai pagrindžia, jog tarp pareiškėjo patirto sužalojimo ir tarnybinių funkcijų vykdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys, susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūno sveikatai ar gyvybei, sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų vykdymo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui galėjo atsirasti tokio pobūdžio sveikatos sutrikdymas, patirta trauma priskirtina sužalojimo dėl tarnybos kategorijai ir, vadovaujantis Statuto 40 straipsnio 3 dalimi, svarstytina galimybė mokėti kompensaciją dėl to, kad susižalojo atlikdamas tarnybines pareigas, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi jo sveikatai ir gyvybei. Pagrindų, dėl kurių kompensacija nemokėtina, nėra (Statuto 40 str. 6 d.). Kadangi pareiškėjo patirtas sužalojimas atliekant tarnybines pareigas yra susijęs su padidėjusiu pavojumi jo sveikatai ir gyvybei, pastarasis turėtų būti siunčiamas į CMEK sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti (Statuto 40 str. 5, 8 d.). Nustačius pareiškėjo sveikatos sužalojimo laipsnį, turi būti sprendžiamas klausimas dėl kompensacijos išmokėjimo pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo Policijos departamento kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo dėl tarnybos teismas atmetė, nes kompensacijos išmokėjimo klausimo išsprendimas galimas tik po sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymo CMEK. Teismas nurodė, jog išlaidų atlyginimas nenagrinėtinas dėl reikalavimo trūkumų (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 45 str.). Išaiškino, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

III.

Atsakovas Policijos departamentas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 4 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas pareiškėjo skundas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Policijos departamentas nurodė, kad ne visos policijos pareigūnų tarnybinės pareigos (funkcijos) turi padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos gyvybei ir sveikatai požymį (Statuto 3 str. 7 d.), nes jei taip būtų, įstatymų leidėjas nebūtų Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatęs papildomų kompensacijos mokėjimo sąlygų. Teismas neteisingai nusprendė, kad kovinio parengimo mokymai, kurių metu pareiškėjas patyrė traumą, vyko realiomis sąlygomis, su kuriomis pareigūnai susiduria tarnybos metu (patalpoje su kieta danga). Negalima teigti, jog vien dėl tos priežasties, kad patalpoje buvo kieta danga, kvalifikacijos tobulinimo kursų praktiniai mokymai atitiko realias situacijas, su kuriomis pareigūnai susiduria kasdieniame darbe. Kietos dangos buvimas salėje nėra lemiamas rodiklis, leidžiantis teigti, kad mokymai vyko realiomis sąlygomis. Pareigūnas buvo išlaikęs teorinį egzaminą, atlikęs apšilimą ir iš anksto žinojo, koks veiksmas bus atliekamas ir kad jam reikės kristi ant kietos dangos, todėl nebuvo ir negalėjo būti netikėtumo aspekto, kuris būna realiose situacijose. Nėra pagrindo teigti, kad praktiniai mokymai vyko realiomis sąlygomis, o savigynos veiksmai imituojant nusikaltėlių užpuolimus ir gynimąsi nuo jų sąlygojo padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos gyvybei ir sveikatai požymio buvimą. Kvalifikacijos tobulinimas atliekant kovinės savigynos veiksmus yra pavojingas ir rizikingas, bet pats savo esme nelemia šio požymio. Pabrėžė, kad nebuvo aplinkybių, leidžiančių teigti, jog pareiškėjo patirta trauma atitinka Statuto 40 straipsnio 3 dalyje išvardintas sąlygas, todėl nėra pagrindo išduoti siuntimą į CMEK, nes kompensacija jam negali būti išmokėta.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad pagal Statuto 3 straipsnio 7 dalyje numatytą vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą vienas iš pareigūnų tarnybos ypatumų yra padidėjęs pavojus gyvybei ir sveikatai. Profesinių įgūdžių formavimas ir tobulinimas vykdomas atsižvelgiant į specifinius tarnybos policijoje veiksnius, ir kovinio parengimo pratybas stengiamasi maksimaliai priartinti prie realių sąlygų, su kuriomis pareigūnai susiduria tarnybos metu. Esant tokioms sąlygoms, neabejotinai egzistuoja reali traumų tikimybė, o tai lemia ir padidėjusį pavojų bei padidėjusią riziką pareigūnų sveikatai (Statuto 40 str.). Be to, specialios (minkštos) dangos nebuvimas padidina pavojų bei riziką pareigūnų sveikatai, t. y. susižeisti bei patirti rimtų traumų. Nors ir žinant, kokie veiksmai bus atliekami, galimos traumos numatyti bei jos išvengti arba pasirinkti kitokį elgesio variantą buvo neįmanoma. Pabrėžė, jog apeliantas nepagrindė teiginių dėl padidėjusio pavojaus ar rizikos nebuvimo jokiais įrodymais. Surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog patirta trauma atitinka Statuto 40 straipsnio 3 dalyje išvardintas sąlygas.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-193/2010 atsakovo apeliaicinį skundą tenkino.

