Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R.P. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad nevengė vykdyti savo įsipareigojimų ir būtų juos įvykdžiusi laiku, jei jos veikla nebūtų uždrausta (apribota) ir ji būtų galėjusi gauti planuojamas pajamas. Paaiškina, jog pagal sudarytą periodinių įmokų mokėjimų grafiką Nr. (23.31-08) 325-895 bendrai 61 014,92 Eur pagal galimybes dengė esantį įsiskolinimą ir šiai dienai likusi nepadengta GPM suma yra 52 137,82 Eur. Pažymi, kad šiuo metu Pareiškėja yra pateikusi prašymą dėl mokestinės paskolos sudarymo, siekdama padengti likusią mokestinę nepriemoką.

Atkreipia dėmesį, kad VMI nagrinėdama Pareiškėjos prašymą nenagrinėjo ir visiškai nepasisakė dėl MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų atleidimo nuo delspinigių galimybių.

Mano, kad sprendžiant atleidimo nuo delspinigių klausimą pirmiausia turėjo būti nagrinėjamos aplinkybės, lėmusios ne pačios GPM nepriemokos atsiradimo faktą, o aplinkybės lėmusios tai, kodėl Pareiškėja sudariusi periodinių įmokų mokėjimo grafiką (ne mokestinės paskolos sutartį kaip sprendime nurodė mokesčių administratorius), negalėjo jo tinkamai įvykdyti, kas ir įtakojo pareigą (atsižvelgiant galiojantį teisinį reglamentavimą) mokėti delspinigius už mokestinių prievolių netinkamą vykdymą nuo 2021 m. liepos 1 d.

Pareiškėja pabrėžia, kad, jos vertinimu, ji elgiasi kaip apdairi mokesčių mokėtoja, pati savarankiškai deklaravus GPM, nedelsiant kreipėsi dėl periodinių įmokų grafiko sudarymo, kol jos veikla nebuvo draudžiama ir ribojama jį vykdė įsipareigojimus, pasikeitus situacijai nelaukdama, kol pasibaigs sudarytas periodinių įmokų mokėjimo grafikas kreipėsi į mokesčių administratorių prašydama jį pakeisti, o gavusi atsakymą, kad to negalima padaryti, jam pasibaigus kreipėsi dėl mokestinės paskolos sudarymo.

Teigia, jog šie veiksmai rodo, kad Pareiškėja nevengia vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, tačiau įvykdyti juos šiuo metu be valstybės pagalbos neturi galimybės. Pažymi, kad savo veiksmais siekia kaip galima greičiau išspręsti susidariusią problemą ir kaip įmanoma greičiau padengti skolą valstybės biudžetui ir akcentuoja, kad sudarydama periodinių įmokų mokėjimo grafiką turėjo teisėtą lūkestį, kad vykdydama savo veiklą galės padengti įsiskolinimą laiku nepatirdama papildomos finansinės naštos, nenumatė ir negalėjo numatyti, kad Pareiškėjos veikla bus uždrausta (ribojama) ir tai turės įtakos prisiimtiems įsipareigojimams.

Dėl Komisijos 2021 m. spalio 18 d. sprendimo Pareiškėja taip pat nurodo, jog Komisija, kaip ir VMI vertindama esamą situaciją, analizavo per „pirminę” Pareiškėjos padaryto mokestinio „pažeidimo“ perspektyvą, ir šio pažeidimo teisines pasekmes (atleidimą nuo mokėtinų delspinigių) siejo būtent su šiuo mokestinių įstatymų pažeidimo faktu, o ne su vėliau sekusiu atsiskleidimo faktu ir mokestine amnestija, bei objektyviomis priežastimis, dėl kurių Pareiškėja negalėjo įvykdyti sudaryto periodinio mokesčių sumokėjimo grafiko.

