- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-21
- Bylos Nr.
- A-431-442/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01045-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Dainius Raižys (pran.)
- Pareiškėjas
- E. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 52 700 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Nurodė, kad nuo 2009 m. sausio 23 d. iki 2011 m. sausio 23 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo apie 7–8 kv. m. Šiose kamerose didžiąją dalį ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, todėl jam nebuvo suteiktas teisės aktuose nustatytas minimalus kalinimo plotas. Tai trukdė pareiškėjui normaliai judėti ir sukėlė nepatogumų. Taip pat kamerose buvo tik dvi sėdimos vietos, o jose buvo laikomi keturi asmenys. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K teisės aktus pažeidė sąmoningai, o daromų pažeidimų pareiškėjui niekaip nekompensavo. Lukiškių TI-K, netinkamomis sąlygomis laikydamas pareiškėją ilgą laiką, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintą nediskriminavimo principą (dėl socialinės padėties) bei draudimą žmogų kankinti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K taip pat neužtikrino jo teisės į ilgalaikius pasimatymus, o pareiškėjo prašymus sunaikino, siekdamas išvengti atsakomybės.
Atsiliepimas
Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame minėtą skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo Lukiškių TI-K prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2009 m. sausio 23 d. iki 2011 m. sausio 21 d. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K administracija neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis kalinimo plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie būtų perkeliami į laisvesnes kameras. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Lukiškių TI-K manė, kad nagrinėjamu atveju civilinei atsakomybei kilti nėra būtinų sąlygų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Šalies argumentai
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2009 m. sausio 23 d. iki 2011 m. sausio 21 d. Todėl pareiškėjas į teismą turėjo kreiptis vėliausiai 2014 m. sausio 21 d. Tačiau pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi tik 2014 m. vasario 17 d. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, teismo nuomone, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo sužinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai buvo padaryti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, ar kitus savo teisių pažeidimus. Pareiškėjas nei pateiktame skunde, nei susipažinęs su atsiliepimu, kuriame buvo pateiktas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą, teismui nenurodė objektyvių senaties termino praleidimo priežasčių ir neprašė jo atnaujinti. Teismas taip pat nenustatė pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams nagrinėti. Lukiškių TI-K paprašius taikyti ieškinio senatį ir nustačius, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos su reikalavimu dėl neturtinės žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimams yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir pareiškėjo skundą atmesti.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti arba grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Mano, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų bylai reikšmingų aplinkybių. Pareiškėjas tvirtina, kad jo kalinimas netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Todėl jo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą nagrinėjamu atveju neturėtų būti taikomas senaties terminas arba senaties terminas skundui paduoti turėtų būti ne mažesnis kaip 10 metų (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjas tvirtina, kad Lukiškių TI-K tyčia tinkamai jo nesupažindino su jo teisėmis kalint laisvės atėmimo vietoje, dėl to pareiškėjas nežinojo apie jam turintį tekti minimalų kalinimo plotą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo E. B. galimai patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad nuo 2009 m. sausio 23 d. iki 2011 m. sausio 23 d. pareiškėją laikant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, jam nebuvo užtikrinta minimali kameros ploto norma bei nebuvo užtikrinta teisė į ilgalaikius pasimatymus.
Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).
Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Taigi pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis ieškinio senatimi, nes Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenumato senaties terminų, yra nepagrįsti. Kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų.
Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, patirtą jį laikant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 23 d. iki 2011 m. sausio 23 d. Skundą pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė 2014 m. vasario 17 d. (b. l. 3). Atsakovas pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.) (b. l. 17-19). Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 23 d. iki 2011 m. sausio 23 d.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013).
Teisės normose, reguliuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų ir nenurodo objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Pareiškėjo argumentai, kad Lukiškių TI-K tyčia tinkamai jo nesupažindino su jo teisėmis kalint laisvės atėmimo vietoje, dėl ko pareiškėjas nežinojo apie jam turintį tekti minimalų kalinimo plotą, nepagrįsti ir nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, kadangi teisės aktai, reglamentuojantys minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, neturtinės žalos atlyginimo tvarką bei ieškinio senaties terminus, yra paskelbti viešai. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 23 d. iki 2011 m. sausio 23 d.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.