Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko, teisėjų Algirdo Gapučio ir Danutės Švitinienės,

nukentėjusiosios E. S. atstovui advokatui Vytautui Kupcikevičiui

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu 3 metams 8 mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, ši bausmė bausmių apėmimo būdu subendrinta su Biržų rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. ir Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis ir S. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 8 mėnesiams.

Taip pat skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistos S. V. ir A. V., tačiau apeliaciniai skundai dėl to nebuvo paduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. K. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. kovo 30 d. apie 3.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje su nuteistosiomis S. V. ir A. V., panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją nepilnametę E. S., atliko lytinį aktą prieš nukentėjusiosios valią, t. y. išžagino nukentėjusiąją.Apeliaciniu skundu nuteistasis S. K. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir jį išteisinti, jo veikoje nesant BK 149 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties. Apeliantas cituoja BK 149 straipsnį, skundžiamą nuosprendį, dėsto apie įrodymų vertinimą ir mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei neobjektyviai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus. Nuteistasis S. K. neigia tempęs nukentėjusiąją į kitą kambarį – nukentėjusioji į kitą kambarį nuėjo pati, o tai patvirtino nuteistosios A. V. ir S. V. bei liudytojas D. P.. Nors nukentėjusioji nurodė, kad nuteistosios A. V. ir S. V. laikė jos rankas ir kojas ir ji bandė priešintis, tačiau nukentėjusiajai ant rankų ir kojų nebuvo nustatyti jokie sužalojimai. Taip pat jis (nuteistasis) nenurengė nukentėjusiosios apatinių drabužių – tai juokaudamos padarė nuteistosios. Po įvykio praėjus beveik 2,5 valandos nukentėjusiajai buvo nustatytas 1,74 promilių girtumas ir tai, atsižvelgiant į nukentėjusiosios amžių, galėjo turėti įtakos teisingam su ja atliktų veiksmų įvertinimui. Be to, į butą, kuriame vyko išgertuvės, du kartus buvo atvykę policijos pareigūnai, nukentėjusioji matė juos ir galėjo kreiptis pagalbos, tačiau to nepadarė. Specialistų išvados patvirtina, kad nei nukentėjusiosios makštyje, nei ant antklodės nuteistojo S. K. spermos nebuvo. Atsižvelgdamas į tai apeliantas mano, kad nebuvo nustatyta jokių objektyvių duomenų, jog jis siekė su nukentėjusiąja prievartinių lytinių santykių, todėl remtis vien tik nukentėjusios parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai ir pripažinti jį (apeliantą) kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pirmosios instancijos teismas negalėjo.Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.Apeliacinis skundas atmetamas.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje nuteistasis S. K. ginčija savo kaltę dėl jam inkriminuotos veikos padarymo, todėl neišeidamas už apeliacinio skundo ribų apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumo kitoje dalyje netikrina.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).BPK 20 straipsnio 1, 2 ir 5 dalyse įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla. BK 149 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė asmeniui, kuris lytiškai santykiavo su nepilnamečiu asmeniu prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Asmuo laikomas nepilnamečiu ir veika kvalifikuojama pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, jei išžaginimo metu jam nebuvo suėję aštuoniolika metų ir kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra nepilnametis arba pagal bylos aplinkybes turėjo ir galėjo tai suvokti. Minėtos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia lytiniu santykiavimu prieš nepilnamečio asmens valią, esant bent vienam alternatyviam veikos padarymo būdui: 1) panaudojant fizinį smurtą, 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, 3) kitaip atimant galimybę priešintis, 4) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Subjektyvusis išžaginimo požymis – kaltė – reiškiasi tiesiogine tyčia. Tai reiškia, jog kaltininkas suvokia, kad jis lytiškai santykiauja su nukentėjusiuoju prieš jo valią, pasipriešinimui įveikti vienas pats arba kartu su kitais asmenimis panaudoja fizinį smurtą ar grasinimus tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atima galimybę priešintis arba pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ir nori tokių lytinių santykių. Nukentėjusio asmens nesutikimas lytiškai santykiauti turi būti išreikštas (žodžiais, veiksmais). Tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą, grasinimus arba pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ar lytinių santykių siekia keli kaltininkai, nukentėjusysis gali išoriškai ir neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo ar baimės