Teismas nurodė, jog nagrinėjamas administracinis ginčas tarp šalių kilo dėl skirtingo Statuto 40 straipsnio (bylai aktualios 2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcijos 3 dalies aiškinimo. Pasisakydamas dėl nurodytam aiškinimui reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, teismas pažymėjo, kad fakto klausimu ginčo tarp šalių nėra, t. y. šalys pripažįsta ir nekvestionuoja, jog pareiškėjas 2006 m. gruodžio 5 d. gavo traumą (dešinio spindulinio kaulo kaklelio lūžimas) praktinių mokymų, kurie vyko pareiškėjui būnant kvalifikacijos tobulinimo kursuose, metu. Šalys taip pat pripažįsta, kad toks pareiškėjo dalyvavimas paminėtuose kursuose yra laikytinas jo tarnybinių funkcijų (tarnybinių pareigų) atlikimu. Kolegija taip pat pažymi, kad šalys taip pat neginčija aplinkybės, kad paminėti praktiniai mokymai vyko savigynos salėje su kieta danga, kur buvo imituojamos atitinkamos aplinkybės (situacijos), kuriose policijos pareigūnai turėtų panaudoti fizinės prievartos veiksmus. Pastaroji faktinė bylos aplinkybė kolegijos išskiriama iš kitų, nes būtent ja pareiškėjas sieja su būtinumu taikyti Statuto 40 straipsnio 3 dalį. Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta (taip pat į byloje esančius atitinkamus įrodymus), teismas išvardintas faktines bylos aplinkybes pripažino nustatytomis šioje administracinėje byloje (ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis).

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vienų iki 5 metų (nuo 12 iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Iš šios teisės normos matyti, kad joje nustatyti trys alternatyviai galimi nurodytos kompensacijos išmokėjimo atvejai:

1) kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai;

2) kai pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai;

3) kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso.

Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas faktines bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamai situacijai yra aktualus Statuto 40 straipsnio 3 dalies pirmosios iš nurodytų alternatyvų (kompensacijos išmokėjimas, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai) aiškinimas. Teismas pažymėjo, kad atsakovo pozicija yra grindžiama tuo, kad nagrinėjamai situacijai taikytinos Statuto 49 straipsnio 1 dalies, o ne 40 straipsnio 3 dalies nuostatos. Todėl ginčui išspręsti yra aktualu ir būtina pateikti abiejų šių materialinės teisės normų palyginamąją analizę. Pagal Statuto 49 straipsnio 1 dalį, pareigūnų sveikata ir gyvybė visam jų tarnybos laikui valstybės biudžeto lėšomis privalomai draudžiama nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje, nuo nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nuo nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos; pareigūnų sveikatos ir gyvybės draudimo suma lygi jo darbo užmokesčiui, mokamam draudiminio įvykio mėnesį, padaugintam iš 12, ir negali būti didesnė už 48 Vyriausybės nustatytas minimalias mėnesines algas. Teismo vertinimu, nagrinėjamai bylai yra aktuali Statuto 49 straipsnio 1 dalies nuoroda į nelaimingus atsitikimus tarnyboje (būtent šia nuoroda yra grindžiama paminėta atsakovo pozicija).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad bendrąja Statuto taikymo prasme abi aptariamos teisės normos nustato atitinkamas vidaus tarnybos pareigūnų socialines garantijas. Jas palyginus, pažymėtina, kad jų (abiejų) taikymas yra siejamas su tarnybinių pareigų (tarnybos) atlikimu, t. y. konstatuotina, kad šis jų taikymo aspektas aptariamas teisės normas jungia. Tai reiškia, kad šiuo aspektu nagrinėjamai situacijai galėtų būti taikomos tiek Statuto 40 straipsnio 3 dalis, tiek Statuto 49 straipsnio 1 dalis. Tačiau pirmuoju atveju (kalbant apie Statuto 40 str. 3 d. taikymą), skirtingai nuo antrojo (Statuto 49 str. 1 d.), yra taikytini papildomi tarnybinių pareigų (tarnybos) atlikimo kriterijai: jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Todėl, sprendžiant nurodytų materialinės teisės normų tarpusavio atskyrimo klausimą, yra būtina pateikti šių kriterijų (papildomų, Statuto 40 str. 3 d. taikymą lemiančių sąlygų) aiškinimą.

