Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Areštinės kamerose sanitariniai mazgai yra įrengti pagal teisės aktų reikalavimus - atskirti pertvaromis, juose įrengta šalto vandens tiekimo sistema, įrengta atskira oro šalinimo sistema, tad virš jų esančios ištraukiamosios ventiliacijos sudaro tinkamas sąlygas nemalonių ir kitokių kvapų šalinimu. Be to, atsižvelgiant į Higienos normos HN 37:2009 nuostatas, sanitariniai mazgai policijos areštinėse neturėjo būti ir nebuvo įrengiami atskirose patalpose. Toks teisinis reglamentavimas buvo nustatytas dėl pačių policijos areštinėse laikomų asmenų saugumo, kadangi kamerose neturi būti uždarų erdvių. Higienos normos HN 37:2009 20 punktas taip pat neįtvirtino reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti durimis ar kitokiomis pertvaromis. Areštinės patalpose, įskaitant kameras, yra užtikrinama švara, jos yra reguliariai valomos ir dezinfekuojamos. Kamerose taip pat yra įrengtos natūralios (per orlaidės) ir mechaninės (paduodamosios) ventiliacijos sistemos, sudarančios tinkamas sąlygas oro patekimui į kamerų patalpas bei jų vėdinimui, Alytaus visuomenės sveikatos centro Lazdijų skyriaus 2014 m. sausio 22 d. Patikrinimo akto Nr. PA-12-7 duomenys taip pat patvirtina, kad kamerose yra užtikrinamas teisės aktų reikalavimus atitinkantis natūralus ir dirbtinis apšvietimas, oro temperatūra, santykinė drėgmė ir judrumas. Nė viename iš minėtų patikrinimo aktų nebuvo konstatuota, jog kamerose būtų buvę nešvaru, jos nebūtų buvę valomos, jose būtų buvę jaučiami nemalonūs kvapai ar panašiai, tačiau juose konstatuota, kad jokių Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta.

Pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti į pasivaikščiojimų kiemelius, tačiau eiti pasivaikščioti jis savo valia atsisakydavo.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Lazdijų policijos komisariato areštinėje laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 18 d. iki 2014 m. kovo 25 d.

Teismas pabrėžia, kad valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant 3 būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, kad jis buvo laikomas perpildytose Areštinės kamerose. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – Taisyklės), 80 punkte įtvirtinta ploto norma, numatanti, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju taikytina ne Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto norma, o būtent minėta Taisyklių 80 punkte įtvirtinta ploto norma. Pabrėžtina, jog tai patvirtina vyraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1881/2014, 2015 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-678/2015, 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-2277/2015, 2015 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A575-1658/2015 ir kt.). Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Byloje pateikti duomenys (b.l. 13, 19) patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 18 d. iki 2014 m. kovo 19 d. pareiškėjas buvo laikomas vienas Areštinės kameroje Nr. 7, kurios plotas 14,95 kv. m, pareiškėjui teko 14,95 kv. m gyvenamojo ploto, laikotarpiu 2014 m. kovo 19 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. buvo laikomas kartu su dar vienu asmeniu kameroje Nr. 5, kurios plotas 14,66 kv. m, pareiškėjui teko 7,33 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi, visą vertinamąjį laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrintas 5 kv. m gyvenamasis plotas. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis, šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 56 str.).

Atsižvelgiant į tai, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas arba dviese su kitu asmeniu, atmestini pareiškėjo argumentai dėl to, jog kameroje esant 3-4 asmenims pareiškėjui nebuvo vietos prie stalo, todėl valgyti turėjo pasidėjęs maistą ant kelių.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kamerose sanitarinis mazgas buvo be durų, todėl nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, tualete nebuvo įrengto sėdimo klozeto.

Areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja jau minėtos Areštinių veiklos taisyklės bei ginčo laikotarpiu galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir Higienos norma). Pagal higienos normos 20 punktą sanitarinis mazgas turi būti atitvertas nuo gyvenamosios patalpos 120-130 cm. aukščio pertvara. Pareiškėjas neneigė, kad sanitarinį mazgą skiriančios pertvaros areštinės kamerose yra. Atsakovas atsiliepime taip pat nurodė, kad sanitariniai mazgai visose kamerose yra atskirti pertvaromis (b.l. 14), tą patvirtina į byla pateikti Alytaus visuomenės sveikatos centro Lazdijų skyriaus Patikrinimo aktai Nr. PA PA-12-7, Nr. PA-12-20 (b.l. 21-27, 28-29), kuriuose nenustatyta jokių higienos normos pažeidimų dėl sanitarinių mazgų įrengimo. Nei Higienos norma, nei kitas teisės aktas nenumatė, kad sanitariniame mazge turėtų būti įrengtos durys, o pareiškėjas privatumo neužtikrinimą nurodė būtent šiuo aspektu. Spręsdamas dėl aukščiau nurodytų pareiškėjo teiginių, teismas vadovaujasi LVAT praktikoje pateiktu aiškinimu, kad vertinant dėl areštinėje laikomo asmens teisės kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą, siekiant užkardyti galimai neteisėtas veikas ir garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (2015-06-11 nutartis administracinėje byloje Nr.A-1287-320/2015). Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo konstatuoti, kad Areštinė būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio kameroje buvo laikomas viena, todėl kiti nuteistieji negalėjo jo stebėti. Pareiškėjo argumentai dėl to, jog sanitariniame mazge nebuvo įrengtas sėdimas klozetas taip pat atmestini, kadangi teisės aktai nenumato privalomo sėdimo klozeto įrengimo areštinės kamerose.

Skunde taip pat nurodoma, kad Areštinės kamerose iš tualeto nemalonūs kvapai. Higienos normos 20 punkte numatyta, kad sanitarinis mazgas turi turėti atskirą oro šalinimo sistemą. Atsakovas nurodo, kad areštinės patalpose užtikrinama švara, kamerose įrengtos natūralaus ir mechaninio vėdinimo sistemos. Šiems argumentams pagrįsti atsakovas į bylą pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro Lazdijų skyriaus Patikrinimo aktus Nr. PA-12-7, Nr. PA-12-20 (b. l. 21-27, 28-29), kuriuose Higienos normos pažeidimų nenustatyta.

Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščioti buvo vedamas tik vieną valandą per dieną, o esant blogu oru išvis nebuvo vedamas pasivaikščioti. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta suimtųjų teisė pasivaikščioti gryname ore. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi – suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Ginčui aktualios ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – Taisyklės) ir Higienos normos nuostatos. Taisyklių II skyriuje, reglamentuojančiame policijos areštinėje laikomų asmenų teises ir pareigas, 7.10 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, laikomi asmenys turi teisę kasdien vieną valandą pasivaikščioti (nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze asmenys gali pasivaikščioti du kartus po vieną valandą per dieną). Pareiškėjas iš esmės neneigia, jog jam buvo suteikiama galimybė vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Be to, iš pateikto asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo (b.l. 41-52) matyti, kad pareiškėjas pasivaikščiojimų yra atsisakęs. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjo teisė pasivaikščioti Areštinėje nebuvo pažeista.

Pareiškėjas tvirtino, kad Alytaus AVPK areštinės kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko. 2008 m. balandžio 24 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-206 patvirtintų Tipinių teritorinių policijos įstaigų pastatų, statinių ir patalpų reikalavimų 10 punkte numatyta, kad teritorinių policijos įstaigų areštinių patalpos įrengiamos vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų”. Šiuose teisės aktuose nėra numatyta iškvietimo mygtukų areštinės kamerose įrengimas. Pažymėtina, jog Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c) dalis rekomenduoja aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, įrengti tik laisvės atėmimo vietoje. Taip pat Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 bei 16.11 punktuose numatyta, jog nuteistųjų gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsižvelgdamas į tai, darytina išvadą, jog laikino sulaikymo ir laikymo vietose (šiuo atveju teritorinių policijos įstaigų areštinėse) pareigūno iškvietimo sistema pagal teisės aktus neįrengiama, skirtingai nei laisvės atėmimo vietose. Taigi, nagrinėjamu atveju Areštinėje, kurioje laikinai buvo laikomas pareiškėjas, nesant pareigūno iškvietimo mygtuko, jokie teisės aktai nebuvo pažeisti taip pat nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į saugią gyvenamąją aplinką. Nesant neteisėtų veiksmų, valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo reikalaujamą neturtinę žalą.

Byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Lazdijų policijos komisariato pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Lazdijų policijos komisariato pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. O. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.