patirti fizinį smurtą, ar bejėgiškos būklės, tačiau kaltininkas turi suvokti, kad lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-199/2013, Nr. 2K-128/2014 ir kt.). Be to, nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko parodymais apie nusikalstamos veikos aplinkybes, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius – atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, situaciją, kuri buvo juos padarant ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama tiek pagal kaltininko elgesį, tiek pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.Nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu nuteistasis S. K. apeliaciniame skunde iš esmės tvirtina, kad jis buvo nuteistas nukentėjusiosios parodymų, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, pagrindu, dėl ko ir buvo priimtas, apelianto manymu, neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis.Vis dėl to, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą teisėjų kolegija nuteistojo apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais bei deklaratyviais. Patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių, skundžiamas nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, o pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 149 straipsnio 3 dalis – pritaikytas tinkamai. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą. Nuteistojo kaltę patvirtina byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ištirtų įrodymų visuma. Pripažindamas nuteistąjį S. K. kaltu pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo jo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo konstatavimui reikšmės turinčius įrodymus, išsamiai juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo tokį savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir objektyviai įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi pirmosios instancijos teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas visų jų nekartoja.Kad apeliantas padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, priešingai jo apeliacinio skundo teiginiams, patvirtina ne tik nukentėjusiosios E. S. parodymai, kurie nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs ir sutampantys esminėmis detalėmis (1 t., 108–109, 118–124 b. l.; 5 t., 6–7 b. l.), bet ir nuteistųjų S. V. (2 t., 152–153, 155–157 b. l.; 5 t., 10–12 b. l.) bei A. V. (2 t., 105–106, 110–111 b. l.; 5 t., 49–51 b. l.), liudytojų M. S. (1 t., 103–104 b. l.; 4 t., 160–161 b. l.), D. P. (2 t., 55–56, 70–72 b. l.; 4 t., 162–163 b. l.), M. M. (5 t., 3–4 b. l.) ir A. U. (5 t., 4–5 b. l.) parodymai, specialistų išvados (1 t., 58–78, 83–97, 193–194 b. l.; 3 t., 145 b. l.), įvykio vietos apžiūros protokolas (1 t., 25–28 b. l.), daiktų pateikimo ir jų apžiūrų protokolai (1 t., 31–36, 177–186 b. l.; 3 t., 101–103 b. l.) ir kiti byloje esantys duomenys.Taigi, nors pagrindinis nuteistojo S. K. kaltės įrodymų šaltinis ir yra nukentėjusiosios E. S. parodymai, tačiau priešingai nei teigia apeliantas, nėra jokio pagrindo teigti, kad šios nukentėjusiosios parodymai yra neteisingi, duoti iš esmės siekiant jį apkalbėti. Kaip jau buvo paminėta pirmiau, per visą ikiteisminio tyrimo laiką, apklausiama tyrėjos ir ikiteisminio tyrimo teisėjos, nukentėjusioji davė nuoseklius, išsamius ir kategoriškus parodymus apie tai, kaip nuteistasis S. K. ją išžagino (1 t., 108–109, 118–124 b. l.). Tokius apeliantą kaltinančius parodymus nukentėjusioji patvirtino ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje (5 t., 6–7 b. l.). Apie tokį nuteistojo elgesį tiek prieš išžaginimą, tiek ir po jo nukentėjusioji nurodė pasakojusi liudytojai M. S., kuri tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje tai patvirtino ir parodė, kad nukentėjusioji jai pasakojo, jog ją iš pradžių ketino išžaginti, o po to ir išžagino nuteistasis S. K. (1 t., 103–104 b. l.; 4 t., 160–161 b. l.). Taip pat apie patirtą prievartą nukentėjusioji E. S. yra pasakojusi socialinei darbuotojai liudytojai M. M. (5 t., 3–4 b. l.) ir ją gydžiusiems medikams (5 t., 46–47 b. l.), su kuriais ji bendravo dėl patirtos seksualinės prievartos. Nukentėjusiosios E. S. parodymus patvirtino ir liudytojas D. P., kuris nors pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje teigė blogai prisimenantis įvykio aplinkybes, vis tik patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kaip jis matė nukentėjusiąją gulinčią lovoje gulinčią nuoga apatine kūno dalimi, kaip nuteistasis kartu su kitomis nuteistosiomis nurenginėjo nukentėjusiąją, kaip pastaroji prašė liautis tai daryti ir t. t. (2 t., 55–56, 70–72 b. l.; 4 t., 162–163 b. l.). Dalį nukentėjusiosios E. S. parodymų patvirtino ir patys nuteistieji, t. y. visi trys nurodė, jog atskirame kambaryje laikė nukentėjusiąją kas už rankų, kas už kojų, jog nukentėjusioji verkdama prašė liautis ir paleisti ją ir t. t. (2 t., 105–106, 110–111, 152–153, 155–157 b. l.; 3 t., 91–92, 94–95; 5 