Tai darydamas teismas akcentavo, jog Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos apie tarnybinių pareigų atlikimo sąsają su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai išdėstymas (šios nuostatos konstrukcija) leidžia daryti išvadą, kad joje nurodyti pavojus ir rizika (kaip faktoriai, lemiantys šios teisės normos taikymą) yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta. Tai reiškia, kad, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant aptariamos nuostatos (tuo pačiu ir Statuto 40 str. 3 d.) taikymo klausimą, yra būtina išaiškinti: pirma, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas; antra, ar šie reiškiniai (pareigūno sveikatai arba gyvybei) atsirado tuo metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai. Tačiau teismas pripažino būtina pabrėžti, kad, aiškinant antrąją iš nurodytų aplinkybių (situacijoje, kai pareigūno veikla pripažįstama jo tarnybinių pareigų atlikimu, o tai atitinka byloje aptariamą situaciją), būtina nustatyti, ar padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai (kurie ir nulėmė pareigūno susižalojimo atsiradimą arba jo sveikatos sutrikdymą) gali būti siejami su tiesioginiu Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje nurodytų uždavinių, o ne kitų, šiame įstatyme jam nustatytų reikalavimų (sietinų, pvz., su pareigūno pasirengimu šiems uždaviniams tinkamai atlikti), vykdymu.

Taikydamas aptartus kriterijus byloje nagrinėjamam atvejui, teismas pažymėjo, kad pareigūno sportavimas fizinio pasiruošimo ar tam tikrų policijos pareigūnui būtinų turėti įgūdžių lavinimas (pastarasis aspektas yra aktualus nagrinėjamai bylai) yra būdai atitikti Statuto 21 straipsnio 4 dalyje (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcija) įtvirtintą reikalavimą nuolat būti einamoms pareigoms būtinos parengties bei Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 9 dalies reikalavimą būti specialiai parengtam gebėjimui veikti situacijose, susijusiose su fizinės prievartos, šaunamojo ginklo ar sprogstamųjų medžiagų panaudojimu. Tačiau toks sportavimas arba tam tikrų fizinių įgūdžių lavinimas nelaikytini tiesioginių tarnybinių pareigų atlikimu Policijos veiklos įstatymo taikymo prasme, t. y. tokie fizinio ar kitokio pasiruošimo veiksmai nelaikytini specialiųjų pareigūno funkcijų vykdymu. Teismas nurodė, kad toks Statuto 40 straipsnio 3 dalies aiškinimas yra pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-145/2010, kuri iš esmės panaši su nagrinėjama administracine byla. Todėl šių teisės aiškinimo taisyklių būtina laikytis ir šioje administracinėje byloje. Tai yra būtina pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija), kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Pasisakydamas Statuto 49 straipsnio 1 dalies ir 40 straipsnio 3 dalies atskyrimo klausimu, teismas taip pat pažymėjo, kad tai darant būtina vadovautis ir Statuto 2 straipsnio 8 ir 10 dalyse (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcija) pateiktais sąvokų „Nelaimingas atsitikimas tarnyboje ar susijęs su tarnyba“ ir „Nelaimingas atsitikimas profesinio ar įvadinio mokymo metu“ aiškinimais. Pagal Statuto 2 straipsnio 8 dalį, nelaimingas atsitikimas tarnyboje ar susijęs su tarnyba - įvykis tarnybos metu, įskaitant eismo įvykį tarnybos metu, įvykis pertraukos pailsėti ir pavalgyti metu, jei pareigūnas šios pertraukos metu yra tarnybos vietoje, arba su pareigūno tarnybinių pareigų atlikimu susijęs įvykis, kurio metu pareigūnas patiria rizikos veiksnio (cheminio, fizikinio, biologinio, fizinio arba ergonominio) ar kelių veiksnių poveikį, kurio padarinys yra pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas. O pagal šio straipsnio 10 dalį, nelaimingas atsitikimas profesinio ar įvadinio mokymo metu - įvykis, įvykęs profesinio ar įvadinio nustatytų mokymo formų (paskaita, seminaras, pratybos, egzaminas ir kt.) mokymo pagal patvirtintas profesinio ar įvadinio mokymo programas metu, taip pat profesinio ar įvadinio mokymo vietoje profesinio ar įvadinio mokymo metu atsitikęs įvykis, kurio metu kursantas patiria rizikos veiksnio (cheminio, fizikinio, biologinio, fizinio arba ergonominio) ar kelių veiksnių poveikį, kurio padarinys yra kursanto mirtis ar sveikatos sutrikdymas. Iš nurodytų sąvokų aiškinimų matyti, kad byloje aptariama situacija iš esmės atitinka nelaimingo atsitikimo profesinio mokymo metu apibūdinimo. Tokį atitikimą nulemia šie požymiai: pratybos kaip mokymo forma, mokymas pagal mokymo programą, įvykis mokymo vietoje, rizikos fizinio veiksnio poveikis. Pažymėtina, kad nors Statuto 2 straipsnio 10 dalyje pateiktas sąvokos apibūdinimas yra adresuotas Statuto 49 straipsnio 2 dalies taikymui (šioje teisės normoje kalbama apie kursanto sveikatos ir gyvybės draudimą), ji yra reikšminga aptariamam Statuto normų atskyrimui, nes ir Statuto 49 straipsnio 1 dalyje, ir jo 2 dalyje kalbama būtent apie nelaimingą atsitikimą. Apibendrindamas šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundo dalį, netinkamai išaiškino materialinės teisės normą (Statuto 40 straipsnio 3 d.). Todėl ši pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo dalis buvo panaikinta ir pareiškėjo reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas,