Pažymi, kad Komisija 2021 m. spalio 18 d. sprendime, pasisakydama dėl atleidimo nuo delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, pati sutiko ir neginčijamai nurodė, jog vertinant, ar taikyti šį atleidimo nuo delspinigių pagrindą, yra reikšminga mokesčio mokėtojo subjektyvinė pusė, t. y. kaltė, kurios išraiška yra nepakankamas atidumas, rūpestingumas ar apdairumas, kurio reikalaujama iš veikiančio asmens konkrečiomis sąlygomis. Pareiškėja teigia, kad šiuo konkrečiu atveju akivaizdu, kad jos veiksmuose nėra (ir dėl objektyvių priežasčių) negali būti kaltės, t. y. nepakankamo atidumo, rūpestingumo ar apdairumo, kurio reikalaujama iš veikiančio asmens konkrečiomis sąlygomis, nes šių force majore aplinkybių susijusių su veiklos draudimais ir ribojimais dėl COVID-19 epidemijos ir karantino, bei negautų pajamų, neužtikrintumo dėl ateities, baimės dėl savęs, vaikų ir šeimos narių. Pareiškėja, atsiskleisdama ir deklaruodama mokesčius, bei sudarydama periodinį mokesčių sumokėjimo grafiką (susikurdama (prisiimdama) visiškai naują pareigą sumokėti mokesčius per atitinkamą laikotarpį atitinkamomis sumomis) negalėjo nei numatyti nei juo labiau kontroliuoti.

Nesutinka su Komisijos argumentu, kad atleidus Pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo būtų nukrypta nuo delspinigių instituto esmės, t. y. užtikrinti valstybės biudžeto praradimų kompensavimą, ir nurodo, kad taip yra paneigiama pati teisingumo idėja, represijų, bausmių, ar prievartos taikymo doktrina iškeliama aukščiau Konstitucijos, teisinės valstybės principo, aukščiau teisėtumo, protingumo, teisėtų lūkesčių ir kitų fundamentalių teisės principų.

Pareiškėja pažymi, jog yra sudariusi su mokesčių administratoriumi mokestinės paskolos sutartį iki 2024 m. birželio 25 d. už suteiktą mokestinę paskolą visu laikotarpiu mokės palūkanas, kurių dydį nustato finansų ministras, o vėluojant mokėti įmokas Pareiškėjai atsiras dar ir prievolė mokėti padidintas palūkanas. Mano, kad neatleidus jos nuo delspinigių, o paskui dar tris metus Pareiškėjai mokant ir palūkanas, sumokėtų delspinigių ir palūkanų suma bus lygi ar net didesnė už pačią deklaruotą mokesčių sumą, kas yra visiškai nelogiška ir nepateisinama jokiais argumentais.

Nurodo, kad šiuo atveju ypatingai didelis sankcijų dydis, lyginant su likusia nepriemoka, bei aplinkybė, kad Pareiškėja nevengia mokestinės prievolės, buvo ir yra aktyvi sprendžiant šią susidariusią situaciją (į VMI dėl periodinių mokėjimų grafiko kreipėsi dar jam nepasibaigus, o gavusi atsakymą, kad jo pratęsti nėra galimybės, jam pasibaigus nedelsdama kreipėsi dėl mokestinės paskolos sudarymo ir ją sudarė) yra tos išskirtinės aplinkybės kurios sudaro pagrindą atleisti Pareiškėją nuo delspinigių ar jų dalies vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais bei konstatuojant force majeure aplinkybių buvimą šioje konkrečioje situacijoje.

Dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo Pareiškėjos valios, nurodo, kad nagrinėjamu atveju COVID-19 pandemija yra prilyginama aplinkybei, kuri nepriklausė nuo Pareiškėjos valios ir kurios ji nenumatė ir negalėjo numatyti. Tačiau šiuo atveju pažymi, kad laikotarpis, už kurį nesumokėtas GPM yra 2013-2014 metai ir tuo metu nebuvo tokių aplinkybių, kurias galima būtų prilyginti force majeure ir cas fortuit. Taigi šiuo atveju VMI vertinimu, kadangi mokėtina GPM suma susidarė už laikotarpį iki COVID-19 pandemijos ir visuotinio karantino paskelbimo, Pareiškėja neturėtų būti atleista nuo GPM delspinigių sumokėjimo, kadangi šis pagrindas galėtų būti taikomas tik tuo atveju, jei mokėtina GPM suma už kurią priskaičiuoti delspinigiai atsirastų karantino ar ekstremalios situacijos metu.

Dėl sunkios ekonominės (socialinės) padėties VMI nurodo, kad Pareiškėja yra pateikusi metinę pajamų deklaraciją už 2020 m., kurioje deklaravo 4.449 Eur gautų pajamų pagal verslo liudijimą už gyvenamosios paskirties patalpų nuomą, 140 Eur, 500 Eur ir 12.278 Eur gautų gamybos, prekybos, paslaugų teikimo, sporto, atlikėjo ar kitos individualios veiklos pajamų bei 19.581,49 Eur išlaidų sumą, 100 Eur gautų buitinės technikos, baldų, meno kūrinių, juvelyrinių dirbinių ar kito turto pajamų, 42,50 Eur gautų žemės, buto, pastato, statinio ar kito nekilnojamojo turto nuomos pajamų.

Taip pat pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis nustatyta, kad Pareiškėjai nuosavybės teise priklauso 1.3963 ha žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (asmeninė nuosavybė), du 0.3613 ha žemės sklypai, esantys adresu (duomenys neskelbtini) (bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė), 0.3753 ha žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė).

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, pabrėžia, kad nepaisant to, jog Pareiškėja Prašyme nurodo atsidūrusi sunkioje ekonominėje padėtyje, tačiau Pareiškėja turi turto - jai asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), taip pat Pareiškėja gauna finansinių lėšų iš vykdomos individualios veiklos. Pareiškėja iš minėto turto galėtų padengti apskaičiuotus GPM delspinigius. Pamini, jog Pareiškėja duomenų apie sunkią ekonominę padėtį, ar kad jai yra reikalinga ir socialinė valstybės parama dėl jos sveikatos būklės, amžiaus ir pan., nepateikė. Pareiškėja gauna pajamų, turi nemažai nekilnojamojo turto objektų, Pareiškėjai nėra reikalinga valstybės parama. Taigi atsižvelgiant į tai, VMI vertinimu Pareiškėja neturėtų būti atleista nuo GPM delspinigių sumokėjimo, esant sunkiai ekonominei (socialinei) padėčiai.

VMI nurodo, jos atsižvelgus į byloje esančius duomenis ir vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pripažįsta, jog Pareiškėja geranoriškai deklaravo mokėtiną GPM sumą, yra sudariusi mokestinės paskolos sutartis, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo atleisti nuo GPM delspinigių sumokėjimo, vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais. Paaiškina, kad Prašymo nagrinėjimo metu, įvertinus Pareiškėjos Prašyme išdėstytus argumentus ir Prašymo nagrinėjimo metu aukščiau nustatytas faktines aplinkybes, taip pat atsižvelgiant į teismo doktriną dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus (delspinigiai mokesčių teisėje taip pat traktuojami kaip sankcija, kuri gali būti taikoma asmeniui, laiku ar tinkamai neįvykdžiusiam pareigos mokėti mokesčius) ir įvertinus tai, kad delspinigiai kartu yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, VMI vertinimu, vadovaujantis MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais bei mokestinius ginčus nagrinėjančių institucijų suformuota praktika, Pareiškėja neturėtų būti atleista nuo GPM delspinigių mokėjimo.

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Komisijos 2021 m. spalio 19 d. sprendimo „Dėl R.P. skundo“ ir VMI 2021 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo „Dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir / ar palūkanų“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal bylos duomenis nustatyta, jog mokesčių administratorius atliko Pareiškėjos gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą už 2013-01-01 – 2014-12-31 laikotarpį ir 2019-05-21 surašė patikrinimo aktą. Mokestinis patikrinimas buvo inicijuotas atlikus mokestinį tyrimą, kurio metu mokesčių administratorius nustatė, jog Pareiškėjos ir jos sutuoktinio 2013, 2014 m. išlaidos viršijo pajamas.

Mokestinio patikrinimo metu Pareiškėjai pateikus GPM deklaracijas už 2013-2014 metus ir deklaravus GPM (Pareiškėja 2019-04-12 pateiktose metinėse pajamų deklaracijose deklaravo gautas kitas pajamas (2013 m. – 1.026.669,50 Lt ir 2014 m. – 441.447 Lt) bei apskaičiavo mokėtiną GPM sumą (2013 m. – 154.000 Lt (44.601,48 Eur), 2014 m. – 65.857 Lt (19.073,51 Eur)), 2019-05-28 buvo surašyta patikrinimo pažyma. Prašymo nagrinėjimo metu taip pat nustatyta, jog Pareiškėja su VMI sudarė mokestinės paskolos sutartį ir mokėjimų grafiką, pagal kurį sumokėjo pirmąją įmoką, tačiau vėliau mokėjimų pagal mokėjimo grafiką nevykdė.

Vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 27 straipsnio nuostatomis bei atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, nustatyta, kad Pareiškėja pavėluotai (2019-04-12) atliko savo deklaravimo prievoles GPM srityje už 2013 - 2014 metus, nesumokėjo deklaruoto GPM, todėl jai apskaičiuota 30.204,95 Eur GPM delspinigių už laikotarpį nuo 2014-05-03 iki 2021-07-06. Atsižvelgiant į tai, jog Pareiškėja pati geranoriškai deklaravo mokėtiną GPM, Pareiškėjai bauda neskirta.

Pareiškėja VMI pateikė prašymą atleisti nuo GPM delspinigių sumokėjimo, esant sunkiai ekonominei padėčiai, jos kaltės nebuvimui ir atsiradus aplinkybėms, kurių ji nenumatė ir negalėjo numatyti (Covid pandemija). VMI išnagrinėjusi Pareiškėjos prašymą 2021-08-04 sprendimu Nr. (21.222)500-183 netenkino Pareiškėjos prašymo ir neatleido nuo 30.204,95 Eur GPM delspinigių sumokėjimo.

Pareiškėja, nesutikdama su tokiu VMI sprendimu, pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai. Komisijai, išnagrinėjusi Pareiškėjos skundą 2021-10-19 sprendimu Nr. S-136-(7-122/2021) Pareiškėjos skundo netenkino.

Pareiškėja pateiktame patikslintame skunde teismui prašo panaikinti ginčijamus Sprendimus, savo reikalavimus grįsdama sunkia ekonomine padėtimi dėl COVID – 19 pandemijos, kaltės nebuvimu ir aplinkybėmis, kurių ji nenumatė ir negalėjo numatyti (Covid pandemija).

Nagrinėjamam ginčui taikytino Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 100 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu tokia teisinė galimybė yra numatyta specialiajame mokesčių įstatyme; yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas (atleidimo nuo paskirtų baudų mokėjimo pagrindai: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė, ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais), kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.

Pareiškėja skunde nurodo, jog ji galėtų būti atleista nuo delspinigių dėl COVID-19 pandemijos, kadangi negalėjo numatyti šio įvykio ir dėl to patyrė didžiulius nuostolius.

Pagal MAĮ 141 str. 1 d. 2 punkto nuostatas, mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo delspinigių, jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) ne kartą yra pažymėjęs, kad nurodytas atleidimo pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure; tokiomis aplinkybėmis laikomos nepaprastos aplinkybės, kurių negalima numatyti, išvengti ir kokiomis nors priemonėmis pašalinti, pavyzdžiui, stichinės nelaimės: smarkios audros, ciklonai, žemės drebėjimai, jūrų ar upių potvyniai, žaibai, sprogimai, gaisrai, mašinų, gamybinių pastatų ir kurių nors vidaus komunikacijų sunaikinimas ir kt.) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir numatyti negalėjo, ir dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčių mokėtojo valios. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veikai tik tuomet eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas (vis absoluta), kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti (LVAT 2005-02-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A15-141/2005, LVAT 2014-04-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-947/2014).

Iš tiesų, pareiškėja pagrįstai teigia, jog COVID-19 pandemija yra prilyginama aplinkybei, kuri nepriklausė nuo jos valios ir kurios ji nenumatė ir negalėjo numatyti. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog laikotarpis, už kurį nesumokėtas GPM yra 2013 - 2014 metai ir tuo metu nebuvo tokių aplinkybių, kurias galima būtų prilyginti force majeure. Taigi pritartina atsakovo vertinimui, jog šiuo atveju mokėtina GPM suma susidarė už laikotarpį iki COVID-19 pandemijos ir visuotinio karantino paskelbimo, todėl pareiškėja neturėtų būti atleista nuo GPM delspinigių sumokėjimo, kadangi šis pagrindas galėtų būti taikomas tik tuo atveju, jei mokėtina GPM suma, už kurią priskaičiuoti delspinigiai atsirastų karantino ar ekstremalios situacijos metu.

Be to, MAĮ 100 str. 1 d. 4 punkte nurodytas atleidimo nuo delspinigių pagrindas reiškia, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo delspinigių, kai juos išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 str. 1 d. 3 punktą.

Pagal MAĮ 113 str. 1 d. 3 punktą sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis kaip atleidimo nuo delspinigių pagrindas gali būti taikomas, kai fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama.

Pagal Taisyklių 14 p. sunkią fizinio asmens ekonominę (socialinę) padėtį liudijančios aplinkybės turi būti patvirtintos kompetentingų institucijų išduotais dokumentais. MAĮ 113 str. 1 d. 3 punkte nurodytos aplinkybės siejamos su tokia mokesčių mokėtojo ekonomine (socialine) situacija, kai jis negauna jokių pajamų ar gauna jų nepakankamai ir yra valstybės remiamas arba jam tokios paramos reikia. LVAT, aiškindamas šios normos taikymą, 2010-06-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-807/2010 pažymėjo, kad MAĮ 100 str. 1 d. 3 punktas ir 113 str. 1 d. 3 punktas atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių. Tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.).

Kaip matyti iš MGK bylos duomenų, Pareiškėja yra pateikusi Metinę pajamų deklaraciją už 2020 m., kurioje deklaravo 4.449 Eur gautų pajamų pagal verslo liudijimą už gyvenamosios paskirties patalpų nuomą, 140 Eur, 500 Eur ir 12.278 Eur gautų gamybos, prekybos, paslaugų teikimo, sporto, atlikėjo ar kitos individualios veiklos pajamų bei 19.581,49 Eur išlaidų sumą, 100 Eur gautų buitinės technikos, baldų, meno kūrinių, juvelyrinių dirbinių ar kito turto pajamų, 42,50 Eur gautų žemės, buto, pastato, statinio ar kito nekilnojamojo turto nuomos pajamų. Be to, pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis nustatyta, kad Pareiškėjai nuosavybės teise priklauso 1.3963 ha žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (asmeninė nuosavybė); 2 (du) 0.3613 ha žemės sklypai, esantys adresu (duomenys neskelbtini) (bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė); 0.3753 ha žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė).

Taigi, šiuo nagrinėjamu atveju sutiktina su atsakovo vertinimu, jog nepaisant to, jog Pareiškėja prašyme nurodo atsidūrusi sunkioje ekonominėje padėtyje, tačiau Pareiškėja turi turto - jai asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), taip pat Pareiškėja gauna finansinių lėšų iš vykdomos individualios veiklos. Pareiškėja iš minėto turto galėtų padengti apskaičiuotus GPM delspinigius. Paminėtina, jog Pareiškėja duomenų apie sunkią ekonominę padėtį, ar kad jai yra reikalinga ir socialinė valstybės parama dėl jos sveikatos būklės, amžiaus ir pan., nepateikė. Pareiškėja gauna pajamų, turi nemažai nekilnojamojo turto objektų, Pareiškėjai nėra reikalinga valstybės parama. Todėl atsižvelgiant į išdėstytą, teismas sutinka su mokesčių administratoriaus vertinimu, jog Pareiškėja neturėtų būti atleista nuo GPM delspinigių sumokėjimo, esant sunkiai ekonominei (socialinei) padėčiai.

Be to, Pareiškėja savo skunde teigia, jog ji nėra kalta dėl padaryto pažeidimo. Pažymėtina, jog MAĮ 141 str. 1 d. 1 punkte nurodyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo baudų ar / ir apskaičiuotų, bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo.

Įvertinus nurodytos teisės normos turinį, matyti, kad įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti. Įrodinėjimo našta tenka būtent mokesčių mokėtojui, jei jis siekia pasinaudoti atleidimo nuo delspinigių ir/ar baudų teisine galimybe šiuo pagrindu. Klausimą dėl MAĮ 141 str. 1 d. 1 punkto nuostatų taikymo galima spręsti tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų ir įrodymų, kurie patvirtina tai, kad mokesčių mokėtojas nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Tokios pozicijos minėtu aspektu laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) (žr. pav. LVAT 2011-03-28 nutartis administracinėje byloje Nr.A556-364/2011; 2011-04-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-753/2011; 2012-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-404/2012). Taigi tam, kad nagrinėjamu atveju būtų galima taikyti MAĮ 141 str. 1 d. 1 punktą, Pareiškėja turi nurodyti bei įrodymais pagrįsti tokias aplinkybes, kurias būtų galima pripažinti objektyviomis kliūtimis sumokėti mokesčius.

Iš MGK bylos medžiagos matyti, jog mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Pareiškėja gavo iš nenustatytų šaltinių pajamų, kurių GPMĮ nustatyta tvarka nedeklaravo ir nuo deklaruotos sumos nesumokėjo. Tai, kad Pareiškėja pati geranoriškai deklaravo mokėtiną GPM sumą ir sudarė periodinių mokėjimų grafiką, o vėliau mokestinės paskolos sutartį, reiškia, jog Pareiškėja savo veiksmais pripažino padarytą teisės pažeidimą, todėl nėra pagrindo teigti, jog Pareiškėja nėra kalta dėl padaryto teisės pažeidimo.

MAĮ 40 str. 1 ir 4 punktuose numatyta, kad mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokesčius, vadovaudamasis mokesčių įstatymais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Pareiškėja laiku į valstybės biudžetą nesumokėjo GPM, dėl ko vėliau šių sumų pagrindu jai atsirado pareiga sumokėti šių nesumokėtų mokesčių delspinigius, o tai reiškia, kad Pareiškėja laiku ir tiksliai neįvykdė mokestinės prievolės. Taigi, teismas sutinka su atsakovo vertinimu, jog dėl išdėstytų priežasčių nėra pagrindo Pareiškėjos atleisti nuo 30.204,95 Eur GPM delspinigių sumokėjimo MAĮ 141 str.1 d. 1 punkte įtvirtintu pagrindu.

Taip pat Pareiškėja skunde nurodo, jog ji turėtų būti atleista nuo delspinigių sumokėjimo vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais, atsižvelgiant į didelę priskaičiuotų delspinigių sumą bei Covid pandemiją. Paminėtina, jog LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad sprendžiant mokesčių mokėtojų atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių klausimus, be kita ko, turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais (MAĮ 8 straipsnio 3 dalis), tačiau jų taikymas yra ypač aktualus tais atvejais, kai nėra pakankamai duomenų (esant duomenų prieštaringumui), leidžiančių vertinti ar tinkamai ir objektyviai atliktos atitinkamos administravimo procedūros. Dėl apskaičiuotų delspinigių dydžio nurodytina, kad vien santykinai didelės apskaičiuotų delspinigių sumos savaime nesudaro pagrindo sumažinti delspinigius ar atleisti nuo jų mokėjimo. Pareiškėjas nevykdė savo mokesčių teisės aktais įtvirtintų pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje. Pažymėtina, kad vien tai, jog Pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė paaiškinimus ir pan., nėra aplinkybė, dėl kurios Pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo delspinigių vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT 2014-04-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1005/2014; 2015-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-26-602/2015). Nors Pareiškėja geranoriškai deklaravo mokėtiną GPM sumą, yra sudariusi mokestinės paskolos sutartis, tačiau vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais tai savaime nesudaro pagrindo jos atleisti nuo GPM delspinigių sumokėjimo.

Taigi, teismas, įvertinęs Pareiškėjos išdėstytus argumentus ir jos prašymo nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes, taip pat atsižvelgdamas į teismų praktiką dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus (delspinigiai mokesčių teisėje taip pat traktuojami kaip sankcija, kuri gali būti taikoma asmeniui, laiku ar tinkamai neįvykdžiusiam pareigos mokėti mokesčius) ir įvertinęs tai, kad delspinigiai kartu yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, vadovaujantis MAĮ 8 str. 3 d. įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais, sutinka su VMI ir Komisijos išvadomis, jog šiuo nagrinėjamu atveju Pareiškėja neturėtų būti atleista nuo GPM delspinigių mokėjimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčijami VMI ir Komisijos sprendimai priimti šių institucijų kompetencijos ribose, neprieštarauja jų tikslams bei uždaviniams, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, taip pat nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytų pagrindų, dėl kurių jie turėtų būti panaikinti Pareiškėjos skunde nurodytais argumentais, todėl Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos R.P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.