t., 8–12, 49–51 b. l.). Akivaizdu, kad išvadą apie nuteistojo S. K. kaltę padarant jam inkriminuotą ir jo ginčijamą nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis ne vien tik nukentėjusiosios E. S. parodymais, bet objektyviai ištyręs ir įvertinęs kitų, pirmiau išvardytų bylos duomenų visetą. Tai reiškia, kad nors apelianto kaltė padarius veiką, numatytą BK 149 straipsnio 3 dalyje ir yra pagrįsta vieninteliu tiesioginiu įrodymų šaltiniu – nukentėjusiosios E. S. parodymais, tačiau BPK 301 straipsnio prasme toks įrodymas yra leistinas. BPK 301 straipsnio normos draudžia pagrįsti nuosprendį vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai. Nagrinėjamu atveju visos nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės atitinka ne tik visus jos parodymus, bet ir kitus pirmiau išdėstytus nuteistųjų ir liudytojų parodymus bei kitus rašytinius bylos duomenis. Be to, šioje baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad nukentėjusioji yra suinteresuota apkalbėti nuteistąjį S. K., taip pat negauta duomenų apie kitų asmenų daromą poveikį nukentėjusiosios duodamiems parodymams. Tokių duomenų nenurodė ir pats apeliantas. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nukentėjusiosios pasakojimas yra realistiškas – jis atitinka jos gyvenimišką patirtį bei individualius psichologinius ypatumus neužilgo po įvykio (nedrąsi, įsitempusi, vengia akių kontakto, emocijos neišraiškingos, nuotaika pažeminta ir pan.) (5 t., 46 b. l.).Apelianto skunde nurodytos aplinkybės – tai, kad nukentėjusioji į kitą kambarį nuėjo pati, kad nukentėjusiajai ant rankų ir kojų nebuvo nustatyti jokie sužalojimai, kad nukentėjusiąją nurengė kitos nuteistosios, kad nukentėjusiajai po įvykio buvo nustatytas neblaivumas, kad nukentėjusioji iškarto nesikreipė į atvykusius policijos pareigūnus, kad nebuvo rasta jo sperma ir kt. – nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir šios aplinkybės esminės įtakos nuteistojo S. K. nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi, nes, pavyzdžiui, tai, kad nukentėjusioji į kitą kambarį nuėjo pati, neleidžia tvirtinti, kad lytinis aktas buvo atliktas su jos valia; tai, kad nukentėjusiajai ant rankų ir kojų nebuvo nustatyti jokie sužalojimai, nepaneigia kitais byloje esančiais įrodymais įrodytos aplinkybės – nukentėjusiosios laikymo už rankų ir kojų; tai, kad nei įvykio vietoje, nei ant nukentėjusiosios drabužių nebuvo rasta apelianto sperma, nepaneigia, jog su nukentėjusiąja buvo atliktas lytinis aktas, nes, kaip matyti iš nuoseklių nukentėjusiosios parodymų, lytinio akto apeliantas nebaigė ir jam sperma neišsiveržė; tai, kad nukentėjusioji nesikreipė pagalbos į atvykusius pareigūnus taip pat nepaneigia apelianto kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nes nukentėjusioji nesikreipti į atvykusius pareigūnus galėjo būdama jai priešiškoje aplinkoje, jausdama didelį stresą ir baimę dėl prieš ją panaudoto smurto, juolab, kad ji tai padarė netrukus po to, kai ištrūko iš jai priešiškos aplinkos ir pan.Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas byloje nustatytas esmines tinkamam bausmės individualizavimui reikšmės turinčias bylos aplinkybes, tinkamai įvertino nuteistojo S. K. asmenybę, kitas svarbias aplinkybes ir paskyrė apeliantui bausmę, atitinkančią jo asmenybės bei padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Skirdamas ir subendrindamas bausmes pirmosios instancijos teismas BK reikalavimų nepažeidė.Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir pritardamas skundžiamo nuosprendžio motyvams konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus, tinkamai taikė teisės aktus, todėl priimtas sprendimas atitinka teisės aktų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką analogiškose bei panašiose bylose. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino nuteistąjį S. K. kaltu padarius BK 149 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl naikinti tokį nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai E. S.. Pagal šią pažymą antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 84,09 Eur. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti <...> nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog BPK nuostatos, reglamentuojančios proceso išlaidų priteisimą, taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis procesas šioje byloje vyko pagal nuteistojo apeliacinį skundą, todėl išlaidos, teikiant antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai pagrįstos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, kurie buvo atmesti. Įvertinus minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad iš nuteistojo turi būti išieškotos antrinės teisinės pagalbos teikimo nukentėjusiajai išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš S. K. valstybės naudai 84,09 Eur (aštuoniasdešimt keturis eurus 9 ct) proceso išlaidų už antrinės teisinės pagalbos teikimą nukentėjusiajai E. S..