IV.

Pareiškėjas S. V. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-193/2010.

Prašyme nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas nutartį administracinėje byloje Nr. A143-193/2010 netinkamai taikė Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį, t. y. nepagrįstai susiaurino šios nuostatos taikymo ribas tarnybinių pareigų atlikimą susiedamas tik su tiesioginiu Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje nurodytų uždavinių vykdymu. Šis neteisingas aiškinimas turėjo lemiamos įtakos priimant nutartį. Kartu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo suformuotos vienodos teismų praktikos aiškinant sąvoką „atliekant tarnybines pareigas“ Statuto 40 straipsnio 3 dalies prasme, todėl procesas administracinėje byloje Nr. A143-193/2010 turi būti atnaujintas siekiant teisingai išspręsti ginčą, tinkamai pritaikyti Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį bei dėl šios nuostatos suformuotą teismų praktiką. Pareiškėjas pabrėžia, jog nagrinėdamas administracinę byloje Nr. A143-193/2010 apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai vadovavosi Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies aiškinimo praktika, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A143-145/2010, nors ši praktika prieštarauja kitiems, ankstesniems Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sukurtiems precedentams analogiško pobūdžio bylose.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas numato, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Atsižvelgiant į šios teisės normos turinį pažymėtina, jog procesas administracinėje byloje remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu gali būti atnaujintas tik esant objektyviai būtinybei užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką. Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, ši būtinybė turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į įvairiose administracinėse bylose priimtus atitinkamus vienodos administracinių teismų praktikos formavimui svarbius administracinių teismų sprendimus, nutartis ir pan.).

Iš pareiškėjo S. V. prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A143-193/2010 turinio matyti, jog pareiškėjas teigia, kad, nagrinėdama šią administracinę bylą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nepagrįstai vadovavosi administracinių teismų praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. A143-145/2010, nors ji, pareiškėjo manymu, visiškai neatitinka byloje taikytinų materialinės teisės normų, įtvirtintų Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje, aiškinimo, pateikto ankstesnėse Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose administracinėse bylose (Nr. A2-160/2007, A11-735/2005, A261-1956/2008, A146-1987/2008 ir kt.)

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti, Atkreiptinas dėmesys, jog būtent administracinėje byloje Nr. A143-145/2010 suformuota Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimo praktika šiuo metu yra dominuojanti, analogiškos praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikėsi ir daugelyje kitų išnagrinėtų tokio pobūdžio bylų (žr. pvz. administracines bylas Nr. A143-193/2010, A756-1509/2010), kuriose buvo atliktas analogiško pobūdžio ginčams išspręsti aktualių materialinės teisės normų aiškinimas ir palyginamoji analizė. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) „teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose [...]; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina“. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A143-193/2010, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nėra nei teisinių, nei faktinių pagrindų, leidžiančių daryti išvadą, kad egzistuoja sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo dominuojančios, vieningos šioje srityje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Pareiškėjas objektyviais įrodymais nepagrindė fakto, jog šiuo atveju egzistuoja objektyvi būtinybė užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą panašaus pobūdžio administracinėse bylose, kuriose būtų priimti skirtingo turinio teismo sprendimai.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu yra netenkintas ir atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo S. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą.

atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-193/2010 pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovams Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusIrmantas JarukaitisRomanas Klišauskas